TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Populiarumo pamokos - nuo vaikystės

2009 09 26 0:00
"Stebiuosi, kaip žmonės apskritai mane dar prisimena", - sako Neringa.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Scenoje dainuoja žavus vaikas. Vėliau išauga ir kažkur dingsta iš publikos akiračio. Vėl ilgai siekia pripažinimo arba ieško kitų būdų save išreikšti. Tokį kelią praėjusių herojų teiraujamės: saldus ar kartus populiarumo skonis, ar buvo nusivylimų, kokios patirties įgijo, kaip sekasi dabar?

Prasidėjus mokslo metams, tėvai leidžia vaikus į įvairias studijas, mokyklėles ir būrelius. Kiti nori matyti savo atžalas, dalyvaujančias televizijos laidose. Taigi svajoja, kad mažieji sužibės kaip žvaigždutės. Tik ne visi tėvai pasigilina, ar tai yra gerai ir ar vaikams to tikrai reikia.

O mes apie tai kalbamės su nuo mažens išgarsėjusiais herojais. Vaikystėje su daina "Mama" išgarsėjusio Dimos Šavrovo teiraujamės, ko reikia, kad mažos scenos žvaigždutės išaugtų į dideles. Tarp dainininko išvardytų dalykų - geležinė kantrybė. Tikriausiai ji ir padeda išlikti populiariam. Atlikėja Neringa Nekrašiūtė teigia, kad dainuodama 15 metų įgijo milžiniškos patirties. Dabar ji supranta, kad sau ant pečių buvo užsivertusi naštą, akivaizdžiai per sunkią vaikui. Pastaruoju metu Neringa džiaugiasi, kad ją atpažįsta vis rečiau. Dainininkė ir televizijos laidų vedėja Vaida Genytė-Marazienė vaikystėje lydėjusį populiarumą atsimena ne tik šviesiai. Buvo dalykų, dėl kurių iki šiol apmaudu. Todėl ji turi ką patarti tiems, kurie šlovės vaisių paragauja labai anksti.

Meilės muzikai virusas

Niekam ne paslaptis, kad šiųmetėje "Eurovizijoje" Lietuvai finale atstovavęs jaunas atlikėjas Dima Šavrovas, geriau žinomas Sashos Son(g) slapyvardžiu, muzikinę karjerą pradėjo būdamas vos dešimties. Jį išgarsino legendinė daina "Mamai", kurią sukūrė dainininkas Ovidijus Vyšniauskas ir dainų tekstų bei muzikos autorius Gintaras Zdebskis. Tuomet Dimos vokalą muzikos kritikai lygino su jaunojo italo Robertino Loretti dainavimu. 1995 metais būsimasis Sasha Son(g) buvo įvertintas "Bravo" nominacijos "Metų atradimas" prizu, dar po metų pasirodė pirmasis jo albumas "Svajonių laivas". Atlikėjas tvirtina dainuojantis kone visą savo gyvenimą, o meilės muzikai virusu apsikrėtęs nuo močiutės, klasikinio vokalo dėstytojos Ninos Šavrovos. "Ji apie 50 metų grojo Lietuvos simfoniniame orkestre, vienoje sostinės muzikos mokykloje vaikus mokė dainuoti ir groti fleita, - pasakoja. - Nuo pat pirmųjų mano gyvenimo mėnesių ji man dainavo rusiškus romansus, lopšines. Tikėdavosi taip mane užliūliuoti, bet aš klausydavausi plačiai atmerktomis akimis, tad ji užmigdavo pirma."

Vaikystėje lengviau

Paklaustas, ar anų dienų populiarumas labai skiriasi nuo dabartinio, Sasha Son(g) minutei nutyla. "Kai buvau mažas, nelabai aiškiai supratau, ką reiškia būti žinomam. Tačiau man tai nelabai ir rūpėjo, - porina. - Manau, kad vaikui truputėlį lengviau susidoroti su netikėtai užklupusiu populiarumu: juk į daugelį dalykų jis žiūri paprasčiau nei suaugęs žmogus, be to, aplinkiniai jam "nepriklijuoja" tiek nebūtų dalykų, skandalų, pikantiškų detalių. Kita vertus, prieš 14 metų žiniasklaida taip pat buvo kitokia - švelnesnė, drausmingesnė, švaresnė." Pasak dainininko, kad ir kaip būtų viskas pasikeitę ar nepasikeitę, jis pernelyg stipriai myli muziką, jog suktų galvą dėl atpažįstamumo, išsidirbinėtų kalbėdamas viešai. "Niekada nesureikšminau fakto, jog esu atpažįstamas, kad manimi kažkas žavisi", - dėsto.

