TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Premija - psichologinis išbandymas

2010 12 29 0:00
"Jaunos muzikos" meno vadovo, grupės "Antis" kompozitoriaus, pedagogo V.Augustino teigimu, choras keičiasi tarsi bangomis kas treji ketveri metai.
LŽ archyvo nuotrauka

Komisija suformulavo, kad kompozitoriui ir dirigentui Vaclovui Augustinui Nacionalinė kultūros ir meno premija skiriama už chorinio meno galių plėtrą ir sakralinės muzikos šiuolaikiškumą.

V.Augustinas - visų pirma ambicingosios "Jaunos muzikos" (Vilniaus miesto savivaldybės mišraus choro), nuolatinės tarptautinių konkursų laureatės, vadovas.

- Ir jūs, ir "Jauna muzika" vis pelnote visokių apdovanojimų, Nacionalinė premija net atrodo lyg tarp kitko - dar viena, ir tiek.

- Kitos premijos, palyginti su šia, tik suvenyrai. Nacionalinė - aukščiausias menininko įvertinimas Lietuvoje. Reikšmingas įvykis, ir bangelės nuo jo nusklinda toliau.

- "Jauna muzika" tas bangeles ir taip skleidė.

- Taip, skleidė. Bet ši premija - vardinė.

- Choras pretenzijų nepareikš?

- Dar nepareiškė. Manau, susitarsim per kokį gražų vakarėlį.

- Ieškau laureato, kuris pasakytų: "Neesmi vertas!"

- (Juokiasi.) Ir aš nepasakysiu. Kodėl turėčiau?

- Pavyzdžiui, kad kas nors labai vertas (taip pat ir jūsų požiūriu) liko už borto.

- Jei būčiau gavęs aš, o Virgilijus Noreika - ne, tada iš tikrųjų jausčiausi nepatogiai. Labai gerbiu visus kandidatus (čia kalbu apie savo sritį), bet jaučiuosi jiems lygiavertis. Tiesiog taip krito kauliukai.

- Apibūdinkite chorą iš savo dabartinio statuso aukštumų.

- Kaip tik čia proga dar sykį pasimokyti kuklumo. Premijos paskyrimas - psichologinis išbandymas. Toks pat išbandymas būtų nepaskyrimas. O choras - didžioji mano gyvenimo dalis tiek laiko, tiek energijos požiūriu. Ir emocinio atpildo. Nesakyčiau, kad dabar "Jauna muzika" išgyvena geriausius laikus. Ne finansiškai. Choro kokybė daugiausia priklauso nuo to, kokia susiklosto sudėtis. Tam tikra rotacija vyksta nuolat, bangomis, kas treji ketveri metai. Kartais "supuola" daugiau talentingų dainininkų, o paskui kažkur išsiblaško: vieni nueina studijuoti vokalo, kiti sukuria šeimas, treti išvyksta svetur. Taigi dabar mes - ne patys pajėgiausi. O gyvybingumo požiūriu, manau, esame stiprūs.

- Kas iš jūsų išėjo studijuoti vokalo?

- Audrius Rubežius, Giedrius Žalys, Dainius Puišys, Liuba Chuchrova.

- Kuo dabar choras labiausiai pateisina savo pavadinimą - atlikėjų amžiumi, repertuaru, atlikimo gyvumu?

- Kažkada, kai jis buvo sumanytas, visiškai atitiko tikrovę. Praėjo 20 metų, ir tokį tiesioginį pateisinimą įžvelgti sunkiau. Nelabai dėl to suku galvą. Palaikyti jaunumą stengiuosi, bet neperspausdamas. Dabar paskelbėme naujų dainininkų atranką (reikalingas vienas baritonas ir vienas pirmasis altas), nurodytas amžiaus limitas - iki 35 metų.

- Maniau, be jokių abejonių patvirtinsit: taip, mes jauni atlikimu, todėl ir laimime tuos Grand Prix.

- Kažin, ar ką sako apibūdinimai: "jauni savo dvasia", "jauni atlikimu". Man - 51. Galiu save laikyti jaunos sielos, o kiti sakys - ką čia tas senis. Šiaip ieškome būdų nuolat būti įdomūs.

- Nenorėtumėt atlikti vien lietuvių muziką? Ar per siaura, per maža, neįdomu?

