TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Prašom netrukdyti, žydi mėlynosios alyvos

2009 10 13 0:00
Vilniuje, Žvėryne, Vytauto gatvėje. 2009 m. rugsėjis.
Asmeninio albumo nuotrauka

Nuo 2005-ųjų atsidėjęs daugiausia atsiminimams, poetas Jonas Juškaitis pasirodė ir su keturiolikta lyrikos knyga - po ilgesnės tylos. Rinkinį "Žemei labiausiai patinka žmogaus šešėlis", iliustruotą šiemet amžinybėn išėjusios rašytojos Joanos Danutės Žilaitytės-Juškaitienės piešiniais, išleido "Žaros" leidykla. Jonas Juškaitis atsako į Audriaus Musteikio klausimus.

- Esate Nacionalinės kultūros ir meno ir kitokių premijų laureatas, o naują knygą išleidote už savo pensiją tarsi provincijos literatas. Ar yra prasmė leisti už savo lėšas?

- Kodėl tik "už savo lėšas"? Rėmėjų taip pat pridėta, dėl padėkos ir paminėjau. Be to, eilėraščiai ištryškę iš ypatingų mano gyvenimo metų. 1962-1970-ieji, kai gyvenau gimtajame kaime, ir 2006-2009-ieji man ypač brangūs. Baigiu aštuntą dešimtį ir neturiu laiko laukti geresnių laikų. Nei "nacionalinių laureatų", nei "provincijos literatų" visai neskaitau, kadangi nustojau domėtis grožiniais kūriniais dėl istorinių, dokumentinių, sociologinių. O ir jų pačių nė nežinau. Su vienu kitu užsilikusi šiokia tokia pažintis iš sovietmečio.

O manot, kad premijos kažkas? Nacionalinė 1989 metais, įteikta 1990-ųjų Vasario 16-osios proga, - 4335 rubliai (iš 5000). Jono Aisčio 2004 metais - 3000 litų. J.Aistis, 1937-aisiais dar J.Kossu-Aleksandravičius, apdovanotas Valstybine, gavo 5000 litų. Už ją išmokėjo savo seserims dalis. Aš atidaviau skolą (4000 rublių) savo seseriai, kuri iš pradžių apie dešimtmetį rankomis kolūkyje melžė 35 karves ir žiemą kasdien ant savo pečių sunešdavo po 3 tonas pašaro, o man buvo paskolinusi 10 000 rublių, atidavinėdavau kasmet po kelis šimtus. Poezijos pavasario Maironio premija (1998) - 4000 litų, Poezijos pavasario prizas už vertimus (2004) - 1200 litų. Išskyrus Nacionalinę, atgaunant nepriklausomybę, kai visuotinis rašytojų susirinkimas kėlė kaip sovietmečiu nepremijuotiną, Menininkų (dabar Prezidentūros) rūmuose, iš viso nežinojau, kad esu iškeltas. O J.Aisčio premija "provincijos", bet ypač garbinga, nes iš dabartinių premijų, pavadintų žymių rašytojų vardais, J.Aistis okupacijų nesuterštas. Šiemet su laureatais tartasi, kaip ją gelbėti nuo sukompromitavimo. Nacionalinei keliamas, pareiškiau, kad nesu nuskriaustas ir "Dekanozovo premijos" neimčiau.

