TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Prašom netrukdyti, žydi mėlynosios alyvos

2009 10 14 0:00
Vilnius, Žvėrynas, Vytauto gatvės, kur poetas gyvena, kiemas.
Asmeninio albumo nuotrauka

Tęsinys. Pradžia 2009 m. spalio 13 d.

Nuo 2005-ųjų atsidėjęs daugiausia atsiminimams, poetas Jonas Juškaitis pasirodė ir su keturiolikta lyrikos knyga - po ilgesnės tylos. Rinkinį "Žemei labiausiai patinka žmogaus šešėlis", iliustruotą šiemet amžinybėn išėjusios rašytojos Joanos Danutės Žilaitytės-Juškaitienės piešiniais, išleido "Žaros" leidykla.

Jonas Juškaitis atsako į Audriaus Musteikio klausimus.

- Skamba pažįstamas juškaitiškas minoras. Ar ne per daug pesimizmo? Ar katalikiškoji pasaulėvoka "neoptimizuoja"?

- Kiekvieną dieną sutinku kaip didžiausią naujieną, jos mielą rytą pradėdamas malda, vandens stikline ir mankšta. Daugiau negu penkiasdešimt metų nerūkau, negeriu, net vyno, net alaus, net kavos nereikia. Kai sužinau kurį nors bendrakeleivį, sovietmetį atsilaikiusį per ilgus tardymus ir mums buvusį pavyzdžiu, o dabar, iš nusivylimo "tokios nepriklausomybės nelaukiau", pasidariusį alkoholiku, išgyvenu kaip už save ir išgeriu už jį vandens stiklinę.

Panašiai poetas Henrikas Nagys pasakojo, kaip jie, būsimieji "žemininkai", dar karo degėsiais rūkstančioje Vokietijoje apsitrynusiu automobiliu, rūkydami, važiavo kartu su Vydūnu, kuris rankomis gynėsi nuo jų tabako dūmų lyg nuo musių, nuolat kartodamas "deimonai, deimonai". Kai išmaltoje provėžoje bombos skeveldra pradūrė ir nuleido padangą, kol jie pasiburnodami keitė, Vydūnas dūzgeno "deimonai, deimonai, ar nesakiau". O kai privažiuotoje užeigoje susėdę stuktelėjo ant stalo kaip aulą butelį degtinės, Vydūnas šaukdamas "deimonai, deimonai", išbėgo. Visi nutilo nusigandę: kur dings žmogus, temsta, nežinomame mieste, vieni griuvėsiai. O filosofas Juozas Girnius, paskui parašęs "Žemei" įvadą, sako: "Išgeriam už Vydūną!"

Kaip matote, Europos Sąjungos nurodymai lietuviams gerti daugiau vandens man visai netinka. Eilėraštyje "Kaip gaidį raudoną" (p. 21) ir pasiūliau traukti mane į Raudonąją knygą. Su beveik išnykusiais žalvarniais, mūsų mielųjų šilelių paukščiais.

- Arši energija ir stoicizmas. Šie Vytauto Kubiliaus raktiniais pasirinkti žodžiai apie jūsų kūrybą turbūt tiktų apibūdinti ir jūsų laikysenai gyvenime?

- Kreipdavausi į V.Kubilių visą gyvenimą - Jūs. Nuo 1955 metų, kai universiteto studentas patekau per tada rengtus jaunųjų rašytojų suvažiavimus į Eduardo Mieželaičio vadovaujamą seminarą, kur vienu iš konsultantų buvo V.Kubilius, iki Piliečių chartijos, atkūrus nepriklausomybę. Nieko nežinodamas, kas V.Kubilius. Net ir po jo pomirtinių dienoraščių dvitomio save tebeklausinėju: kas V.Kubilius? Nebuvome pažįstami, o chartijos taryboje, gal kam bus keista, du rašytojai apie literatūrą vienas kitam neištarėme nė žodžio. Beveik dešimt metų, kiekvieną savaitę vienai dienai susitikdami posėdžiauti lig pusiaunakčio. Vis - nepriklausomybė, konstitucija, sovietmetis, komunizmas, liustracija, kolaboravimas, globalizmas, oligarchai, rasistai, kosmopolitai, patriotai, imperialistai, totalitarizmas, okupacija, partizanai, sukilimas, demagogija, rezistencija, rinka...

