TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Pozuotojų gyvenimas smagus, bet skurdus

2009 09 19 0:00
Apsinuoginti prieš studentus ir dėstytojus - toks buvo Nadios darbas.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Dabar daug žinome apie dailininkams ir fotografams pozuojančių modelių gyvenimą. Tai - geras atlygis už darbą, žurnalų viršeliai, vadinamojo elito vakarėliai. O "Lietuvos žinios" pasakoja apie kuklius ilgamečius Dailės akademijos pozuotojus. Bandome suprasti, kodėl jie pasirinko tokį darbą ir bohemišką menininkų aplinką.

Apie įdomų, bet nelengvą gyvenimą sutiko papasakoti ilgamečiai Vilniaus dailės akademijos (VDA) pozuotojai Nadia ir Dovydas, o dailininkas Viktoras Binkis prisiminė nuotaikingus studijų laikus ir bičiulystę su šios profesijos žmonėmis.

Medinėje troboje.

Pozuotoją Nadią prisimena kelios menininkų kartos. Legendos apie šią moterį pasklido toli už Dailės akademijos, kur ji keturis dešimtmečius pozavo aktams, ribų. Dabar Nadia - 77 metų pensininkė Nadežda Menšikova. Vieniša, bet tokia pat "šarminga", mėgstanti bendrauti. "Mano močiutė buvo lenkė, o senelis - lietuvis", - atsiprašo pašnekovė už tai, kad kalbės maišyta rusų ir lietuvių kalba.

Nadia gyvena Vilniaus pakraštyje medinėje troboje. Veranda, virtuvėlė su krosnimi, nedidelis kambarys, kuriame - keletas senoviškų baldų: lova, spinta, bufetas. Ne todėl, kad moteriai rūpėtų antikvarinės vertybės, tiesiog jie ten stovi nuo senų senovės. Tiesa, ant spintelės - didelis spalvotas televizorius. Pasak Nadios, jam susimetė jaunieji menininkai. Kukliame būste nėra kanalizacijos, krosnis kūrenama malkomis, kurias Nadia perka iš savo nedidelės pensijos.

Iš namų beveik neišeina, nes sunku vaikščioti ramstantis lazda, o ir ranką po traumos vis dar skauda, sunku judinti. Žiemą kambaryje eidama per slenkstį užkliuvo, pargriuvo ir smarkiai susimušė. Net ligoninėje teko pagulėti. Taigi dabar ji - vargingai gyvenanti senutė, turinti bėdų dėl sveikatos. O kadaise Nadią drąsiai buvo galima vadinti ugninga moterimi.

Pagal skelbimą

Kai Nadiai buvo 27-eri, viena draugė pasakė mačiusi skelbimą, kad tuometis Dailės institutas ieško pozuotojų. Abi ten nuėjo ir buvo priimtos. Nadia prisipažino, jog prieš pokalbį dėl darbo, kad būtų drąsesnė, išgėrė 50 gramų konjako. Drąsos jai reikėjo ir vėliau. "Iš pradžių pozuodavau vilkėdama drabužius. Gėdijausi nusirengti. Paskui supratau, kad pozuoti aktams yra tiesiog darbas. O Dailės institutas - rimta "firma". Tada pradėjau nusirenginėti", - pasakoja Nadia.

Pozuoti nuoga ji pasiryžo po vienų ar dvejų metų darbo Dailės akademijoje - dabar jau tiksliai nebeprisimena. Stimulas buvo ir tai, kad už pozavimą aktams mokėdavo daugiau. "Kaip tais laikais, uždirbdavau neblogai, - teigia pašnekovė. - Mano mama nedirbo, todėl pensijos negaudavo, padėdavau jai. Būdavo, kad į tuometį Dailės institutą važinėdavau taksi."

Dovana - apatiniai

Piešdamos ir tapydamos pozuojančią Nadią užaugo kelios menininkų kartos. Studentai tapdavo dėstytojais, žinomais menininkais. Vėliau studijuodavo jų vaikai ir net vaikaičiai, o prieš molbertus atsistodavo vis ta pati apsinuoginusi Nadia.

Moteris sako per keturis darbo dešimtmečius niekada nepatyrusi užgauliojimų. Nebūdavo ir blevyzgų. O pajuokaudavo visi: studentai, dėstytojai ir pozuotojos. Ir anekdotų papasakodavo. Ir pasilinksmindavo kartu. Pašvęsdavo.

