TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Povilo Jaramino gyvenimo akistatos

2006 09 23 0:00
Po koncerto Vilniaus menininkų rūmuose su žmona Edita (1999 m.).

Pianistas Povilas Jaraminas seniai gyvena Vilniuje, tačiau save laiko tikru šiauliečiu. Su miestu jį sieja ne tik vaikystės prisiminimai - čia jis dažnai koncertuoja, talkina senjorų bigbendui, lanko draugus.

Atvažiavęs į Šiaulius Povilas visada ateina į Uosių gatvelę. Tai jo vaikystės žemė. Brangi ir miela. Pilna prisiminimų, paslapčių, vaizdinių, kvapų. Gera eiti kartu su Povilu šiomis vietomis, klausytis jo minčių. Vos tik nusileidęs iš miesto centro žengi į ją, nespėjęs kvėptelti iš po kojų kylančių kelio dulkių, kai gatvelė skleisdama meldų aromatą tartum prasmenga į Talšos ežerą. Netoliese centras, o čia kudakuoja vištos, loja šunys. Pro kapų tylą ir uosių šakas išnyra ant kalvos boluojantis bažnyčios bokštas. Šiauliečiai originalūs - žemiausią miesto vietą vadina kalniuku. Maestro Virgilijus Noreika, kartu atvykęs į savo vaikystės miestą, su humoro gaidele tarstelėjo: "Povilai, tu provokatorius, kur tu čia kalniuką matai?"

"Važiuojant į Šiaulius užplūsta jaudulys, - pasakoja Povilas. - Jis mane lydi nuo pat vaikystės, kai su broliu dvyniu Petru mus Vilniaus muzikantai išvežė į sostinę. Artėjant prie Šiaulių atgimsta visa tai, ką bando ištrinti laikas. Uosių gatvelėje tebestovi mūrinukas su sodu. Iš tų laikų ir fotografija, kai vunderkindu tituluojamas vaikas sėdi prie pianino, kojomis nesiekdamas žemės. Pirmieji garsai paspaudus klavišus atrodė kaip angelų muzika. Tada ir gimė didžioji svajonė: būsiu pianistas", - prisimena Povilas.

Talentingas ir subtilus

Kelias į profesionaliąją muziką, kaip ir kiekvieno atlikėjo, ilgas. Šešiolika metų M.K.Čiurlionio meno mokykloje ir konservatorija (dabar - Muzikos ir teatro akademija). Trečiame kurse Jaraminas jau groja Radijo ir televizijos orkestre.

Į klausimą, ką reiškia daugiau kaip 24 metus būti pirmojo Lietuvos tenoro Virgilijaus Noreikos koncertmeisteriu, Povilas trumpai atsako: "Reikia būti panašaus lygio ir labai norėti juo būti. Su Noreika malonu koncertuoti, nes jis didis muzikantas, menininkas. Jo nepaprastai platus repertuaras", - pasakoja Povilas.

Apie Povilo universalumą sklando legendos. Tai byloja kūrybinio gyvenimo epizodai, kai jis koncertavo su garsiais Lietuvos dainininkais Giedre Kaukaite, Irena Milkevičiūte, Vaclovu Daunoru, Regina Maciūte, Nijole Ambrazaityte, Eduardu Kaniava, kitais. Gehamui Grigorianui akompanavo, kai jis tapo Piotro Čaikovskio konkurso laureatu Maskvoje. Visi atlikėjai, bendradarbiaujantys su Jaraminu, įvardija pianistą kaip labai talentingą ir subtilų partnerį.

Jaraminas bendradarbiavo, dabar koncertuoja su Nacionaliniu simfoniniu, Televizijos ir radijo, "Trimito", Lietuvos kameriniu, "Oktavos" orkestrais, "Liepaičių" choru. Su tarptautine "Draugų melodijų" programa išmaišė bene visą buvusią Sovietų Sąjungą. Ne mažiau koncertuota garsiose pasaulio scenose.