Jeigu paminėjote V.Kubilių, tegu kalba pats V.Kubilius. Apie 1962 metais išleistą 25 eilėraščių ir 35 puslapių rinkinėlį "Ir aušros, ir žaros": "Kūriniai parašyti lyg seismografu - taškai, pauzės, vėl taškai. Tekste yra tik nežymūs minčių ir jausmų fragmentai", "Mūsų poezijoje tai naujas rašymo būdas" ("Literatūros ir meno metraštis", 1963, p.14); "Reta ir stebinanti J.Juškaičio poetinė karjera. Beveik prieš dešimtį metų išėjo plonytis jo eilėraščių rinkinėlis", "Per tą laiką buvo pamiršta nemaža solidžiai ir puošniai išleistų poetinės produkcijos tomų. O prie menkutės J.Juškaičio knygelės kritika pastoviai sugrįžta kaip prie aktyvaus šiuolaikinės lyrikos faktoriaus", "Šiuolaikinėje lyrikoje Juškaitis demonstruoja retą gryno poetinio suvokimo dovaną, ir tuo jis reikšmingas", "Laikau sau didele garbe rekomenduoti tokį talentingą poetą priimti į Rašytojų sąjungos narius" (iš rekomendacijos 1971 m.).

1988 metais rinkinio "Anapus gaiso" proga: "Dažnai dabartinėje situacijoje, kai vis aiškinamasi, kas yra poezija, kai reiškiame nusivylimą ir pretenzijas šiuolaikinei poezijai, man Juškaičio eilėraštis yra savotiškas indikatorius, kas yra poezija", "Ir svarbiausia, ką sukuria jo poezijos magija - laisvo žmogaus pojūtį", "Jo poezijos švytėjimas turėjo didelės reikšmės visai mūsų poezijos raidai", "sukūrė tokią poetinės kalbos sintaksę, ritmiką, kurių neįmanoma perimti ir pakartoti", "bet man atrodo, naujas kartas veikia J.Juškaičio poetinio žodžio grynumas" ("Literatūra ir menas", 1988 m. vasario 27 d.).

2003 metais straipsnyje "Nepriklausomybės poetas": "Sunku rasti kitą sovietinės Lietuvos poetą, sugebėjusį taip izoliuotis nuo okupacinės santvarkos (dešimt metų gyveno kaime, baigęs universitetą)", "taip neišvarpytą sovietinės literatūros poveikių", "Tai vienas iš kietai suspausto ano meto literatūrinio gyvenimo paradoksų - toji deideologizuota, be jokių sovietinės aplinkos realijų J.Juškaičio poezija", "Juškaitis - atgautos nepriklausomybės poetas, sutapęs su ja savo vidumi, aktyvios minties mostu", "Aistringa pilietinė pozicija atveria poetui dramatišką šiuolaikinio pasaulio sudėtingumą ir teikia jo sąmonei naujų, aštriai dilginančių impulsų" ("XXI amžius", 2003, Nr. 45; išeivijos "Draugas", 2004 m. sausio mėn.).

Nežinojau ir nežinau, kas buvo Vytautas Kubilius, tačiau tais pačiais pabaigos žodžiais, kaip jis mane rekomendavo į Rašytojų sąjungą, laikau sau didele garbe, kad toks talentingas literatūros mokslininkas per keturiasdešimt metų, nepaisydamas nieko ir nesileisdamas į abejones, viešumoje drąsiai ir pastoviai mano laikyseną ir mano poeziją vertino ir gynė.

- Kaip parenkate pavadinimus knygoms? Ką reiškia "Žemei labiausiai patinka žmogaus šešėlis"?

- Daug būtų galima kalbėti apie kiekvieną. Mokiniams, studentams. Pvz., "Tolimos dainos" - apie mūsų gyvenimą iki vienkiemių nugriovimo. "Anapus gaiso" - kaip, žiūrint į dienų vakarus tolumon, pamatai mirties nusivedamą nuo žemės žmogaus gyvenimą, kuris man atrodė ir dabar atrodo stebuklas. O dėl šio - atsiverskite eilėraštį "Ar atsispindi ne mielas" (atsitiktinai patekusį į 77 puslapį, žmonai ėjus, o man pradėjus 77-tuosius metus!). Jei liks neaiškumų, tai aš neturiu daugiau ko pasakyti.

