TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Priklausomybės - iliuzija pamiršti skausmą

2009 07 02 0:00
"Jei žmogus gydėsi vieną priklausomybę, bet persimetė prie kitos, vadinasi, priežastis, dėl kurios jam reikia šito "vaisto", liko nepašalinta", - sako psichologė L.Bulotaitė.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Daugelis žmonių sudėtingais gyvenimo tarpsniais linksta į tam tikrus kraštutinumus: tampa priklausomi nuo alkoholio, narkotikų, pasineria į lošimus, internetą, beatodairiškai atsiduoda darbui ar paklūsta nevaldomai pirkimo aistrai.

Pokalbis su psichologe, socialinių mokslų daktare, Vilniaus universiteto Bendrosios psichologijos katedros docente Laima Bulotaite apie pavojingus ryšius, į kuriuos tam tikrais gyvenimo periodais turime tikimybę įsipainioti beveik visi.

- Naujoje jūsų knygoje "Priklausomybių anatomija" kalbama apie daugelį priklausomybių - nuo alkoholio, narkotikų, lošimo, interneto, pirkimo ir net darbo. Gal žmogui apskritai yra būdingas polinkis būti nuo ko nors priklausomam?

- Daugelis mokslininkų tyrinėja šį klausimą. Specialistų nuomone, nors ir nėra kažkokio lemiamo geno, tikrai esama žmonių, kurie labiau linkę į šiuos ryšius nei kiti. Prieraišumą tam tikram objektui lemia asmenybės savybės, galima sakyti, priklausomybių įgyja žmonės, kurie patys nemoka tvarkytis su savo problemomis ir apskritai vengia, baiminasi jas spręsti. Atsiradus įtampai ir nerimui bandoma to atsikratyti - vartojamas alkoholis, narkotikai arba lošiama. Tai jiems tampa savotišku problemos sprendimu. Deja, reikalai taip ir nesusitvarko, žmogus tik laikinai geriau pasijaučia, tarsi pamiršta juos. Beje, yra tikimybė, kad mes visi tam tikrais gyvenimo periodais galime tapti priklausomi, tarkim, užklupus nelaimei, kai greta nėra žmogaus, kuris padėtų. Neradęs kito būdo nusiraminti, asmuo griebiasi būdo užsimiršti, kuris tuomet atrodo garantuotas. Išgėrei ir tą akimirką užsimiršai. Arba įsitraukei į lošimą - taip pat užsimiršai.

Psichologas N.Craigas, aprašydamas priklausomybės rūšis, pabrėžė, kad bendra tarp jų yra tai, jog jos sukelia malonių nuotaikos pokyčių, padeda išvengti skausmingų jausmų.

- Kodėl taip norima nuo ko nors priklausyti?

- Todėl, kad užtikrinta garantija patirti malonumą. Jokie žmonių tarpusavio santykiai tokios garantijos nesuteikia. Draugai, mylimieji, šeimos nariai gali nuvilti, įskaudinti. Kuo toliau, tuo labiau žmogus susisaisto priklausomybės ryšiais.

Mes, psichologai, sakome, kad būtina plėsti psichologinės pagalbos tinklą. Jei žmogus nemoka susidoroti su savo sunkumais, turi būti galimybė konsultuotis su psichologais. Suprantama, jie neišspręs žmogaus problemų, bet galės būti atrama ir šiam neteks susikurti priklausomų ryšių.

Darbu maskuojam vienišumą?

- Gal sunkiais gyvenimo atvejais geriau griebtis ne tokių žalingų priklausomybių, pavyzdžiui, darbo?

- Psichologai šių ryšių neskirsto į kenksmingus ir nekenksmingus, nors visuomenė, pavyzdžiui, darboholizmo nevertina taip neigiamai, kaip kitas priklausomybes. Ne kartą iš žymių žmonių per TV yra tekę girdėti: "neturiu laiko atostogauti", "neatostogavau dešimt metų". Ir tai pateikiama tarsi savotiškas didvyriškumas.

