TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Povilionių šeimos "muškietininkas"

2008 10 18 0:00
Sūnus linksminasi su mama - žinoma dainininke, etnokultūros puoselėtoja Veronika.
Asmeninio albumo nuotrauka

Kariūnas ir atstovas spaudai Skomantas Povilionis - viena iš daugybės Lietuvos kariuomenės kolonų. Dainininkės Veronikos ir diplomato Vidmanto Povilionio sūnus nesibodi tarnauti ten, kur kariuomenei labiausiai jo reikia.

"Kur esu ir kokias užduotis atlieku, priklauso nuo tarnybos poreikių", - pabrėžia motorizuotosios pėstininkų brigados "Geležinis vilkas" atstovas spaudai 30 metų S.Povilionis. Vyras dirba savo specialybei artimą darbą - jis baigė Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos instituto žurnalistikos studijas, turi magistro laipsnį. Greta bendravimo su žurnalistais, pranešimų rašymo, veiklos planavimo, kitų atstovo spaudai pareigų Skomantas atlieka tai, ką privalo karys: dalyvauja pratybose, karinei tarnybai rengiasi individualiai, kad būtų pasirengęs ir taiką palaikyti, ir kariauti.

Kaip anksčiau, kai tarnavo Vilniuje, taip ir pastaruosius penkerius metus gyvendamas Rūkloje, laisvą laiką jis leidžia Kaune, gimtajame mieste. Ten gyvena brolis, Kaune įsikūrusi ir mergina. Aplankyti tėvų ir sesers vaikinas keliauja į Vilnių.

Prie šeimos stalo - Kūčios.

Skomantas yra vidurinysis iš Povilionių atžalų trejeto - turi vyresnę seserį ir jaunesnį brolį. Brolis - skulptorius Tautvilas Povilionis dirba maketuotoju architektūros firmoje Kaune. Sesuo Rima prieš daugiau nei porą metų susilaukė dukrelės. Dvejų metukų mergaitės gimtadienis tapo proga visai šeimai susirinkti tėvų namuose.

Povilionių šeimos šventės, taip pat gimtadieniai, - nešabloniški. Tik per Kūčias ir Velykas, ypač kol vaikai buvo maži, buvo laikomasi nusistovėjusių tradicijų. Šios šventės visai šeimai - labai svarbios. "Kiek atsimenu, Kūčias ne namie esu šventęs vieną kartą", - sako trisdešimtmetis Skomantas. Stalą, prie kurio susėsdavo Povilionių šeima, visada nuguldavo mamos gamintas maistas - ypač skanūs virtiniai su džiovintais grybais, abu broliai jų laukdavo nuo lapkričio mėnesio. Ir stalo iki šiol nepakeitė, vis sėdasi prie to paties.

Skomantas prisimena, kaip jie, trys vaikiukai, susiglausdavo ant suolo šalia eglutės ir dar mušdavosi, kuris sės arčiausiai papuošto medelio, kad matytų savo atvaizdą stikliniuose burbuluose. "Kadangi patys dėdavome šiaudus po staltiese, sau pakišdavome kuo ilgesnius", - pasakoja vyras, prisiminęs vieną senų lietuvių tradicijų. Dabar, kai visi užaugę, sesuo atvažiuoja su savo šeima, tradicinių vietų nebeliko, nes sėsdami kaip anksčiau visi netilptų. Svarbiausia, kad susitinka didelė šeima.

Iš pamokų - į zoologijos sodą

Skomantas mielai prisimena mokyklos laikus. Pirmiausia jam įstrigo žaluma - abi mokyklos, kurias lankė, įsitvėrusios į Žaliakalnio šlaitus. Dabartinė "Ąžuolyno" gimnazija stūkso netoli Kauno zoologijos sodo. Mokinystė buvo labai linksma - su pabėgimais iš pamokų į zoologijos sodą.

