TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Požiūrį į gyvenimą pakeitė karo Ugandoje patirtis

2015 08 10 6:00
Jacksonas Opio šią vasarą Vilniuje gilinosi į kovos su korupcija temas. Evgenios Levin nuotraukos

Jacksonas Opio gyvena Berlyne, kur studijuoja socialinį darbą ir specializuojasi žmogaus teisių srityje. Tačiau iki šių studijų jį vedė ilgas ir nelengvas kelias. Ugandiečiui reikėjo pačiam prasimanyti pinigų, kad galėtų lankyti mokyklą. 

Be to, šiaurinėje Ugandos dalyje siautė „Viešpaties pasipriešinimo armijos“ (angl. LRA) sukilėliai. Aštuonerius metus J. Opio padėjo nukentėjusiems nuo ilgiausio karo Ugandos istorijoje dirbdamas organizacijoje „Afrikos jaunimo iniciatyvų tinklas“. Šiais metais organizacija nominuota Nobelio taikos premijai.

Neteko brolio

Prieš trejetą metų svarbiausia žiniasklaidos ir socialinių tinklų diskusijų tema kuriam laikui buvo tapęs amerikiečių filmas „Nematomi vaikai“ (angl. „Invisible children“). Per kelias dienas jį peržiūrėjo kone pusė šimto milijonų žmonių. Filmo tema – sukilėlių grupuotės LRA veikla Centrinėje Afrikoje, daugiausiai Ugandoje. Visame pasaulyje sužinota ne tik apie kraugerišką jos vadą Josephą Kony, kurį vis dar medžioja Tarptautinis baudžiamasis teismas (TBT), bet ir apie sukilėlių nusikaltimus.

Per vieną ilgiausiai trukusių karų Ugandos istorijoje, kuris prasidėjo 1986 m., kai į valdžią atėjo dabartinis šalies prezidentas Yoweri Museveni, nužudyta per 100 tūkst. žmonių, apie du milijonus gyventojų neteko namų, daugybė jų patyrė kankinimus. UNICEF duomenimis, maždaug 66 tūkst. vaikų bei jaunuolių per du sukilėlių veiklos dešimtmečius buvo pagrobti, nors didžioji dalis vėliau ištrūko į laisvę, kiti buvo priversti tapti kariais ar sekso vergais.

J. Opio, su kuriuo susitikome vidurvasarį, jam atvykus į „Transparency International“ antikorupcijos mokyklą Vilniuje, priduria, kad karo aukos yra ne tik tiesiogiai nukentėję, bet ir artimiausia nužudytųjų, nukankintų, nelaisvėje laikytų aplinka. Jo paties pusbrolis bei vyresnis brolis – keturių vaikų tėvas, sekmininkų pastorius – buvo pagrobti sukilėlių 2003-aisiais. Nors grupuotė sudėjo ginklus 2006 metais, apie dingusius artimuosius žinių nėra iki šiol.

Prieš pamokas – į daržą

Augusiam dešimties vaikų šeimoje, kur net drabužių įsigijimas – nemenkas iššūkis, o batai avimi tik sapne, išsimokslinimo Jacksonui reikėjo siekti karštai. Norint lankyti mokyklą būtina susimokėti mokestį, nusipirkti uniformą, knygas, kanceliarinius reikmenis. Pašnekovas pradėjo save išlaikyti dar pradinėje mokykloje: augino ir pardavinėjo kukurūzus, manijokus. Pasak jo, per metus užsidirbdavo apie 8 eurus, bet to užteko pasiruošti mokyklai. „Keldavausi labai anksti ryte ir užsiimdavau sodininkyste. Apie pusę aštuonių grįždavau namo nusiplauti kojų ir bėgdavau į pamokas“, – prisimena jis.