Iš tikrųjų skiriasi tik šių ryšių stadijos, padaryta žala ir laikas, per kurį tampi priklausomas. Vienų priklausomybių sukelta žala gali labai kenkti sveikatai, padidėja nelaimingų atsitikimų tikimybė. Nuo kitų, pavyzdžiui, darboholizmo, žmogus nukenčia psichologiškai, jis tik dirba, netenka artimų žmonių, bendravimo su jais.

- O kaip atskirti, ar tu tik darbštuolis, ar jau darboholikas?

- Svarbiausias dalykas, kuo darboholikai skiriasi nuo kitų darbuotojų, tai perdėtos pastangos, kurios nebūtinos ir jų net nereikalauja darbdaviai. Dažnai darboholikai besaikiu darbu stengiasi užmaskuoti savo problemas - vienišumą, nepasitikėjimą savimi, pomėgių neturėjimą, emocinį skausmą.

- Darboholikais turbūt labiausiai garsėja Japonija?

- Japonai "karoshi" vadina žmones, kuriuos mirtis ištinka dėl to, kad jie dirba 60-70 valandų per savaitę. Tokių šalyje priskaičiuojama apie 10 tūkst. per metus.

Japonų šeimose darboholikais vadinami "vyrai nuo 19 iki 23 valandos". Jie nežino, ką veikti, kai nedirba, slampinėja po namus, tikėdamiesi, kad žmona pasirūpins jų laisvalaikiu.

- Tačiau darbdaviams darboholikai turbūt patinka?

- Darboholizmas atrodo naudingas tik iš pirmo žvilgsnio. JAV psichologai nustatė, kad darboholikų darbas ilgainiui tampa neefektyvus, be to, jie griauna pasitikėjimo atmosferą kolektyve. Anksti pastebėta ši priklausomybė gali išsaugoti asmenybės produktyvumą ir kūrybiškumą, neleisti "perdegti" darbe, padėti išvengti sveikatos problemų.

Nuo vienos prie kitos

- Teko girdėti, kad žmogus, išsigydęs vieną priklausomybę, dažnai griebiasi kitos?

- Jei žmogus gydėsi ar tęsė kokios nors pagalbos kursą ir persimetė prie kitos priklausomybės, vadinasi, priežastis, dėl kurios jam reikia šito "vaisto", liko nepašalinta. Problema yra ne pats gėrimas ar lošimas. Šiomis blogybėmis žmogus tik bando spręsti kažkokias savo vidines problemas. Ir jei mes gydome tik pačią priklausomybę, nesigilindami, dėl ko jos griebtasi, rezultatai nebus geri, žmogus vis tiek ieškos kito būdo užsimiršti. Ir net gali pasirinkti savižudybę.

Priklausomybė - neišsprendžiamų problemų pasekmė. Ir gydymo vien vaistais nėra. Pasak amerikiečių psichologų, tokiu atveju nėra nė vieno gydymo metodo, kuris tiktų visiems. Žmonės labai skirtingi, priklausomi jie tapo dėl skirtingų priežasčių, jų psichologija skirtinga, todėl natūralu, kad tie patys gydymo metodai vieniems padeda, kitiems ne. Jei medikamentinis gydymas bus be psichoterapijos, jis bus tik momentinis, nors žmonės dažnai tikisi, kad pabuvę ligoninėje, išgėrę vaistų pasikeis, pasveiks. Deja, jie vėl atkrinta.

Perku, bet nenešioju

- O pirkimo manija? Ją galima priskirti prie naujesnių priklausomybių?

- Kad ir kaip būtų keista, tai nėra naujiena. Ją dar 1915 metais aprašė psichiatras Emilis Kraepelinas. Visas mechanizmas, kaip atsiranda priklausomybė nuo pirkimo, yra panašus, kaip ir kitais atvejais. Kai žmogui būna labai negera, jis nusiperka kokį nors naują daiktą, ir tuo momentu pagerėja - kaip ir išgėrus 50 gramų.

Pirkimo manija nereikia vadinti tokio pirkimo, kai perkame daiktus, kurių mums reikia, kuriuos naudojame. Priklausomybę diagnozuoti galima tik tada, kai žmogus tikrai negali savęs kontroliuoti, kai jis išleidžia kitiems dalykams būtinus pinigus - nesumoka už butą, nenuperka vaikui svarbių daiktų ar maisto.

