TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Protėvių kalbos moko dainomis

2014 12 13 6:00
Almira Trakšelienė groja tradiciniu totorišku styginiu instrumentu sazu. Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Lietuvos totorių kultūros centro ir vaikų ansamblio "Ilsu" ("Tėvynė") vadovė Almira Trakšelienė mažuosius totoriukus liaudies dainomis moko jų protėvių kalbos. Per šimtmečius išlaikę savitą tapatybę Lietuvoje, totoriai beveik nekalba gimtąja kalba. Almiros misija - neleisti užgesti šiam unikumui.

Žinoma, kad totorius į Lietuvą prieš daugiau nei 600 metų gyventi pakvietė būtent Vytautas Didysis. Nuo to laiko jie - neatsiejama Lietuvos dalis. Tačiau per tiek metų totoriai mūsų krašte taip įleido šaknis, kad dažnas pamiršo protėvių kalbą. "Mano tėvai yra kilę iš Kazanės, Rusijoje, tačiau aš gimiau Ukrainoje, Donecke, - pasakojo vaikų ansamblio "Ilsu" ir Totorių kultūros centro vadovė. - Dar mano senelis iš Kazanės persikėlė į Donecką, nes ten buvo darbo šachtose, o jam reikėjo išlaikyti šeimą. Ten gimė tėtis ir sutiko mano mamą - ji iš Kazanės į Donecką atvažiavo aplankyti savo brolio. Ukrainoje tėvai atšoko vestuves, gimiau aš ir brolis. Tačiau jau dvidešimt metų gyvenu Lietuvoje. Prieš porą mėnesių iš Donecko parsivežiau ir savo tėvelius. Neramu dabar ten, norėjau, kad jie jaustųsi saugūs."

Ėmėsi iniciatyvos

Prieš dvejus metus Almira įkūrė totorių vaikų ansamblį. Mokė juos melodingų totoriškų dainų, o pastaruoju metu jaunimas ne tik dainuoja, bet ir šoka nacionalinius šokius. Šiais metais vasarą Trakuose pirmą kartą buvo surengta totorių vaikų kūrybinė stovykla, kur pedagogai iš Kazanės ir Turkijos mokė Lietuvos totorių jaunąją kartą liaudies dainų, šokių, kulinarinio paveldo paslapčių. Ten ir atsirado ansamblio "Ilsu" šokio grupė, joje šoka aštuonios merginos. "Per tuos dvejus metus mums labai padeda ir mus palaiko "pagrindinis Lietuvos totorius", kaip mes jį juokais vadiname, smuikininkas Liutauras Milišauskas iš legendinės lietuvių folkloro grupės "Jonis". Jis padeda vaikams mokytis muzikos pradmenų, griežti smuiku, groti akordeonu, būgnais. Tikras lietuvis, bet kartais atrodo, kad jis - totorius, taip gerai mes vieni kitus suprantame", - džiaugėsi Almira.

Žąsų šventėje tikrų žąsų jau niekas nepjauna, totorių jaunimas pasiuvo žaislinių žąsiukų. / Asmeninio albumo nuotraukos

Moterį itin džiugina, kad ir vaikai, ir jų tėvai su dideliu užsidegimu dalyvauja ansamblio veikloje. Vadovė neslėpė, kad subūrusi kolektyvą susidūrė su problema - Lietuvoje gyvenantys totoriai nemoka savo kalbos. O "Ilsu" programoje - tik folklorinės dainos. Jie dainuoja Krymo ir Kazanės totorių melodijas. Pasak Almiros, tai - dvi skirtingos kalbos, kurias vaikams tenka mokytis per muziką. Dainuoja mažieji ir turkų kalba. Vadovė jiems liaudies dainų žodžius verčia į lietuvių ir rusų kalbas, taip jie pamažu mokosi protėvių šnekos. Dainuodami vaikai perima tai, ką per šimtus metų jų tėvai pamiršo, - gimtąją kalbą. "Mes mokomės ne tik dainų, šokių, bet ir kito totorių liaudies paveldo - papročių, legendų, gaminti nacionalinius valgius. Be to, Trakuose vykusioje stovykloje jaunimui buvo rengiamos jojimo, imtynių pamokos, jie mokėsi šaudyti iš lanko. Žinoma, virėme ir garsiuosius totoriškus koldūnus", - entuziastingai pasakojo Almira.

Tremtinių šeima

A. Trakšelienė į Lietuvą su šeima atvyko kaip grįžtantys tremtiniai 1993 metais. Per tuos du dešimtmečius Lietuvoje užaugo du Almiros sūnūs - Ruslanui trisdešimt dveji, Aleksandrui - trisdešimt. Abu baigė mokyklą Lietuvoje. Tik atvykę berniukai kurį laiką mokėsi "Lietuvių namuose", išmoko lietuvių kalbą ir toliau tęsė mokslus lietuviškose mokyklose. Vyresnysis Ruslanas jau baigė universitetą Londone, o jaunėlis Aleksandras aukštojo mokslo diplomą gavo Vilniaus universitete. "Abu mano sūnūs verslininkai. Esu labai laiminga moteris, nes jie ir vyras labai palaiko mano kultūrinę totorišką veiklą", - džiaugėsi Almira.

