TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Purvinom kojom nelipkit ant žiedų

"Šilelio" nuotrauka

Vygandas Juozapas Račkaitis – rašytojas prozininkas, poetas, publicistas, žurnalistas, vertėjas, Teresės Mikeliūnaitės Anykščių kultūros premijos laureatas, Anykščių rajono Garbės pilietis – sausio mėnesį šventė savo 75 metų jubiliejų. 

Jubiliejaus proga pasveikinau garbų sukaktuvininką ir susitariau dėl interviu. Rašytojas pasikvietė pas save namo. Vos įėjęs nustebau, koks panašus butas į mano mamos, buvusios mokytojos lituanistės, butą Elektrėnuose. Anykštėnų inteligentų kambarys kvepia kava, pulsuoja maloniu jaukumu. Rankų darbo užuolaidos ir staltiesė spinduliuoja šviesa ir švara. Austa lovatiesė ir kilimai primena audinius iš močiutės skrynios. Viena siena gausiai nukabinėta paveikslais. Kitos užstatytos „sekcijomis“, kurių lentynos linksta nuo knygų gausos. Kambarį puošia medinės Rūpintojėlio, angelo ir kitokios skulptūrėlės. Ir tik ant rašomojo stalo stovintis įjungtas kompiuteris rodo, kad čia – ne muziejus. Susėdę prie kavos pradėjome kalbėtis:

– Jūs esate labai produktyvus rašytojas.

– Kaip statybininkai per gyvenimą pastato daug namų, staliai pagamina begalę baldų, taip ir mes rašytojai prirašome daug knygų. Rašau kartu su žmona, bet kartais įvyksta „skyrybos“, parašau kokią knygelę ir vienas. Jau išėjo į gyvenimą dvidešimt trečioji knygelė „Mano Gulbiniškiai“ apie kaimą, kuriame užaugau. Ją parašiau vienas, išleidau mažu tiražu tik draugams ir pažįstamiems. Vis pagalvoju: „gal jau gana?“. Bet ir vėl pradedu rašyti. Rašymas man kaip nepagydoma liga, kaip priklausomybė. Ja užsikrėčiau dar neturėdamas trisdešimties metų, kai su žmona pasibastę po TSRS nuo Ledjūrio iki Adlerio išleidome knygą „Keturiasdešimtuoju meridianu“. Vėliau metėmės į Lietuvą. Rašyti apie savo šalį yra svarbiau. Po kiek laiko atsirado grožinė literatūra, knygos apie gamtą. Knyga apie gėles „Kas čia žydi“ buvo pirmoji mano parašyta atskirai be žmonos. Tos „skyrybos“ kartais įvyksta, bet ne dažnai. Vienas verčiau knygas iš bulgarų kalbos, kurios išmokau savarankiškai. Išverčiau dešimt bulgarų autorių kūrinių.

– Daugumos knygų bendraautorė yra jūsų žmona.

– Dažniausiai rašome abu su žmona Milda Telksnyte. Tai labai retas reiškinys, kai du autoriai rašo vieną knygą. Mes vienas kitą redaguojam, kartais ir susiginčijam. Praėjus kiek laiko, net neatskiriam kuris kurią dalį parašė. Mes abu – lituanistai. Abu baigėme Vilniaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą. Mums dėstė tie patys dėstytojai. Natūralu, kad supanašėjome. Rašome senoviškai. Mums literatūra – estetinio idealo siekimas. Nesimėgaujame bjaurastimis, tai – svetima. Sunkiausius darbus darome kartu. Kartu parašytos brandžiausios mūsų knygos: monografija apie Joną Biliūną; apie Didžiulienę-Žmoną išleistas dvitomis raštų, į kuriuos sudėta per 400 Didžiulienės laiškų; knyga apie Mindaugo žudiką Daumantą, kuris tarnavo Rusijai, pasislėpė Pskove, tapo šventuoju Timofėjum.

– Atlikote daug vertingų darbų.

– Nežinau, kas svarbiau, ar knygos, ar mūsų publicistinė veikla. Net aštuoniolika metų leidome patriotinį katalikišką savaitraštį vaikams „Kregždutė“. Dviem žmonėms paruošti savaitraštį buvo sunku, bet dirbome. Šis laikraštis atliko švietėjišką misiją, mokė vaikus gėrio ir grožio supratimo. Viena moteris, surinkusi visus „Kregždutės“ numerius, sakė laikys, kad galėtų perskaityti savo anūkams. Žinome, kad kunigas Justas Jasėnas vaikystėje skaitė mūsų laikraštį. Gal tai ir pastūmėjo jį tapti kunigu ir poetu? Daug dorų žmonių užaugo skaitydami „Kregždutę“.