- Komerciškai nerentabilu. Širdies gilumoje galbūt ir svajočiau apie tokią specializaciją, būtų iš tiesų unikalus kolektyvas, bet tada neišgyventume. Nuolat sulaukiame pasiūlymų dalyvauti užsienio festivaliuose, koncertuoti su įvairiais orkestrais - esame kviečiami atlikti konkrečius kūrinius. Reikia šitos Hendelio oratorijos, ir taškas. Arba būtent tokios Bacho kantatos. Didžiuma publikos nori girdėti senąją klasikinę muziką.

- Kurie senieji kompozitoriai komerciškiausi?

- Bachas, Mozartas, Hendelis, Haydnas. Pavartykite bet kurios koncertinės įstaigos, pavyzdžiui, Filharmonijos metų programų lankstinuką: daugiau nei 90 procentų repertuaro - XVIII ir XIX amžių muzika. Niekur nuo to nepabėgsi. Yra pasaulyje tokių laimingųjų - kamerinių ansamblių, kurių specializacija - labai siaura stilistika, bet kaip jie išsilaiko, man mįslė. Matyt, gauna kažkokius fantastinius finansavimus.

- Kas ko ieško: lietuvių kompozitoriai jūsų ar atvirkščiai?

- Įvairiai. Dėl lietuvių muzikos sklaidos ir įamžinimo stengiuosi daryti, ką galiu, nes jaučiu vidinę pareigą. Įdomu motyvuoti kompozitorius. Buvo laikas, kai chorinis žanras atrodė visai neprestižinis, kompozitoriai mažai domėjosi, gal jiems atrodė, kad choras nepajėgus atskleisti jų visų fantazijų ir meninių sumanymų. Apskritai vyravo neigiamas požiūris: choras - sustabarėjęs, akademiškas, paprastas dainas atliekantis žmonių sambūris. Dabar taip nėra. Pastarąjį 20-metį, atsiradus "Brevis", "Aukurui", "Cantemus", "Aidijai", "Jaunai muzikai", chorinės muzikos prestižas šoktelėjo. Bet kompozitorių skatinimas - mano nuolatinis rūpestis. Ši veikla man atrodo prasminga ir reikšminga. Jau ketvirti metai organizuojamas jaunų kompozitorių chorinių kūrinių konkursas. Vyksta konsultacijos, autoriams sudaromos galimybės dalyvauti repeticijose. Yra labai sėkmingų darbų. Pačiam pirmam konkursui Jurgita Mieželytė pateikė kūrinį, kurį esame atlikę jau gal 50 kartų. Ir Lietuvoje, ir svetur jis puošia programą. Įtraukėme ir į savo naują kompaktinę plokštelę "Lux caritatis".

- Ar yra tokių lietuvių kompozitorių kūrinių, su kuriais jūsų choras nepajėgtų susidoroti?

- Tyčia parašyti sudėtingą kūrinį galima, bet ar yra prasmė?

- Tiesiog ar esate susidūrę su tokiu iššūkiu, kad galvojote, jog gal ir nevertėjo prasidėti?

- Kiek jau ėmėmės, tiek ir atlikome. Kitas dalykas, ar dar kartą prie jų grįšime. Yra tokių, kurie daugiau niekada nebus atlikti. Deja. Juos vadinu nesėkmėmis.

O prieš kai kuriuos užsieniečių kūrinius tikrai teko sudėti ginklus. Pernai "Gaidos" festivalio programoje buvo italo Lucos Francesconi pusės valandos opusas. Festivalio direktorius Remigijus Merkelys pasiūlė: surenk visą koncertą, bet turi būti šis kūrinys, nes atitinka festivalio koncepciją. Atsiverčiau natas ir pamačiau, kad neįmanoma. Pirmiausia dėl laiko stokos. Tokį kūrinį per turimą laiką būtų galėjęs parengti kasdien - 5 dienas per savaitę po 4 valandas - dirbantis kolektyvas. Mes galime 3 kartus po 2 valandas. Kita priežastis - tesitūros. Mes neturime tokių dainininkų. Atsikalbinėdamas sakiau R.Merkeliui: kodėl Lietuva negamina automobilių ar kompiuterių? Ne mūsų jėgoms. Atlikti kūrinį buvo pakviestas labai aukšto lygio kolektyvas - Latvijos radijo choras.

- Jūsų choro darbo valandos?