Kaip matot, per 20 metų iš premijų kapitalo nesusikroviau. Bet pastoviu premijavimu skirtingų nuomonių ekspertų komisijos mano lyriką pripažino vertinga įtraukti į pavyzdines antologijas, vadovėlius mokykloms ir kitokias mokymo bei studijų priemones, versti į kitas kalbas lietuvių poezijai reprezentuoti, už visa tai nemokant autoriui nė cento. Kultūros ministerija paremdavo knygų leidimą, kai kada paskirdavo stipendiją. Visiems žinoma, kas buvo sovietmetis ir su kokia sąmone žmonės siūbtelėjo į nepriklausomybę per savo dinastijas susirasti, kas kapitalizme blogiausia, kad "Lietuvą okupuotų patys lietuviai", kaip žiniasklaidoje kartoja mėgėjai pasityčioti. Dirbti ir išgyventi, kai už savo literatūrinį darbą negausi nieko ir knygos eis be honoraro, prie Sodros pensijos (po visų didinimų - 844 litai) man paskirta ir antroji: iš pradžių 220, nuo 1995 metų pavadinta Valstybine I laipsnio ir dabar po visų didinimų - 800 litų. Rašytojų sąjungos valdybos tarpininkavimo rašte apibūdinus, kad "yra vienas talentingiausių ir savičiausių lietuvių poetų", "padarė neabejotiną įtaką nacionalinės poezijos raidai, visam laikui įsitvirtindamas lietuvių literatūros istorijoje", "kūryboje atsiskleidžia tikras ryšys su tauta, skaudžiausių Lietuvos istorijos etapų originalūs meniniai vaizdai, smelkianti gyvenimo ir žodžio tiesa", "kategoriškai buvo atsiribojęs nuo sovietmečiu proteguotų požiūrių ir temų", "išlaikė nuolatinį ryšį su išeivijos literatūra", reikšmingas "kūrybinės ir pilietinės laikysenos vientisumas, išryškėjęs valstybės atkūrimo laikotarpiu (kūriniai, straipsniai, nuoširdus dalyvavimas Sąjūdžio veikloje)".

Per visus 20 metų nė karto nevažiavau į užsienį, nebuvau nė jokioje net Lietuvos sanatorijoje ar kurorte, kūrybos namuose, nežinau, kas atostogos, neturiu automobilio, dviejų kambarių bute labiausiai nenorėjau trečiosios, 80 litų pensijos, pagal savo darbą planavau ir savo ateitį, nė cento neskolingas už jokias paslaugas, iš tampymosi po turgus ir parduotuves žinau, kiek pinga pinigai, nes jauni ko nors išmokome ir basi, ir nevalgę, o savo valstybėje nebūtume dezertyravę "iš bado" svetur ir palikę daužyti Seimo langus akmenimis. Todėl ar yra prasmė klausti "už savo lėšas" leidimosi prasmės? Ateitis nežinoma, rytojus neaiškus, pasitikėti niekur negali.

- Eilėraščiai po ilgesnės tylos. Kodėl ta tyla buvo?

- Kada, kiek ir kokių tylų gyvenime būta, man vienam ir žinotina. Niekam neturi rūpėti daugiau, negu kas ir kaip eilėraštyje parašyta. O poezija, kokia rašoma dabar, jau ne man, perskaitau eilėraštį ir tuojau užmirštu. Todėl prisimenu keliomis kalbomis anksčiau išmoktus, besikartodamas kai kuriuos tik dabar ir pradedu suprasti. Atėjo laikas ir noriu kitko - klampoti į atsiminimus. Kad tik suspėčiau... Bent man tai sunkus, kruopštus ir atsakingas, dokumentais patikrintas darbas. Net kino meninio neturiu kada žiūrėti, gaudau dokumentiką per visus pasaulio kanalus. Visus matytus meninius lengvai užmiršau, neatsimenu, nepajėgiu užmiršti tik dviejų - Charlie Chaplino "Aukso karštligė" ir "Cirkas". Jeigu kas juodu dar atsimena... Abu begarsiai, bet įspūdžiai malonūs ir gražūs, nes kai šiandien klausančiu apsimetantis žmogus žmogaus negirdi, visuotiniame lūpų krutinime, pats apie save ko nors paklaustas kitų, apibendrinu lyg užrašu kadre: nelinkiu, kad tau taip atsitiktų, bet, jeigu atsitiks, pamatysi pats.

