TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Politinių priešų reikšmė ir nauda

2011 01 29 0:00

Politinis vyksmas dažniausiai esti kaip priešprieša dėl dorovinių ir materialinių vertybių. Tokioje priešpriešoje nukentėjusiųjų gynimas, grėsmės visai visuomenei ar kuriai nors jos grupei atskleidimas stiprina politiko autoritetą ir atkreipia į jį daugiau dėmesio. Taigi priešo įvardijimas - svarbi politiko prisistatymo visuomenei dalis. Tačiau politinė organizacija ar atskiras politikas negali visų kitų partijų bei politikų paskelbti priešais. Tai nepatinka rinkėjams ir menkina politinių sąjungų galimybę. Dėl šios priežasties politikai turi subtiliai jausti skirtumą tarp priešiškomis įvardijamų jėgų, nustatyti jų svarbą ir pasirinkti pagrindinį pavojų, su kuriuo skelbsis kovojantys.

Priešų paieška ir atradimas

Priešo apibrėžtis, jų paieška bei įgijimas ir turėjimas - politiškai itin svarbus veiksnys. Pranešdami apie slaptus Lietuvos priešus, skelbdami vis naujas sąmokslo teorijas politikai telkia sekėjus ir suteikia sau reikšmingumo. Istorija ir psichologiniai tyrimai patvirtina, kad tokia politinio veikimo kryptis - perspektyvi. Antai psichologas E.Beckeris rašo, kad išorinio pavojaus suvokimas sustiprina pasitikėjimą politine valdžia. Ją stiprina ir vidiniai priešai, nes, jo nuomone, "žmogus tiesiog negali leisti sau patikėti nesuinteresuotu, biurokratiniu blogiu".

Psichologiniai tyrimai rodo, kad priešų ieškojimas ir atradimas gali būti paranojiško reagavimo į pasaulį, suvokto kaip neprognozuojamo ir pavojingo, rezultatas, bet gali turėti ir teigiamą psichologinį poveikį - paaiškinti socialines problemas, ekonomines krizes bei telkti šalininkus. Tyčia norintis pakenkti priešas leidžia paprasčiau suvokti politiką ir vien savo buvimu siūlo sprendimą, kuris atrodo lengvesnis ir paprastesnis nei sprendimų paieška grėsmingame bei chaotiškame pasaulyje. Leidžiančio paaiškinti sėkmės-nesėkmės ir gėrio-blogio priežastis priešo atradimas daro įtaką gyvenimo tikslams ir kuria asmeninės arba grupinės (t. y. partinės) kontrolės visuomenei jausmą.

Atpažįstamas įtakingas priešas politikui padeda siekti daugiau įgaliojimų. Gal todėl Seime nuolat kuriamos laikinosios komisijos, kurių paskirtis - priešiškų valstybei jėgų veiklos tyrimas. Neretai tokio tyrimo objektą net keblu nusakyti, bet jis pristatomas kaip labai reikšmingas ir siejamas su didele, bet sunkiai apibrėžiama žala.

Iliustruojantis pavyzdys. Seimo nutarimu Nr. XI-812 buvo sudaryta "Seimo laikinoji tyrimo komisija galimai neteisėtam politinių ir interesų grupuočių poveikiui teisėsaugos institucijoms ir jų atliekamiems tyrimams bei galimai sąmoningam trukdymui pareigūnams tirti nusikalstamas veikas ištirti".

Pats komisijos pavadinimas yra politikų gudragalviavimo iliustracija ir rodo, kad jos tyrimo objektas galėjo būti traktuojamas labai laisvai, nes "neteisėto poveikio" sąvoka nėra įstatymu tiksliai apibrėžta, o grupuotės ir teisėsaugos institucijų atliekami tyrimai neįvardyti. Taigi tyrimo kryptys priklausė tik nuo komisijoje dirbusių Seimo narių. Pasirinkę perspektyvias, jie galėjo tapti politiškai reikšmingi, daryti įtaką valstybės institucijoms. Nesugebėję tokių krypčių rasti politikai baigė komisijos darbą net neparengę išvadų ir rekomendacijų.

Priešo esmė

Politinis priešas gali būti apibūdintas gana paprastai: visi nepriklausantieji politiko (politiko atstovaujamos grupės ar partijos) šalininkams ir rėmėjams gali būti priskiriami mažesniems ar didesniems priešams. Politikai apie priešus kalba tiesmukai ir dažnokai šiurkščiai. Toks kalbėjimo būdas gali būti laikomas ženklu šalininkams aiškinant valstybės ir pačių šalininkų nesėkmes. Politinė priešprieša, kaip teigia sociologas S.T.Rigginsas, priklauso nuo sąvokų "mes" ir "jie" vartojimo politinėje retorikoje.

Žmonės, negaunantys, ko tikisi, ar jaučiantys grėsmę savo padėčiai, nori žinoti, kas kaltas dėl jų vargų. Politikas, tvirtinantis, kad kaltininkas yra ekonominė recesija ar valiutų kursų kaita, nenurodo už tai atsakingų asmenų, o sakantis - bankininkai, kagėbistai ar oligarchai - įvardija kaltininkus.

