TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Prancūzams kultūra – nei prabanga, nei retenybė

2015 02 14 6:00
Kotryna Strelčiūnaitė džiaugiasi Paryžiuje galėdama iš arti pamatyti garsius menininkus ir jų darbusi. Nuotraukoje - menininkės Joanos Vasconcelos darbas. Asmeninio albumo nuotraukos

Kaune menotyros studijas baigusi Kotryna Strelčiūnaitė šiuo metu dirba Paryžiuje. Parodų kuratorė studijų praktiką atliko „Sator“ galerijoje, tuomet tapo Prancūzijos sostinės gide, o šiuo metu dar dirba naujausiame Louis Vuittono muziejuje, kurį suprojektavo Frankas Gehry. Menininko ir kuratoriaus padėtis menu apkrautoje šalyje konkurencinga. Tačiau, kaip iš Paryžiaus pasakojo K. Strelčiūnaitė, ir kultūros vartotojų čia daugiau nei mums įprasta Lietuvoje.

Trijų valandų eilėje

- Kotryna, sukiesi pagrindiniuose Paryžiaus meno centruose, nors prancūzai turbūt negali skųstis parodų kuratorių, meno tyrinėtojų stoka. Iš ko susideda tavo pareigos?

- Pernai vasarą atlikau praktiką vienoje Paryžiaus galerijų, o šiemet, baigusi bakalauro studijas, atvažiavau čia dirbti. Šiuo metu turiu du darbus: dirbu gide mieste, muziejuose ir „Fondation Louis Vuitton“. Pastarajame mano pareigos nėra labai ypatingos – teikiu informaciją, rūpinuosi bilietais, dirbu koncertų metu ir pan. Svajoju dirbti meno galerijoje kaip galerininko asistentė, tačiau tam man reikia idealiai mokėti prancūzų kalbą ir įgyti keleto metų patirtį panašioje srityje.

- Lietuvoje studijos bent 50 proc. dėmesio kreipia į nacionalinio meno istoriją ir tyrimus. Kuo esi patraukli ir reikalinga savo darbdaviams?

- Čia tokio dalyko kaip nacionalinis menas nelabai yra. Žinoma, yra vietiniai menininkai ir užsienio menininkai, tačiau labiau skirstoma laikotarpiais negu tautybėmis. Prancūzija – įvairiatautė šalis.

Savo darbdaviams esu patraukli tuo, kad jau dirbau galerijoje, kad moku keturias kalbas. Čia užsienio kalbų, ypač rusų, mokėjimas yra didelis pliusas.

Vienas įstabių Prancūzijos parkų, kurį atrado Kotryna, įkurtas vieno gyventojo.

- Apžvelgus šį pavasarį į Paryžių atvežamas parodas spindi pasaulyje žinomi, pripažinti vardai. Jauniems kūrėjams turėtų būti sunku prisistatyti personalinėje parodoje. Ką veikia studijas ką tik baigęs menininkas?

- Paryžiaus muziejuose parodų mastas – milžiniškas. Į garsias parodas – pavyzdžiui, Salvadoro Dali ar Fridos Kahlo – driekiasi ilgos eilės. Žmonės laukia net po tris valandas, kad tik patektų į vidų. Savo darbe kiekvieną savaitgalį matau tūkstančius žmonių.

Jauniems menininkams nėra taip sunku pristatyti savo parodas. Mieste veikia keletas šimtų privačių galerijų, paprastai jauni kūrėjai ieško tokios privačios galerijos, kuri jam atstovautų: dirbtų su juo metų metais, vežtų jo darbus į meno muges ir visomis išgalėmis stengtųsi jį išgarsinti bei parduoti. Vėliau, susiradus daugiau pažinčių, atsiveria durys į didesnes galerijas, galiausiai – į muziejus. Tikrai ne kiekvienas prasimuša, tam reikia daug dirbti ir šiek tiek sėkmės.

- Ar kartais perkrautoje rinkoje jie nebando išsiskirti viešųjų ryšių akcijomis?

- Neteko girdėti menininkų gyvenimo istorijų ar matyti skandalų – milijoniniame mieste tokios istorijos tiesiog nublanksta. Didelius, visos spaudos dėmesį atkreipiančius skandalus sukelia jau žinomi menininkai. Naujausias skandalas buvo Paulo McCarthy dvejopos reikšmės kalėdinė eglutė, sunaikinta homofobų aktyvistų.

Lietuviai Prancūzijoje

- Minėjai porą garsių, tačiau ne tokių didelių kaip Luvras galerijų: „Galerie Kamel Mennour“, „Galerie Daniel Templon“, „Musée d‘Art Moderne“. Kur galima rasti alternatyvaus meno?