O ir tokiam, tačiau vis tiek man sekėsi. Plaukti per liberalųjį kapitalizmą, kadangi mažas pats išmokau plaukti, kai supratau, kad svarbiausia - laikytis ant vandens. Gimiau per ano šimtmečio pasaulinę krizę, kai Lietuva buvo tikrai laisva, nes litas liko neįveiktas ar ne tarp keturių piniginių pasaulio vienetų ir plaukti išmokau Nemuno pakrantėse, laikydamasis į prisirinktų žalių meldų ryšulį, prieš patenkant į Sovietų Sąjungą. O Europos Sąjungoje sulaukus tokios pat krizės su sąjunginiais perspėjimais - kaip spręsite visuomenės senėjimo problemą, nenutylant kalboms apie rinką, nusprendžiau nelaukti "galutinio sprendimo", bet spręsti pats: surinkti visa, kas mano padaryta. Tose keturiose knygose mano ir sumanymai, maketai, viršeliai, net šriftai... Leidyklų tik atliktas darbas ir korektūros klaidos. Už tas keturias žalios spalvos knygas honoraro gavau tik už pirmą, 1500 litų. Taigi apie jas, nors trumpai.

1998 metais "Aidų" leidykla, viena rimčiausių, pasiūlė surinkti nepriklausomybės pirmą dešimtmetį rašytus straipsnius ir išleido stambią knygą "Lyra ant gluosnio". Net 2004 metais, kai ten leidau pasaulio poetų vertimų rinktinę, aną prisimindavo: nesigailime išleidę. O tą rinktinę pavadinau šveicarų poeto Gottfriedo Kellerio žodžiais "Ne laikas eina", kadangi iš tikrųjų tai juk einam tik mes, o ne laikas. Ne viską laikiau reikalinga surinkti, ne viskas ir surinkta išėjo be apsirikimų. Padėjau leidyklai rankraštį ant stalo redaguoti, bet redaktorių tokios leidyklos neturi, rankraštis, kokį atnešiau, ir išleistas. Ypač vertimams visada prašau redaktoriaus. Kultūros ministerija kitaip galėtų remti poezijos vertimų rinktines: gavus atestaciją, kad vertėjas tam tikrą lygį pasiekė ir dar dirbti sutinka, nors kiek atlyginti ir jam, ir jo tekstų redaktoriui. Išeitų kiek galint geresnė knyga.

2005 metai supurtė: skubiai surinkti savo paties eilėraščius. Taip 2006-aisiais pasirodė "Tolimos dainos. Lyrika", išleista "Homo liber" leidyklos. Jau ruošiau ligoninėje, slaugydamas žmoną. Mano literatūrinis kelias ilgas, daugiau kaip 60 metų. Kokie tai buvo laikai, dabartinio žmogaus visai nedomina, kadangi žmogus kito žmogaus patirties negali suprasti, nebent įsivaizduotų, bet abejoju, ar tą patį. Kas gali patvirtinti, pavyzdžiui, ką patyrė tas, kuriam prieš akis sprogo sviedinys, o jis dar matė, kad bus ištaškytas? Padariau, ko kiti už mane tikrai nepadarytų: iš rankraščių, lapelių, išlikusių tekstų, knygų atstačiau tada nepraleistus eilėraščius ar jų eilutes į jų vietas, palyginau, ypač kai ką iš dabartinių, meniniu požiūriu, pridėjau trumpas pastabas raštu ir nuotraukomis. Kaip juokavau atsakydamas į žurnalo "Gimtasis žodis" anketą (2008, Nr. 6 ir 7), esu vienintelis lietuvių poetas, kuris dar gyvas parengė ir išleido savo pomirtinius raštus. O apie ketvirtą su žaliais viršeliais - "Žemei labiausiai patinka žmogaus šešėlis" - kalbamės.

1996 metais Krikščionių demokratų partijos laikraščio "Apžvalga" redakcija man davė puslapį per savaitę, kad rašyčiau, ką noriu pats. Tai buvo lietuviškojo kapitalizmo įsibėgėjimo laikai. Net baisėtasi, kad ilgiau Lietuva neatlaikys. Mudviem su žmona vieni iš sunkiausių. Ne dėl mūsų, o dėl tokio aplinkinių įsibėgėjimo, jog net policija pašnibždėdavo pasisaugoti, kadangi sutvarkyti įstatymo dar neturinti. Dėl to skubėjome rašydami kuo daugiau apie save pasisakyti... Nežinau, ar Dievą dar galima kur kitur surasti negu tarp žmonių ir nesvarstau, ar mūsų tauta krikščionybę priėmė pavėluotai, tik džiaugiuosi, kad priėmė, o mudviejų seneliai ir tėvai buvo katalikai ir mus tokius užaugino.