Autoritetas

Povilas su draugais, dar būdami vaikai, pažaisdavę futbolą ir užkirtę lašinių su pomidorais mėgdavę paklausyti uždrausto vaisiaus - nestandartinės muzikos. Jaunojo muzikanto protą ir jausmus užvaldė pianistas, kuris kūrė nuostabią muziką ir pats ją atliko. Tai buvo Earlas Garneris. Po kažkiek laiko Povilas gavo natas ir puolė groti. Iš pradžių visai nesisekė. Pamatęs savo dievaičio fotografiją, jo rankas apstulbo - pirštai buvo fantastiškai ilgi. Keletą metų teko "tempti" savuosius, - tiesiog skambinti tai, ką sukūrė ir atlieka Garneris. Povilas žinojo, ką gali, ir tikėjo, kad pasiseks. Lietuvoje jis bene vienintelis atlieka Garnerio aranžuotą muziką.

Tarp gyvenimo ir mirties

Gyvenimo kelyje Povilas patyrė gausybę likimo smūgių. Pačioje kūrybinio kelio pradžioje po nesėkmingų dviejų inkstų persodinimo operacijų mirė brolis dvynys Petras - simfoninio orkestro muzikantas. Pirmuosius metus, kai būdavo itin sunku, vis bėgdavo - net naktimis - prie brolio kapo. Paskui tėvo netektis.

Balansuoti tarp gyvenimo ir mirties Povilui teko ne kartą. Po vieno salto su mašina nuo kelio šlaito ji panėšėjo į blyną. Arba kai pravėręs remontuojamo lifto duris krito 6,5 metro į jo šachtą. Tik dėl laimingo atsitiktinumo daugybė aštrių metalinių strypų nepervėrė muzikanto kūno. Taigi ligoninių palatų kvapas jam gerai pažįstamas.

Į mirtį žvelgia filosofiškai. Ypač po to nelemto besibaigiančių atostogų vakaro Šventojoje, kai teko keltis iš mirusiųjų. Medikai Povilą rado beveik be gyvybės požymių: nukraujavusį, vos užčiuopiamu pulsu. Sudaužyta galva, krūtinė, sulaužyti šonkauliai, sutrupinti rankos kaulai. Pervežtas iš Palangos ligoninės į Klaipėdą tik po kelių parų atgavo sąmonę, vis negalėjo ištarti net savo vardo. Šiek tiek sustiprėjusį ir pervežtą į Vilnių Povilą imta rengti operacijoms. Ligonis buvo it nejudrus robotas. Gydytojai teikė vilčių, kad po operacijos valdys ranką, galės vairuoti automobilį. Tačiau ar galės groti? Pianistas sako visada tikėjęs gydytojų sėkme. Matyt, padėjo vitališka prigimtis ir jaunystėje lankytos sambo treniruotės, o gal per lemties lieptą lydėjo sėkmės angelas. Po to buvo ilgas reabilitacijos laikotarpis. Tik po šios nelaimės Povilas sako suvokęs, kiek turi gerų draugų. Rėmė, užjautė, globojo bičiuliai, gerbėjai. Kartą palatoje pakėlęs telefono ragelį išgirdo: "Povilai, aš už tave kiekvieną vakarą meldžiuosi".

Džiazas - prieš smurtą

Kantrybės taurė buvo perpildyta. Dainininkas Algirdas Janutas ryžtingai ėmė organizuoti akciją "Džiazas - prieš smurtą". Tai buvo renginys ne tik Jaraminui paremti. Koncerto afišoje vos tilpo žinomų atlikėjų pavardės: Petras Vyšniauskas, Vladimiras Čekasinas, Pranas Narušis, Neda Malūnavičiūtė, Valerijus Ramoška, Gintarė Skėrytė, aktoriai Kostas Smoriginas, Remigijus Vilkaitis, pianistai Tomas Kutavičius, Saulius Šiaučiulis, Olegas Molokojedovas, Artūras Anusauskas, šiauliečių duetas Saulius Šelmukas ir Romualdas Lukošius bei kiti. Akcija turėjo didžiulį rezonansą.

