TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Prarastoji karta ir gąsdinantis užribis

2008 02 11 0:00
Tarptautinė˜s organizacijos "Globali iniciatyva psichiatrijoje" Vilniaus komanda.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

"Galima sukurti geriausių programų, bet jei vienas nusikaltėlis pabėga iš Rokiškio psichiatrijos ligoninės ir nužudo žmogų, visuomenė mato tik tą atvejį ir iš karto rėkia, kad visi psichikos ligoniai yra pavojingi bepročiai", - sakė LŽ tarptautinės organizacijos "Globali iniciatyva psichiatrijoje" generalinis direktorius Robertas van Vorenas.

Kas ketvirtam žmogui pasaulyje iškyla psichikos problemų. Tarptautinių tyrimų duomenimis, po poros metų psichoneurologinės problemos kainuos daugiausia ekonomikos požiūriu. Kaip tik dėl jų daugybė žmonių negali dirbti. Antroje vietoje - kardiologinės, trečioje - onkologinės ligos. Išeitų, kad yra ir ekonominis interesas investuoti į psichiatriją, tačiau Lietuvoje R.van Vorenas pasigenda toliaregiškos šios srities politikos.

Olando R.van Voreno tikroji pavardė Johannesas Baxas. Jis dar paauglys susidomėjo sovietiniais lageriais, ėmė skaityti Aleksandro Solženicyno ir kitų pažangių rusų rašytojų knygas. Per Vladimirą Bukovskį susidraugavo ir su kitais disidentais Vakaruose. 1980 metais J.Baxas, pasivadinęs R.van Vorenu, pirmą kartą išvažiavo į Sovietų Sąjungą kaip kurjeris: atvežė medžiagos disidentams ir paėmė iš jų informacijos Vakarams. Iki 1985-ųjų kasmet po keturis sykius važiuodavo į Sovietų Sąjungą susitikti su disidentais, buvusiais ir būsimais politiniais kaliniais. Po dvejų metų pertraukos 1988-ųjų pradžioje atnaujintos kelionės tęsėsi iki pat Sovietų Sąjungos žlugimo.

Dabar R.van Vorenas dar dažniau lankosi posovietinėje erdvėje kaip tarptautinės organizacijos "Globali iniciatyva psichiatrijoje" generalinis direktorius. Pačios Nyderlandų karalienės Beatričės leidimu jam į pasą įrašytas ir slapyvardis, nes per daugelį metų kovotojas už demokratiją pasaulyje labiausiai žinomas būtent kaip R.van Vorenas.

Permainų poreikiui atslūgus

- Kokie projektai jums svarbiausi Lietuvoje?

- Jų daug, tačiau didžiausi per pastaruosius metus buvo Vasaros projektas Vilniuje ir teismo psichiatrijos tarnybų reorganizavimas Rokiškyje, vienintelėje tokioje ligoninėje Lietuvoje. Pradėjome ją rekonstruoti, organizavome darbuotojų mokymus, sukūrėme elektroninę ligonių duomenų bazę.

Šią patirtį taikome kitose šalyse. Dabar pradėjome projektą Kaliningrado srities Černiachovsko mieste. Gruzijoje taip pat dirbame teismo psichiatrijos srityje.

- Ką tik grįžote iš Tbilisio. Kaip ten sekasi plėtoti veiklą?

- Gruzinai palaiko glaudžius ryšius su kolegomis Lietuvoje, ir šalių santykiai visada buvo labai geri. Abi buvusios sovietinės respublikos turi daug ką bendra, tačiau įdomu matyti ir skirtumų. Lietuvoje per pastaruosius pusantrų ar dvejus metus viskas kaip ir sustojo, nes politinė padėtis tokia, kad niekas nebenori judėti į priekį psichiatrijos srityje. Gruzijoje - atvirkščiai. Ten audringas gyvenimas, beveik visi politikai labai jauni ir viskas labai greitai vyksta. Tiesa, kažkaip gruziniškai, nelabai struktūriškai, bet vyksta.

- Kokių problemų kilo mūsų šalyje?