- Skaitydamas jūsų eilėraščius kartais jautiesi pakliuvęs į formos pinkles. O jums ar visada malonūs jos gniaužtai?

- Forma yra ir turinys. Jei užsidega ugnis, ji pašokama liepsnos šokiu. Tokia poezijos tiesa. 2005 metais, leidžiant rinkinį "Labos nakties, naktie", leidykloje iškilo, kaip apibūdinti eilėraščius: ar vaikams, ar suaugusiems, o gal ir tiems, ir tiems. Tai, sakau, paspęskime juoko pinkles, pavadinkime šiuolaikinio verlibro parodija, parašę mažosiomis raidėmis, be skyrybos ženklų: tekstai rimuoti, o čia bus be rimų - tegu kiekvienas atsirenka pagal savo protą.

Kartais patys analizuotojai pasispendžia ir kitiems prispendžia pinklių neapsižiūrėję. Pvz., eilėraščio "Rankų darbai išdils" ("Tolimos dainos. Lyrika", p. 592) knygoje studentams apie šiuolaikinę poetiką praleistas paskutinysis, dviejų eilučių, posmelis, o eilėraštis septynių posmų, sukomponuotas savotišku muzikiniu principu, kurio neatskleidus visa analizė neteisinga.

O kartais, skaitydamas apie "pinkles", be konkrečių pavyzdžių, nesupranti, ko norima. Bendrakursis germanistas Adomas Druktenis juokino, kaip Vokietijoje dalyvavo pasaulio vertėjų seminare. Arabas, sužinojęs, kad ir vokietis yra, pasiprašė supažindinamas ir prisikabino prie vokiečio: į arabų kalbą verčiąs Rainerio Maria Rilkės "Sonetus Orfėjui". Taigi pilnus "formos pinklių" ir "gniaužtų"... Nežinąs, ką daryti, gal pasakytų. Vokietis, keistai pasižiūrėjęs, nubėgo šalin. Vieną dieną, antrą dieną, o arabas vis prie vokiečio - ką daryti, kol trečią dieną vokietis dėl to arabo pats išbėgo iš seminaro - kaip Vydūnas iš smuklės.

Mano tekstų ir užsienio vertėjai nėra nusigandę. Ispaniškai radau parašyta, kad "ypatinga figūra lietuvių poezijoje: nepripažino kompromisų ir dėl to buvo mažai spausdinamas sovietinės okupacijos metais, po išsilaisvinimo nepradėjo sekti postmodernistinėmis madomis", "pasižymi įdomia tradicijos ir jam vienam būdingų išraiškos priemonių simbioze", "sintaksiniai perkėlimai, neįprastas žinomų simbolių panaudojimas ir intertekstualumas, eliptinės struktūros, kurios kartais priartėja prie hermetizmo, gausu paronimų ir aliteracijų (neišverčiamų)", "tematika universali: amžinos vertybės, humaniškumas, transcendencijos būtinybė, autentiškos gyvenimo prasmės ieškojimas, istorija kaip gilus kontekstas", "girdimas religinis motyvas", "svarbu kas nepasakyta, vaizduotės šuoliai". Jie visai nebijo "pinklių" ir "gniaužtų", nes turi savo kokį nors Luisą de Gongorą ir kelių šimtmečių malonumą ką nors išpainioti. O kad manęs nevaržo "gniaužtai", mažai kas susigaudo: tyčia pasirinkau ne haiku, bet haiku skiemenų skaičių.

- Šio rinkinio eilėraščius dar skaitė J.D.Žilaitytė-Juškaitienė. Ar jums buvo svarbi jos nuomonė, ar atsižvelgdavote į ją?

- Keturiasdešimt metų išgyvenome su žmona, vieninteliu tikriausiu ir išmintingiausiu pašnekovu, žmogus su žmogumi ir su savo nuomonėmis apie viską: kaip išgyventi žmogui su žmogumi, apie viską kalbėdamiesi keturiasdešimt metų.

- "Kitą palaikau ir pats laikaus". Kaip laikotės dabar, kai namuose likote vienas?