Vidurinį išsilavinimą įgyti taip pat nebuvo lengva. Po pradinės mokyklos toliau norintys mokytis paaugliai turi palikti tėvų namus ir apsigyventi bendrabutyje, be to, įmoka už mokslą padidėja bent dešimtį kartų: „Išleisti vieną vaiką į vidurinę mokyklą šeimai kainuoja visą pragyvenimą. Reikia parduoti visus javus, soras, manijokus ar gyvulius, iš kurių būtų prasimaitinę. Dažniausiai šeimos išgali sumokėti tik už vieną atžalą“. Jacksonui ir jo broliui dvyniui Victorui pasisekė, mat jų vyresnysis brolis dirbo mokytoju vidurinėje mokykloje. Kaip pasakoja pašnekovas, jis juos fiziškai saugojo, kad neišgrūstų iš mokyklos, juk jie išsisukinėjo nuo mokesčių. Šitaip broliai gyveno apie ketverius metus ir buvo neaišku dėl ateities. Jacksono brolis dvynys vienu metu net sugalvojo prisijungti prie Ugandos kariuomenės, nors ir matė, kaip sunkvežimiai išvyksta su kariais, o grįžta su jų lavonais.

Netrukus jo brolis ėmė savanoriauti pirmojoje vietinėje radijo stotyje, vėliau įsidarbino ten valytoju, dar vėliau – ankstyvos rytinės laidos didžėjumi. Už gautus pinigus lankė mokyklą, kurioje buvo ruošiami į universitetą stoti norintys mokiniai. Netrukus jis tapo krikščioniškos rytinės laidos radijuje vedėju ir smarkiai išpopuliarėjo, pradėjo bendradarbiauti su „Straight Talks“ fondu ir vesti laidą apie ŽIV prevenciją. Būtent dėl žinomumo amerikiečiai jį pakvietė į mokymus jauniems Afrikos lyderiams. Sugrįžęs po jų Jacksono brolis įsteigė organizacijos „Afrikos jaunimo iniciatyvų tinklas“ skyrių savo šalyje. Iš pradžių jiems nesisekė gauti finansavimo, tačiau laikui bėgant veikla įsisiūbavo, o šiais metais organizacija bei Jacksono brolis Victoras Ochenas nominuoti Nobelio taikos premijai.

Rizikavo gyvybe dėl kenčiančių

Aštuonerius metus organizacijoje „Afrikos jaunimo iniciatyvų tinklas“ dirbęs Jacksonas prie jos prisijungė, manydamas galįs pagerinti vietinių šiaurinėje Ugandoje padėtį: daugybė žmonių gyveno perkeltųjų asmenų stovyklose, priversti palikti savo namus bei darbus jie negalėjo nieko imtis, vien laukti humanitarinės pagalbos, kurios daugelyje stovyklų trūko. Kaip pasakoja pašnekovas, šeimoms mėnesiui būdavo duodama tiek maisto, kiek užtenka vos savaitei.

„Nesvarbu, kaip gyvename patys, net jei neturime pinigų, maisto, turime aukoti savo laiką dėl kitų žmonių“, – tikina jis. Pirmaisiais metais, kol neatsirado rėmėjų, broliai skyrė savo uždirbtus pinigus bei visą laiką organizacijos veiklai. Finansinė situacija pasikeitė tik tuomet, kai vienas BBC žurnalistas kartu su Victoru nuvyko į kaimą ir detaliai aprašė, kokius padarinius ten sukėlė karas. Dar daugiau – jie rizikavo gyvybe. Pirminę jų viziją sudarė trys darbo su jaunimu aspektai – neformalus švietimas, ŽIV/AIDS prevencija bei jaunimo kontaktų tinklas, tačiau pradėjus veikti tikslai kiek pasikeitė. Didžiulis nesaugumas, nestabilumas, padidėjęs skurdo lygis privertė imtis to, kas iš pradžių nebuvo planuota.