- Čia veikia institucinė psichiatrija - psichiatrijos ligoninės, įgyvendinami kai kurie neinstituciniai projektai, tačiau nėra struktūros, kuri būtų tiesiog palanki žmogui gyventi. Kaip tik tokią struktūrą norėjome sukurti Vilniaus klinikinėje Vasaros ligoninėje. Pirmiausia pas krizės ištiktą žmogų vyktų mobilioji brigada, kad vietoje mėgintų išspręsti problemą. Jei kitos išeities nėra, žmogus būtų guldomas į ligoninę ir po paros išleidžiamas į namus. Kita mobilioji komanda tęstų gydymą jau namų sąlygomis. Tik labai maža dalis žmonių liktų ligoninėje ilgesniam laikui. Be to, būtų specialūs gerontopsichiatrijos ir mitybos sutrikimų skyriai, įgyvendinamos specialios psichinės ir socialinės reabilitacijos programos. Tokia buvo mūsų vizija ir pradžioje viskas ėjosi labai gerai, nes tuometinė valdžia suprato, koks svarbus šis žingsnis Lietuvai. Vėliau viskas sustojo. Įgyvendinome tik pusę projekto, o kita tiek tiesiog laukia palankesnės politinės atmosferos šalyje. Apskritai valdininkai gana dažnai nenoriai visko imasi, o kai dar valdžia nenori - nėra spaudimo ir iš viršaus.

- Ką pavyko padaryti Vasaros ligoninėje?

- Krizių intervencijos centras veikia, bet įstatymas, kuris reglamentuoja jo veiklą ir leidžia ligonių kasoms išmokėti reikalingus pinigus, dar nepasirašytas. Kaip ir įstatymas dėl mitybos sutrikimų skyriaus, vienintelio tokio visoje buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje. Seniau tokius sutrikimus kaip anoreksija ar bulimija laikė šizofrenijos forma ir žmones gydė neuroleptikais arba dirbtiniu maitinimu. Rezultatas buvo toks, kad jie tapdavo pacientais visam gyvenimui, nes problema juk ne skrandis, ji - galvoje. Reikia europinio lygio profesionalaus požiūrio, kaip gydyti mitybos sutrikimų turinčius ligonius, tačiau politinės valios kol kas nėra. Labai gaila.

Ir taip yra ne tik Lietuvoje - visose naujosiose Europos Sąjungos šalyse. Politinė permainų banga nuslūgo, kai tos valstybės tapo ES narėmis, nes joms keistis jau nebereikia.

Iš visuomenės užribio

- O koks Rokiškio projekto likimas?

- Nusikaltimus padarę psichikos ligoniai juk taip pat yra žmonės. Juos reikia gydyti. Anksčiau tikro gydymo nebuvo. Žmogų uždarydavo į kalėjimo psichiatrijos ligoninę ir išleisdavo po 10-15 metų. Visuomenė jau būdavo nemažai pasikeitusi, ir žmogus nebeturėdavo jokių galimybių susikurti normalų gyvenimą. Labai dažnai jis vėl nusikalsdavo ir vėl atsidurdavo toje ligoninėje.

Mes norėjome sukurti tokią grandinę: Rokiškio psichiatrijos ligoninė, vėliau reabilitacijos bei resocializacijos programa ir specialios tarnybos, kurios padėtų integruoti buvusius ligonius.

Pirma programos dalis pavyko. Požiūris į ligonius smarkiai pasikeitė nei buvo, sakykim, prieš penkerius metus. Išliko rekonstrukcijos problema. Nors ministerija pasirašė sutartį su mumis, įskaitant finansinę pagalbą iš Olandijos užsienio reikalų ministerijos, žadėjo finansuoti Rokiškio ligoninės rekonstrukciją, viskas vyksta labai lėtai, žingsnelis po žingsnelio, nuolat mažinant biudžetą. Taigi Rokiškio psichiatrijos ligoninėje sąlygos dar nėra tokios, kokias norėtume sukurti, o projektas jau baigtas.

Šioje srityje trūksta toliaregiškos politikos. Galima sukurti geriausių programų, bet jei vienas nusikaltėlis pabėga iš Rokiškio ir nužudo žmogų, tada visos programos kenčia. Juk žmonės mato tik tą atvejį ir iš karto rėkia, kad visi psichikos ligoniai yra pavojingi bepročiai ir juos reikia uždaryti į ligonines, atokiau nuo visuomenės.

