TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Prašom netrukdyti, žydi mėlynosios alyvos Pabaiga. Pradžia 2009 m. spalio 13 d.

2009 10 15 0:00
Vilniuje, Jaunimo stadione 1957 m. per futbolo rungtynes. J.Juškaitis antras iš dešinės.
Asmeninio albumo nuotrauka

Nuo 2005-ųjų atsidėjęs daugiausia atsiminimams, poetas Jonas Juškaitis pasirodė ir su keturiolikta lyrikos knyga - po ilgesnės tylos. Rinkinį "Žemei labiausiai patinka žmogaus šešėlis", iliustruotą šiemet amžinybėn išėjusios rašytojos Joanos Danutės Žilaitytės-Juškaitienės piešiniais, išleido "Žaros" leidykla. Jonas Juškaitis atsako į Audriaus Musteikio klausimus.

Antaną Miškinį pašiepė visi "narsuoliai" kaip "geriausią sovietinį poetą". Nepaisant Vytauto Radaičio rašto Antanui Sniečkui, kad dėl A.Miškinio ir Juozo Keliuočio reikėtų "gal mūsų saugumo pagalbos". Kai 1959 metais nunešiau A.Miškiniui į namus paskaityti jo kalbos, pasakytos rašytojų suvažiavime, korektūrą, nes dirbau "Literatūroje ir mene", perskaitęs paprašė, kad nuvesčiau ir paguldyčiau į kitą kambarį. Teofilį Tilvytį iš forto nuo sušaudymo nelegaliai veikusios rašytojų draugijos valdybos nario Juozo Žlabio-Žengės prašymu išgelbėjo kolaboracinės tarėjų vyriausybės Lietuvos saugumo viršininkas Stasys Čenkus, kuris, anot J.Žlabio, "negalėjo nebendradarbiauti su gestapu". S.Čenkus su mano dėde mokėsi kartu karo mokykloje. Kazys Binkis liepdavo kiekvienam sambūrio keturvėjininkui, mokančiam kalbų, atnešti ką nors iš kitų šalių literatūrų. J.Žlabys parašė laišką italų poetui futuristui Filippo Tommaso Marinetti, gavo nuo jo atsakymą ir dvi eilėraščių knygas su autografais. Perskaitęs nusigando ir nutilo, kad, jo žodžiais, "koks nors neužsikrėstų". Tyrinėta, kiek J.Žengė mokėsi iš Velimiro Chlebnikovo, o jis pats iš to V.Chlebnikovo man juokėsi, sakydamas, "pasiskaitinėjęs svetimtaučių, nutariau juos padėt į šoną", nes pasimokė tiktai iš Žemaitės ir Vienuolio - kalbos, o, gal kas ir stebėsis, iš Konstantino Balmonto - aliteracijų. Prašė mane kur nors pasiteirauti, kaip buvo su jo išverstu Anatole'io France'o romanu "Silvestro Bonaro nusikaltimas". Aš to nepadariau, nedrįsau, patingėjau. Laimos Kastanauskaitės knygoje apie masonus perdaug primasoninta. Rašytojai, neretai patys keistuoliai, kai susimeta į kokį sambūrį, prisigalvoja visokių keistenybių, tačiau tai dar nereiškia, kad ir visi keturvėjininkai nuo to masonai. J.Žengė-Žlabys prieš mirdamas pasiprašė katalikų kunigo.

"Grūto parko lyrikos" išleidimas toks ciniškas, jog pačiu išleidimu patys privertė kitus žiūrėti, kam dar paduoti ranką. Juk sudarė buvęs LKP CK propagandos instruktorius! Kai dėl neaiškių priežasčių vienas po kito ėmė savo prašymus atgal, teisme pareiškiau: galite išeiti visi, bylinėsiuos aš vienas, nes esu kitoks. Man svarbu ne pinigai, o laimėti bylą. To laimėto teismo spauda kaip reikiant nė neaprašė.

Piliečių chartijos taryboje, svarstant liustracijos įstatymą ir prisipažinimus, mudu su velioniu Broniu Savukynu pasiūlėme skelbti visus, kaip kitose šalyse, be tampymų po teismus, kas nori, tegu pats eina tampytis, nes laikui einant procesas pavirs nuverstais "maišytuvais" iš Mindaugo gatvės. Tegu liustruoja pati tauta, pamačiusi, kas yra kas, kad galėtų atsirinkti, kol nevėlu, kadangi tik tiesos atskleidimas yra tikrasis atleidimas ir įpareigojimas atsakomybei už savo veiksmus. Pasigirdus balsams, esą gal žmonės atgailaus, B.Savukynas apsivilko, užsidėjo kepurę ir pasakė: "Laukit, laukit, kol jie atgailaus, o aš einu "Kultūros barų" redaguoti". Antras išėjau aš: tokiuose žaidimuose dalyvauti negaliu.