Kartą studentai sumanė pasveikinti pozuotoją gimtadienio proga ir nupirkti dovaną. Surinko pinigų, kartu su Nadia nuėjo į parduotuvę ir nupirko jai apatinių. Išsirinko pati pozuotoja. Paskui bendrabutyje visi linksmai šventė.

"Būdavo linksma. Mes vieni kitus mylėjome. Jaunimas mėgo mane ir tada, kai pasenau, - tvirtina buvusi ilgametė pozuotoja. - Studentai buvo geriausi mano draugai. Visi savi - ir jie, ir dėstytojai. Man patiko pozuotojos darbas, nors ir buvo laikomas neprestižiniu. Jei darbą mėgsti, jis yra įdomus."

Meilė - tik ne institute

Anot Nadios, Dailės institute įsižiebdavo ir meilės kibirkščių. Viena pozuotoja taip susižavėjo jaunu menininku, kad nebegalėjo prieš jį išsirengti ir pozuoti nuoga. "Ji buvo labai daili mergina", - prisimena pašnekovė. O kaip Nadia? "Turėjau labai gražią kūno spalvą - "ružavą". Buvo gerai tokią tapyti", - sako ji.

Vis dėlto Nadia meilės romanų darbovietėje vengė. Tvirtina, kad su menininkais neprasidėdavo. Kai buvo jaunesnė, eidavo šokti į tuometinius Karininkų namus. Labiausiai mėgo valsą. Patiko suktis ant parketo. Kai prasidėdavo šokiai, net nelaukdavo, kol vaikinai išsijudins ir ims kviesti - šokdavo su drauge. Buvusi pozuotoja teigia gyvenusi linksmai. Mėgo ne tik į šokius nueiti, bet ir restoranuose pasėdėti. Kaip įprato anuomet rūkyti, taip ir dabar dūmą traukia.

Nors šeimos nesukūrė, Nadia sako žinanti, kas yra meilė. Turėjo ne vieną romaną. Apie meilę ji net eilėraščius kurdavo. "Gyvenau audringą gyvenimą", - prisipažįsta moteris. Tačiau visos artimos draugystės istorijos galiausiai baigdavosi. "Kai esi jaunas, neretai painioji, kas yra meilė, o kas - tik seksas", - šypsosi pašnekovė.

Gaila tik vieno

Dėl to, kad taip ir neištekėjo, Nadia nesuka sau galvos. Tačiau gailisi neturinti vaikų. Jei būtų užauginusi bent vieną atžalą, nesijaustų tokia vieniša, sulauktų pagalbos. "Kol buvau jauna, apie tai negalvojau, - dūsauja buvusi pozuotoja. - Niekas anuomet manęs nepaprotino. Mūsų šeimoje buvo 12 vaikų, aš gimiau dešimta. Kai kurie mirė maži. Juk irgi galėjau pagimdyti, bet to nepadariau. Mama būtų padėjusi užauginti. Sutuoktinis galėjo būti, galėjo ir nebūti. Tačiau bent vieno vaiko susilaukti reikėjo. Dabar būtų užvadėlis."

Niekam nerūpi

Pastaruosius 10 metų Nadia nebepozuoja, nors menininkai tvirtina, kad seną kūną piešti ir tapyti dar įdomiau negu jauną. "Pavargau. Atsibodo, - teigia pašnekovė ir nusišypso: - Iš prigimties esu šiek tiek tingi." Moteris prisipažįsta turinti dar vieną ydą - kartais nusikeikianti. Tiesa, pastaruoju metu sako atpratusi, bet tais laikais, kai dirbo pozuotoja, vienas kitas žodelis ištrūkdavo.

Menininkų aplinkoje įpratusiai būti Nadiai dabar liūdna. Ji jaučiasi vieniša. Senutę aplanko tik draugė, su kuria ilgai dirbo kartu, - buvusi pozuotoja Tereza. Drabužių atveža. "Kam man tos suknelės?" - rodo moteris.

Dažniausiai Nadia leidžia laiką namie. Skauda ranką, sunku vaikščioti, todėl į miestą ji retai išsiruošia. Šiandien jau šiek tiek lengviau, bet po traumos sako nei rengtis, nei praustis pati negalėjusi. Ir valgyti pasidaryti būdavo sudėtinga. Dabar Nadiai labiausiai neramu laukti žiemos, kai reikės kūrenti namus.