Resocializacijos ir reabilitacijos programos iš viso nebuvo įgyvendintos, nes joms valstybė nenori duoti pinigų. Visuomenė nesuinteresuota. Ji nori, kad psichikos ligoniai kuo ilgiau sėdėtų "psichuškėje". Visi mūsų planai šioje srityje tiesiog guli lentynose ir laukia naujų politikų, o ligonių, kurie gydomi Rokiškio ligoninėje, ateitis labai tamsi. Kur jie eis iš ligoninės? Dažnai priglaudžia internatai, tačiau jie taip pat nėra visuomenė. Be to, ilgas laukiančiųjų sąrašas, todėl ligoniai kur kas ilgiau, nei reikėtų, turi praleisti Rokiškyje. Reikia tokių tarnybų, kurios padėtų žmogui pasirengti grįžti į visuomenę, pradėti gyvenimą joje. Juk po dešimt metų "psichuškėje" jis nebemoka gaminti valgio, nebežino, kaip tvarkyti buitį, užmegzti normalius draugiškus santykius, rasti darbą ir būti geru darbininku. Reikia tiesiog padėti žmogui visa tai iš naujo išmokti, tačiau tokios sistemos nėra.

Prarasta

- Jums gerai žinoma mūsų šalies sovietinė praeitis. Kas, jūsų manymu, dabar labiausiai trukdo visuomenės pažangai?

- Be abejo, yra didelių postūmių į priekį. Galiu čia sėdėti, kritikuoti, sakyti, ką noriu. Nebėra ir jokių barjerų, sienų. Kita vertus, labai nemalonu, kai darbas nebaigtas. Visuomenė pasikeitė, sakykim, tik 20 proc., o 80 proc. - kol kas dar ne. Suprantama, kad kiekvienas senosios kartos žmogus turi savo permainų ribą ir tik tiek tegali keistis, tačiau kai jaunoji karta nesupranta, kad pažangai reikia eiti toliau, tiesiog prarandama viena karta.

Beveik dešimtmetį nuolat važinėju pirmyn atgal, todėl matau, kas vyksta. Išnyko entuziazmas kurti naują civilizuotą visuomenę. Kai šalis tapo ES ir Šengeno nare, nebėra noro keistis. Visi suinteresuoti kuo daugiau uždirbti, ir materialiniai dalykai juda į priekį, tačiau mąstymas nesikeičia. Kai šalis išsivadavo iš Sovietų Sąjungos, pasikeitė tik viršutinis sluoksnis. Iš giliau atsiduoda sovietiniu elgesiu ir mąstymu. Jaunajai kartai, kuri turės ateiti į politiką, viskas "do lampočki" (vis tiek - red.). Jiems svarbu gerai gyventi ir uždirbti, tačiau be intelektualių dalykų niekada nesusikurs civilizuota visuomenė. Demokratija juk nėra tiesiog struktūros, ji - žmogaus galvoje.

Viltis dabar tie, kurie eina į mokyklą ir net neprisimena Sovietų Sąjungos. Tik keista, kad moksleiviai beveik nieko nežino apie ją, nors augo posovietinėje šalyje. Matau tai iš savo lietuvio sūnaus Justino. O aš viską gerai prisimenu ir aiškinu jam, kas buvo ta Sovietų Sąjunga, kas tada vyko. Manau, labai svarbu žinoti, kas buvo, nes kai nežinai savo praeities ir kas gali atsitikti, nėra noro siekti pažangos toliau.

Narystė ES bloga tuo, kad šalies ir Briuselio biurokratai labai gerai supranta vienas kitą, kalba ta pačia kalba ir labai daug struktūrinių fondų pinigų plaukia senosioms struktūroms stiprinti, bet ne šaliai keisti. Briuselio biurokratai neišspręs problemų. Jie tik nori žinoti, kad visi pinigai panaudoti ir viskas pagal biudžetą padaryta, o tie, kurie sėdi čia, gautus pinigus skiria, kad viskas liktų, kaip yra, nes jei pasikeistų, jie gali netekti valdžios.

Viena tautybė, vienas pasas

- O ar jūsų šalyje yra tokių problemų?