Buvo beprotiškai sunku

Sasha Son(g), įgyvendindamas savo svajonę dainuoti, pasiekė daugybę pergalių, bet patyrė ir nemažai išbandymų. Būdamas paauglys nutraukė daug žadančią karjerą, nes kartu su tėvu išvyko gyventi į Londoną. Ar kada nors susimąstė, kaip viskas būtų susiklostę, jei būtų likęs Lietuvoje? "Sunku spėlioti, - nutęsia. - Manau, kad būčiau tapęs visai kitokiu žmogumi, nedainuočiau taip, kaip tai darau šiandien. Patirtis, kurią įgijau nuo 16 metų Anglijoje likęs gyventi vienas pats (tėvas, palikęs sūnų, išvyko gyventi į Kanadą - aut.), neįkainojama. Išmokau už save pakovoti, atkakliai siekti užsibrėžto tikslo, vertinti gyvenimą, gerbti aplinkinius, džiaugtis tuo, ką turiu. Taip, iš pradžių buvo beprotiškai sunku, bet nepasidaviau. Stiprybės sėmiausi iš muzikos, skaičiau daug filosofinių knygų, rašiau."

Jaunas dainininkas į Lietuvą parvažiavo 2005-aisiais. Grįžo kupinas idėjų, jėgų, entuziazmo, bet labai greitai jam teko nusivilti. "Mano muzika - būtent toks stilius, dainavimo maniera - nelabai ką sudomino, čia ji buvo nepopuliari. Be to, savotišku stabdžiu iš pradžių tapo ir kalbos barjeras, nes beveik nebekalbėjau lietuviškai, - pasakoja. - Tačiau nenuleidau rankų, prisiekiau sau, kad vis tiek eisiu į priekį ir įrodysiu, jog "vežti" gali ne tik nuogais kūnais ir skandalais garsėjančių merginų grupės, bet ir kokybišką muziką siūlantys atlikėjai. Man prireikė ketverių metų, kad tai padaryčiau."

10 valandų per dieną

Ko reikia, kad mažos scenos žvaigždutės išaugtų į dideles, teiraujamės populiaraus dainininko. Jo atsakymas - labai trumpas ir aiškus: nepaprastai didelio noro, antra tiek darbo ir, be jokios abejonės, geležinės kantrybės. "Keletas mano draugų ne kartą užsiminė, jog taip pat norėtų būti populiarūs dainininkai. Tačiau jie populiarumo gviešiasi šiandien, ryt, po savaitės. Kitaip tariant, čia ir dabar, iš karto, nieko prieš tai nenuveikę. Bet juk taip nebūna, ypač jei kalbame apie tikrą, ilgalaikį populiarumą. Reikia ilgai ir daug dirbti, kad jį užsitarnautum, - porina. - Jei vaikas vieną dieną nori šokti, kitą - groti gitara, trečią - žaisti krepšinį ir panašiai, tokie norai nėra tikri. Tikras noras, kai ko nors trokštama labai stipriai, matyti iš šalies. Jei žmogus tokį turi, deda visas pastangas, kad svajonę paverstų realybe. Gal kam ir sunku tuo patikėti, bet vaikystėje kartais dainuodavau net po 10 valandų per dieną. Muzika ir dainavimas man buvo tarsi liga. Ja tebesergu iki šiol." O kiek įtakos, siekiant įgyvendinti užsibrėžtą tikslą, pašnekovo nuomone, turi tėvai, mokytojai? "Be galo daug, - šypteli Sasha Son(g). - Aplinkinių palaikymas ir pagalba būtini. Išmokti dainuoti, groti, šokti, sportuoti gali ir pats, bet klausimas, ar teisingai. Gal viską darydamas savarankiškai pakenksi balsui, kūnui? Aišku, pagelbėti gali tik geras, kompetentingas pedagogas. Džiaugiuosi, kad mane mokę žmonės buvo būtent tokie."