Neseniai Žvėryne, Vytauto g. Nr. 17, atidengta lenta prie namo, kur 1927-1935 m. buvo įsikūręs Vilniaus lenkų radijas, vadovaujamas rašytojo Witoldo Hulevicziaus, o dirbo ir kiti žinomi rašytojai - Konstantas Ildefonsas Galczynskis, Teodoras Bujnickis, sako, ateidavęs ir dabartinis Nobelio premijos laureatas Czeslawas Miloszas. Tas gelsvas mūras mums beveik prieš langą, nuo 1972 metų mudu su žmona varstėme jo duris, vaikštinėjome aplinkui po sodelį. Ypač mėlynųjų alyvų pasikvėpuoti, dabar urbanizmo amaras jas išnaikino. Net į rašytojų susirinkumus neidavau: prašom netrukdyti, žydi mėlynosios alyvos, ir aš, kaip japonas prie sakūrų, išeinu prie alyvų. Žmona per langą prifotografavusi nuotraukų. Dar 1975 metais, kai leidome R.M.Rilkės poeziją, kalbėjome apie W.Hulewiczių, tik niekas nesakė, kurioje vietoje veikė radijas. Pats ant suolelio ten rengdavau savąją R.M.Rilkės tekstų dalį. Nė nepagalvodamas, kad tuo alyvų oru kvėpavo ir W.Hulewiczius. Nežinau, ar kas dar kitas Lietuvoje sovietmečiu anksčiau pradėjo versti R.M.Rilkę, nebent Eduardas Astramskas, aš verčiau nuo 1953 metų. Nežinau, ir kur W.Hulewiczius vertė. Bet svarbiausia, kad W.Hulewiczius buvo pirmasis R.M.Rilkės vertėjas pasaulyje. W.Hulewiczių sušaudė vokiečiai. O T.Bujnickį, žurnale "Srody Literackie" skyrusį vietos ir lietuvių literatūrai, - patys lenkai: atrodo, už komunizmą.

Gal ne visai aišku, kodėl nuo kai kurių klausimų išsisukinėju kitų citatomis. Europos Sąjungoje, po dvidešimties nepriklausomybės metų, gyvesnę už savo atmintį pajutau Boriso Pasternako nuotaiką po Nobelio premijos Sovietų Sąjungoje, kai jis beveik išsižadėjo geriausių savo eilėraščių, net premijuotojo romano "Daktaras Živago", kurį, kaip kiti prisimena, visame pasaulyje labiausiai vertino... jis pats.

- Biografijų žinyne "Kas yra kas Lietuvoje" nurodote esąs nuolatinis stadiono lankytojas. Kada pastarąjį kartą ten buvote?

- Turbūt žinyno pirmosios laidos metais. Negaliu pertaisinėti su kiekvienu leidimu savo viso gyvenimo pomėgių, jei Vilniuje nėra gero stadiono. Verčiau pakalbėsiu apie pirmąjį kartą ir kas po to, nes jaunas ir pats mėgau kamuolį, o kamuolys - mano koją.

Vokiečių karo belaisvių gražiai pastatytame stadione atsisėdau 1953 metų vasarą, atvažiavęs į universitetą. Per Vilniaus "Spartako" rungtynes su Maskvos "Spartaku". Žaidė garsieji centrai - puolėjas Vytautas Saunoris, gynėjas Algirdas Kulikauskas, didžiausias lietuvių futbolo "brazilas" kairysis gynėjas Aleksandras Mačiulis. Visų nesuminėsi. Nesuprantu ir šiandien, kodėl tada vartininkas Vladas Tučkus, beveik negaudydamas, mūsų žaidėjų atgal paspirtą kamuolį dukart įsileido į vartus.

Paskui - dešimtmečiai. Kada tik lietuviai patys išsikovodavo teisę į aukščiausią lygą, žaidė gerai ir gražiai. Pavyzdžiui, vartai tušti, vartininkas Algirdas Stelmokas toli išviliotas ir paguldytas, kamuolys už gynėjų nugarų jau leidžias tiesiog į vartų vidurį po skersiniu, visi tyli kaip numirę. Bet ne, dar yra Aleksandras Mačiulis! Stebėtinai aukštai pašoka atgal, išsitiesia ore ir, atbulas, virsdamas per galvą, pagauna kamuolį kulnu ir išmuša į centrą. Stadionas verda kaip vulkanas. Atvažiuodavo geros komandos, beveik respublikų rinktinės.