- Jų, aišku, visada yra. Negaliu pasakyti, kad Olandijoje nėra jokios diskriminacijos ir stigmatizacijos. Žinoma, psichiatrijos srityje padėtis kur kas geresnė, nes labai daug žmonių lygiai taip pat vertina, ar kas nors susilaužė koją, ar turi problemų dėl galvos. Tačiau yra diskriminacijos kitų tautybių atžvilgiu. Olandija visada buvo labai atvira, liberali šalis, bet per pastaruosius šešerius septynerius metus viskas pakrypo į kitą pusę. Labai stiprūs politikai populistai rėkia, kad kitų tautybių integracija nepavyko, atsirado didelių problemų ir reikia stabdyti šalyje kylančią musulmoniškąją bangą. Valstybė nepasako, kad ši kryptis neteisinga, kad turime stiprinti liberalią šalį, bet pradeda kurti visokias programas, dedasi, kad renkasi gynybą, o ne agresiją. Bijoma prarasti balsų. Tokia politinė padėtis šalyje nėra labai maloni. Pavyzdžiui, pradėta kitų tautybių žmonių, taip sakant, mokymo programa, kaip tapti olandais. Siekiama mokyti ne tik olandų kalbos, bet ir olandiško supratimo, požiūrio į darbą, olandiško gyvenimo būdo. Tokia kvaila programa pradeda naikinti būtent tai, kas buvo taip įdomu Olandijoje. Amsterdame yra 102 tautybių įvairovė, ir kiekvienas žmogus gyvena savaip. Dabar visi turime būti olandai. Kitas dalykas - dvigubos tautybės problema. Esi tikras olandas, kai turi tik olandišką pasą. Bet juk tai idiotizmas! Šiaip gerai, kad žmogus gali tapti olandu, tačiau - neatsisakydamas savo praeities, nes ji juk vis tiek išlieka galvoje. Esmė - ne dokumentas, o mąstymas. Kiekvienas žmogus duoda ką nors nauja šaliai ir tai, aišku, keičia ją, tačiau gyvenimas nėra toks stabilus, kad viskas turi likti kaip anksčiau. Juo labiau kad yra dar toks idiotizmas - marokiečiai ar turkai net negali atsisakyti savo pilietybės. Ten tokie įstatymai. Net sovietiniais laikais buvo galima atsisakyti sovietinio paso, bet Maroke ir Turkijoje tai tiesiog neįmanoma. Jei gimei marokiečiu, būsi iki gyvenimo pabaigos.

- Minėjote, kad pats turite trijų šalių pasus.

- Taip, Kanados, Olandijos ir Lietuvos. Gimiau Kanadoje olandų šeimoje. Vėliau grįžome į Olandiją ir ten gyvenau. Dabar kartais jaučiuosi kanadietis, kartais - olandas, o kartais - lietuvis.

- Jūsų vadovaujama organizacija apima vis daugiau šalių. Kur dabar jūsų paties namai?

- Dirbame Vidurio ir Rytų Europoje, buvusios Sovietų Sąjungos šalyse. Jau pradėjome veiklą Karibų salose, Afrikoje, o netrukus - ir Šri Lankoje.

Mano šeima Vilniuje: žmona psichiatrė Brigita Baks ir jos trylikametis sūnus Justinas. Olandijoje iš pirmosios santuokos turiu du vaikus: dvylikametį sūnų Koosą ir beveik keturiolikos metų dukrą Sarą. Trys pamečiui - labai gerai! Kas antrą savaitę važiuoju į Olandiją ir ten pabūnu su vaikais penkias dienas. Taigi trečdalis mėnesio Olandijoje, trečdalis - Vilniuje ir trečdalis - kitose šalyse.

"Putinščina" ir Kolombo kulkos

- Nuo posovietinės erdvės iki Šri Lankos. Negi visur iškyla tokių pat uždavinių?

- Jų niekada nebūna tokių pat. Programos čia skiriasi nuo Rusijos, Ukrainos, Moldovos ar Gruzijos. Viskas priklauso nuo socialinės, kultūrinės ir politinės padėties. Dabar dirbti Rusijoje labai sudėtinga, nes ten - "putinščina". Nauji dalykai, kurie nenoriai ten buvo plėtojami, dabar iš viso neįmanomi. Politinė padėtis jau labai panaši į buvusios Sovietų Sąjungos. Labai daug kas grįžo. Iš esmės kagėbistinė šalis, ir tai visur juntama.

Šri Lankoje, žinoma, visai kitokia situacija, kitokia kultūra, todėl taip pat sudėtinga. Aš - sovietologas ir mūsų organizacijoje visi arba iš buvusios Sovietų Sąjungos, arba domėjosi ja, todėl jaučiame, kas vyksta posovietinėse šalyse ir ką galima padaryti. Šri Lankoje reikia pradėti nuo pagrindų, nors darbas toks pat kaip čia - sukurti psichikos ligonių grąžinimo į visuomenę programą. Pamėginti sukurti tokią sistemą, kad jie nebūtų hospitalizuoti penkerius, dešimt ar penkiolika metų ir taip visiškai išstumti iš visuomenės.

