TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Prakalbintame dienoraštyje - nenuspėjamo laiko tiksėjimas

Medicinos felčerė Gražina Čekavičienė, kelis dešimtmečius teikusi pagalbą žmonėms, šiandien pati priversta minti gydytojų kabinetų slenksčius. Sveikatos negandas pagilino kiti likimo smūgiai, kurių pamiršti neįmanoma. Tos nelaimės moterį paskatino ieškoti giminės šaknų, daugiau sužinoti apie visos genties kilmę. Anot Jonavoje gyvenančios medikės, kai išaušusios dienos virsta didžiausiu turtu, norisi kiekviename gyvenimo grumstelyje ieškoti to, kas iki šiol buvo paslaptis.

Bauginanti diagnozė

Po kojomis čežantys lapai sukelia prisiminimų bangą, vaizduotėje praplaukia išgyventi metai, mirksniu prabėga džiugios akimirkos, tačiau mintis, lyg koks magnetas, traukia tamsiomis spalvomis paženklinti metai - nelaukti, netikėti, nė sapnuose neregėti įvykiai. Gražina dažnai sėda prie popieriaus lapo ir, krebždendama šratinuką, poezijos posmuose įspaudžia patirtos nesėkmės pėdsaką. Bet apie tai kiek vėliau. Anot pašnekovės, „atsukime gyvenimo laiką“.

„Rugpjūtis. Kauno medicinos universiteto klinikose palieku dalelę savęs. 2002 metų rugsėjis. Laikau rankose patvirtintą ligos diagnozę ir jos stadiją. Perskaičiusi pradedu verkti. Dingteli mintis: turiu padėkoti Dievui, kad liga skirta man, o ne vaikams, ne kitiems artimiesiems. Nusišluostau akis ir grįžtu namo - gyventi“, - rašo dienoraštyje.

Anot jos, pirmasis gydymas onkologinės ligoninės stacionare paliko slogų įspūdį. Pasimetusią ir sunerimusią jonavietę tąsyk guodė palatos kaimynė, nebe pirmą kartą atvykstanti į ligoninę. Teko priprasti prie slegiančios aplinkos ir neprarasti tikėjimo pačiu geriausiu. Antraip liga galėjo greit progresuoti.

Kankinanti nežinomybė

Parvažiavus į Jonavą, mintys tarsi staklių šaudyklės ieškojo išeities - Gražina suprato: reikia kažką daryti. Moteris pradėjo ieškoti papildomos pagalbos alternatyvioje medicinoje. „Griebiausi liaudies išminties, prisiminiau šviesaus atminimo daktarę Eugeniją šimkūnaitę. Skaičiau ir skaičiau jos parašytas knygas, gilinausi į kiekvieną patarimą. Draugai, sužinoję apie mano ligą, siūlė „stebuklingų“ receptų“, - pasakoja.

Deja, liga sparčiais tempais žengė pirmyn. Ir Gražina vėl priversta gultis į onkologinę ligoninę, sugrįžti į tą pačią slogią aplinką.

„Abejoju, ar galima apsakyti tą būseną, kai, nežinodamas, kiek liko, imi skaičiuoti būsimus metus, planuoti darbus, kažką dėlioti į tam tikras „dėžutes“. Galbūt kiek keistai sveikam žmogui atrodo, tačiau tada labai norėjau pabūti viena, tad pavasarį išvažiavau prie jūros, tikėjausi, kad bangų ošimas ir didingi toliai suteiks jėgų ir sustiprins tikėjimą būti šioje kasdienybėje“, - atvirauja G.Čekavičienė.

Skaudus vasaros kirtis

Tuomet ji dar nenujautė, kad vasara visai čekavičių šeimai rengia naują skaudų kirtį. 

