TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Profesorė Irena Vaišytė – aktorių atsiminimuose

2006 11 11 0:00
Profesorė Irena Vaišytė liko savo mokinių atmintyje.
LŽ archyvo nuotrauka

Padėjo atrasti save, įgyti pasitikėjimo, paveikė gyvenimą, pakeitė likimą - tai darė ji, aktoriaus meistriškumo mokytoja, profesorė Irena Vaišytė

Profesorė Irena Vaišytė išleido devynias aktorių laidas - 97 absolventus. Jos auklėtiniai yra žinomi šalies menininkai, jie sėkmingai dirba įvairiuose Lietuvos teatruose, aukštosiose mokyklose, radijuje, kine ir televizijoje. Daugiau nei 30 metų ji vadovavo tuometinės Lietuvos konservatorijos Aktoriaus meistriškumo katedrai.

Prieš 12 metų profesorė mirė po ilgos ir sunkios ligos. Bet tokiai asmenybei užmarštis negresia. Pirmadienį, lapkričio 13 dieną, 15 valandą Muzikos akademijoje ir 19 valandą Keistuolių teatre vyks profesorės Vaišytės paminėjimas. O šiandien LŽ spausdina buvusių auklėtinių mintis apie ją - savo Mokytoją.

Ji skyrė man lemtį

Akinama saulė... Jonijos jūra... Įkaitusiame ore virpantys Korinto įlankos kalnai... Ribuliuojančiame tolyje užmigęs Odisėjo laivas... Šlaitais besileidžiančios baltos plokščiastogės gyvenvietės su žaliuzėmis pridengtais langų kvadratais... Grakštūs tarsi kariatidės kiparisai, palmės, raudonų, žalių, violetinių spalvų sodrus vešlumas...

Pagaunu mintį: viso to mano gyvenime galėjo nebūti, jeigu ne Irena Vaišytė. Po to buvo dar ne vienas "jeigu ne", bet tas, kuris man siejasi su ja, buvo bene svarbiausias... Kaip žinome, tėvų nesirenkame. Mokytojų dažniausiai - taip pat. Bet jie labai veikia, netgi lemia mūsų gyvenimą, likimą.

Man lemtį skyrė Irena Vaišytė, kuri mane, jaunuolį su formulių prikimštomis smegenimis, priėmė į Konservatoriją ir taip padovanojo man Gyvenimą. Tada dar nesupratau, kad mokykla neišmoko būti aktoriumi, tik nukreipia, parodo kelią. Konfliktas tarp vidinio pasaulio ir nesugebėjimo jo atskleisti užtruko dar labai ilgai. Bet Vaišytė patikėjo manimi - ir tai buvo svarbiausia. Amžinai liksiu jai už tai dėkingas. Skolos, žinoma, jau niekada nebesugrąžinsiu, bet iki šiol esu visiškai įsitikinęs, kad kelias, kurį ji nurodė, buvo absoliučiai teisingas. Juo eidamas ir lipdžiau savo profesinį pasaulį. Yra, žinoma, daug kitų kelių į tikslą, bet man šis kelias, ko gero, buvo vienintelis. Kitų, drastiškesnių, tikriausiai nebūčiau įveikęs: man buvo priimtiniausia palaipsniui drąsėti...

Dėl vieno tenka šiek tiek apgailestauti. Anais nelaisvės laikais aukštojoje mokykloje buvo per daug "pedagogikos" ir per mažai liberalaus studentų ir dėstytojų bendravimo, kuris ypač reikalingas meno specialybėms. Tai, o gal ir šioks toks amžiaus skirtumas, neleido artimiau susidraugauti su Dėstytoja, tam tikras atstumas visada išliko, net po daugelio metų. O gaila, nes Irena Vaišytė buvo iš tiesų protingas žmogus, iš jos buvo galima kur kas daugiau pasisemti.

Deja...

Didžiulė karštyje išsilydžiusi saulė grimzta į jūrą.

Regimantas Adomaitis, VII laida

Mes visi - Tavo dalelės

Rytas. Einu į teatrą. Išeinu anksčiau, daug anksčiau... Sėdžiu prieš Konservatoriją ant suoliuko ir rūkau. Bandau įžvelgti buvusiame Mokytojos kabinete jos siluetą. Tuoj atsidarys sunkios Konservatorijos durys ir išeis ji, lėtai nueis tolyn Lenino prospektu. Tokia nesuprantama, išdidi ir visada liūdna...

Labai dažnai galvoju apie Tave, esi mano mintyse, atsiminimuose, tik atstumas daro Tavo paveikslą blausų ir miglotą kaip neryškiose fotografijose. Baisiausia tai, kad aš gerai suprantu, jog Mokytojos nepažinojau. O gal ir negalėjau tada pažinti?

Aš imu galvoti apie save, raustis praeityje, bandau "pagauti" 1968 metus, tą nuostabiai geltoną rudenį, dideles rudas, truputį liūdnas jos akis. Pirmosios paskaitos Mokomajame teatre... Balsas ramus, o rudos akys dega. Prisimenu save tada, prisimenu, kaip troškau laimės, kaip buvau įsitikinusi, kad man lemta ją patirti ir kad ji didele dalimi priklauso nuo manęs pačios. Prisimenu ilgus, niūrius žiemos vakarus, kai užsidariusi savyje ir sukandusi dantis kęsdavau liūdesį ir gėdydavausi scenos.

Vėliau, daug vėliau, Tavo padedama, aš supratau, kad daug kas priklauso nuo to, kaip mes suprantame laimę, kad ji nėra vien tik dvasios ir kūno gerovė. Supratau, kad reikia išmokti būti vienam. Niekas, tik tu pats! Gal todėl mums, jos studentams, daug kas pavydėdavo: "Jums gerai, jūs išmokyti gyventi po vieną!"