- Man Danutė nenumirusi. Dievas vienam per kitą mums daug parodė.

- Sakote, kad apsivertęs kopijomis, užrašais ir išrašais rašote atsiminimus. Ar tai tikrai bus atsiminimai, o ne, tarkim, esė, istorinė kultūrologinė studija ar tiesiog dienoraštis?

- Jeigu iš viso bus, tiesiog dienoraštis tikrai nebūtų, nors per visą nepriklausomybės laiką rašiau dienoraštį tiesiog kasdien, net tokiomis sakinių pinklėmis, jog pats sunkiai perskaitau, nes kartais tekdavo užsirašyti vidurnaktį, kai į paskutinį aukštą per laiptus siūbuodavau iš kelionių po Lietuvą arba po Vilnių kaip Ch.Chaplinas viename iš tuodviejų filmų laive per vandenyną. Rašau kada nors, pasinaudojus, sunaikinti. Popierių maišą. Jokiais kitais minėtaisiais žanrais visai nesidomiu, atrodydavo, kad svarbiau užrašyti teisybę. Tačiau, anot Kęstučio Nastopkos, "išsprūstanti prasmė", man, žiūrinčiam į Lietuvą, sprūdo ir sprūdo, net bijau, kad visai nebūtų išsprūdusi: ar beturėsiu dar kam atsiminti ką dar atsimenu. Pirmiausia tenka žiūrėti, kaip išlikti, kai išlieki, pamatai, kad reikės išgyventi, o kai išgyveni, pasirodo, kad reikėjo ištverti. Net nuo to, ką atsimeni, kad išlikai ir išgyvenai. Tai ir visa ištvermė. Vieniems užtenka iš Europos privežtų skudurynų, kiti, apsitvėrę, užsienio sociologų eksperimentams, besimėgaudami prisikviestais iš viso pasaulio atlikėjais, hedonizmo sibaritai. Visų partijų staugūnai vienodai šaukia "euuurą! euuurą! euuurą!, o idėjų neturi, tiesos apie sovietmetį beveik nepradėta sakyti, "demokratinių valstybių" literatūra, užkrėsta komunizmo, apvildavo, tos "demokratinės valstybės" visai nelinkusios girdėti savo išdavysčių, nes reikėtų sudrebinti Niurnbergo teismo pagrindus, o tai nenaudingiausia globalistams, kurie šnekučiuojasi kaip geri pažįstami, kai pasaulio taika išsilaiko tiktai moderniausiu apsiginklavimu.

Šiaip ar taip, į tokį kontekstą ne pro šalį būtų įsiterpti kiek nors ir tuo, kas mano, kadangi apie žiaurius laikus esu gyvas liudytojas, atsimenantis nuo nepriklausomos tarpukario valstybės. Kritiškai, ypač kad humanitarinėje kultūroje taip gudriai, kaip koks įtakos agentas, ištirpinama sovietmečio sąmonė, jog pasijunti kartais lyg dar gulėtum ant ano nurausvinto Eurazijos žemėlapio.

Senokai užtinku žinių, kad ne vienas dabar paliko atsiminimus ir pagrasino - bus paskelbta po 10 ar 30 metų. Man keista, ar tokie atsiminimai nebus panašūs į VDU profesoriaus ir žurnalo "Vairo" leidėjo bei redaktoriaus filosofo Izidoriaus Tamošaičio biblioteką. Antkalniškių kaime netoli savo tėviškės stovėjau jos viduryje ir tikrai pritariu, kad anoje nepriklausomybėje buvo daugiau Europos negu dabartinėje, nes I.Tamošaičio bibliotekoje originalo kalbomis stovėjo visa, kas tik žymiausiuose Europos universitetuose ir akademijose išleista iki jo suėmimo. O kur ji atsidūrė? Šiukšlyne. Jeigu tiesos ir teisybės nepasakoma čia ir dabar, kai ji ką nors dar galėtų paveikti, tai po 30 metų ją radę tik nusistebės, panašiai kaip mes, Jurbarke 1950 metais rengusieji skulptoriaus Vinco Grybo muziejų ir su piešimo mokytoju Juozu Kriaučiūnu barbariškai kasinėjusieji vieną iš Kalnėnų piliakalnių, vadinamų Bišpiliukais. Man teko garbė atsistoti ant prikasto grindinio, o kai ant jo sudėjome kalavijų rankenas, akmeninius sviedinius, visi, kaip į vainiką, palenkėme galvas tiktai prie vieno keisto kaulo: koks įdomus kaulas! Jau kitkas nestebino, nes buvome matę knygose arba girdėję.