ėjo birželis, kvepėjo gėlių žiedai, įkvėpdami pasitikėjimo jėgomis ir didindami meilę gyvenimui. Keturiolikmetis sūnus atostogavo pas močiutę Kėdainių rajone, tad mama dažnai pasikalbėdavo su savo atžala telefonu. Vieną rytą staiga atsidarė durys ir į vidų smagiai nusiteikęs įėjo sūnus - atvažiavo meškerės, norėjo pažvejoti ten esančiame karjero tvenkinyje.

„Tada mačiau jį paskutinį kartą, nes jau tos pačios dienos pavakarę gavau žinią, kad jo nebėra, nuskendo. Puoliau į visišką neviltį - po laidotuvių negalėjau valgyti, užmigti. Tiesą sakant, neturėjau jėgų pakilti - gyvenau šalia gyvenimo“, - pasidalija išgyventu skausmu moteris.

Kodėl išeinat, mylimi,

Jauni, sveiki ir drąsūs?

Užmigę amžinu miegu,

Laiškelio neparašot.

Sušvyti retkarčiais sapnuos -

Ir vėl ilgam išvykstat.

O mamos gėlės pelenuos

Be jūsų vyste vysta.

Prisiminimų sūkury

Bandau stabdyti laiką...

Kodėl toks tuščias kambarys,

Kodėl negrįžta vaikas?

Tokiomis eilėmis išsiliejo ilgesys žuvusiam sūnui.

Stebuklas įvyko

Mylimo žmogaus netektis slėgė ir sekino. G.Čekavičienė kreipėsi į gydytojus - padėkite nusiraminti, padėkite pasikelti. Jai reikėjo didelio moralinio pastiprinimo. Kažkas patarė nuvažiuoti pas Ruklos įgulos kapelioną Arnoldą Valkauską, turintį nematomų galių ir gebantį žmogui suteikti stiprybės.

„Šiandien drąsiai galiu tvirtinti - įvyko stebuklas, suradau dvasios ramybę, pagerėjo sveikata, pagaliau išmokau pailsėti. Nuostabus bendravimas su tikinčiaisiais, paprastumas, gerumas, kantrybė - tai įvardyčiau kapeliono asmeninėmis savybėmis. žavėjausi ir žaviuosi jo dosnumu - visiems suranda laiko, paklausia apie sveikatą, paguodžia, padrąsina. Esu be galo dėkinga šiam žmogui“, - sako Gražina.

G.Čekavičienė prisipažįsta supratusi, kad gyvenimas pilnas įvykių, kurių niekas nenumato ir neplanuoja. Niekas negali žinoti, ką iškrės viena ar kita diena. štai ir ji, nuėjusi prieš lapkričio 1-ąją sutvarkyti sūnaus kapo, buvo priblokšta: kažkieno pikta ranka pakilo prieš marmurinės tvorelės dekoratyvinius elementus - nudaužė ir išsinešė. „Nejaugi tas vagis nepagalvoja, kad ateis diena, kai jo blogi darbai atsisuks prieš jį patį?“- retoriškai klausia moteris.

Giminės pėdsakai nuvedė į čekiją

„Šlubuojant gyvenimo laikrodėliui“, pašnekovės žodžiais tariant, ji nusprendė ieškoti savo genealoginio medžio šaknų. Paieškos nuvedė net į Čekiją, Zlonicės miestelį, kuriame gyveno jonavietės proproseneliai Ana ir Antoninas Lymanai.