Kai Vilniaus filharmonijos didžiojoje salėje vyko šis koncertas, Povilas dar gydėsi Elektrėnų reabilitacijos centre ir klausėsi per radiją. Vėliau prisipažino - verkė. Molokojedovas, paskambinęs keletą akordų, padarė pauzę ir kreipėsi į Povilą: "Povilai, kai tu pasveiksi, mes grosime kartu ir šį kūrinį baigsime". Koncertą Povilui paremti surengė ir maestro Noreika. Tai buvo lyg dopingas, suteikęs ryžto ir pasitikėjimo. Po daugiau kaip po pusės metų gydymosi Povilas sėdo prie instrumento.

Bičiulio Molokojedovo per radiją tarti žodžiai Povilui išsipildė. Praslinkus vos 8 mėnesiams po nelaimės į koncertą filharmonijoje pakvietė septyni pianistai. Džiazo muzikos vakaro "Tas nuostabus pasaulis" afišoje greta Povilo Jaramino pavardės buvo žodžiai "groja vėl". Artimiausias Povilo koncertas - spalio 1 dieną Vilniaus rotušėje rengiamas autorinis vakaras.

Januto fraką lydėjo naikintuvai

Povilas prieš septynetą metų įsirašė į "rimto amžiaus" vyrų kompaniją. Tačiau ir dabar pagal seną paprotį bičiuliai, kolegos jį vadina Poviliuku. O vaikai dar geriau - Poviliazu. Šiaip vengiantis oficialumo net per iškilmingiausią koncertą vilki smokingą. Frako tiesiog neturi. Kartą teko lakstyti po visą Vilnių, vis tiek pagal kūno sudėjimą tinkamo nerado. O laukė koncertas ir priėmimas pas Švedijos karalių, ten - griežtas protokolas. Prisiminė gerą bičiulį dainininką Janutą. Šis išgelbėjo iš keblios padėties. "Malonu, kad mano frakas koncertuoja pas karalių", - tuomet šmaikštavo Algirdas. Povilas neslepia patyręs pasididžiavimo jausmus savo valstybe, kai skrendant Lietuvos delegacijos lėktuvą pasitiko ir į Stokholmą palydėjo švedų naikintuvai.

Kada Povilas neturi klausos

Artistai juokauja, kad tikras profesionalas gali groti net iš apverstų natų. Svarbu, kad jos būtų. Tačiau blogai, kai jos dingsta prieš pat koncertą. Tąsyk Povilas turėjo akomponuoti Skėrytei Vilniaus menininkų rūmuose. Po keleto minučių reikėjo kilti į sceną, bet... pasigesta natų. Visur ieškojo. Nėra. Pianistui teko susikaupti ir skambinti iš atminties. Grįžo į užkulisius - natos guli. Muzikinė visuomenė žino, kad Povilas turi absoliučią klausą, tuokart kažkam prireikė išbandyti, ar pianistas turi fenomenalią atmintį. Įstrigo dar kurioziškesnis nutikimas. Atvykęs koncertuoti į Alytų su Noreika maestro prisipažino, kad Vilniuje paliko natas. Tai buvo retai atliekama bažnytinė muzika. "Teko skubiai brėžti penklines, Noreika niūniavo, o aš atkūriau, ką turėjau skambinti. Niekas iš publikos neįtarė, kad artistai koncertuoja išgyvenę stresą.

Visko būta. Artistams, muzikantams nuotykių nestinga, kaip ir specifinių anekdotų. Pastaruosius Povilas vos išgirdęs užmiršta, negelbsti net absoliuti klausa. Be to, jis įsitikinęs, kad net geriausią anekdotą gali sugadinti blogas pasakotojas. Todėl ir neatsimena, tiesiog anekdotams neturi klausos.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"