TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Prisiminimų skrynioje - apie žymius anūkus

2009 04 25 0:00
Mažoji Elenytė. Dabar ji - populiari atlikėja Atlanta.
Asmeninio albumo nuotrauka

Apie žinomus jaunus žmones mūsų dienraščiui pasakoja jų močiutės. Spėkite, kuris iš šių keturių jaunuolių pasiėmęs kočėlą dainuodavo balkone? O kas pamiršta papasakoti apie save senelei ir jai tenka skaityti spaudą? Gal dar žinote, kas buvo toks stropus ir pavyzdingas, kad net vidury nakties žadino mamą ir sakė, jog pamiršo pasiruošti pamokai? Ir kas dabar yra daug aktyvesnis nei vaikystėje?

Jos yra populiariųjų anūkų močiutės: Aldona Baranauskienė - atlikėjos Elenos Puidokaitės-Atlantos, Ema Butkienė - krepšininko Manto Kalniečio, Teresė Žilinskienė - manekenės Aistės ir krepšininko Simo Jasaičių. Šias šiuolaikiškas seneles vienija ne tik begalinė meilė anūkams, bet ir tai, kad šie yra dukterų vaikai. Taip pat tai, kad šeimos gyveno kartu ar bent jau kaimynystėje. Būtent močiutėms tekdavo rūpestis prižiūrėti vaikus, kai šių tėvai nuo ryto iki vakaro plušėdavo darbe.

Anūkė pasidarė uždaresnė.

Atlikėja Atlanta (E.Puidokaitė) - vyriausia iš trijų anūkų. Ji turi du jaunesnius pusbrolius Oskarą ir Vitalijų, šiuo metu gyvenančius JAV. "Kai gimė pirma anūkė, ji buvo kaip žaisliukas vyresnio amžiaus žmonėms. Labai ją mylėjome ir puoselėjome", - prisimena atlikėjos močiutė A.Baranauskienė. Ji yra Atlantos mamos Ramunės Puidokienės mama.

Mergaitė buvo rami ir gera, beprotiškai lepinama senelių. "Dabar dukra su žentu priekaištauja, kad baisiai išlepinome Elenytę", - juokiasi močiutė. Anot jos, kai tėvai pasiimdavo dukrą namo, būdavo nebeįmanoma su ja susitarti, kad jų klausytų. "Mes leidome viską. Ko gali neleisti mažam vaikui?" - tarsi klausia mylinti A.Baranauskienė. Tačiau, rodos, nereikėjo nieko drausti - mažoji buvo gana ramus vaikas. Žinoma, iškrėsdavo šiokių tokių išdaigų: tai nuvažiavus į svečius kur nors įlįsdavo, tai prie upės radusi pagaliuką eidavo žvejoti. "Dabar ji daug aktyvesnė, nei buvo vaikystėje. O gal mes anūkę taip mylėjome, kad kai kurių neigiamų dalykų net nepastebėdavome?" - šypteli Atlantos močiutė.

Kadangi E.Puidokaitės tėvai dirbo, vaikystės dienas mergaitė leisdavo su seneliais. Šie visur ją veždavosi, stengdavosi parodyti ką nors naujo. Ūgtelėjusi ir pradėjusi lankyti mokyklą, anūkė senelius aplankydavo rečiau. Vis dėlto savaitgaliais jie vis pasiimdavo mergytę pas save. "Kai Elenutė paaugo, atsirado draugų ir senelių nelabai bereikėjo", - švelniai juokiasi A.Baranauskienė.

Močiutės teiraujuosi, kokias vertybes buvo stengiamasi įdiegti Elenai. "Siekėme, kad būtų tvarkinga, paklusni, gera, - atsako ji. - Nelabai buvo galima jai pavadovauti. Bet, atrodo, nebloga mergaitė užaugo." Ir santykiai anūkės su močiute geri: pasikalba, paklausia patarimo. Po pastaruoju metu užklupusių asmeninio gyvenimo negandų, tokių kaip nesklandumai su buvusiu draugu ir dukters tėvu Oskaru Silevičiumi, Atlanta tapo uždaresnė. "Seniau atbėgdavo, pasakydavo, kur ir su kuo eina, - prisimena A.Baranauskienė. - Suprantu, ji nenori mūsų jaudinti ir saugo, kad kuo mažiau nerimautume."