- Dirbame tik vakarais, nuo 19 iki 21 valandos pirmadieniais, trečiadieniais, o penktadieniais šiek tiek trumpiau. Rytais negalime, nepajėgtume dainininkams mokėti tiek, kad jie atsisakytų kitų darbų. O kitus turi visi.

- Kiek jie uždirba?

- Jei gauna tūkstantį litų, labai gerai. Priklauso ir nuo koncertų skaičiaus per mėnesį.

- Jūs, kompozitorius, rašote muziką pildydamas spragas, galvodamas, kad choro repertuare trūksta štai tokio opuso?

- Paprastai nesu skylių lopytojas, bet daugiausia lemia užsakymai. Kompozitorius negyvena oru. Kai kas atsirado "Gaidos", kai kas - užsienio chorų užsakymu.

- Vadovauti chorui, kaip ir orkestrui, reikia valdingumo. Atitinkate "despoto" standartus?

- Jei 17 metų išsilaikiau vadovo poste, iš dalies, matyt, atitinku. Nors savęs nelaikau despotišku. Gal net turėčiau būti despotiškesnis, tačiau toks jau mano būdas. Su orkestru, matyt, kitaip. Vadovaujant chorui vis dėlto reikia palaikyti ne diktatorišką tvarką, o dainininkų motyvaciją. Jei choristai gautų didelius atlyginimus, gal būtų galima ir kumščiu į stalą trinktelėti. Kadangi taip nėra, despotizmas būtų pragaištingas, atbaidytų žmones arba sužlugdytų jų motyvaciją. Man svarbiau ne valdyti paklusnių, neiniciatyvių žmonių būrį, o priešingai - motyvuoti juos bendrai veiklai. Jei sekasi - visiems gerai, nesiseka - visiems prastai.

- Maištų patyrėte?

- Taip. Ir buvo baisu. Ačiū Dievui, per 17 metų tik vieną. Prieš dešimtmetį, kai visa galva buvau paniręs į chorą, kilo konfliktas, faktiškai išmušęs man pagrindą iš po kojų. Reikėjo padirbėti su savimi, kad nepulčiau į visišką neviltį. Išsikapanojau. Sugrįžau sustiprėjęs.

Viena vertus, džiugu, kad 10 metų nebuvo didelio kūrybinio nuosmukio, kita vertus, pagal raidos logiką viskas vyksta banguotai. Su baime pagalvoju, kada čia bus duobė.

- Ar galėtumėte be choro? Veikti tikrai turėtumėte ką, bet kaip jaustumėtės?

- Jei aiškinčiau, kad negaliu, būtų netiesa, svaičiojimai. Tačiau būtų nelengva. Darbas man patinka, be to, daugiau nei pusė pajamų - iš choro. Jų netekęs turėčiau pasukti galvą, kaip kompensuoti. Manau, ilgainiui reikėtų mažinti chorinį darbą ir daugiau susitelkti kūrybai. Dabar muziką rašau priešokiais. Blogai, reikėtų kasdien bent po keletą valandų pasėdėti prie stalo. Bet nepavyksta: prisėdu arba savaitgaliais, arba metęs visus darbus, jei kas dega, paleidęs studentus kokiai savaitei. Per daug veiklos: choras, dėstymas Muzikos ir teatro akademijoje ir Pedagoginiame universitete, "Antis", kūryba.

- Bet paskambinom dėl interviu ir laiko atradote.

- Viską galima padaryti. Galbūt jaunas žmogus gali įkliūti į visiškos darbomanijos spąstus ir nesugebėti planuoti savo laiko. Aš į tai žvelgiu jau paprasčiau. Jeigu nusiperku knygą, tai sėdu ir paskaitau. Reikia sode žolę nupjauti, važiuoju ir nupjaunu.

- Grupė "Antis". Ji dar yra?

- Yra!

- Kaip sekasi atgimus? Neišsikvėpėte?

- "Antis" prieš trejus metus išleido albumą "Ančių dainos" ir sėkmingai jį pardavė. Koncertų buvo nemažai. O paskui parašėm miuziklą "Zuikis pleibojus".

- Jūsų indėlis?

- Didelis indėlis. Aš - pastarųjų darbų pagrindinis kompozitorius. Ką jie be manęs darytų?

- O jūs su jais susišnekat?