Tada ir švystelėjo pirmą kartą praeitis, ir skubėdamas rašiau per 14 numerių "Saulėleidžiai į žiemos ir į vasaros vakarus" su atsiminimų nuotrupomis ir nuotraukomis. Regėdamas, kaip 1941 metų kelintą karo dieną tėvelis vedėsi mane už rankos tankų dūmų, lavonų smarvės ir plaukiančių javų kvapo pilnais žaliai mėlynais Kuturių ir Geišių kaimų laukais, o Giedriuose, Augustino Povilaičio ūkyje, kur buvo rusų štabas, nusikabino nuo sienos kelis rusiškus didelius žemėlapius. 1940 metais žiūrėjome į vieškelį, kaip šviesiu automobiliu Povilaitis su Kaziu Skuču parvažiuoja, paskui, prie vokiečių, Klišių pradžios mokykloje mokiausi su Povilaičio sūnumi. Mokytojas Vincas Ždankus tikrindamas mokinius šaukdavo po vieną, o du kažkodėl kartu - Povilaitis ir Demereckis. Namie ant aukšto, ant žemėlapių atsigulęs, mokiausi rusų kalbos, niekaip nesuprasdamas, kodėl pas mus mokykloje kabo visai kitoks, nes viename iš parsineštųjų visa Eurazija nuo Ramiojo iki Atlanto vandenyno nuspalvinta rausvai su didelėmis raidėmis CCCP. Vokiškai taip pat pirmiausia mokiausi iš karinių žemėlapių. Tik sukarpytų, su ranka parašytais pažymėjimais padegėliams ar žmonių tardymais antroje pusėje.

Tuos savo "Saulėleidžius" rašiau, kai kiek atsigavome po grasinimų, kad name bus sprogimas, todėl pagrasintąją valandą visi gyventojai išbėgo iš butų, tik mes sėdėjome su policininkais (vyresnįjį atsimenu, pavarde Turovas), kol kiti ieškojo sprogmenų ir, žinoma, nerado. O berašant vieną dieną prie durų staiga - giminių automobilis: sėskit, seserį rado negyvą. Tą, kuri buvo paskolinusi pinigų. Jurbarke palaidojame ir - sėskit atgal į Vilnių. Kai parvažiavome, žiūrėjau, kad tik greičiau užbaigčiau, nors seserimi, ir visai rašyti nustojau.

Apsiraminus, po kiek laiko, staiga - padėkite, Danutės brolio žmona po insulto Klaipėdoje, nepratęsia paramos, esą negalima apgaudinėti valstybės. O tas moralistas tuojau pats atsidūrė teisme už apgaudinėjimus. Stalino laikais brolis dėl pogrindinės organizacijos sukūrimo buvo nuteistas sušaudyti, beveik pusę metų laukė mirties bausmės, paskui atsėdėjo "iki skambučio". 2000-ųjų pavasarį palaidojo žmoną, atvažiavo pas mus, atsisveikino pabuvęs. Staiga laiškas - guliu Klaipėdoje po širdies smūgio, padėkite. Palangon perkėlus, skambinau tą dieną, kai turėjo būti išrašytas, ir - kaip tik tą dieną netikėtai mirė. Suleido bereikalingai kalio chlorido ir sustabdė širdį, visi kiti palatoje, palikę savo lašines, iš baimės išlakstė. Kai nuvažiavau - tam gydytojui dreba rankos.

