TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Pusvalandis su vėjo dievu

2009 09 21 0:00
N.Ciskaridzė padarė išvadą, kad lietuvių virtuvė ir baletas nesuderinami.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Ryškiausia Maskvos didžiojo teatro baleto žvaigždė Nikolajus Ciskaridzė vadinamas ekscentrišku, skandalingu, nenuspėjamu. "Jis visada laimi", - sako jo priešai. "Taip, ant mano galvos - nemaža karūna", - patvirtino šokėjas duodamas išskirtinį interviu "Lietuvos žinioms".

Vėjo dievu jį praminė amerikiečiai. Ne jie vieni priversti griebtis nežemiškų palyginimų. Kai baleto šokėjui būna gera nuotaika (taip dažniausiai ir būna, nors pats N.Ciskaridzė sako, kad visko pasitaiko), jis ima sūkuriuoti scenoje laisvai ir lengvai kaip vėjas.

Pasak praeityje garsaus baleto šokėjo Michailo Lavrovskio, Kolios misija - kilstelėti baleto meną į naują lygį.

Antrąsyk Lietuvoje viešėjęs N.Ciskaridzė atvyko su Maskvos didžiojo teatro baleto trupe. Praėjusį ketvirtadienį į Vilniaus geležinkelio stotį atbildėjo tikras baleto traukinys. Išlipo žvaigždės: Marija Aleksandrova, Natalija Osipova, Ivanas Vasiljevas ir dar šimtas šokėjų. Garsioji trupė atvežė ilgai lauktą, daug reklamuotą, labai brangiai kainavusį Adolphe'o Adamo baletą "Korsaras". Penktadienį N.Ciskaridzė dalyvavo generalinėje repeticijoje, tačiau, kaip vėliau prisipažino, sklandžiai šuoliuoti jam trukdė suvalgyti cepelinai ir kiti lietuviški patiekalai. Šeštadienį jis šoko spektaklyje su partnere M.Aleksandrova.

Rudos hipnotizuojančios akys, gruziniški antakių puslankiai, daili figūra: pirmiausia pamanytum, kad jis - egzotiškas modelis. Judesys, kuriuo šokėjas vis taisosi neklusnią juodų kaip anglis plaukų sruogą, labai primena Juozo Statkevičiaus mėgstamą gestą. Juokiasi jis gana dažnai ir žavingai.

Vaikystėje N.Ciskaridzė buvo šiek tiek bjaurusis ančiukas ir šiek tiek tinginiukas. Maskviškis baleto pedagogas Piotras Pestovas gąsdindavo: "Dievas tau tiek daug davė, kad jeigu nedirbsi, jis tave nubaus." Šiandien 35 metų N.Ciskaridzė dažnai tituluojamas garsiausiu, geriausiu, pajėgiausiu baleto šokėju pasaulyje. Bendrauja jis lengvai ir noriai, per interviu pusvalandį pasako tiek, kiek kitas pašnekovas dėstytų porą valandų. Pasakoja, kad spektaklio dieną stengiasi užsukti į cerkvę uždegti žvakučių - už mirusius tėvus ir pedagogus. Visada pagalvoja: jie mirė, aš gyvenu, šoku - ačiū jiems. "Vilniuje, netoli viešbučio, yra Šv.Nikolajaus cerkvė. Kaip tik man", - nusišypso šokėjas.

- Man buvo staigmena, kad esate jau pensininkas.

- Juk tai gerai. Mūsų tokia profesija: atidirbęs 15 metų, gali gauti pensiją. Tai nereiškia, kad turi išeiti iš teatro. Gauni lengvatų, pavyzdžiui, mažiau moki už komunalines paslaugas, metro ir muziejai - nemokami. Kodėl tuo nepasinaudoti? Juk užsidirbai garbingu darbu.

- Noriai dalyvaujate įvairiuose Rusijos televizijų projektuose. Dėl reklamos ar pinigų?

- Manau, puikiai suprantate, kad pinigai nėra nesvarbūs. Sulaukiu daugybės pasiūlymų, bet renkuosi tik tuos, kurie man įdomūs. O jei dar sumoka - tokia prabanga prieinama nedaugeliui. Ne vienus metus gyvenau tik tarp teatro sienų. Kol susiklosto karjera, reikia paaukoti daugybę laiko. Ilgainiui man tapo ankšta. Kartais norisi atitrūkti, kad grįžtum atgal įgavęs naujų jėgų.

- Ausis įtempęs klausau, kada pasigirs gruziniškas akcentas.

- Niekada nepasigirs. Mano gimtoji kalba - rusų.

- Tiesa, kad jūsų giminaitis - kino režisierius Tengizas Abuladzė?