Vietoj smuiko - dainos

E.Puidokaitė nuo mažens augo muzikų šeimoje, tad močiutė spėja, jog tai turėjo įtakos anūkės pasirinkimui dainuoti. Atlikėjos tėtis Arvydas Puidokas ir abu seneliai - muzikantai. Būdama pirmokėlė, E.Puidokaitė pradėjo lankyti M.K.Čiurlionio menų gimnaziją, griežė smuiku. Močiutė pasakoja, kad šis buvo vos ne didesnis už smulkią mergytę. "Vedžiodavau anūkėlę į pamokas ir labai jos gailėjau, nes mokytoja buvo labai griežta. Ji ne tik pabardavo, bet ir per pirštukus suduodavo", - prisimena A.Baranauskienė. Galiausiai pasitarusi šeima nusprendė, kad mergaitei reikia keisti smuikavimą į dainavimą. O ir Atlanta kartais užsimindavo, kad nebenori griežti smuiku. Tada viskas pasikeitė - seneliai niekada negirdėjo skundų, jog dainuoti mergaitei nepatinka ar nebenori. Šias pamokas lankydavo mielu noru. Galiausiai ji pateko į B.Dvariono muzikos mokyklą, ten baigė vokalo specialybę.

"Klausausi anūkės dainų, bet ne visos man patinka", - prisipažįsta atlikėjos močiutė. Anot jos, Atlantos dainos yra per daug lyriškos. "Man patinka linksmesnė muzika", - sako A.Baranauskienė. Paklausta, ar ryžtasi kritikuoti anūkę, neslepia, kad to nevengia. Tačiau spėja, jog "Elenytė nelabai kreipia dėmesį į senos močiutės kritiką". Anūkė turi tvirtą nuomonę, kurią pakeisti sunku. "Juk pagal zodiako ženklą ji - Avinas", - tarsi diagnozę nustato A.Baranauskienė.

Nors Atlanta pasirinko muzikės kelią, artimieji norėjo, kad ji įgytų dar vieną profesiją. "Na, gal senatvėje įgis kokią nors specialybę, - juokiasi humoro nestokojanti pašnekovė. - Mano nuomone, yra tam tikras laikas, kiek gali būti scenoje. O ką daryti paskui? Juk tai nepastovu." Močiutė įsitikinusi, kad reikia turėti stabilesnį pragyvenimo šaltinį.

Pati A.Baranauskienė taip pat domisi muzika ir jai patinka dainuoti. Dažniausiai tai daro per šeimos "balius". "Jaunimas nebedainuoja užstalėse, o mes visada taip darome", - pasakoja močiutė. Jai patinka ir lietuviškos, ir užsieninės estradinės dainos. Kadangi pati kilusi iš Dzūkijos, domisi šių vietų folkloru.

A.Baranauskienė pro akis nepraleidžia straipsnių, kuriuose rašoma apie jos anūkę Atlantą. "Turiu daug medžiagos. Man įdomu viskas, - sako ji. - Malonu, kai kalba gražiai. Žinoma, gal ir kritikos reikia, bet ji turi būti pagrįsta." Atlantos šeima ne kartą yra nurijusi kartų žiniasklaidos pipirą.

Gyvena kaimynystėje

Jaunuoju Lietuvos krepšinio talentu vadinamo M.Kalniečio močiutė E.Butkienė, kaip ir T.Žilinskienė, apsupta gausios šeimynos: turi dvi dukras ir šešis anūkus. Vyresnioji dukra Jolanta yra Manto mama. Dar jis turi trejais metais jaunesnį brolį Julių ir septynmetę sesutę Sabiną. "Labai smagu, kai šeimyna tokia didžiulė. Per visas šventes būname kartu", - kalbintoms močiutėms antrina pašnekovė.