- Taigi mes seni draugai, patikrinti! "Antį" atkurti nusprendė Gintautas Rakauskas ir Algirdas Kaušpėdas - prakutę, namus pasistatę, susitvarkę. O noras reikštis liko. Vėl pakvietė mane. Jiems, architektams ir firmų vadovams, tai atgaiva, pomėgis, man - dar vienas veiklos baras.

- Kaip įvardytumėt grupės muziką?

- Rokas.

- O dar tiksliau?

- Tos klasifikacijos tokios sudėtingos ir tokios netaiklios. Rokas, ir viskas.

- Ar teko įrodinėti muzikos reikalingumą žmonijai?

- Teko išgirsti kvailų klausimų. Pavyzdžiui, kam reikalingas dirigentas. Kam reikalinga ta jūsų šiuolaikinė lietuviška muzika? Negraži, niekas jos neklauso, geriau "popsas" ar bent jau romantinė opera. Net su studentais tenka padiskutuoti. Ypač su tais, kuriems sunkiau sekasi dorotis su šiuolaikiškesniais muzikinės kalbos elementais. Jie tvirtina: aš tokios muzikos nedainuosiu, nepatogiai parašyta, per sudėtinga...

Ačiū Dievui, neteko susidurti su valdininkais, kurie sakytų, jog muzika nereikalinga, jog čia tik pinigų švaistymas. Žinau, kolegoms tenka pakariauti. Man - sekasi: ir dirbu, kas patinka, ir tas darbas vertinamas. Kitiems chorų vadovams ir kitaip pasitaiko. Yra Vidaus reikalų ministerijos vyrų choras "Sakalas". Vienas etatas - vadovo. Visi dalyviai dainuoja iš entuziazmo. Bet ministerija sugalvojo panaikinti ir tą vienintelį etatą. Štai ir reikia eiti pas valdininkus, įrodinėti, kad 50 chore dainuojančių vyrų - vertybė. Vienas norvegas choro dirigentas važinėja po pasaulį ir skaito pranešimus apie tai, kaip dalyvavimas chore daro įtaką choristų pilietiškumui ir kokią tai atneša naudą valstybei.

- Ar vertinate muziką: "graži", "negraži"?

- Taip, bet ne vien tik taip. Bendraudamas su patyrusiais muzikantais, pastebiu, kad tokios kategorijos vėl pradeda šį tą reikšti. Tai nėra tušti žodžiai. Jaunatviškas maksimalizmas užplūsta studijų metais, tada kalbėti apie muziką kone privalu žongliruojant moksline terminologija ir tarptautiniais žodžiais. O kai jau praeina tos ekvilibristikos laikas, apibūdinimai "gražu-negražu" įgauna kitokį turinį.

- Pasakykite gražių lietuvių muzikos kūrinių pavyzdžių.

- Osvaldo Balakausko "Prie mėlynos gėlės" chorui ir instrumentiniam ansambliui (žodžiai Leonardo Gutausko).

- Jūsų kabineto spintoje su gaidomis - daug gražių dalykų?

- Labai daug. Anglų barokas... Vokietis Heinrichas Schutzas, vienas mano mėgstamiausių baroko kompozitorių... Gabrielis Jacksonas, mano vienmetis britas... Steve'as Dobrogoszas, Švedijoje gyvenantis amerikietis... Labai graži muzika. Net ir išprusęs žiūrovas pasiilgsta darniai skambančios šiuolaikinės muzikos.

- Ko muzikinė visuomenė dabar turėtų tikėtis iš "Jaunos muzikos"?

- Dar pagerėjusios kokybės. Mūsų siekis - kad net ir nemėgstantis vienos ar kitos muzikos klausytojas pripažintų, jog viskas puiku: darnu, švaru, stilistiškai tvarkinga, tembrai gražūs. Kitąkart galima "prikabinti makaronų" atlikus kokį nors judesį, treptelėjus kojom, sumanius įmantrų apšvietimą. Vienąkart apgausi...

- "Chorų karai" daug ką apgavo savo trepsėjimais?

- Tas televizijos projektas truputį iškreipia chorinės muzikos suvokimą. Bijau, kad paskui žmogus ateis į choro koncertą ir nusispjaus, kad mato visai ne tai, ką per televiziją. Daug žanro profanacijos: dainavimas pagal fonogramą, šokio, kostiumų, šou akcentavimas. O televizijos chorų konkursas "Lietuvos balsai" buvo geras.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"