Nuo kūdikystės

Įkalbėti duoti interviu buvusią dainininkę Neringą Nekrašiūtę - nelengva. "Sąmoningai vengiu žurnalistų ir būtent tokio populiarumo. Dabar gyvenu visai kitokį gyvenimą, kitokiu tempu, pati esu kitokia, - prisipažįsta. - Kiekvienas spaudos leidinys ar televizijos laida turi savo formatą, tad sutikdamas kalbėti esant įjungtam diktofonui ar prieš kameras esi priverstas sutilpti į tam tikrus rėmus. Dažnai tavo pasakyti žodžiai yra ištraukiami iš konteksto, įgauna visai kitokią prasmę. Man tai nepriimtina." Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) absolventė, profesionali Kauno dramos teatro aktorė ir būsima teatro pedagogikos magistrė pagrindine vaikų popchoro "O lia lia" vokaliste tapo būdama visai mažučiukė. "Anot mamos, muzikali buvau nuo kūdikystės, pirmiau išmokau dainuoti, o ne kalbėti. Tėvams, pamenu, labai patiko grupės "Queen" dainos, nuolat jų klausydavosi. Mama man pasakojo, jog stovėdavau lovelėje ir kartu su Freddie Mercury traukdavau "mama, aūūū...". Tada buvau gal kokių pusantrų metų, - šypsodamasi porina. - Teta mokėsi muzikos, griežė smuiku. Ir aš panorau išmokti. Muzikos mokykloje tuo metu dirbo Laima Lapkauskaitė. Jau pačią pirmą mokslo metų dieną ji mane pastebėjo ir mamai patarė leisti mane dainuoti, tvirtino, jog esu nepaprastai gabus vaikas." Taip sakydama šiandien garsi prodiuserė ir jaunimo muzikos grupių vadovė, viena pirmųjų Neringos mokytojų L.Lapkauskaitė neklydo. Žavi šviesiaplaukė, nuolat plačiai besišypsanti mergaitė per trumpą laiką tapo itin populiari, dalyvavo gausybėje įvairių konkursų ir festivalių, apkeliavo daugybę pasaulio šalių. "Kiek metų praleidau ant scenos? Oficialiai - 15, bet pastaraisiais nebekoncertuodavau taip aktyviai, kaip iš pradžių, - teigia pašnekovė. - Paauglystėje prasidėjo intensyvios savęs paieškos, nes pajutau, kad dainavimas vis labiau ima mane erzinti, o užsiimdama šia veikla nebegaliu būti savimi. Sprendimą nutraukti dainininkės karjerą priėmiau ne per vieną dieną, ilgai svarsčiau, kol padėjau tašką."

Subrendo per anksti

Ar niekada nesigailėjo taip pasielgusi? "Ne, nes apsisprendžiau sąmoningai, niekieno neverčiama, - patikina. - Tačiau meluosiu pati sau, jei tvirtinsiu, jog ateityje niekada nebenorėčiau dainuoti. Kartais širdis sukirba, bet žinau, jog privalau sulaukti tinkamo momento. Tiek vaidmenimis, tiek dainomis, tiek visais kitais savo darbais noriu žmonėms pasakyti kažką prasmingo, o ne vien vaikytis pigaus ir laikino populiarumo, slėptis po kažkokia kauke. Gal per giliai kapstau taip kalbėdama? Gal tai tik jaunatviškas maksimalizmas?"

Neringos teigimu, dainuodama 15 metų, ji įgijo milžiniškos patirties, dėl to anksti subrendo. "Gal net per anksti, - svarsto. - Dabar į viską žiūrėdama iš laiko perspektyvos suprantu, kad sau ant pečių buvau užsivertusi naštą, akivaizdžiai per sunkią vaikui. Juk visas mano gyvenimas buvo paskirtas vien repeticijoms, koncertams, kelionėms. Mokslai ilgą laiką buvo antraeilis dalykas. Ką jau kalbėti apie paprastas vaikiškas pramogas." Anuomet užklupusį populiarumą, žmonių dėmesį mergina tikina priėmusi natūraliai. "Man, mažai mergaitei, tai atrodė savaime suprantama, - šypteli. - O ir dėmesys tada buvo kitoks nei šiandien. Dabar jis daug įkyresnis, agresyvesnis, galima sakyti, kartais net nukreiptas prieš atlikėją kaip žmogų. Nori būti populiarus? Vadinasi, privalai gyventi pagal šou pasaulio nustatytas taisykles, laikytis susikurto įvaizdžio, nuolat atiduoti duoklę viešumui. Taip elgdamasis žmogus ilgainiui gali prarasti savąjį aš."