Kauno Žaliakalnio mikrorajone įsikūrusi E.Butkienė gyvena tame pačiame name ir net tame pačiame aukšte, kaip ir dukra Jolanta. Taip jau nutiko, kad per pastaruosius dvidešimt metų jai dažnokai tekdavo keisti gyvenamąją vietą. Galiausiai grįžo į butą minėtame rajone. Kiek vėliau kaimynystėje apsigyveno ir artimieji. "Dabar susitinkame dieną naktį", - džiaugiasi ji. E.Butkienė pasakoja, kad tokia situacija gera ir vaikams: bent pasisotinę būna visada. "Mantas pabunda rytą, kiša nosį į šaldytuvą, o neradęs nieko valgomo bėga pas mane ir klausia: "Močiute, gal turi ką nors valgyti?" Mes visi - kaip čigonai", - pasakoja krepšininko senelė. Kartais būna priešingai - tik ji įžengia pas vaikus į namus, Mantas šaukia: "Močiute, valgyti nenoriu!"

Grasino pabėgti į sodą

M.Kalnietis - pirmasis anūkas: išsvajotas, mylimiausias ir nuostabiausias. Tad kad ir kur seneliai važiuodavo, visur jį pasiimdavo. "Turėjome tais laikai itin populiarų moskvičių. Juo keliaudami, pasiimdavome ir anūkėlį. Kad jam nenusibostų, visą kelią dainuodavome", - prisimena E.Butkienė.

Darželyje Mantas buvo labai ramus, namie - kitoks. "Čia jis iš proto eidavo, - juokiasi močiutė. - Auklėtojos sakydavo: "Pasodinsi į vieną vietą, ten ir prasėdės." O kai pareidavo namo, neįmanoma susitvarkyti. Siausdavo kaip išprotėjęs."

Mantas mėgo skaičiuoti. Anot pašnekovės, skaičiuodavo viską, kas pakliūdavo po ranka: pagaliukus, akmenukus ir panašiai. Domėjosi raidėmis. "Važiuodavo autobusu ir klausdavo, kokia raidė parašyta. Viskas jam turėjo būti perskaityta, paaiškinta. Raides pažinojo jau prieš sėsdamas į mokyklos suolą", - sako senelė. Visa tai truko iki tol, kol "paragavo" krepšinio... "Jis berniukui buvo viskas", - atsidūsta pašnekovė. Kurį laiką buvęs geras mokinys, Mantas vėliau mokslus apleido. Mama bandė jį spausti grasindama neleisti lankyti treniruočių, jei gaus blogus pažymius. Tada būsimasis krepšininkas šaukdavo: "Aš pabėgsiu iš namų!" Ir susipykęs su mama ateidavo pas močiutę, o ši jį guosdavo: "Neverk, Mantai, ateis vasara, išvažiuosime į sodą ir ten ganysime stirnas." Po tokių jos žodžių vaikas laimingas grįždavo pas mamą ir pareikšdavo: "Išeisiu pas močiutę ir mudu važiuosime į sodą." Vis dėlto E.Butkienė džiaugiasi, kad Mantas buvo geras vaikas, nepasiklydo paauglystės šunkeliuose. Svarbiausia - turėjo ką veikti.

Buvo centro puolėja

Mantas augo su jaunesniu broliu ir seserimi. Pastarąją beprotiškai myli. Močiutė sako, kad iš pradžių buvo neramu, kaip į mergytę bus reaguojama, juk amžiaus skirtumas - išties nemažas. Pasirodo, vaikinas labai džiaugiasi mažąja: dažnai vedasi į kiną, pasiima po pamokų iš mokyklos ir važiuoja kartu papietauti. O kai vieši užsienyje, be lauktuvių Sabinai negrįžta. "Ta tik ir laukia, kol brolis grįš. Ji - siaubinga brolių "pupūnė", - skardžiai juokiasi E.Butkienė. Mažylė džiaugiasi turėdama du vyresnius brolius. Tačiau norėtų ir sesutės, nes nėra kas kieme su ja žaidžia.