Ir ką ji veikia ištisas dienas sėdėdama namie? Žiūri televizorių. Neišjungia iki dviejų valandų nakties, kol baigiasi visos programos. "Atbukau. Jei ne televizorius, visai nukvailėčiau", - tikina Nadia. Vis dėlto laikus, kai dirbo pozuotoja, jai linksma prisiminti. Anuomet buvo smagu. "Žinai, praėjo mano gyvenimas..." - atsidūsta moteris.

Gal iš VDA bent kada nors paskambina, prisimena daug metų ten dirbusią pozuotoją? "Ne", - sako Nadia. Nelanko jos ir socialiniai darbuotojai, o pačiai nukeliauti iki socialinės rūpybos institucijų sunku. "Ten reikia popierius pildyti, bet ar ką nors gaučiau, nežinia, - aiškina moteris. - Jeigu ten dirbtų protingi žmonės, pažiūrėtų, kad esu vieniša, kad mano pensija maža, ir pasirūpintų manimi."

Pabaigoje - daina

Nors dabar Nadiai sunku, ji stengiasi būti optimistė. "Myliu žmones. Kiekvienas yra vertas meilės ir pagarbos. Reikia būti geram kitiems. Tada teigiama energija grįš atgal. Nesuprantu, kodėl žmonės visą laiką būna kuo nors nepatenkinti ir be perstojo "loja". Gyvenimas yra gražus. Reikia būti kūrybingam ir gyventi su įkvėpimu", - dėsto savo požiūrį buvusi pozuotoja.

Taip ji ir gyveno, kol buvo kupina jėgų. Moteris yra nusifilmavusi ne viename filme. Algimanto Puipos "Vilko dantų karoliuose" Nadežda vaidino prostitutę, o Janinos Lapinskaitės "Veneroje su katinu" - save, t. y. pozuotoją. Dar pasirodė A.Puipos televizijos filme "Procesas", dalyvavo televizijos laidose. "O Holivudo juostoje "Robino Hudo nuotykiai" vaidinau raganą, - juokiasi pašnekovė. - Reikėjo pinigų užsidirbti."

Kadaise Nadia ir dainuodavo. Iki šiol prisimena rusiškų dainų apie meilę. Pokalbio pabaigoje vieną tokią užtraukia: "Serdce, tebe nechočetsa pokoja, serdce, kak chorošo na svete žit, serdce, blagodariu, što ty takoje, spasibo, serdce, što ty umeješ tak liubit..." ("Širdie, tau nesinori ramybės, širdie, kaip gera pasaulyje gyventi, širdie, dėkoju, kad tu esi tokia, ačiū, širdie, kad moki taip mylėti...")

Greitai priprato

VDA moterų pozuotojų yra daugiau negu vyrų. Jos ir aktams dažniau išsirengia. Vis dėlto dailės studentams reikia mokytis vaizduoti ir vyro figūrą. Pavyko pakalbinti įsimintinos išvaizdos modelį, pasivadinusį Dovydu. Būsimiems dailininkams jis pozuoja 18 metų. Kai pašnekovas pasako, kad jam - 40 metų, šiek tiek nustembu, nes pasižiūrėjus tiek neduosi. Dovydas paaiškina: "Gerai atrodau, nes neturiu galimybės persivalgyti. Ir nuo mažens esu įpratęs daug judėti."

Kodėl vyras beveik prieš du dešimtmečius nuėjo dirbti pozuotoju? "Tuo metu buvau simboliškai vedęs. Pusantrų metų. Vienu metu neturėjau darbo, o žmona vis ragino ieškotis. Senamiestyje sutiktas pažįstamas vaikinas pasiūlė pabandyti dirbti pozuotoju", - pasakoja pašnekovas. Taip jis atsirado Dailės akademijoje. Pamena, kad tuo metu ten dėstė amerikietis Stevenas Anaya, pirmosios nepriklausomos Lietuvos televizijos "Tele-3" įkūrėjos Liucijos Baškauskaitės vyras. Jo vadovaujami studentai piešdavo eskizus. Dovydas pradėjo jiems pozuoti. "Iš pradžių man buvo keista, bet greitai pripratau", - teigia vyras.

Nėra "Olialia" berniukas

Dovydas pozuoja portretams, daliniams aktams, mūvėdamas trumpikes. Tačiau visiškai apsinuoginęs buvo tik kartą. Pasak jo, aktams dažniau kviečiamos pozuoti moterys. "Man apsinuoginti nėra sunku. Nusirengiu ne dėl komercijos. Nesu koks nors "Olialia" berniukas, - aiškina Dovydas. - Pozuoju dėl meno. Žinau, kad į Dailės akademiją žmonių iš gatvės neužklysta. O studentai ir dėstytojai ten ateina dirbti."