- Norint rasti nematytų pavardžių reikia keliauti į atitinkamus kvartalus. Pavyzdžiui, vadinamajame Marais kvartale galeriją galima rasti ant kiekvieno kampo. Kai dar atlikau praktiką „Sator“, mūsų mažame skersgatvyje buvo trys galerijos, o dabar dar ir menininko spaustuvė atidaryta. Tokiose nelabai žinomose vietose ir slypi naujausi menininkai.

- Prancūzijoje gyvena ir kuria ne vienas lietuvių menininkas, pavyzdžiui, Pranas Gailius ar Rūta Jusionytė. Tenka apie juos išgirsti tau pačiai ar tavo kolegoms?

- Pačiai tenka išgirsti, kai pasidomiu, o kolegoms, deja, dar dažnai reikia paaiškinti, kur ta Lietuva. Didelėje rinkoje dauguma vardų nublanksta, todėl reikia gerai sekti naujienas, kad rastum tautiečių menininkų.

- Paklausta apie lietuvių dailę, kokius kūrėjus įvardiji, kokius paveikslus parodai?

- Dažniausiai įvardiju tokius menininkus kaip Žilvinas Landzbergas, Žilvinas Kempinas ar Deimantas Narkevičius, kurie jau yra žinomesni ir užsienyje. Kartais paminiu mums iki skausmo pažįstamą Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, nes jį retkarčiais galima pamatyti ir meno istorijos knygose.

- Nesusiduri, kad tie mūsų dabartiniai kūrėjai, kuriuos laikome originaliais, netikėtais, naujais, įdomiais, europiniame kontekste pasirodytų esantys tiesiog nuobodūs?

- Europą sunku nustebinti. Nors minėti menininkai mano kolegoms ir draugams atrodo įdomūs, tai dažnai nebėra kas nors naujo.

Ir žurnalistai, ir taksistai

- Ar be prancūzų kalbos žinių būtum atsidūrusi ten, kur esi dabar? Kodėl Paryžius, o ne Londonas, Roma, Berlynas?

- Be prancūzų kalbos darbą rasti tikrai sunku. Administracinio darbo be tobulos rašybos galima nesitikėti. Pati į Paryžių atvažiavau paskui prancūzą ir dėl to, kad čia lengviau nei Lietuvoje rasti menotyrininkui įdomų darbą.

"Prancūzai ne tokie prietaringi kaip lietuviai, nebijo išsišokti, todėl galima sakyti, kad čia daugiau laisvės", - sakė Kotryna Strelčiūnaitė.

- Kalbant apie kultūrinius skirtumus, Prancūzijoje jautiesi laisvesnė?

- Prancūzai ne tokie prietaringi kaip lietuviai, nebijo išsišokti, todėl galima sakyti, kad čia daugiau laisvės. Kas mane žavi – kultūra jiems nėra nei prabanga, nei retenybė, tai visiškai įprastas ir lengvai prieinamas dalykas. Į muziejus ir galerijas eina ir jauni, ir seni, ir žurnalistai, ir taksistai. Be to, valstybė stengiasi, kad jauniems žmonėms bilietai į galerijas būtų įperkami (bilietas vis dėlto kainuoja apie 15 eurų). Europos Sąjungos piliečiai iki 26 metų į daugumą muziejų įeina nemokamai.

- Savo diplominiame darbe tyrei privačių galerijų veiklą Lietuvoje. Kur rinktumeisi magistro studijas ar visgi tavo darbe svarbiausia – praktika, išlavinta akis, gebėjimas bendrauti, kitaip tariant – ne moksliniai dalykai?

- Žinoma, magistro laipsnis čia vertinamas, bet toli gražu nėra būtinybė. Norint dirbti ne tik teorinį darbą, reikalaujama kelerių metų patirties, prašoma konkrečiai įvardyti, ką tiksliai moki daryti, kokius projektus jau įgyvendinai. Tada dar praverčia geras išsilavinimas, puiki anglų kalba ir didelė motyvacija. Baigus universitetą ir neturint patirties, nėra lengva susirasti darbą pagal specialybę, tačiau čia įprasta turėti kelias praktikas ir ne tik popieriuje. Todėl šiuo metu galvoju apie papildomus darbus.

- Didelės šalies konkurencingumas tave stumia į priekį?

- Konkurencija tikrai didelė ir verčia tobulėti, siekti naujų tikslų, kitaip sakant, lipti karjeros laiptais. Stengiuosi tobulinti kalbą, įgyti kiek įmanoma daugiau praktikos ir siekti darbo galerijoje. Kol kas apie grįžimą į Lietuvą negalvoju, save matau čia.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"