O per visą Lietuvą į Palangą, parsivežti Vilniun į tėvų kapus, dangina mane toks laidotuvininkas. 2000-ųjų lapkričio patamsiais, dideliais greičiais, nes nėra kada. Važiuoju nė akių nesudėjęs, palikęs verkiančią žmoną, kadangi per naktį už sienos žemaisiais dažniais griaudė ir tebegriaudžia nenutildomos "muzikos centro" būgnų orgijos. Tyliu visą kelią pirmyn ir atgal, vien laidotuvių verslininkas, laikydamas vairą, be perstojo man pasakojasi tą patį - kaip įrašytas į pionierius eidavo šnipinėti dzūkų partizanų, klausydavosi po langais ir pranešinėdavo stribams. "Nedaug duodavo, po tris, po penkis rublius". Tik netoli Raseinių, atgal važiuojant, pasijutau lyg begulįs ant ano žemėlapio, lyg regįs dar neaiškius tolimus eilėraščius, lyg besiklausąs 1944 metais čia griaudusios ir mano mažo girdėtos "katiušų" ir tankų mūšio kanonados, lyg nuo skambučio į mobilųjį "ar toli esate, nuo būgnų galiu numirti", pabundu iš tokios būsenos, kai visas pasišiauši kaip ežys, kad atsilaikytum, nes ir čia, ir ten, ir namie blogai, ir sakau vežėjui: "Kuris blogesnis, ar tas, kuris neatlaikęs sutiko, paskui dirbo priešingai ir buvo nuteistas, ar tas, kuris nuteistas švarus, bet greit paleistas gal net inscenizuotu pabėgimu už sutikimą išdavinėti laisvėje?" "O ar jis nors vieną išdavė?" - klausia jis, tikriausiai nė nežinodamas apie kurį, o aš, taip pat nežinodamas apie kurį, atsakau: "Jis viską išdavė". Jis pradeda juoktis iš bendravimo su sovietiniu saugumu, anot jo, su ginkluota partijos dalimi, bet aš nugrimztu į nuvargusio, nuliūdusio, nemigusio, prisimerkusio žmogaus būseną, kokią žino, kas patyrė, o jis nutyla ir tylime abudu. Matyt, mąsto...

O paskui - pusantrų metų: draugas savo automobiliu vežioja tvarkyti dokumentų. Po Kauną, po Veliuoną, po Jurbarką, po Tauragę, po Kelmę. Naktimis tylėdami važiuojame greitai, tik žmona skambina į mobilųjį: "Ar toli esate, gelbėkit nuo būgnų". Tauragėje pardavę skurdų vieno kambario butelį vežamės į Vilnių su keletu tūkstančių ir pirkėją, nes pati pasiprašė vežtis ir ją. Vilniuje jos giminė - seniausios kartos žinomas rašytojas, jo žentas - vyresnės kartos žinomas kalbininkas, ji žino mane kaip "nacionalinį laureatą", pati domisi literatūra, taigi "provincijos literatė". Kai susitvarkome pas notarą, atsiskiriant prisipažįsta: visą kelią drebėte išdrebėjusi, kad neatimtume pinigų. Ar juokaujate, klausiu, ar tikrai. Ne, atsako rimtu veidu, gražiai pasibaigė, bet netikėjau, važiavau iš baimės apmirusi ir išdrebėjau tą naktį. Tai, sakau, gal skirkimės neatsisveikinę, lyg nebūtume susitikę. Kuo pavirtusi mūsų tauta...

Lietuvoje matau dvi visuomenes, nesuprantu, ką Lietuva šiemet šventė, kas perversmai, puolimai prieš socialinę sistemą, progresinis mokestis pensininkų kastai, pataikavimas finansų aferistams, kas tas per godumas ir ciniškas melas, užsinuodijo maistas ir poezija. Filmas "Smogikai" šlykštus, bet dar šlykštesnė tyla po filmo.


 

Poetas, vertėjas Jonas Juškaitis gimė 1933 metų gegužės 30 dieną Kuturių kaime netoli Jurbarko. 1958 metais baigė Vilniaus universitetą, lietuvių kalbos ir literatūros specialybę. Dirbo mokytoju, "Literatūros ir meno" redakcijoje. Išleido lyrikos rinkinių, rinktinę "Tolimos dainos. Lyrika" (2006), pokalbių, straipsnių knygą "Lyra ant gluosnio" (1998), pasaulio poetų vertimų rinkinį "Ne laikas eina" (2004). Apdovanotas ordino "Už nuopelnus Lietuvai" Karininko kryžiumi (2008). Jo eilėraščių išversta į 10 kalbų.


Tęsinys kitame numeryje

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"