Jis galėtų pozuoti ne tik studentams, bet ir menininkams, - taip papildomai užsidirbtų. Deja, nėra tokios paklausos. Vienu metu Dovydas norėjo įsteigti individualią įmonę ir dirbti ne vien Dailės akademijoje. Galiausiai tos minties atsisakė, nes, kaip pats sako, sulaukdavo skambučių su "riebiais" pasiūlymais.

Pragyventi sunku

VDA pozuotojo darbas sezoninis - nuo rudens iki vasaros pradžios. Vasarą jis būna laisvas. Nei darbo, nei atlygio. O ir už tuos nedidelius pinigus, kuriuos gauna pozuodamas pagal sutartį, nėra paprasta pragyventi. "Sunku. Ypač tada, kai kainos pradėjo kilti, - atvirai pasakoja Dovydas. - Man nepatinka Lietuvos ir vietos valdžios požiūris į modelių darbą. Dalis VDA administracijos laiko pozuotojus šunpalaikiais, asmenimis, kurie trukdo dirbti."

VDA per savaitę Dovydas pozuoja iki 25 akademinių valandų. Tikina mėgstantis tą aplinką, mat akademijos pirmieji rūmai įsikūrę buvusiame vienuolyne. Patinka dėstytojai. Jie su Dovydu elgiasi pagarbiai, bendrauja maloniai. Pozuotojui priimtinas ir laisvas darbo grafikas. Dėl mažo atlygio jis nesikremta. Supranta, kad Lietuvoje net menininkams sunku pragyventi iš kūrybos. Dovydas stebisi, kodėl apskritai mūsų krašto žmonės nereikalauja normalių darbo ir gyvenimo sąlygų, o elgiasi taip, tarsi būtų vergai. Pašnekovas pasišaipo, kad mažas atlyginimas neužmuša, bet tokį gauti tiesiog nemalonu.

Pomėgis - fotografija

Iki tol, kol tapo pozuotoju, vyras dirbo gamykloje, buvo baigęs fotografijos studijas tuometėje 47-ojoje profesinėje technikos mokykloje. Taigi polinkį į meną seniai jautė? "Tas polinkis giliai paslėptas, - šmaikštauja vyras. - Tėvai negalėjo man padėti jo atskleisti. Čia Dievas pasufleravo, kaip dažnai būna."

Iki 25 metų jis daug fotografavo, ypač domėjosi stambaus plano portretais. Per pokalbį suprantu, kad Dovydu pasivadinęs pozuotojas yra jautrus žmogus. Klausiamas, kodėl anksčiau darė nuotraukas, bet paskui metė, jis sako: "Sulaukiau aštrios artimo žmogaus pastabos. Nuo to laiko padariau pertrauką, nebefotografuoju. Tiesa, jei gyvenimas būtų sotesnis, įsigyčiau skaitmeninę kamerą ir su malonumu vėl to imčiausi." Kai būna proga ar tiesiog pakeliui, vyras aplanko fotografijos parodas.

"Atsitiktinumų nebūna"

Dovydas yra patyręs dar vieną didelį stresą. "Prieš 9 metus artimi žmonės, ne iš pikto, bet turėdami mužikišką supratimą, bandė

man primesti vagystę", - prasitaria pašnekovas. Vėliau papasakoja, kad viskas baigėsi gerai, tačiau sukrėtimas buvęs stiprus. "Nuo tada susidomėjau numerologija, - atskleidžia savo pomėgį Dovydas. - Konkrečiai - Pitagoro matrica. Mano neakivaizdinis mokytojas yra Aleksandras Aleksandrovas - nuo tada, kai nusipirkau jo knygelę." Vyro nuomone, žmogus ne šiaip sau gimsta tam tikrą dieną. O ir pasaulis nėra toks chaotiškas, kaip galbūt atrodo. "Jei turi laiko ir noro analizuoti savo ir kitų kitų žmonių gyvenimą, anksčiau ar vėliau gali suprasti, kad atsitiktinių dalykų nebūna. Viskas turi priežastį", - teigia jis. Dovydas tvirtina per ezoteriką atradęs Dievą. "Tikėjimas padeda viską geriau ir giliau suvokti", - mano pašnekovas. Domiuosi, ką numerologija atskleidė apie patį Dovydą. Vyras sako supratęs, kad jo gyvenime viskas yra gerai.