Yra žmonių, kurie perka nereikalingus daiktus, jie net neišpakuoja, mat svarbus pats malonumas pirkti, išeiti iš parduotuvių su prabangių firmų krepšeliais, kitiems pademonstruoti, kad gali pirkti. Turėjau tokių klientų, kurie įsigytų daiktų net nesinešdavo namo, paslėpdavo juos darbe, o paskui ir pamiršdavo. Asmenys, kuriems būdinga ši priklausomybė, sako, kad pirkimas jiems - tarsi vaistas, padedantis įveikti nerimą, įtampą, liūdesį, depresiją.

Neseniai man labai kliuvo naujo prekybos centro reklama, kurioje rodoma, kaip mergina naktį iš automobilio į duobę išmeta naujus daiktus su etiketėmis, sakydama, jog reikia paruošti vietą naujiems pirkiniams. Tai baisu! Reklamuojamos net ne prekės, o pirkimo manija. Už tai galima ir baudą gauti.

Kad ši manija yra nenaujas reiškinys, įrodo ir prancūzų rašytojas Emile'is Zola, kūręs XIX a. antroje pusėje: "Tai dėl moters rungiasi prekybininkai, tai moterį jie stengiasi pagauti į nuolatinius savo spąstus, kaskart sudarydami jai progą išleisti pinigus, o dar prieš tai apkvaišindami prekių parodomis. Jie žadina joje naujus geismus, jie apstato ją nesibaigiančiomis pagundomis, kurioms ji neišvengiamai turi pasiduoti - pirma ji perka, ko reikia gerai šeimininkei, paskui ją pagauna koketerija, o galiausiai jau ją ėste ėda švaistymo aistra."

- O ką psichologai pataria asmenims, turintiems tokią priklausomybę?

- Pirmiausia - mokėti grynais, o ne kreditine kortele. Duodamas popierinius pinigus akivaizdžiau matai sumą, labiau pajunti jų vertę, pasidaro jų gaila. Kai moki kortele, tarsi nepastebi, kiek išleidi.

Plaukiojantieji internete

- Vis dažniau girdime apie priklausomybę nuo interneto.

- Tai nauja forma. Mechanizmas, kaip ši priklausomybė atsiranda, toks pat, kaip ir kitų. Manau, kad dauguma šios blogybės galėtų išvengti. Tačiau iš pradžių tėvai lyg ir patys tai skatina, nes jiems labai patogu - užuot atsakinėję į vaiko klausimus, pasodina prie kompiuterio. Šis pamažu vaikui pradeda atstoti ir tėvus. O į klausimus atsakinėja netgi išsamiau. Vėliau vaikui toks užsiėmimas keičia ir patį bendravimą.

Kai buvo atrastas internetinis ryšys, džiaugėmės, kad tai visus suartins - galima bus bet kada susisiekti su žmogumi, esančiu kitame pasaulio krašte. Tačiau įvyko priešingai. Tikrą bendravimą dažnai keičiame internetiniu, jis net tampa patrauklesnis, nes yra paprastesnis. Internete apie save galima prirašyti labai gražiai, prisistatyti tokiam, koks norėtum atrodyti. Turbūt girdėjote, kad į susitikimus, kurie organizuojami internetinių pokalbių svetainių lankytojams, ateina labai nedaugelis. Šie žmonės nenori, kad jais nusiviltų tie, su kuriais susirašinėjo, kad sugriūtų susikurtas įvaizdis.

- O kaip atsikratyti šios priklausomybės arba ją gydyti?

- Žmogus turi išmokti visai kitaip gyventi. Pavyzdžiui, jei jaunuolis anksčiau prie kompiuterio sėdėdavo 10 valandų, atėmus iš jo tokią galimybę, jis nežinos, ką veikti. Kategorišku patarimu vaikui "veik, ką nori", mes tikrai nepadėsime. Jam bus negera. Ir pavojinga, kad gali vėl tapti nuo kažko kito priklausomas.