Būti geru mokytoju - sunku

Neringa džiaugiasi, kad pastaruoju metu aplinkiniai ją vis rečiau atpažįsta. "Stebiuosi, kaip žmonės apskritai mane dar prisimena. Sako, išduoda ta pati šypsena, - teigia. - Žinote, kas skaudžiausia? Ogi tai, kad kas antras žmogus, žvelgdamas į mane suaugusią, mato ne kokia esu dabar, bet teberegi aną saldžią mergaičiukę." Paklausta, kodėl mažos scenos žvaigždutės ne visada tampa didelėmis žvaigždėmis, pašnekovė akimirkai susimąsto. "Priežasčių gali būti labai daug, bet pati svarbiausia, ko gero, yra ši: žmogus auga, bręsta, keičiasi, - tvirtina. - Natūralu, kad jis nestovi vienoje vietoje, išbando ir atranda save kitose srityse." Ar pedagogai tam gali turėti įtakos, maga pasiteirauti. "Nenorėčiau leistis į asmeniškumus, - prataria Neringa. - Būti mokytoju, ypač geru, tokiu, kuris mokiniui ne tik paaiškina klaidas, bet ir nurodo teisingą kryptį, atskleidžia jo asmenybę nesužeisdamas, nepaprastai sunku. Vienas garsus aktorius, mimas Aleksas Mažonas yra pasakęs, kad niekada nenorėtų būti mokytoju, nes mokytojai mokiniams pridaro daug žalos. Suvokiu, jog dauguma pedagogų taip elgiasi nesąmoningai. Pati mokausi teatro pedagogikos, tad dažnai susimąstau, kaip man reikės dirbti su vaikais. Ar aš sugebėsiu? Pati nei vienu buvusiu ar esamu mokytoju nesiskundžiu. Visi jie - puikūs žmonės, ypač L.Lapkauskaitė. Ši moteris man davė nepaprastai daug. Tačiau gyvenime kartais susipina tai, kas neturėtų susipinti: asmeniniai ir profesiniai dalykai. Šiuos raizginius skirtingos pusės, tai yra mokytojas ir mokinys, dažniausiai supranta skirtingai. Tiesiog taip nutinka ir nieko negali padaryti."

Šnabždėdavo ir niūniuodavo

Vaida Genytė-Marazienė yra LTV laidos "Lietuvos tūkstantmečio vaikai" vedėja, dažnai koncertuojanti atlikėja. Daugelis vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonių gerai atsimena žavią mergaitę, per "Dainų dainelę" skambiu balsu traukusią "Sparnuotąsias sūpynes", vėliau "Čiunga čanga" ir kitas to meto populiarias dainas. Net jaunimas kažkada kažkur yra girdėjęs apie tą nuoširdumu papirkdavusią mažąją dainininkę. Todėl kai Vaida vėl pasirodė televizorių ekranuose kaip LNK muzikos projekto "Žvaigždžių duetai" dalyvė, iškart patraukė visų dėmesį. Tuo metu ji vos spėjo dalyti interviu įvairių leidinių žurnalistams. Tačiau dainininkė LŽ pasakoja, kad populiarumo kelias - duobėtas.

Ar Vaida suprasdavo, kad buvo žinomas scenos vaikas? "Taip, - patvirtina ji. - Tačiau to dalyko nesureikšminau. Ar jaučiausi gerai? Man tai buvo natūralu. Suvokiau, kad kitaip ir negali būti - toks yra mano gyvenimas. Tiesiog nesigilinau, kodėl vienas vaikas dainuoja, o kitas ne, vienas yra populiarus, o kitas - niekam nežinomas. Man tai visiškai nerūpėjo."

Kai nuvažiuodavo vasaros stovyklon ar į kokį kitą miestą, Vaidą vaikai sutikdavo labai šiltai, norėdavo su ja draugauti. Kad ir kur nuvyktų, mažąją dainininkę visi atpažindavo. Mergaitė girdėdavo šnabždesius: "Žiūrėk, Genytė eina." Arba pradėdavo niūniuoti jos atliekamas dainas. Net kitokių žodžių prikurdavo. Vis dėlto Vaida teigia, kad būdama žinoma jautė tam tikrų nepatogumų. Ypač savame Molėtų kieme. "Būdavo skaudu, - neslepia Vaida. - Atsikeli ryte ir sužinai, kad kiemo vaikai nusprendė su tavimi nedraugauti - nei iš šio, nei iš to."