– Ką rašote šiuo metu?

– Norime atiduoti duoklę Anykščiams. Pernai suėjo 50 metų, kai mes su Milda gyvename Anykščiuose. Šiuo metu abu rašome dokumentinę apysaką apie Antano Baranausko vaikystę ir jaunystę iki 1864 metų. Ši dar neparašyta knyga jau turi pavadinimą „... ir neramu tapo.“ Nepaprastas uždavinys rašyti apie A. Baranauską. Tai – atsakingas ir labai sunkus darbas. Ypač rizikinga aprašyti Antano Baranausko draugystę su Karolina Praniauskaite, kuri atvedė jį į poezija. Meilės reikalų aš nelabai „įkandu“, šį dalyką ir kur reikia nepaprasto kruopštumo atlieka Milda.

Mes baigėm universitetą 1962 metais. Kursas buvo labai draugiškas ir stiprus, jame buvo net aštuoni aukso medalininkai. Pernai buvo kurso susitikimas. Iš 48 bendramokslių 20 jau nėra. Mūsų kurso draugas, signataras Romualdas Ozolas paprašė parašyti prisiminimų apie studijų laikus. Dabar dar rašome ir prisiminimus. Juos galima pasiskaityti interneto puslapyje slaptai.lt.

– Ar nemanot, kad mažėja skaitytojų?

– Pastebėjau tokį reiškinį. Daug skaitančių paviliojo internetas, mažiau žmonių perka knygas. Jos tapo labai brangios. Anksčiau stambesnės leidyklos – „Vaga“ arba „Vyturys“ turėjo savo knygynų tinklus. Knygas spausdindavo dideliais tiražais ir greitai išplatindavo. Autorius gaudavo honorarą ir niekuo daugiau nesirūpindavo. Dabar dažniausiai reikia spausdinti už savus pinigus. Kartais paremia savivaldybė. Rėmėjų neieškau. Eiti ubagauti – ne mano charakteriui. Skaitomiausia mano knyga buvo „Kamanė dūzgalė“, ją platino knygynai. Leidyklas keičiame, nuolatinės neturime. Spausdiname „Petro ofsete“, „Lututėje“, „Utenos leidykloje“ ir kitose. Leidyklos tiražą atiduoda autoriui, kuris pats turi rūpintis pardavimais. Parduoti sunku. Mano kolegos, žinomi rašytojai, po kelias dienas prasėdi mugėse ir parduoda gal tik dešimt knygų. Man gaila laiko taip pardavinėti, o ir verslas nesiseka. Anksčiau rašytojo darbas buvo prestižinis. Gaudavau geras pajamas. Sėkmingas man buvo aštuntasis dešimtmetis, kai gerai pirko mano verstas bulgarų rašytojų knygas. Iš honoraro už knygą apie J.Biliūną „Į aukštą kalną“ 1986 metais nusipirkome sodybą šalia Andrioniškio. Vasaromis ten gyvename. Laikome kelias šeimas bičių.

– Ką galite pasakyti apie šiuolaikinius rašytojus?

– Padėtis katastrofiška. Literatūra apie iškrypimus. Nėra ribos tarp blogio ir gėrio. Blogis toleruojamas. Paskaitau šiuolaikinės poezijos žurnale „Nemunas“ arba leidinyje „Literatūra ir menas“. Mane šokiruoja tokia poezija – blevyzgos. Jokios estetikos ten nėra. Normaliam žmogui šituo mėgautis nedera. Bet būkime optimistai. Gal apsisuks ratas, žmonės pasiges tikrų dalykų, gėrio, grožio.

– Ką dar norite parašyti?

– Gal jau gana? Jei neišsigydysiu nuo rašymo ligos, grįšiu prie gamtos. Vasaromis kaime stengiuosi pažinti savo kaimynus: paukščius, gėles, bites. Patiriu daug naujų, netikėtų atradimų. Gamta mane žavi. Joje kartais nustembu, kartais sprendžiu mįslę. Antai baltažiedė notrelė apsimeta dilgėle. Nelyg jaunas poetas, būdamas šalia grubių, slepia savo jautrumą ir dedasi šiurkščiu, nors toks nėra. Atradimo džiaugsmas lydi gamtoje. Parašiau keletą knygų apie gamtą. Man tai – atgaiva, būties džiaugsmas, kažkas ypatingo. Stengiuosi atsiriboti nuo vulgaraus, modernaus rašymo. Kartais jaučiuosi panašus į gėlytę Smaliukę. Ji ant stiebelio turi dvi lipnias juostas, kurios sulaiko žemės vabalus, kad šie purvinom kojom neliptų ant žiedų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"