2004 metais Tarptautiniam baudžiamajam teismui ėmus tirti Ugandos bylą susidurta su sunkumais, mat sukilėliai vis dar veikė šiaurinėje šalies dalyje. „Nežinojai, ar gali pasitikėti žmogumi, su kuriuo dirbi. Galbūt užklaus manęs apie jų vadovą, kuris yra mano brolis“, – situacijos keblumą aiškina pašnekovas. Teismui paprašius vietinių organizacijų bendradarbiauti, daugelis atsuko nugaras, nes tai buvo nesaugu. „Mus erzino, kad niekas nesirūpina sunkumus patiriančiais nekaltais civiliais. Jautėme, kad tai milžiniška neteisybė, – Jacksonas komentuoja mirtinai pavojingą sprendimą bendradarbiauti su teismu. – Sutikome ne dėl savęs, o dėl tų kenčiančių žmonių, su kuriais susidurdavome kiekvieną dieną“.

Jie atliko tarpininkų vaidmenį: padėdavo teismui susitikti su bendruomenės nariais, užmegzti ryšį. Suprasdami, kad formalaus teisingumo procesas užtrunka ilgai ir kai kurios aukos gali sprendimo nesulaukti, jaunuoliai supažindindavo atvykusius teismo atstovus su nukentėjusiaisiais – be lūpų, be ausų, amputuotomis galūnėmis, su įvairiausiomis žaizdomis. „Teisingumas turi būti parodytas iš karto“, – teigia pašnekovas. Pasak jo, reikėjo padėti karo aukoms susidoroti su skaudžia patirtimi tuoj pat, teikti ne tik medicininę, bet ir psichologinę pagalbą.

Vyktų ir į Pietų Sudaną

Jacksonas pasakoja, kad traumas patyrusiems žmonėms organizuodavo individualias bei grupines konsultacijas. Pradėjęs bendrauti su kenčiančiais nuo depresijos, potrauminio streso sindromo jis neturėjo reikiamų žinių, tačiau JAV įsikūręs Kankinimų aukų centras atsiuntė į Ugandą specialistų. Jis prisimena, kad pora metų jį mokė italų psichologas. „Daugelis galvoja, kad mano darbas buvo labai pavojingas. Tačiau svarbiausia, kad jis pakeitė mano požiūrį į gyvenimą. Nebesu taip susirūpinęs saugia savo egzistencija, geriausiai jaučiuosi, kai galiu padėti kitiems. Jei man dabar pasiūlytų vykti į Pietų Sudaną – vykčiau. Toks darbas tapo mano pašaukimu“, – kalba pašnekovas.

Anot Jacksono, Ugandos valstybė nenori atvirai pripažinti du dešimtmečius vykusio ginkluoto konflikto ir jo padarinių. „Kartais organizuojame konferencijas, kuriose susitinka nukentėję nuo karo iš pačių giliausių šalies kaimų ir valdžios atstovai. Tai duoda gerų rezultatų – valdininkai pamato nukentėjusių sužalojimus, išgirsta jų pasakojimus“, – kalba jis. Taip pat prisimena 2010 metais surengtas futbolo varžybas karo aukoms atminti. Tarp aukšto rango politikų bei nukentėjusių nuo karo Ugandos piliečių žaidė ir šalies prezidentas bei Jungtinių Tautų vadovas Ban Ki-Moonas. Renginį transliavo nacionalinė televizija, dalyvavo kelios dešimtys tūkstančių žmonių.

Šiuo metu studijuojantis socialinį darbą ir žmogaus teises Jacksonas, paklaustas apie karjeros planus, sako, kad svarbiausia dirbti institucijoje, turinčioje įtakos politiniams sprendimams. „Iš patirties žinau, kokia svarbi galimybė keisti politiką. Kiek galima kovoti iš apačios? Dirbi bandydamas pakeisti žmonių gyvenimus, tačiau visuomenės viršūnėje esantiems tai visiškai nerūpi. Jie vairuoja galingas mašinas, gyvena miestuose, priima sprendimus apie žmones, kurie jiems nesvarbūs“, – kalba ugandietis. Jis sako, kad galima visą gyvenimą veltui tvarkyti džiūstančius augalo lapus, mat svarbiausia – palieti jo šaknis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"