E.Butkienė, kaip ir kitos kalbintos močiutės, stebi, kaip sekasi anūkui. Kai žaidžia Manto Kauno "Žalgirio" komanda, visada žiūri rungtynes. Per televiziją nepraleidžia nė vienų, o kartais apsilanko ir Kauno sporto halėje. Žaidimą stebi ne vien kaip mėgėja, bet ir kaip profesionalė. Pokalbio metu nedrąsiai prasitaria, kad jaunystėje pati žaidė krepšinį - ir ne vien kieme su berniukais. "Studijavau Kauno amatų mokykloje. Ten buvo komanda "Darbo rezervas". Tad joje ir žaidžiau", - prisipažįsta buvusi centro puolėja. Mantas ir Julius šaipydavosi: "Mūsų močiutė - centras!" Sode, kur vaikai buvo prisitaisę krepšinio lentą, jie vadindavo ją prisidėti žaisti. Kartais senelė taip ir padarydavo.

Nardymo pamoka

Kaip berniukas gyvens be išdaigų ir linksmų vaikystės nutikimų? Perkračiusi atminties kerteles, E.Butkienė keletą tokių randa: "Kartą kuičiausi šiltnamyje ir greta pastačiau du kibirus vandens. Julius, Mantas ir jų pusseserė žaidė netoliese. Staiga girdžiu - kažkas gaudo orą, lyg dustų. Atsisuku ir žiūriu - vienas mergaitę laiko už sprando, o kitas rėkia: "Kvėpuok, kvėpuok!" Išsigandau - būtų paskandinę pusseserę. Klausiu: "Ką judu čia darote?" O pasiutėliai juokdamiesi sako: "Mes ją nardyti mokėme."

Kitą kartą kaimynas sode kasė duobę garažo pamatams. Tada Mantui buvo ketveri. Berniukas priėjo ir klausia: "Dėde, ką čia darote?" Kaimynas atsakė: "Vaikeli, lobio ieškau. Žmonės kalba, kad jis čia paslėptas." Tada nudžiugęs berniukas pasisiūlė rastą lobį pasidalyti. Kaimynas jam pažadėjo: "Dalysimės, Mantai, abudu."

Būsimasis krepšininkas mėgo dainuoti. Anot senelės, pasiimdavo kočėlą, atsistodavo balkone ir dainuodavo. O mažesnieji jam pritardavo.

Anūkų laukia virtuvėje

Manekenės Aistės ir krepšininko Simo močiutė T.Žilinskienė maloniai sutiko pasikalbėti apie anūkus. Iš viso jų turi šešis - dvi merginas ir keturis vaikinus. Trys jau sukūrę šeimas. Tarp jų ir Simas. Krepšininkas su žmona Vaida augina penkerių metų sūnų Deimaną. Vyresnioji sesuo Aistė kol kas netekėjusi.

"Aistytė mane aplanko kas dieną, - džiaugiasi Aistės ir Simo mamos mama. - Paskambina ir klausia - na, bobute, ką verdi šiandien?" Anūkė močiutę vadina bobute, nes, anot T.Žilinskienės, taip kreiptis įprasta Panevėžyje. Iš ten ji ir kilusi. Sužinojusi, ką skanaus gamina močiutė, Aistė tuoj pat lekia pas ją pasisvečiuoti. Bobutė tvirtina, kad manekenė anūkė valgo viską: "Ji nebadauja. Nemėgsta tik kopūstų sriubos." Aistė, kaip teigia T.Žilinskienė, itin mėgsta jos keptus bulvinius blynus su grietinės ir varškės padažu. "Būna, paskambina ir klausia, kada bus blynų. Sakau, vaikeli, kai panorėsi, tai ir iškepsiu", - pasakoja ji. O krepšininkas Simas dievina bulvinius močiutės patiekalus. Tad taip ir sukasi moteris virtuvėje, laukdama atvykstančių anūkų. "Turiu ką veikti, tad depresija man svetima", - optimizmo nestokoja T.Žilinskienė. Nugyvenusi 75 metus, tvirtina, kad iš pradžių žmogus gyvena savo gyvenimą, vėliau vaikų ir anūkų. Gerai jiems, gerai ir močiutei, skaudu vaikams - širdelę sopa ir jai.