Bet kuri priklausomybė yra bendra šeimos liga. Kai vienas narys gydosi, namiškiai taip pat turi įsitraukti į šį procesą, padėti jam, keisti savo elgesį, padėti organizuoti laisvalaikį.

- Tačiau ši priklausomybė būdinga ne tik vaikams?

- Taip. Vienoje bendrovėje atlikti tyrimai parodė, kad tik 23 proc. darbuotojų naudojimosi internetu atvejų buvo susiję su tiesioginiu darbu.

Vienas iš priklausomybės atsiradimo simptomų - kontrolės praradimas. Žmonės tiek įsitraukia į naršyma, kad pamiršta laiką. Todėl kuriamos specialios programos, kurios kartkartėmis primena vartotojui, kiek laiko jis jau naršo internete. Beje, internete jau yra ir "virtualių klinikų", kuriose galima rasti specialisto patarimų, kaip spręsti šias problemas.

- Bet yra labai daug kompiuteriu dirbančių žmonių. Ar tai jau priklausomybė, ar ne?

- Ne pats internete leidžiamas laikas yra pagrindinis kriterijus. Priklausomybė yra tada, kai jau negali kontroliuoti buvimo laiko internete, kai žmogus tai tęsia nepaisydamas neigiamų pasekmių - neišsimiega, aplinkiniai pyksta, bet jis vis tiek negali atsitraukti. Galima nemažai valandų dirbti kompiuteriu, bet tai nebus priklausomybė, nes žmogus turi tikslą - dirba. Priklausomi žmonės internete naršo neturėdami aiškaus tikslo.

Specialistai laiką, leidžiamą internete, siūlo trumpinti palengva, tuomet psichologiškai bus ne taip skausminga.

- Tai, kaip suprantu, skirtingas priklausomybės gydymas, nei, pavyzdžiui, nuo alkoholio ar narkotikų. Nesiūloma visiškai atsisakyti interneto, o tik jį dozuoti. O kur ta riba?

- Beje, pasaulyje yra teorijų, kad ir alkoholizmą gydyti galima ne visiškai atsisakius alkoholio, o mokantis saikingai jį gerti. Susiplanuoti griežtai, kad, pavyzdžiui, išgersi 50 g, ir ne daugiau. Tačiau šios teorijos nėra labai populiarios, jos ne visada pasitvirtina, nes žmogaus organizme įvyksta tam tikrų cheminių pokyčių. Bėgant laikui tolerancija alkoholiui mažėja, kol žmogus visiškai pasigeria nuo 50 gramų. Tad toks saikingai jau niekad negalės gerti.

Į programas, kuriose mokoma saikingai gerti, priimami tik tie žmonės, kurie dar neturi priklausomybės, bet jau rizikuoja ją įgyti, pradeda nesaikingai gerti.

Dar yra teorija: kiek metų gėrei, tiek metų turi nebegerti, kad vėl galėtum pradėti vartoti saikingai mažomis dozėmis, nuo nulio. Tačiau praktika byloja, kad toks eksperimentas taip pat mažai kada pasitvirtina.

- Ar labai paplitusi priklausomybė nuo lošimo?

- Remdamiesi įvairių šalių pateiktais statistikos duomenimis, specialistai daro išvadą, kad patologišką azartą lošti turi apie 3 proc. planetos gyventojų. Lošėjų būna trijų lygių: laisvalaikio lošėjai, probleminiai ir patologiniai. Pirmieji neturi finansinių ar psichologinių problemų. Probleminiai lošėjai dar gali liautis lošti, bet gali ir tęsti toliau, kol pasieks trečią lygį. Patologinių lošėjų problemos ilgalaikės, sekinančios ir keičiančios gyvenseną. Tyrimai rodo, kad dauguma jų turi įvairių psichosocialinių sutrikimų. Tačiau ne visai aišku, ar tai lošimų priežastis ar pasekmė.

Pasak psichiatrų, liguistas azartinių lošimų potraukis yra nesutramdomas, nenugalimas. Patyrus stresą azartas padidėja, atsiranda išankstinis gardžiavimasis pavojumi pralošti, o lošimo sukeltos problemos dar didina potraukį lošti. Statistika rodo, kad 20 proc. patologinių lošėjų bando žudytis.