Užsienio priešų paieška ar griežčiausias užsienio politikų nederamo elgesio smerkimas taip pat padeda nukreipti dėmesį nuo kasdienio gyvenimo problemų. Daugelyje šalių tai yra klasikinis politinio manipuliavimo būdas, jis populiarus ir Lietuvoje.

Priešo įvardijimas - būdas bendrauti su rinkėjais

Įsitikinimų struktūrose, kurios lemia politiko sekėjų elgesį ir simpatijas, priešo samprata yra itin svarbi sudedamoji dalis. Tokie įsitikinimai, jausmai ar nuostatos dažnai nėra nuoseklūs, tačiau visi šie sąmoningi ir nesąmoningi psichikos dariniai susiję ir veikia vienas kitą. Neretai ši sudėtinga pažiūrų sistema priešais paverčia net tuos, kurie konkrečiam žmogui nepadarė jokios žalos.

Iliustruojantis pavyzdys. Seime ilgai svarstytas, daug emocijų visuomenėje ir tarp politikų sukėlęs Nepilnamečių apsaugos nuo žalingos informacijos įstatymas. Per keletą svarstymo mėnesių gavau elektroninių ir paprastų laiškų, teko kalbėtis su žmonėmis, siūlančiais vienokius ar kitokius sprendimus. Per pokalbį su nedidele 5-7 vyresnio amžiaus žmonių grupe vienas jų pasakė: "Komunistai tautą ištvirkino, pederastų priveisė." Kreipdamasis į kitus pokalbio dalyvius suabejojau, ar tikrai komunistai skatino ir skatina homoseksualizmą. Dar keli žmonės tai patvirtino. Paklausiau: "Ar pažįstate kokį nors homoseksualų komunistą?" Atsakydamas vienas pokalbio dalyvių pasakė: "Kad aš tokias šlykštynes pažinočiau, tfu."

Sukonstravus priešą, sudaromos dorovinės ir psichologinės prielaidos jam kenkti, riboti jo laisves. Politiko uždavinys - pajusti savo sekėjų nuostatas ir išreikšti jas nepaisant nuostatų prieštaringumo bei įrodyti priešo įveikimo naudą. Vykdydamas šį uždavinį jis turi savaip atrinkti ir interpretuoti žiniasklaidos skelbiamą informaciją, padaryti pradinę faktų apie žmonių, pinigų, pašalpų judėjimo analizę ir polemiškai tai išaiškinti.

Politiko sekėjai užbaigia priešo "demaskavimo" procesą, pratęsia jo mintis ir priešų įvardijimą, todėl, jei šis labai nukryps nuo įprastų sekėjams vertinimo stereotipų, gali likti nesuprastas, o dar blogiau - atstumtas. Nereikia pamiršti, kad politikas paprastai yra geriau informuotas nei jo sekėjai, o politinei informacijai rinkti ir aiškintis skiria daug daugiau laiko nei jie. Be to, pats politikas tiesiogiai dalyvauja politiniuose įvykiuose. Vis dėlto jo pasakojimai negali reikšmingai skirtis nuo sekėjų išmanymo, negali pernelyg nutolti nuo sekėjams būdingos socialinės ir politinės situacijos sampratos.

Kai kurie politikai šią dilemą - išlikti savu sekėjams ir naudotis platesne nei jų informacija - sprendžia sau maloniausiu būdu: demonstruoja savo aukštą statusą, galimybę prieiti prie slaptos informacijos, o drauge ir visuomenės nesugebėjimą suvokti politiko elgesio motyvų. Toks politikas nuolat pristato savo veiklą kaip transcendentinį mitą, kurio siužetas: didvyris, t. y. politikas, dalyvauja didžiuose įvykiuose, vykstančiuose už kasdienybės ribų. Neretai pranešimą apie "paprastiems piliečiams" nesuvokiamą savo veiklą jis derina su šių piliečių smalsumo tenkinimu - skelbia užuominas apie milijardinius kyšius, ypatingus oponentų seksualinius polinkius, mafijos ar užsienio specialiųjų tarnybų veiklą ir panašiai. Čia taip pat praverčia priešo įvardijimas. Net jei sekėjai nesupras politiko, savaip aiškinančio socialinę ir politinę situaciją, jie vis viena girdės, kad priešas - tas pats, ir suvoks politiką kaip bendros kovos dalyvį.

Priešo vaizdinys naudingas ne tik politiko komunikacijai su sekėjais. Naujo ir stipraus priešo iškilimas sparčiai suvienija ir pačius politikus. "Tikėtina, kad tokia vienijimosi patirtis gali būti išplėsta net tarptautiniams santykiams, - rašo psichoterapeutas I.D.Yalomas. - Nes bet koks vietinis priešiškumas atsitraukia prieš nelauktą pasaulinę krizę (atmosferos užterštumą, epidemiją), kurią įveikti galima tik tarptautinėmis pastangomis."

 

Pagal spaudai rengiamą

knygą "Politikų psichologija"

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"