Grįždavo patenkinta

"Smagiausias tų laikų dalykas buvo koncertai, - tikina V.Genytė. - Po kiekvieno renginio labai nuliūsdavau. Tada laukdavau kito. Rengtis koncertui man būdavo didelė šventė. Buvo daug įspūdingų renginių - Operos ir baleto teatre, Koncertų ir sporto rūmuose, filharmonijoje, televizijoje... Teko dainuoti su garsiausiais chorais, akompanuojant garsiausiems orkestrams, didžiausiose salėse."

Tada ji rami ir patenkinta grįždavo namo. Mergaitė visada jautė tėvų paramą ir gerai su jais sutarė. Žinojimas, kad vėl repetuos, rengsis koncertui ir dainuos, ją pakylėdavo, todėl mintys apie menkus aplinkinių vaikų priekabius iš galvos greit išgaruodavo. "Juolab kad nebuvo taip, jog su manimi nedraugautų ilgą laiką - mėnesių mėnesiais. Tiesiog būdavo įvairių bangavimų, - teigia Vaida. - Dabar auginu šešerių metų vaiką ir matau, kad tarp bendraamžių visko nutinka - susipyksta, vėl susitaiko. Galbūt anuomet skaudžiau išgyvendavau."

Jei mergaitė taip norėdavo koncertuoti, rimtai rengdavosi pasirodymams, gal pakyrėdavo kasdienė rutina: pėdinimas į mokyklą, pamokos ir namų darbai? "Mano požiūris į mokslus buvo rimtas, - tvirtina Vaida. - Lankiau dvi mokyklas - vidurinę ir muzikos." Tiesa, mažiausiai jai patiko matematikos pamokos. Jeigu nesisekdavo suprasti ar išspręsti uždavinio, mergaitės mintys skrisdavo į sceną. Svajodavo, kaip būtų gerai kuo greičiau ten atsidurti. Pagalvodavo, kad dainuoti smagiau, negu sėdėti pamokose. Tačiau mokytis stengėsi. Atsakingumą įskiepijo tėvai. Vaida žinojo, kad nuo išsilavinimo priklauso ateitis, todėl reikia mokytis ir net nelabai patinkančios matematikos.

Psichologinė trauma

Būna, kad tie, kurie vaikystėje sužino, kas yra populiarumas, vėliau nebenori dainuoti scenoje, filmuotis televizijoje ar kine, nes pabosta nuolatinis dėmesys, pakyri aplinkinių smalsūs žvilgsniai. Ką apie tai mano publikos numylėtinė Vaida? "Nepasukau tuo keliu ne todėl, kad man būtų atsibodę. Dainininkės karjeros nesiekiau dėl kitų priežasčių", - liūdnai sako moteris ir prisipažįsta, kad jai labai gaila be scenos prabėgusių metų.

Vaida sutinka paaiškinti, kas jai sutrukdė siekti tapti profesionalia dainininke. "Būdama 16 metų nuvažiavau į LMTA pas vieną dėstytoją. Pažiūrėjusi, kad esu maža, smulkaus sudėjimo, paklausiusi, kaip dainuoju, ji leido suprasti, kad operos dainininkės iš manęs nebus, - pasakoja V.Genytė. - O šito - būti didžiosios scenos dainininkė - tikėjausi visą savo gyvenimą. Ir ėjau tuo keliu."

Popmuzika Vaidos nedomino, rūpėjo tik rimtoji. Anot pašnekovės, būna, kad žmogus subręsta būdamas kokių 25 metų. O ji jau šešiolikmetė žinojo, ko nori, ir to siekė. Vaida svarsto: "Gal tai buvo pavydas? Galbūt intrigos? Ar dar kokie nors dalykai? Mat V.Genytė populiari, atvažiavo į LMTA, tai mes ją sudirbsime. Galėjo būti ir taip. Tačiau kiekvienam paaugliui labai svarbu, ką jam pasakys. Patyriau labai didelę psichologinę traumą. Rimtai ruošiesi, o išgirsti, kad nieko nebus."

Ilgas kelias

Dabar Vaida supranta, kad nestodama į LMTA pasielgė kvailai. "Aišku, muzikos mokiausi. Ir tai darydama nuėjau ilgą kelią, - pasakoja toliau. - Baigiau konservatoriją, paskui pedagoginiame - muzikos edukologijos bakalauro studijas, dar vėliau ir magistrantūrą. Taigi esu profesionali muzikė. Tačiau nesu profesionali atlikėja. Ir šito gailiuosi."