Grupės "Jonis" smuikininkas Liutauras Milišauskas aktyviai bendrauja su "Ilsu" ansamblio nariais.

Almiros vyro tėvas iš Lietuvos buvo ištremtas į Sibirą. Likimas jį taip pat nubloškė į Donecką. Ten lietuvio tremtinio ir totorės šeimoje ir gimė būsimasis Almiros vyras. Moteris juokavo, kad tarp totorių ir lietuvių egzistuoja stipri trauka - mišrios šeimos nėra retas reiškinys. Pasak Almiros, jos vyras, nors ir gimęs Donecke, visada svajojo grįžti į tėvų žemę Lietuvą. Kai prieš dvidešimt metų šeima grįžo, Almira per porą mėnesių prakalbo lietuviškai, nors šios kalbos iki tol nemokėjo. Sūnums taip pat nekilo sunkumų išmokti kalbą ir adaptuotis naujoje vietoje.

"Gyvenime nebijau nieko. Taigi ir atvažiuoti gyventi į vyro tėvų žemę nebuvo problema. Greitai išmokau kalbą, vėliau susipažinau su turkų bendruomenės atstovais, gyvenančiais Lietuvoje. Išmokau kalbėti ir turkiškai. Manau, kad gyvenime nuolat reikia ko nors siekti, pasinaudoti galimybėmis. Tą progą gavome čia. Net ir mano jaunėlis sūnus nuo mažens svajojo, kaip užaugęs sukurs savo verslą. Jis tai padarė, džiaugiuosi dėl to", - pasakojo Almira. Pagal specialybę ji - inžinierė, tačiau Lietuvoje tokio darbo dirbti nenorėjusi, ėmėsi verslo, jis sekėsi. Žinoma, pradžia buvo nelengva, tačiau ji tokia būna visiems pradedantiesiems.

Iš vaikystės atsiradusi trauka

Kaip sakė Almira, nors ir rinkosi inžinierės specialybę, ją visada traukė kultūriniai dalykai, menas. Nuo mažens mamos aprengta tautiniais drabužiais, užlipusi ant kėdės dainuodavo totorių liaudies dainas svečiams ir namiškiams. "Mano tėtis buvo tikras miestelio šaunuolis - puikiai grojo armonika. Mama - nuostabų balsą turinti dainininkė. Gaila, abu jau dėl garbaus amžiaus nemuzikuoja, bet jie man įskiepijo tą meilę totorių liaudies dainai. Įsimylėjau ją visam laikui", - tikino Totorių kultūros centro vadovė. Nors Almiros šeimoje dažniau kalbėta rusiškai, totorių kalbą moteris moka.

Spalvingi totorių merginų kostiumai.

Bene penkiolika metų Lietuvoje Almira dainavo totorių folkloro ansamblyje "Alije", buvo jo solistė. Tačiau ilgainiui, anot pašnekovės, brendo noras ne tik pačiai dainuoti, bet ir perduoti tą kultūrą jaunajai kartai. Ji apgailestavo, kad Lietuvoje beveik nelikę totorių kalbą ir liaudies dainų mokančių žmonių. "Mano gyvenimo šūkis: "Jeigu ne aš, tai kas?" Juo vadovaudamasi ir kūriau vaikų ansamblį. Jie nors truputį daugiau nei tėvai pasisems iš mano tautos lobyno. Jeigu galiu jiems tai duoti, kodėl turėčiau sėdėti rankas sudėjusi?" - teigė A. Trakšelienė.

Lietuvos totorių kultūros centre pradėjo veikti ir sekmadieninė mokykla, kurioje mokoma totorių ir turkų kalbų. Kas antrą sekmadienį vyksta itin populiarios totorių bendruomenėje kulinarinio paveldo pamokos, kai gaminami tradiciniai totoriški koldūnai, saldusis šimtalapis, Kazanės totorių trikampiai pyragėliai ir specifinis saldumynas "čiakčiak".

"Gruodžio dvyliktą rengiame dar vieną pamirštą protėvių šventę - žąsų vakarėlį. Seniau totorių kaimuose visos šeimos augino daug žąsų. Buvo tradicija atėjus žiemai susirinkti pas kiekvieną kaimyną visu kaimu ir papjauti jo žąsų būrį, kad būtų mėsos atsargų šaltuoju metu. Dabar jau žąsų nepjauname, pasiuvome medžiaginių žąsiukų, tačiau ši šventė turi savo gražias tradicijas, kurias dabar ir prisimename. Parengėme su jaunimu spektaklį šia tema, jame gaiviname tą jau daugelio pamirštą paveldą", - pasakojo Almira.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"