„Antoninas buvo tipiškas devynioliktojo amžiaus kantorius, muzikavęs įvairiais instrumentais. Jis puikiai improvizavo vargonais ir fortepijonu, gerai valdė smuiką, grojo valtorna, klarnetu, vadovavo orkestrams ir pats kūrė muziką. Kūrybai jį įkvėpė neeilinis jaunojo Antonino Dvoržako talentas, - veda genealoginio medžio takais medikė. - A.Lymano sūnus Rudolfas Lymanas, mūsų prosenelis, 1883 metais grafienės Marijos Tyzenhauzaitės-Pzecdzeckienės kvietimu atvyko į Rokiškį, kur vadovavo muzikos mokyklai ir labai daug dirbo. Jo mokiniai buvo Juozas Gruodis, Juozas Tallat-Kelpša, Mikas Petrauskas, Katelė. Prosenelis mirė pačiame jėgų žydėjime ir yra palaidotas Rokiškyje. Vyriausia Rudolfo Lymano duktė Elena - mano močiutė, mamos mama. Rudolfas buvo vedęs dvarininkaitę lenkę, tačiau prosenelės giminės šaknų surasti nepavyko. Turime ir latviško kraujo, nes tėvelio mama buvo grynakraujė latvė, ištekėjusi už lietuvio. Senelis - savanoris, kovojęs už Lietuvos nepriklausomybę, bet mirė anksti, tad senelė viena užaugino ir į gyvenimą išleido keturis vaikus. Mano tėvai šeimoje kalbėjo lietuviškai su lenkiškais ir latviškais kalbos „prieskoniais.“

Eidama savo genties pėdsakais, jonavietė surinko nemažai senų, tegul ir pablukusių nuotraukų, nufotografavo paminklines lentas, kur yra jos giminaičių pavardžių, užfiksavo daug kitokių giminystės faktų.

Jubiliejinė dovana

Gražina, tikėdama liaudies išmintimi, mano, kad žmogaus turtai yra ne tai, ką jis sukaupė, bet tai, ką gražaus pamatė ir pasiliko prisiminimuose. Moteris seniai svajojo aplankyti Vatikano muziejų, šv.Petro baziliką. Ir štai šiemet šešiasdešimtmečio proga artimieji ir giminės padovanojo jai turistinę kelionę į Italiją. 

„Tai, ką pamačiau, man pasirodė tarsi kokia pasaka. Papasakoti nesugebėčiau, būtinai reikia ten pabūti. Sužavėjo vietinių gyventojų paslaugumas, neteko pamatyti piktų, susiraukusių, pagiežingų veidų. Asyžiuje, prie šv.Pranciškaus bazilikos, garbaus amžiaus senjorai šoko ratelį, džiaugėsi gyvenimu, tarsi neturėtų nei bėdų, nei problemų. Mano svajonė beveik išsipildė“, - sako moteris.

Troškimas - parašyti knygą

Šiandien ji išgyventas bėdas ir nesitraukiančią ligą stengiasi paslėpti po kūrybos skraiste. Prieš porą metų dalyvaudama neįgaliųjų plenere Šventojoje, pagal pasiūlytą temą „Duona“ parašė novelę „Kaziūnės paslaptis“. Sueigoje dalyvavę literatūros kritikai kūrinį įvertino teigiamai ir pasiūlė ateityje nepadėti plunksnos. Tai tapo stimulu jonavietei ieškoti siužetų ir dar giliau pasinerti į literatūrinius dirvonus.

„Sukūriau dar aštuonias noveles. Sulaukiau pagyrimo. ėmiau galvoti: ar iš tikrųjų manyje tūno mūza? Iš šmaikštuolio tėvelio esu paveldėjusi humoro jausmą, tad rašau humoreskas, epigramas, mėginu pasakų ir, kaip jau minėjau, eilėraščių žanrą. Bet truputį baugu. Juk nestudijavau lietuvių kalbos, bijau „nusirašyti“. Man lietuviškas žodis buvo, yra ir bus žiniuonis, stebuklas, paparčio žiedas. Paklausykite: Tauta gyva kalba, žodžiu,/ Jį sunkiai tariam iš pradžių./ Nes be kalbos - kaip be vandens/ Tauta išnyks. Neišgyvens“, - padeklamuoja savo ketureilį Jonavos mieste gyvenanti Gražina.

Jos troškimas - parašyti knygą, kurios herojės bus giminės moterys. Siekdama įgyvendinti šį tikslą, ji meldžia duoti laiko ir sveikatos.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"