Dieve, kaip man tai padėjo toliau gyventi teatre, būti jame!

Rašau, tarsi vyniočiau nesibaigiantį siūlą. Jis veda mane prie Tavęs, stengiuosi pasiekti pačią esmę. Ir kai manau jau pasiekusi, pamatau, jog tai tebuvo vienas etapas, jog reikia kilti dar aukščiau, pereiti atsiminimus, jausmus...

Stovėjome prieš porą metų su Algiu Butvilu ir Ramučiu Rimeikiu per Vėlines prie Tavo kapo... Klausiu Algio, kiek jai buvo metų, kai mus priėmė. Dieve, tokia jauna moteris! O man tada atrodė...

Daug ką atiduočiau, kad galėčiau išvysti Tave gyvą, kad galėčiau pasivaikščioti su Tavimi tenai, ant kalvos, kur paskutinį kartą Tave mačiau po Juozo Kisieliaus mirties... Dabar žinočiau, ko paklausti, dabar jau žinočiau. Ir man užtektų dešimties minučių. Trokštu to, kas neįmanoma.

Mūsų susitikimas galėjo ir likti tik epizodu, prisiminimu, bet jis pakeitė, apvertė visą mane, mano tada dar nedidelį pasaulį. Tavęs seniai nebėra. Gyvenimas nestovi vietoje. Ir aš nestoviu: būnu protingu augalu (kaip mokei mus), taikausi prie besikeičiančių metų laikų, moku giliai kvėpuoti, moku ištarti "taip" ir "ne", jaučiu, kaip plaka širdis, nors kartais, prieš išeinant į sceną, jos tiesiog nėra. Moku būti viena gyvenime ir teatre. Tai svarbiausia. Tai labai svarbu. Mes visi - Tavo dalelės. Mūsų labai daug ir visuose mumyse - Tu, Mokytoja.

Niekas niekada nemiršta, kas turi šeimą.

Tu dar ilgai gyvensi. Po tūkstančio metų visas Tavo atžalų miestelis kramsnos rūgščius obuolius eukaliptų pavėsyje. Toks Tavo atsakymas tiems, kuriuos kankina "didelės" problemos.

Na, o dabar bėk, pašauk Anapilio teatro aktorius - savo mokinius Juozą Kisielių, Gintautą Pečiūrą ir kitus... Būk rami... Toks gyvenimas.

Eglė Gabrėnaitė, XVI laida

Jeigu dabar susitiktume

Jeigu dabar susitiktume, ką aš Jums pasakyčiau, Dėstytoja? Pirmiausia apkabinčiau, ilgai, ilgai tylėtume, kad visos mumyse esančios energijos suvirpėtų... Ištarčiau paprastai, nesentimentaliai, be pagražinimų: ačiū...

Ačiū už gyvenimo mokyklą - ją žaismingai pavadinčiau "kaip grūdinosi plienas". Ačiū, kad taip gera būti savimi. Ačiū, kad lengvai įveikiu sunkumus. Ačiū, kad nieko gyvenime neprašau - visko siekiu pati. Ir dar ačiū, kad taip norisi gyventi! Ačiū ne dėl to, kad į viską žiūrėjau pro rožinius akinius, o dėl to, kad vertinu kiekvieną akimirką - Jūs mane to išmokėte. Ir dar dėl to, kad kadaise išėjau didelę mokyklą.

Tik įstojusią į Konservatoriją mane ištiko šokas dėl didelio krūvio: nepažįstamas Vilnius, nemiga, nuovargis, biblioteka, spektakliai ir paskaitos, paskaitos - tokio darbui atsidavusio žmogaus kaip Jūs dar nebuvo tekę matyti.

Šokas ištiko ir dėl to, kad lyginau save su kurso draugais miestiečiais - visažiniais, mačiusiais visus spektaklius. O aš, pasirodo, net lietuviškai kalbėti nemoku... Žinoma, dažnai buvau pašiepiama - pasijutau tikra tamsuolė. Užsidariau, susigūžiau, kompleksavau. Tas pabuvimas su savimi man taip padėjo - ta tyla, o vėliau įniršis įrodyti savo tiesą.

Tiksliai nepamenu, kada įvyko lūžis, tik žinau, kad tai buvo ketvirtame kurse. Pasijutau lyg iš naujo nulipdyta: atsirado pasitikėjimas savimi. Ir iki šiol skamba Jūsų žodžiai: "Viskas tik per save... Kur tu pati? Organika... O kur tu visame tame? Aš tai žinau kaip, bet kaip tau atrodo?"

Išdrįstu suprasti, pajusti: aš esu. Gal ne viskas man manyje patinka, bet tai mano - nenusižiūrėta, nenukopijuota, aš jaučiu, aš išgyvenu. Ačiū.

Taigi pirmiausia Jus apkabinčiau, juk šilumos Jums taip trūko. Žinojome Jus esant santūrią, šaltą, neprieinamą, be galo reiklią, didelę darbštuolę, bet pamiršome, kad Jūs labai jautrus žmogus, su savo nuoskaudomis, tyliu, nedemonstruojamu džiaugsmu.

Vėlinių dieną, uždegusi ant Jūsų kapo žvakelę, galvojau: Jūs išeikvojote, nualinote, sudeginote save... Noriu apkabinti Jus, perduoti savo šilumą - abi tyliai pravirktume... Ir jau jokių žodžių nebereikėtų.

Nijolė Narmontaitė, XXIII laida

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"