TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Politikų tipai

2011 01 22 0:00

Priskirti asmenybę kuriam nors tipui - ir smagus, ir moksliškai naudingas užsiėmimas. Nors reali asmenybė visada sudėtingesnė už bet kokią tipologiją ir į šios rėmus sunkiai įspraudžiama.

Vieną pirmųjų politikų psichologinių klasifikacijų pateikė H.D.Laswell'as, kurio nuomone, labiausiai paplitę politikų tipai: agitatorius, administratorius ir teoretikas.

Agitatorius - palaikymo siekimas

Svarbiausia agitatoriaus savybė yra siekis, kad rėmėjai, rinkėjai, geriausiu atveju - ir visi piliečiai jam emociškai pritartų. Agitatorius garsina save skelbdamas kurios nors vienos socialinių problemų sprendimo alternatyvos absoliutų pranašumą prieš kitą, o tuos, kurie jam nepritaria, - priskiria blogio šalininkams. Patikėję retorikos magija ir lemiančiu emocinio atsako vaidmeniu politikoje jie nuolat bando sukelti skandalą, demaskuoti apsimetėlius, atskleisti priešų sąmokslą.

Iliustruojantis pavyzdys.

Dėl santykių šeimoje konsultuotas Antanas B. Jis - buvęs politinis kalinys, aktyvus Sąjūdžio dalyvis. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę jis užėmė gana aukštą postą vienoje ministerijų, tačiau turėjo jį palikti dėl nepakankamos kvalifikacijos ir įtaraus požiūrio į buvusius sovietinius valdininkus. Dešiniosios partijos kvietė Antaną B. dalyvauti jų veikloje, bet skelbdamas vis radikalesnes pažiūras jis prarado įtakingesnių politikų palaikymą.

Konfliktas šeimoje irgi susijęs su Antano B. pažiūromis. Jis gyveno antrojoje santuokoje (pirmoji iširo prieš 20 metų, antroji sudaryta prieš 4 metus). Žmona nepatenkinta, kad vyras mažai prisideda prie materialinio šeimos aprūpinimo, siūlo jam, Antano žodžiais: "Susitaikyti su į valdžią pralindusiais komunistais, parduoti savo įsitikinimus."

Antano B. kalbėjimo manierai būdingas entuziazmas, įsivaizduojamų oponentų įžeidinėjimas. Svarbiausia savo veikla jis laiko susitikimus su panašių pažiūrų žmonėmis ir jų agitavimą.

Antanas B., vertindamas savo asmenybę, teigė, kad yra draugiškas ir nuolaidus. Jis neigė provokuojąs priešiškus išpuolius, nors kaip tik jie ir leidžia atsiskleisti Antano B. poleminiams gebėjimams. Jis sukūrė nedidelę, griežtai kontroliuojamą sekėjų grupę, kurios nariai besąlygiškai pripažįsta Antano B. moralinį autoritetą.

Antanas B. nuolat bandė suteikti konsultacijoms ideologinį aspektą, norėjo vertinti ne šeiminius santykius, o žmonos politines pažiūras. Retkarčiais ji įkliūdavo į šio psichologinio žaidimo spąstus ir sutuoktiniai, užuot sprendę tarpusavio bendravimo problemas, pradėdavo diskutuoti valstybės sandaros temomis. Psichologui atkreipus dėmesį į tikrąsias santykių problemas maskuojantį tokių ginčų pobūdį, iš naujo apsvarstyti konsultacijų tikslai. Sutarta, kad vienu jų taps išsamesnis sutuoktinių asmenybių tyrimas. Jo metu paaiškėjo ir Antano B. nuostatų į politinės veiklos pobūdį psichologinės ištakos. Jo tėvai bendravo su vaikais itin šaltai ir griežtai (Antanas B. negalėjo prisiminti nė vieno atvejo, kai motina būtų jį apkabinusi, priglaudusi). Jie taip pat reikalavo, kad vaikai kelis kartus per savaitę lankytų bažnyčią, nuolat melstųsi ir pagal tai juos pagirdavę ar bausdavę. Šie ir panašūs faktai leido padaryti išvadą, kad stiprus Antano B. poreikis susilaukti emocinio atsako bei palaikymo susijęs su tiesioginio bendravimo sunkumais, nesugebėjimu išreikšti jausmų.

Agitatoriaus priklausomybės nuo emocinio atsako ištakos gali būti griežtas auklėjimas vaikystėje, kliūtys išreikšti ankstyvus meilės jausmus bei pernelyg stiprus palaikymas šeimoje, kliudantis surasti tokį patį stiprų asmeninį emocini ryšį už šeimos ribų.

Politinę veiklą agitatoriai sieja su asmeniniais santykiais. Be to, šiose abiejose srityse nebando spręsti kylančių problemų, o kuria palaikymo ryšius, siekia, kad vis daugiau žmonių konflikto metu būtų jų pusėje. Politikoje toks veikimo būdas gali būti sėkmingas, bet asmeniniame, o ypač šeimos, gyvenime nuolat sukelia sunkumų. Kartais sunkumai, nulemti ne noro spręsti problemas, o ieškoti palaikymo, daro įtaką ir politinei veiklai, nes nepalankiomis sąlygomis nebesuvaldantis streso agitatorius savo dramatizuotas emocijas ima laikyti realybe, neigia nepalankių jam politinių priežasčių ir jų nulemtų pasekmių seką, ieško išdavikų tarp rėmėjų.