Kai Aistė su Simu buvo maži, bobutė nuolat rasdavo, ką jiems kartu nuveikus: tai giminaičius lankydavo, tai prie ežero nuvykdavo, tai važiuodavo grybauti ar į sodą. Ten vaikai padėdavo nudirbti kai kuriuos darbus. Šventes gausi šeimyna sutikdavo drauge: per Kūčias aplankydavo T.Žilinskienę, o Velykas švęsdavo kaime - daug laiko būdavo gamtoje, ridendavo kiaušinius, kitaip žaisdavo.

Rengs šuniukus

Gyvenimo džiaugsmu trykštanti žinomų žmonių močiutė stebi, kaip jiems sekasi: žiūri televizijos laidas, skaito laikraščius, žurnalus. Šiuo metu ruošiasi su dukra skristi į Barseloną aplankyti Simo. Ispanijos Badalonos "DKV Joventut" komandoje žaidžiantis krepšininkas gyvena "ant jūros kranto", tad dievinanti maudynes T.Žilinskienė laukia nesulaukia, kada galės mirkti vandenyje.

"Nesu didelė krepšinio gerbėja ar madų pasaulio žinovė. Žinote, mados keičiasi, negali su jomis spėti. Tačiau jaunimo gyvenimas man rūpi, įdomu, kaip jis gyvena", - šypsosi pašnekovė. Ji pati 20 metų dainavo viename ansamblyje. Paliko jį visai neseniai dėl sveikatos problemų.

Sklando kalbos, kad Aistė ir močiutė rengiasi kurti bendrą "versliuką" - nerti drabužėlius šuniukams. "Koks čia versliukas? Žaidimas", - juokiasi T.Žilinskienė. Būtent jos dėka Aistė išmoko nerti. Mergina mėgdavo stebėti močiutę bei daryti tą patį, ką ir ji. "Vos tik parodydavau kokį raštą, akimirksniu išmokdavo", - gabiu jaunimu didžiuojasi "mokytoja". Kai anūkai buvo maži, T.Žilinskienė buvo pasirūpinusi visais - vaikai dėvėjo jos nertus megztinius, sukneles, šalikėlius, kepures, pirštines: "Kai tik būna kokia proga, Aistytė skambina man ir klausia, ar turiu ką nors atliekamo: vis nori padovanoti draugams."

Lėlės ir krepšinio kamuolys

Anot močiutės, Aistės ir metais už ją jaunesnio brolio Simo santykiai - puikūs. Nors vaikystėje pasipešdavo, brolis sesei nusileisdavo - stengdavosi skaudžiai neužgauti. O kai žaisdavo kieme, mergaitė parbėgdavo namo šaukdama: "Bobute, prie Simo kieme lenda kažkokie bernai!" Taip rūpindavosi broliu. Daugiausia laiko jie praleisdavo užsiimdami savo veikla - Aistė žaisdama lėlėmis, Simas - mėtydamas į krepšį.

Abu vaikai buvo geri, kiaulysčių nekrėsdavo. "Aistė labai pareiginga. Visuomet klausydavo mokytojų. Jei būdavo pasakyta, kad reikia ką nors atsinešti, būtinai taip ir padarys", - prisimena T.Žilinskienė. O vieną kartą kažką pamiršusi įsidėti Aistė, sunerimusi vidury nakties, žadino mamą jai guosdamasi. Ši nuramino dukrą ir juodvi ramiai nuėjo miegoti. Jaunesnis brolis nebuvo toks stropus kaip sesuo. "Jis visada padarydavo ko prašomas, bet, priešingai nei vyresnėlė, nedegdavo tuo, ką daro", - lygina anūkus moteris. Būsimą krepšininką tėvams reikėdavo paskatinti.