Šeštąją klasę pradėjo lankyti Kauno dailės mokykloje - mažutėje, turėjusioje mažiau nei 200 mokinių. "Mokėmės istoriškai svarbioje vietoje - Juozo Tūbelio (žymus tarpukario politikas, kariavo Pirmajame pasauliniame kare, nuo 1929 iki 1938 metų vadovavo ministrų kabinetui - aut.) namuose", - atkreipia dėmesį Lietuvos kariuomenės karininkas. Jam taip pat įstrigusios vasaros išvykos su klase, kai būdami paaugliai galėdavo pabėgti nuo tėvų, krėsti išdaigas gamtoje.

"Trys muškietininkai"

Povilionių atžaloms niekada netrūko "laisvo ploto" namie, kai nėra tėvų ir galima susikviesti draugus, pasilinksminti. Apie 1993 metus jie pradėjo gyventi vieni - tėvas išvyko diplomatinės tarnybos į Seinus Lenkijoje, o ir prieš tai nuolat dirbdavo Vilniuje - nuo 1990-ųjų buvo Aukščiausiosios Tarybos narys. Mama Veronika, žymi etnokultūros puoselėtoja ir dainininkė, dažnai išvykdavo gastrolių, vėliau su vyru išvažiavo į Lenkiją, po kiek laiko - į Graikiją. "Buvome jauni šeimininkai. Man atrodė, kad sekėsi puikiai", - šypsosi Skomantas. Jam tuomet buvo 15, sesuo - pusantrų metų vyresnė. Galbūt dėl to "trys muškietininkai" išaugo savarankiški. Nuo anų laikų jaunieji Povilioniai valgį gamindavosi kiekvienas sau. "Buvome "didelės asmenybės", sunku visiems įtikti", - lengvai ironizuoja S.Povilionis. Kas kiaušinienę, kas varškę, kas blynus - pusryčiai kiekvienam pagal skonį. Dabar broliai dažniau kviečia vienas kitą vaišintis "iš vieno puodo".

Karių giminė

Nuo vaikystės Skomantas priprato prie minties, kad ginti tėvynę yra kilnu. "Tarnyba kariuomenėje neprasideda nuo 18 metų, kai gauni šaukimą. Kariuomenė prasideda labai anksti - šeimoje", - įsitikinęs Skomantas. Kai buvo vaikas, apie kariuomenę mąstė romantiškai: uniformos, ginklai, jėga, miškai, pavojai, persekiojimas, po to - garbė, medaliai. Metams bėgant nereikia nei tų medalių, nei didelės garbės, tik kad būtum naudingas, kad tavo įgūdžiai, patirtis rastų savo vietą.

Povilionių giminė vadinama karių gimine - jos gretose daug vyrų, kurie dalyvavo ginkluotame ar neginkluotame pasipriešinime. Skomanto senelis ir keturi senelio broliai buvo Nepriklausomybės kovų kariai savanoriai. Senelis Jonas, jauniausias iš brolių, tapo Lietuvos kariuomenės puskarininkiu. Skomanto tėvas tarnavo tuometinėje sovietų armijoje. Už antitarybinę veiklą V.Povilionis buvo nuteistas dvejiems metams, juos praleido Jakutijos lageriuose. "Šioje dvasioje augome nuo vaikystės", - sako Skomantas.

Žilagalvio kario pasakojimas

Pirmoji uniforma, kurią Skomantas apsivilko, buvo skauto. Būdamas 10 ar 11 metų jis dalyvavo pirmoje skautų sueigoje Kaune. Skomantas pasakoja, kad skautų užuomazga galima vadinti atvejį, kai Pietų Afrikoje vaikai sekliai padėjo britų kariams. "Kiek žinau, daug kolegų, su kuriais skautavome, dirba krašto apsaugos sistemoje, tarnauja kariuomenėje. Ypač atgimimo metu skautai buvo ugdomi tikrais patriotais", - sako S.Povilionis. Jis džiaugiasi, kad galėjo matyti ir patirti valstybės atgimimą. "Bet pražilau ne dėl to", - nusijuokia Skomantas. Paklaustas, kodėl jauno vyro galvą dengia vietomis pažilę plaukai, atsako: "Nežinau. Visiems sakau - genetika." Jis nemeluotų teigdamas, kad šis pasakojimas - žilagalvio kario.