Administratorius - sistemos atstovas

Kitas politiko tipas - administratorius, darantis įtaką sekėjams ne emocionalumu, o sistemos, kuriai atstovauja, galia. Tai leidžia jam atsiriboti nuo daugumos rinkėjų ir politiškai susieti save su mažesne grupe bei koordinuojant jos pastangas daryti įtaką visuomenei. Tokie politikai retai kada pretenduoja į politinius lyderius, nes neturi ir nesiekia platesnio palaikymo, tačiau, dažnai būdami šalia lyderio - agitatoriaus - ir padėdami jam, kyla politinės karjeros laipteliais.

Politinis administratorius yra naudingas ir partinėje, ir valstybinėje veikloje. Partijų daugumą sudaro kuriai nors idėjai pritariantys entuziastai arba atsitiktinių motyvų paskatinti ir į jos veiklą įsitraukę žmonės. Todėl partijų narius nuolat tenka motyvuoti bei kontroliuoti.

Panaši ir valstybės tarnyboje dirbančio valdininko paskirtis valdymo sistemoje (reikėtų pažymėti, kad dalis valdininkų įgyja pareigas valstybės tarnyboje dalyvaudami politikoje, partinėje veikloje). Sąžiningai atliekantis pavestą darbą, tiksliai vykdantis instrukcijas, irzliai reaguojantis į biurokratinės rutinos pažeidimus administratorius saugo valstybinės tarnybos neprieinamumą ir atskiria žmones nuo valdymo.

Politikai administratoriai paprastai neturi tokių didingų ir abstrakčių tikslų kaip agitatoriai. Jie mažiau susiję su konkrečiais žmonių lūkesčiais, bet yra svarbūs politinei idėjai įgyvendinti, suteikia jai dalykiškumo ir kontroliuoja "smulkmenas", kurių svarbą dažnai pamiršta politikai agitatoriai. Jie pragmatiškai keičia savo nuostatas ir elgesį, nes prisitaiko prie kitų nuomonės. Juos džiugina galimybė dalyvauti svarbių sprendimų priėmimo procesuose ir taip priartėti prie valdžios galių. Ši savybė juos irgi skiria nuo agitatorių, kurie nekeičia nei savęs, nei oponentų, nei aplinkybių vertinimo.

Teoretikas - vizijų kūrėjas

Šalia minėtų agitatoriaus ir administratoriaus tipų H.D.Laswell'as išskiria ir teoretiko, t. y. eksperto bei ideologo tipą. Pastaruosius politikus domina tolimi tikslai. Agitatorius savo kritikos objektu pasirenka konkrečias, daugeliui suprantamas, kasdienybėje pasireiškiančias negeroves, o teoretikas kovoja su apibendrintu blogiu ir pasižymi didingų abstrakcijų propagavimu. Psichologinė tokio politinio elgesio prielaida - teoretiko asmenybės raidos procese patirtos frustracijos, sukeltos psichinės būsenos paskatintų vidinių ar išorinių jėgų, trukdančių siekti tikslo bei patenkinti poreikius. Frustraciją patiriančiam asmeniui būdingas nusivylimas, nerimas, irzlumas ir agresyvumas.

Skirtingai nei administratorius, politikas teoretikas norėtų emocinio atsako į savo siūlymus, bet drauge ir pasąmoningai bijo negatyvios kritikos, todėl stengiasi racionalizuoti savo veiksmus ir gali tapti puikiu diplomatu ar teisėju, bet gali ir šaltakraujiškai daryti niekšybes.

Reikėtų pabrėžti, kad gerų diplomatų ir teisėjų Lietuvoje yra, nors galėtų būti ir daugiau, tačiau politikų teoretikų, galinčių apibendrintai formuluoti ilgalaikius, reikšmingus visuomenei tikslus, akivaizdžiai stokojama. Lietuvos istorijoje rasime vos vieną kitą novatorišką lyderį, pasiūliusį ir įgyvendinusį naujų idėjų. Nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu jų netrūko ir atsikuriančiose partijose. Šiuo metu kūrybiškumas politikoje vertinamas mažiau nei gebėjimas laikytis įprastų elgesio ir pažiūrų standartų. Prisitaikymas prie įtakingų interesų grupių, konformizmas sulaukia daug didesnio palaikymo nei originalumas ir novatoriškumas. Antra vertus, iš politiko tarsi reikalaujama drąsos ir gebėjimo kūrybiškai spręsti visuomenės problemas, tačiau realybėje, kitaip nei dabartinėje Lietuvoje, nei žlugusioje Sovietų Sąjungoje, nei viduramžių Europoje, originalūs mąstytojai nepakildavo į valdžios viršūnę. Filosofai, kūrę naujos visuomeninės santvarkos matmenis - Platonas, Tomas Moras - netapo politiniais lyderiais. Labiausiai jiems pasisekdavo, jei išsaugodavo nenukirstą galvą, o jų idėjomis pasinaudodavo esantis politinės hierarchijos viršūnėje. Taigi politikas teoretikas ir šiandien neturi reikšmingesnių perspektyvų. Veikiausiai taip nutinka todėl, kad palyginti stabilioje visuomenėje jis vienu metu sprendžia prieštaringą uždavinį - kaip demonstruoti novatoriškumą ir kaip ginti esamą padėtį.

 

Pagal spaudai rengiamą knygą "Politikų psichologija"

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"