Kino "mišrainė"

Dovydas niekada nėra rūkęs. Alkoholį vartoja retai ir labai saikingai. "Kartais leidžiu sau išgerti. Tačiau renkuosi vietą ir laiką, kur galėčiau tai daryti. Ir kompaniją", - paaiškina jis. Vyras stengiasi valgyti kuo daugiau žalumynų, taigi gyvena sveikai.

Kaip toks žmogus, dirbdamas pozuotoju, jaučiasi tarp menininkų? "Mėgstu tvarkingą "bardaką", - sako Dovydas. - Todėl man patinka filmuotis masinėse scenose. Ten ateini, šiek tiek pasidžiaugi ankstyvu rytu, išgeri geros kavos, skaniai pavalgai, truputį pabendrauji, tada padirbi. Šiek tiek grimo, įdomių drabužių. Visko po truputį. Išeina nebloga mišrainė." Galiausiai vyras patikina, kad kine jam net įdomiau negu Dailės akademijoje. Dovydo nuomone, menas apskritai gali išgelbėti pasaulį, bet kol kas neatsiranda menininkų-gelbėtojų.

Nepamirštamos istorijos

Dailininkas ir dėstytojas Viktoras Binkis seniai leidžia dienas tarp VDA mūrų - čia jis studijavo, o dėsto jau du dešimtmečius. Todėl pažįsta ir atsimena ilgamečius pozuotojus: Nadią, Terezą, Valentiną, Dovydą... V.Binkis sako, kad juos galima vadinti vos ne šeimos nariais arba Dailės akademijos gyventojais. Tiesa, dauguma vyresnės kartos pozuotojų jau pensijoje. Tačiau legendinės istorijos apie šios profesijos atstovus - nepamirštamos. Tarkim, kaip kadaise V.Binkis su kitais studentais, kurso draugais, gimtadienio proga sveikino Nadią. "Padovanojome jai kibirą gėlių. Tada Nadiai suėjo gal 50 metų, - stengiasi prisiminti pašnekovas. - Akademijos senojoje valgykloje užkėlėme ją ant stalo, dainavome "Ilgiausių metų", o Nadia verkė. Ji apskritai buvo laisva ir unikali asmenybė."

Anot V.Binkio, anuomet ir studentai, ir pozuotojai išgerdavo vyno ir sušildavo tikrąja to žodžio prasme, nes tarp senų mūrų kiaurai perpučiamais langais būdavo šalta, ypač žiemą. Jis teigia, jog tuomet, kai dar buvo studentas, su pozuotojais tiesiog bičiuliaudavosi. Šnekučiuodavosi, anekdotus vieni kitiems pasakodavo. Ilgamečiai pozuotojai jausdavosi it kokie profesoriai - smalsiai apžiūrinėdavo studentų darbus, išsakydavo nuomonę, pastabas, patardavo, kaip reikėtų piešti ar tapyti. Jie žinodavo visus įvykius, nuotykius. Pozuotojų akyse studentai virsdavo dailininkais, dėstytojais, profesoriais, taigi pažinodavo ištisas menininkų kartas. Todėl su jais būdavo taip įdomu bendrauti, klausytis įvairiausių istorijų.

Kiti laikai

"Atsimenu VDA pozuotojus, dirbusius prieš kokius 15 metų. Paskui įvyko kažkoks lūžis, jie išsibarstė. Gal dėl akademijos reformų subyrėjo šis pozuotojų institutas? - svarsto V.Binkis. - Dabar tai didžiausia problema: arba pozuotojų nėra, arba jie nenori dirbti." Pastaraisiais metais dėstytojui būna net sunku įsiminti jų veidus, mat pozuotojai "chaotiškai keičiasi". Iš jaunesnių tik keli dirba nuolat.

"Dabar, aišku, tokių santykių su pozuotojais, kokie buvo anksčiau, nebėra, - apgailestauja V.Binkis. - Kadaise jie tau, studentui, skolindavo pinigų "pachmelui" padaryti. Arba mes leisdavome kuriam nors išeiti, mat vos ant kėdės nusėdėdavo, tiek būdavo išgėręs. Sakydavome: "Eik, grįši, kai prablaivėsi." Tokie bičiulystės laikai praėjo. Dabar pozuotojai, su kuriais tenka dirbti, labai konkretūs - nevėluoja, išeina iškart, kai baigia darbą, reikalauja pertraukos... Ir su studentais nebendrauja."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"