Pusė metų Afganistane

Žilagalvis karys trumpam gali tapti futuristu. "Ateityje po visą Lietuvą skraidys kosminiai laivai, Vilniuje "plaukios" oro gondolos", - juokiasi. Surimtėjęs patikina, kad nežino ir nenori daug galvoti apie tai, kas bus ateityje. Tikslus, kuriuos buvo užsibrėžęs, jau pasiekė: žavėjosi kariuomene - joje tarnauja; domėjosi žiniasklaida - studijavo žurnalistiką, dirba atstovu spaudai; mokykliniais metais ragavo menų - jį supa menininkai, gražėjantys Lietuvos miestai.

Kai po kelių savaičių pertraukos atvažiuoja į Vilnių, jis grožisi architektūra, žaliais lopinėliais, mėgaujasi mėgstamais bariukais, koncertais, kultūriniu gyvenimu.

Įvertinti tai, kas mūsų aplinkoje, atrodo, yra savaime suprantama, jam padėjo tarnyba Afganistane. "Ši šalis viskuo skiriasi nuo mūsų: gamta, žmonių bendravimo ypatumais, kvapais, istorija, laiko suvokimu, žmonių išvaizda. Įspūdžių, kuriuos parsivežiau, neturiu su kuo palyginti", - apie patirtį Afganistane kalba vyresnysis leitenantas S.Povilionis. Kad ir kaip ruošėsi, skaitė knygas, kalbėjo su ten buvusiais kolegomis, žiūrėjo filmus, nuvažiavęs pamatė stebinantį vaizdą. Jam teko ypatingos pareigos - Afganistano Goro provincijos atkūrimo grupėje jis dirbo visuomenės informavimo karininku, pranešinėjo naujienas vietos žmonėms, Lietuvai ir pasauliui. Šis darbas Skomantui atvėrė plačius kelius: jis apvažiavo Goro provinciją, pamatė paprastų žmonių gyvenimą atokiausiuose kampeliuose, kur mums toks įprastas dalykas kaip automobilis ten buvo dar niekada neregėtas.

"Esu laimingas - iš Afganistano pavyko parsivežti apie 4 tūkst. nuotraukų, surengti parodą", - džiaugiasi anksčiau nefotografavęs karininkas. Prieš metus pristatyta jo fotografijų paroda jau parodyta Vilniuje ir Kaune.

Dabar Skomantas yra Afganistano "fanas". Jis pamatė valstybę, kuriai tikrai reikia mūsų paramos. "Būdamas ten pajutau, kaip mes prisidedame prie pasaulio gerinimo, gražinimo, saugumo. Gera tai suprasti", - tvirtina kariūnas, apie Lietuvos misiją Afganistane galintis pasakoti dar ir dar.

Trumpai

S.Povilionis apie situaciją Afganistane, Goro provincijoje, ir tarptautinės bendruomenės pagalbą vietos žmonėms: "Tarptautinės bendruomenės veikla Goro provincijoje labai įvairi ir plati. Apmokomi vietinės administracijos žmonės, kuriami projektai ir jiems pritraukiami pinigai. Kariai yra tam, kad būtų saugu ir tarptautinė bendruomenė galėtų atkūrinėti provinciją. Projektai - nuo vaikų namų ar elektrinių statymo iki archeologinių kasinėjimų. Mūsų sąlygomis skurdas Afganistane yra nesuvokiamas. Palyginimui: 2003 metais, Pasaulio banko duomenimis, Afganistane vidutinis metinis vyro atlyginimas buvo apie 250 dolerių, Goro provincijoje - 53 doleriai. Kai aš buvau, 2006 metais žiemai namo šildymas (kūrenama arba krūmeliais, arba gyvulių mėšlu) kainavo apie 600 dolerių. Žiemą temperatūra siekia iki 40 laipsnių šalčio. Gyvenimo trukmė: vyrų - apie 45 metus, moterų - apie 40. Afganistane vaikų mirtingumas šio amžiaus pradžioje buvo didžiausias pasaulyje."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"