Dar vienas skirtumas tarp vaikų - Simas nėra toks atviras kaip Aistė. "Su mama jos yra geriausios draugės, pasikalba apie viską, pataria viena kitai. Manęs ji taip pat klausia patarimų", - kalba pašnekovė. Močiutė lengviau gali patarinėti dar ir dėl to, kad domisi jaunimo gyvenimu. Tiesa, kartais anūkė nepriima patarimų ir daro savaip.

Krepšininkas Simas kitoks - viską išgyvena savyje. "Kartais naujienas sužinau iš laikraščių, o ne iš jo paties. Būna, kad klausiu apie kokį dalyką, kurį sužinojau iš žiniasklaidos, tada jis teisinasi: "Kaip tik norėjau pasakyti, bet pamiršau", - šypsosi T.Žilinskienė.

Niekas nesitikėjo pergalės

Kurį laiką T.Žilinskienės dukra Regina Jasaitienė su vyru ir vaikais gyveno pas tėvus. Tad auklėjimo rūpesčiai buvo kritę ir ant močiutės pečių. "Jei gyvenome kartu, kaip jų neauklėsi?" - retoriškai klausia ji. Svarbiausios vertybės, kurias stengėsi įdiegti, buvo pagarba, drausmė, ištikimybė, pastovumas, punktualumas, sąžiningumas. Bobutė visuomet aiškindavo vaikams: te nemeluoja, o pasako tiesą ir niekas jų nebars, jei bus ką nors iškrėtę. "Man atrodo, kad juos išauklėti pavyko", - laiminga jaučiasi močiutė. Taip pat šeimoje stengtasi, kad tėvų pozicija auklėjant vaikus būtų vienoda: jei vienas ko nors neleidžia, kitas negali jam prieštarauti, nes vaikai jausis sutrikę ir nežinos, kurio klausyti.

Aistra sportui ir madai vaikus aplankė mokykloje. Simas dažnai su tėčiu žaisdavo krepšinį, vėliau pradėjo lankyti Šarūno Marčiulionio sporto mokyklą. Jam ten puikiai sekėsi.

O Aistė, pirmą kartą nusiuntusi nuotraukas į modelių atranką, namiškiams nieko nesakė. Šie sužinojo, kai buvo atrinkta. "Eidama į konkursą ji susirinko drabužėlius ir viską, ko reikia, įsidėjo į maišelį ir išvažiavo", - prisimena močiutė. Niekas nesitikėjo, kad Aistė grįš su apdovanojimu. "Po konkurso vėl susirinko daiktus, įsėdo į troleibusą ir grįžo. Kitas mergaites tėvai prabangiausiais automobiliais atvežė, o Aistytės niekas nepalydėjo ir neparsivežė", - šypsosi pašnekovė. Baigusi vidurinę, mergina išskrido į Japoniją. Vėliau buvo daug kelionių po visą pasaulį. Pasak močiutės, gyvenimas brolį ir seserį taip įtraukė į sūkurį, kad jiems nebuvo kada svarstyti, ar teisingu keliu eina, arba gailėtis to, ką pasirinko. "Aistė taip sukosi, sukosi, kad nebuvo kada galvoti, ar gerai daro. Žinoma, gal kada ir sudvejojo, bet mums nieko nesakė", - apie Aistę pasakoja jos mamos mama. Simui sportas buvo didžiausias malonumas, mokslai nebuvo tokie svarbūs. "Matyt, likimas taip sutvarkė, kad vaikai kai ko pasiekė. Nebuvo jokio spaudimo, jog jie privalo tai padaryti. Tiesiog buvo sudarytos galimybės rinktis tai, kas patinka", - džiaugiasi T.Žilinskienė, kad anūkai Simas su Aiste nenuėjo klystkeliais, o rado savo vietą po saule.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"