Jurbarką atsimenu nuo pirmosios nepriklausomybės. Jeigu kam ten turėjo būti suteiktas Garbės piliečio vardas, tai pirmiausia tik mokytojui Petrui Paulaičiui, 1943 metais įsteigusiam Lietuvos Laisvės Gynėjų organizaciją kovoti prieš abu okupantus, abiejų kalintą ir visą gyvenimą beveik praleidusį gulage. Jam ir memorialinė lenta yra prie dabartinio Krašto muziejaus, kur mokiausi 1948-1949 ir 1952-1953 metais. Šios organizacijos nariams iš Rotulių ir Antkalniškių kaimų, nuteistiems už ryšius su partizanais, Rotuliuose prie Sibire mirusio politinio kalinio Prano Sabaliausko namų, kur konspiraciniai penketukai 1945 metais prisiekė bučiuodami kryžių ir vėliavą, taip pat gražu būtų matyti koplytstulpį arba atminimo lentą su visų pavardėmis. Monografiniame albume apie skulptorių Vincą Grybą ir spaudoje šmėstelėjo Prano Mikutaičio išdavystė. Atsimenu gyvus abudu, P.Mikutaitį gerai pažinojau. Jokio dokumentinio pagrindo apie tokią išdavystę nepateikta, perpasakojami perpasakotojų gandai. Visi žino, kas V.Grybas ir kokios jo nuotaikos 1940 metais Sojūze. Jurbarke, buvusiame Reicho pasienyje, veikė gestapo agentai, dvigubi trigubi, kai kam su žydais varomam šaudyti pačių vokiečių leista "pabėgti". Bylose galima pasižiūrėti. V.Grybą išduoti galėjo bet kas, o ir nereikėjo išdavinėti, nes jau gerai žinota, ką suimti. Tai V.Grybo padarytąjį Staliną, pastatytą Kauno gatvėje į sienos nišą netoli mūrinės sinagogos, turgavietėje akmenimis daužė iš Tilžės atvykusių esesininkų šimtinės "Kaukolė" terorizuojami žydai. Jurbarkas 1941 metais prijungtas prie Rytprūsių. "Aleksandro Slavino grupės" 1945-aisiais su Petru Kubiliūnu parsigabento miesto burmistro Georgo Gepfnerio liudijimu. Žydų gimnazijoje tada mus ruošė pirmajai komunijai, atsimenu visas gatves su vokiškais užrašais, mieste vokiečių kareivių, vilkinčių žaliai, rudai, juodai, baltai, tiek pat, kiek ir gyventojų. "Lietuvių buržuaziniai nacionalistai" kas antrą dieną turėjusiam policijoje registruotis V.Grybui per kiekvieną registraciją patarė pasitraukti, ir tam jis turėjo beveik dvi savaites. Patarimo paklausę komjaunuoliai išliko. Mokytojas J.Kriaučiūnas 1950 metais mus, mokinius, vedėsi piliakalnio kasinėti, pats nesmagus, rodos, paskui užkasėme butelį su raštu, tylėdavo, kai kada tik pratardavo, kad reikia "kovų su kryžiuočiais". Prie Mituvos liejome akvareles, V.Grybo dirbtuvėse mokė skulptūras daryti, lipdėme skulptoriaus molį ant pastovuose išlankstytų vielų. Aš gerai piešdavau, todėl man mokytojas pavedė muziejuje sukabinti (šiaurės rytinėje dalyje) V.Grybo turėtus kitų dailininkų tapybos darbus. Kazys Boruta savo "dokumentinėje apysakoje" 1959 metais prirašė ir neteisybės. Algimantas Baltakis atsiminimuose užsimena, kad "Pergalėje" spausdinant K.Borutai atrodę ne viskas gerai. Reikėtų išsamesnės "Sukruvintų paminklų" istorijos, nes man, apie K.Borutą 1957 metais rašiusiam diplominį, labai įdomu.

Tęsinys kitame numeryje

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"