TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Pusė šimto aktų - kaip atsakymas davatkoms

2011 08 06 0:00
Fotomenininkė tarp savo darbų, kadaise šokiravusių visuomenę.
Alinos Ožič nuotrauka

Fotomenininkė Violeta Bubelytė nesupranta, kodėl turėtų drovėtis, kad Vilniaus "Prospekto" galerijoje iškabinti jos aktai, pačios fotografuoti. Moteris teigia, kad nuotraukose ji yra modelis, o į savo darbus žiūrinti autorės, tai yra menininkės akimis.

"Niekada negalvojau: nusifotografuosiu, tada pažiūrėsiu, kaip atrodau", - tvirtino 54 metų V.Bubelytė. Fizinis grožis ar nedailumas menininkei nerūpi. Jai svarbiausia, ar pavykę fotografijos kūriniai. Nuogumas tiesiog padeda išreikšti kūrybinę mintį. Tris kūrybinius dešimtmečius apžvelgianti ir apibendrinanti V.Bubelytės "Autoportretais" pavadinta aktų paroda galėtų būti kaip atsakymas trims davatkoms, parašiusioms pykčio pritvinkusį laišką, kai tokios atviros nuotraukos buvo viešai eksponuotos 1989 metais laisvės oru pradėjusioje kvėpuoti Lietuvoje.

Kad nebūtų gėda

Fotomenininkė niekada nekėlė klausimo, kiek savo kūno pridengti, kiek nuogumo rodyti. Ji teigė, kad apskritai nevadintų to "rodymu". "Visiškai nesvarbu, ko ir kiek matyti, nuogumas man nieko nereiškia", - tvirtino pašnekovė. - Svarbu, kad pavyktų kūrinys, ir nuotraukos nebūtų gėda ne tik pačiai žiūrėti, bet ir kitiems parodyti."

Kaip reagavo tuometis vyras, žinodamas, kad apnuoginto žmonos kūno atvaizdai pasiekiami daugelio žmonių žvilgsniams? "Jis buvo tam abejingas", - teigė savo fotografinių aktų autorė. Buvusį sutuoktinį ji mandagiai pavadino demokratišku. "Jei norėčiau pasirodyti nuoga, ne pati save fotografuočiau, bet kitiems pozuočiau", - juokėsi V.Bubelytė.

Paklusniausias modelis

Fotomenininkė sakė, kad jai patikęs toks žanras - aktas, tiksliau, įkliuvo į jo pinkles, o ne sąmoningai pasirinko. "Net negaliu paaiškinti, kūrybą sunku versti į žodžius", - šypsojosi pašnekovė. Išklausiusi mano nuomonę, kad apie žmogų tikriausiai daugiausia gali pasakyti veidas, V.Bubelytė teigė savo darbuose rodanti ir jį. Fotomenininkė atkreipė dėmesį: "Aktams žmogus dažnai fotografuojamas nerodant veido. Tada atsiranda dirbtinumo, matyti, kad pozuota. Gražu, bet dažnai tuščia. Be to, vien torsas pasako daug mažiau negu nuotrauka, kurioje kalba ir mimika, ir akys."

Daugelis fotografų nemėgsta, kai į juos nukreipiami objektyvai. O V.Bubelytė save pasirinko kaip modelį. Ar reikėjo peržengti nenoro paveiksluotis barjerą? "Save fotografuoti paprasčiau, - nustebino atsakydama pašnekovė ir paaiškino kodėl: - Esu įsipareigojusi tik sau, kai fotografuojuosi, niekas to nemato. Darau, ką noriu. Jeigu nepavyko, niekam nerodau."

V.Bubelytė tvirtino, kad nebijančių objektyvo žmonių yra mažai, tai ji patyrė dirbdama spaudos fotografe. Prieš fotoaparatą sunku atsipalaiduoti, ypač jeigu nesi žmogus, dažnai tampantis paparacų taikiniu. Nekreipti į tai dėmesio išmoksta tik prie viešumo pripratę asmenys. Vis dėlto kai kurie žmonės, anot pašnekovės, yra fotofilai. Tokie priešingai - net tik kad nieko nebijo, bet ir liguistai nori turėti kuo daugiau savo nuotraukų. "Tačiau dažno žmogaus, kai į jį nukreipiamas objektyvas, žvilgsnis tampa stiklinis, nors kol su juo tiesiog šnekiesi, viskas būna gerai, - pasakojo V.Bubelytė. - Mat tada atsiranda tarpininkas - fotoaparatas. Kai jis yra kieno nors kito rankose, atrodo, kad situacijos negali suvaldyti. Žmogui pasidaro nejauku."

Nejaukumo jausmas, kai atsiduria prieš objektyvą, nesvetimas ir pačiai V.Bubelytei. "Nesu antžmogis", - nusišypsojo ji. Vis dėlto fotografė juokėsi, kad pati yra klusniausias modelis. Tai patogu, nes save puikiai pažįsta. O kaip fotomodelis ji elgiasi taip, kad pavyktų padaryti kuo geresnių kadrų. "Kai pradėjau žaisti tą žaidimą, man buvo labai smagu. Net pasvarstydavau: kurgi tos kūrybinės kančios?" - šypsojosi V.Bubelytė. Kartais būdavo, kad nors ilgokai nuoga strikinėdavo prieš fotoaparatą, gerų darbų padaryti nepavykdavo. Tačiau dėl to ji nenusimindavo, mėgindavo kitą kartą. Kaip sakė pati V.Bubelytė, didžiausią nerimą jai kelia atsiradęs profesinis nuovargis, kai per darbus spaudoje nebelieka laiko autorinei kūrybai. Ją pašnekovė vadino savotiška meditacija.