Vis dėlto Vaidos gyvenimas taip pasisuko, kad vėl pradėjo dainuoti. Dabar ji populiari ir mėgstama publikos. Kaip dainininkę visa tai veikia? "Teigiamai, - tikina pašnekovė. - Vėl populiari esu pastaruosius dvejus metus."

Iki tol buvo laikotarpis, kai į televiziją ir sceną nesiveržė, nes suprato, kad neturi šansų. Mat tuo metu buvo popdainų kultas.

"Nebuvau visai dingusi. Mane kviesdavo į vieną kitą renginį padainuoti būtent "Sparnuotąsias sūpynes". Nors galėjau ne tik šią dainą atlikti, niekam to nereikėjo, - prisimena ji. - Turbūt atrodė, kad V.Genytė daugiau nieko ir nedainuoja." Pašnekovė vadina paradoksu tai, kad "jei tavęs nėra televizijoje, nėra niekur".

Pasak Vaidos, po mutacijos jos balsas susiformavo kaip klasikinis akademinis vokalas, todėl pati nebuvo tikra, ar publikai patiks. Net ir dabar ji apie tai galvoja. "Taip, vėl tapau populiari, bet tokiai išlikti yra labai sudėtinga. Kad ir toliau būtum scenoje, reikia dirbti kiekvieną dieną", - tvirtina Vaida. Dainininkė teigia, kad labiausiai traukia popklasika.

Vaida net nesupranta, kaip galima susirgti vadinamąja žvaigždžių liga. "Per savo gyvenimą esu patyrusi ir duobių, ir kalnelių, todėl man tokia liga negresia. Džiaugiuosi kiekviena diena, mat nesu tikra, kas bus po metų ar kitų, gal vėl būsiu niekas", - sako LTV laidos "Lietuvos tūkstantmečio vaikai" vedėja ir aktyviai koncertuojanti dainininkė.

Šeima mėgsta muziką

V.Genytė prieš 15 metų sukūrė šeimą, su vyru Aidu augina šešerių sūnelį Ainį. Anuomet būsimas vyras nežinojo Vaidos koncertinės vaikystės istorijos, mat "Dainų dainelės" nežiūrėdavo. Sutuoktinis, medienos gaminių technologas, muziką nepaprastai mėgsta, bet pats nedainuoja - anot Vaidos, todėl, kad nemoka. Ji kol kas nepastebėjo, kad sūnelis turėtų ryškių muzikinių sugebėjimų, bet norėtų, jog berniukas dainuotų "Ąžuoliuko" chore.

"Jis turi kitą Dievo dovaną - labai daug kalba", - juokiasi mama. Taigi drauge su pašnekove pasvarstome, kad Ainis kada nors galėtų būti radijo laidų vedėjas. Vis dėlto V.Genytė prisipažįsta, jog nelabai norėtų, kad sūnus rinktųsi menininko kelią.

Būna tėvų, kurie net per prievartą stumia vaikus į sceną ar televiziją, nori, kad kaip žvaigždutės spindėtų jau vaikystėje. Ką apie tai mano V.Genytė? "Pateisinu tik tuos tėvus, kurie mato, kad vaikai gabūs. Tačiau nesuprantu tų, kurie stumia tam, kad stumtų, o kodėl, neaišku", - sako pašnekovė.

Nereikia bijoti

Vaida turi ką patarti tiems, kurie išgarsėja dar būdami vaikai. "Aišku, liūdna, kai vaikystėje buvai populiarus, o augdamas, bręsdamas lyg ir nebetinki. Užsidaro keliai į televiziją ir sceną, nes keičiasi tavo išvaizda, balsas - absoliučiai viskas. Iš tavęs tikimasi kažko naujo. Manau, kad tas pereinamasis laikotarpis yra pats sunkiausias, - kalba V.Genytė. - Kai išgarsėji vaikystėje, vėliau nereikia sutrikti, kai tau pasakoma kiek kitaip, kad neva nieko gero iš tavęs nebus. Šito bijoti nereikia. Tiesiog stengtis siekti užsibrėžto tikslo. Eiti nesustojant ir negalvojant apie tai, kas ir kaip buvo anksčiau. Reikia suvokti, kad to nebebus, ir keliauti pirmyn - įrodyti, kad ir dabar gali dainuoti."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"