"Saugūs" narkotikai?

- Kas jums buvo keisčiausia bendraujant su priklausomybes patiriančiais žmonėmis?

- Galbūt tai, kaip jie pasikeičia. Jie turi gyvenimišką filosofiją, kodėl taip elgiasi. Ta filosofija yra labai sunkiai sugriaunama. Ji būna nesąmoningai sukurta tam, kad žmogus galėtų pateisinti savo elgesį. Jie turi šimtus neginčijamų priežasčių, kodėl geria ar vartoja narkotikus. Kai pradėjau su tokiais asmenimis dirbti, man jie atrodė tarsi iš kito pasaulio.

Nemaža dalis narkomanų visai nenori pasveikti, sako, kad jiems taip yra labai gerai. Man padarė įspūdį vienas narkomanas, kurį šeima vertė gydytis, nors jis pats ir toliau norėjo vartoti narkotikus. Jis prašė pasakyti pliusus, kodėl jam būtų geriau nevartoti. "Aš apsinešu ir man nusispjauti, kas vyksta aplinkui, kokia politinė situacija, kokie orai. Aš niekam netrukdau, nusikaltimų nedarau. Man rūpi tik pavalgyti ir gauti narkotikų. O jūs jaudinatės dėl politikos, oro, dėl visko. Ir norite, kad aš grįžčiau į tokį gyvenimą ir kankinčiausi? Man taip gyventi yra geriau", - tada sakė jis. Tokiais atvejais net pritrūksti argumentų, nežinai, ką jam atsakyti. Iš pradžių juos dar veikia vienintelis argumentas - jie pripažįsta, kad kenčia šeima.

Tokius žmones bandyti suprasti įdomu, tačiau labai sunku. Ko gero, niekada jų ir neperprasime.

- Daug kam iš pradžių narkotikai turbūt atrodo patrauklūs prisiskaičius apie juos vartojusius garsius menininkus, jų patirtus įspūdžius?

- Yra net tokių teoretikų, kurie kalba apie sąmonės ribų praplėtimą tokiu būdu. Pavyzdžiui, dabar jau miręs rašytojas Aldousas Huxley teigė, kad ateity visi vartos narkotikus, nes tai leis labiau pasinaudoti savo smegenų veikla (dabar pusė jų ląstelių miega). Pavartojus stimuliuojančių narkotikų pradeda funkcionuoti daugiau smegenų ląstelių. A.Huxley ir kiti teoretikai teigia, kad ateityje turės būti sukurti saugesni narkotikai, nekenkiantys sveikatai, o tik leidžiantys atsipalaiduoti, praplėsti suvokimo ribas, suaktyvinti smegenų veiklą. Stiprėjant atsipalaidavimo, poilsio poreikiui šiuolaikiniame beprotiškame pasaulyje, anot A.Huxley, "reikia naujo narkotiko, kuris atpalaiduotų ir paguostų mūsų kenčiančią padermę, o jo ilgalaikio poveikio žala nebūtų didesnė už momentinę naudą"..."Jis turi būti mažiau toksiškas nei opijus ar kokainas, sukelti mažiau socialinių padarinių negu alkoholis arba barbitūratai, mažiau kenkti širdžiai ir plaučiams negu cigarečių dervos ir nikotinas." Deja, dabar daugeliui narkotikų perdozavimas baigiasi tragiškai. Ir pats A.Huxley, propagavęs LSD ir meskaniną, mirė perdozavęs LSD.

Nuo dabartinių haliucinogeninių medžiagų labiausiai nukenčia žmogaus valia. Kaip rašė Charles Baudelaire'as, "žmogus nebesugeba veikti, jis gali tik svajoti".

Kokia išeitis? Jei norime XXI amžiuje gyventi be narkotikų, turime susimąstyti - kuo juos galima pakeisti, kad patirtume mažiau kančių, skausmo, kad mokėtume kitaip su kylančiomis problemomis bei jausmais susitvarkyti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"