Nesiekė atrodyti erotiška

Fotomenininkės grožio supratimas skiriasi nuo daugelio moterų. Regis, natūralu, kad dailiosios lyties atstovės nuotraukose nori atrodyti dailios. Tačiau V.Bubelytė tokį požiūrį vadina primestu iš šalies. Pati niekada neturėjusi nė mažiausio noro save pagražinti. Fotomenininkę domino, kad kompozicija būtų tinkama, rūpėjo, kaip išvengti techninių klaidų. Fotografuodama savo aktus, nesiekė atrodyti erotiška ir seksuali. V.Bubelytė tvirtino, kad kai kuriuose jos darbuose esama ironijos. Galima rasti ir protesto motyvų. Moteris nebuvo nusistačiusi prieš fotografijos saldumynus, šiais laikais vadinamus glamūru, tiesiog jai norėjosi tikrumo, natūralumo. V.Bubelytė klausiama, kodėl jos aktai skiriasi nuo vyrų fotomenininkų tokio žanro darbų, ji sakė: "Todėl, kad vyras niekada iki galo nepažins moters. Jis kažkiek mato patino akimis." Ir pridūrė, jog dar egzistuoja fotografijos štampai. O ji visada buvo taisyklių laužytoja, gal net iš prigimties.

Menotyrininkė dr. Raminta Jurėnaitė taip apibūdino fotomenininkės darbus: "V.Bubelytės aktuose nėra nei emancipatoriškų provokacijų, nei seksualumo temos refleksijų. Tai pokalbis apie vienatvę. Žmogus visuomet, ne tik gimdamas ar mirties akivaizdoje, yra vienas."

Teatro ir kino žmonės teigia, kad sunkiausia vaidinti savo statomuose spektakliuose ir filmuose, kadangi nematai savęs iš šalies. Kaip V.Bubelytei sekėsi būti savo fotografijos režisiere? "Proceso metu savęs nematai, gali tik spėlioti. Šiek tiek pagelbėja kitoje pusėje pastatomas veidrodis. Tačiau viskas paaiškėja, kai būna nufotografuota, - LŽ pasakojo kūrėja. - Tarsi atsiskleidžia paslaptis." Tokių kūrybinių atsiskleidimų buvo begalė, geriausieji sudėti į parodos proga išleistą katalogą.

Piktas laiškas

V.Bubelytė buvo pirmoji Lietuvoje moteris, fotografavusi savo aktus. Kūrybinę drąsą galima prisiminti šiomis dienomis apsilankius menininkės parodoje. Pirmoji nuotraukų serija "Aktai" daryta 1981 metais. Taigi šiam kūrybiniam proveržiui - 30 metų.

Šiais laikais tokios nuotraukos nebešokiruoja, bet sovietų valdžios metais požiūris buvo kitoks. Prisiminusi anuos laikus, V.Bubelytė šypsojosi: "Reikėjo man turėti įžūlumo, kvailumo ir dar kažko, kas buvo susipynę. Man buvo smalsu, nes anuomet aktas buvo lyg tabu. Kai kas nors uždengta, norisi bent pro plyšį pažiūrėti - kas ten per velniava slypi ir kodėl negalima. Buvau jauna panelė - 23 metų. Bėgant laikui radosi vis daugiau drąsos, kad darau, kas man patinka, ir net pavyksta įgyvendinti sumanymus." Iš pradžių savo fotografuotus aktus ji rodydavo profesijos bičiuliams. Galiausiai 1989 metais eksponavo parodoje. "Saulius Paukštys įkalbėjo kartu rengti parodą", - prisiminė V.Bubelytė. Fotomenininkė šypsojosi, kad kolegai tai išėjo ne į naudą, nes ažiotažas kilo būtent dėl jos darbų. "Trys davatkos net parašė laišką į vieną dienraštį, - pasakojo V.Bubelytė. - Galiu pacituoti fragmentus: "Kaip tave ir kokiu vardu pavadinti - tokią begėdišką nuogą žmogystą. Tu visoms Lietuvos moterims gėdą užtraukei... Kas gali eiti į tokią parodą - tik paleistuviai..." Mane tokia reakcija tiesiog prajuokino." Ir anksčiau, ir dabar V.Bubelytei įdomi ir svarbi tik kolegų bei fotografijos kritikų nuomonė. Kaip apibūdino pašnekovė, - protingų žmonių.

Kūrybinė rodyklė

V.Bubelytė surengė individualių parodų užsienyje ir Lietuvoje. "Autoportretai" (1981-2003) - svarbiausia V.Bubelytės fotografijų serija. Ją sudaro trys dalys: "Su veidrodžiu" (1982), "Autoportretas" (1983-1994) ir "Aktas" (1981-2003).

Fotografuoti V.Bubelytė pradėjo paauglystėje: iš pradžių objektyvą nukreipė į draugus, žirgus, jojimo varžybas. Pasitaikius progai ėmė darbuotis pas fotomenininką Julių Vaicekauską, daug ko iš jo išmoko. 1980-aisiais dalyvavo trečiojoje Lietuvos jaunųjų fotografų darbų parodoje, po jos buvo kitos grupinės parodos Lietuvoje ir už jos ribų. Šiandien jų priskaičiuojama daugiau nei pusšimtis. Pastaroji personalinė paroda - gal kokia dvidešimtoji. Eksponuojama apie pusė šimto 1981-2003 metų fotografijų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"