Dabar net per daug visokių renginių, o tada - keli teatrai, muziejai, kinas, sportas, koks retas koncertas. Pasitaikydavo politinių susirėmimų, kartais rungtynių dieną raita milicija laukdavo jau prie Žaliojo tilto. Turėdavome džiaugsmo nuo gero žaidimo. Prieš rungtynes rytą nusiskusdavome, pasirišdavome kaklaraiščius, o jeigu kas pasismardindavo degtine, tą susidėję nugirdydavome ir paguldydavome bendrabutyje į lovą, kad netrukdytų žiūrėti.

O ir pasaulio futbolo teko matyti. Jau nuo 1958 metų transliavo čempionatus, jei kas turėjo televizorių. Alfredo Di Stefano, Pele, Garrincha, Franzas Beckenbaueris, Johanas Cruyffas... Juda ir dabar atmintyje kaip ekranuose. 1958 ir 1970 metais brazilai, 1974-aisiais vokiečiai ir olandai atrodė lyg žvaigždžių žvaigždynas. Atkūrus nepriklausomybę, kol buvo žaidžiama dar Vilniuje, mačiau geras Europos šalių rinktines. Visada aukšto lygio Italija, Ispanija, Danija savo šlovės viršūnėje, Slovėnija, Rumunija, Škotija, Airija, Švedijos, Jugoslavijos, Turkijos, Austrijos klubinės komandos. O klaikiausi žiūrovai buvo "Žalgiriui" žaidžiant su olandų "Feyenoordu". Tokių sulaukėjusių lietuvių, čiulpiančių butelių kaklus ir nežinia ko atėjusių, galinčių vienas kitam pramušti galvą, dar nebuvo tekę stebėti. Futbolas ėmė darytis komercija, net pastarieji keli pasaulio ir Europos čempionatai apvylė. Tik čempionai ispanai, elegantišku, lengvu, rezultatyviu žaidimu lyg šaipėsi iš visų: žmonės, gal vis dėlto pradėkime žaisti.

Jubiliejiniai metai... Net krepšiniui. Lietuva šiemet Europoje neturėjo ko pasakyti. Bet pasikartodamas senus eilėraščius, nepatenkintas naujais, gali atmintinai pasikartoti, kad ir lietuvių krepšinis turėjo ką pasakyti gerai ir gražiai tiek dešimtmečių. Kaip Kalnėnuose pastovėti piliakalnyje ant prikasto akmeninio grindinio, taip Jurbarke man lėmė laimė pabėgioti po krepšinio aikštelę, kai vadinamajame "rate" tarp dviejų gimnazijos mūrinių pastatų miesto rinktinė žaidė su 1939 metų Europos čempione - Lietuva! Nieko neišmaniau apie krepšinį, su pusbroliu buvome tik žmonėms iki kelių, tačiau tokio laimingo amžiaus, kada niekas tau dar nedraudžia lakstyti nei po bažnyčią, nei po krepšinio aikštelę, kol nesugauna, kad nesipainiotum po kojom. Siautėme, nesuprasdami, ko tie augaloti vyrai bumpsi apskritus kamuolius po stulpais su lentomis ir lankais. Vienus, prie artimesnio krepšio, įsidėmėjau - su tamsesnėmis uniformomis, kelnaitės tarytum trikotažinės. O žmonių - net ant paaukštinimų pristoję aplinkui keliomis eilėmis. Jurbarko rinktinėje žaidė A.Kalnaitis, L.Vabalas, J.Kedys... Nesidomėjau dar toks, J.Kedys daugiau domino vėliau, kai su tėveliu miškais pro Žirniškių kaimą nuvažiuodavome į Pašventį, kur J.Kedys buvo girininkas. Karai išblaškė visų atsiminimus ir tuos žaidėjus, gal tik ano meto koks laikraštis parašė. Iš sportininkų, jau užaugęs, sužinojau nuotrupas apie rungtynes, o kai Vilniuje susitikau su J.Kedžiu, kalbėjomės tik apie mano mamos pusbrolį majorą Simą Narušį, iki savo mirties pirmininkavusį Australijos lietuvių krašto bendruomenei, ir apie politiką.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"