Dirbsime dviejose vyrų ir moterų psichiatrijos ligoninėse netoli sostinės Kolombo. Jose mažiausiai koks tūkstantis žmonių - niekas tiksliai nežino. Kai kurie ten gyvena 15-20 metų ir jau nebeturi jokių ryšių su savo giminėmis. Reikia pamėginti juos grąžinti į gimtuosius kaimus ir atgaivinti tuos ryšius su artimaisiais. Pamėginti ten kurti programas, kad jie kaip nors reintegruotųsi. Tiems, kurie jau taip ilgai guli ligoninėse, kad nebegali grįžti, turime pamėginti įkurti tokius kaimelius, kuriuose jie galėtų patys už save atsakyti. Laikytų karves, augintų daržoves ir išsimaitintų.

Kita mūsų programa yra susijusi su psichine sveikata kalėjime. Kolombe yra didžiulis kalėjimas, kuriame visai nėra psichiatrinės tarnybos, ir jame tą programą turėsime įgyvendinti.

- Kaip atsirenkate šalis, kurioms padedate?

- Procesas labai ilgas. Šri Lankoje dirbame Pasaulio sveikatos organizacijos prašymu. Jie ten daugiau kaip penkerius metus įgyvendino savo programą ir po poros metų norėtų pasitraukti. Paprašė mūsų, kad prisiimtume atsakomybę už tolesnį projekto įgyvendinimą, nes žino, kad mūsų veikla nėra trumpalaikė.

Olandijos Karibų saloje Kiurasao ėmėmės projekto, nes ten specialistai, su kuriais dirbame ir Lietuvoje, ir Rusijoje, ir Gruzijoje, prieš 15 metų įkūrė kalėjimo psichiatrijos skyrių. Mūsų paprašė atnaujinti programą, tačiau dabar ji kur kas platesnė. Lotynų Amerikos sąlygomis kalėjimą sargybiniai kontroliuoja dieną, o šeštą valandą vakaro išeina. Sargyba lieka tik administracijos korpuse, ir kas dedasi įkalinimo įstaigoje - jau ne jos reikalas. Gaujos ir narkotikų bosai kontroliuoja viską. Mūsų užduotis - sugrąžinti visišką kontrolę ir saugumą dieną naktį, nes kol nėra saugu, tiesiog neįmanoma sukurti normalios psichiatrijos tarnybos. Kai šaudo vienas į kitą, ką padarysi?!

Žmonės nori padėti

- Iš kur gaunate lėšų projektams ir žmonių jiems įgyvendinti?

- Iš įvairių šaltinių. Trečdalis mūsų biudžeto - Olandijos užsienio reikalų ministerijos lėšos, skiriamos visuomenės kaitos programos MATRA projektams. Teikiame projektus dukart per metus. Kartais finansuoja, kartais atsako. Vasaros ir Rokiškio projektai buvo finansuojami iš Olandijos užsienio reikalų ministerijos lėšų. Programoms Gruzijoje ir Serbijoje įgyvendinti taip pat jos skirta dauguma pinigų. Dar yra Europos lėšų, skiriamų konkretiems projektams. Kartais laimime konkursus, kartais ne. Taip pat privačių olandų, vokiečių, amerikiečių fondų pinigai. Kartais paremia Vakarų psichiatrijos bendrijos. Kartais - Olandijos vienuolynai, nes vienuolių nebėra, o pinigų dar yra, todėl jie finansuoja mūsų projektus. Nors yra dar daug kitų įvairių šaltinių, kasmet nežinome, ar išgyvensime iki metų pabaigos. Kol kas išgyvenome 27 metus ir jau miegame naktimis, nebebijome.

Mūsų organizacijos pagrindas yra dešimt žmonių Olandijoje, aštuoni Vilniuje, šeši Sofijoje, septyni Tbilisyje ir du Dušambėje. Jie gauna atlyginimus, tačiau dar yra daugybė ekspertų, kurie iš charitatyvinių paskatų palaiko mūsų projektus. Daugelis dirba be atlyginimo, be pelno, nes nori tiesiog daryti gerą darbą. Pavyzdžiui, į Gruziją vykusioje mūsų grupėje buvo vienas teismo psichiatrijos profesorius iš Olandijos, o vienos didžiausių Olandijos draudimo kompanijos politikos vadovas padės gruzinams sukurti savo draudimo kompaniją. Visiškai be jokio atlygio ir finansinių interesų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"