- Taip, tolimas giminaitis. Kaip Lietuvoje visi vienas kitą pažįsta, taip Gruzijoje visi yra giminės. Be to, jo sesuo dėstė rusų kalbą, o mano mama fiziką toje pačioje mokykloje. Jos visą gyvenimą gražiai draugavo. Kai buvau mažas, dažnai viešėdavome T.Abuladzės sesers namuose, jis ten ateidavo su savo šeima, susirinkdavo kiti giminaičiai. Tai buvo labai svetingi ir turtingi namai.

- Iš Tbilisio į Maskvą išvykote todėl, kad buvote vunderkindas?

- Žinoma. Niekada nenorėjau ten pasilikti. Mano miestas - Maskva.

- Pasakykite atvirai, ar laikote save baleto šokėju numeris pirmas pasaulyje?

- Jei savęs tokiu nelaikai, neverta eiti į sceną. (Juokiasi.) Suprantate, mene negali būti rungtynių. Ar įmanoma pasakyti, kas geriau - Leonardas ar Rafaelis? Juk tai kvaila. Skirtinga jų pasaulėjauta, skirtingi požiūriai. O kaip palyginti Boschą ir Dali? Ir kompozitorių negalima lyginti. Baletas - ne sportas, čia nėra rekordų, yra emocija, šios akimirkos emocija. Aš niekada su niekuo nerungtyniavau. Žinojau viena: tą akimirką, kai išeinu į sceną, privalau būti pats geriausias.

- O konkurencija?

- Ji yra visur, ne tik teatre: ir gamykloje, ir tarp jūsų, žurnalistų. Jei nėra, ramybė neskatina žengti pirmyn. Mažai yra tokių, kurie patys save drausmintų, verstų tobulėti.

- Kaip buvote sutiktas Didžiajame teatre? Su rožėmis?

- Su rožėmis Didysis teatras niekada nieko nesutiko.

- Dygliais?

- Didysis teatras pernelyg didelis, kad kreiptų dėmesį į naujokus. Taip jau jis sustyguotas, jog ten patekęs suvoki, kad esi niekam nereikalingas. Kad jei pats nekrutinsi smegenų, kojų, kūno, nieko ir nebus.

- Vadinasi, Jurijus Grigorovičius jus pakvietė ir paliko likimo valiai?

- Tada jis daug ką pakvietė. Na, nesakyčiau, kad likimo valiai. Jis man iš karto suteikė galimybę išeiti į sceną. Tokį šansą davė daugeliui, bet juk kiekvienas galimybėmis pasinaudoja savaip. Be to, mano gabumai buvo kur kas didesni nei kitų.

- Papasakokite apie savo pedagogės repetitorės Galinos Ulanovos pamokas.

- Aš buvau labai jaunas, ji - labai pagyvenusi moteris. Būtum jai davęs 50 su trupučiu, o ne 86-erius. Atrodė nuostabiai, labai gražiai judėjo, buvo be galo energinga. Nedaug yra tokios kultūros žmonių - aukščiausio lygio. Savo elgesiu, pasitempimu, tikslumu ji diktuodavo toną, nori nenori tekdavo prie jo prisitaikyti. Ir tas tonas nepaprastai skyrėsi nuo likusios aplinkos. Buvo dešimtasis praėjusio amžiaus dešimtmetis. Jeigu prisimenate, Maskvoje - netvarka: skurdas, stigo maisto produktų, visi susirūpinę dėl buities bėdų. Staiga šioje suirutėje šalia tavęs atsiranda žmogus, kuris yra tarsi aukščiau viso to. Mieste slogu, tačiau toks įspūdis, kad ji net nežino apie tas problemas. Ji kitaip mąstė. Ji privertė mane kitaip mąstyti. Ji užduodavo klausimus, į kuriuos nesugebėdavau atsakyti, nors jie būdavo elementarūs, apie artisto elgesį tam tikrose baleto dramaturgijai svarbiose scenose. Iki tol manęs niekas nebuvo to mokęs. Pasirodo, viskas paprasta ir natūralu, bet kas nors turi tai išdėstyti, teisingai paaiškinti, parodyti. Iš milžiniškos Didžiojo teatro minios ji išsirinko mane. Tai jau savaime daug reiškia. Su manimi susiję tiek daug labai talentingų žmonių, kad jei kas nori į mane mesti akmenį, tegu nesistengia, tas akmuo iki manęs niekada neatskries. Mane tie žmonės labai greitai pakėlė į reikiamą aukštį.

- Jūsų oficialiame tinklalapyje mačiau įdomią fotografiją: į jus dėmesingai ir priekabiai žvelgia ne tik G.Ulanova, bet ir Vladimiras Vasiljevas.

- Tada jis vadovavo teatrui. V.Vasiljevas - labai svarbi persona tiek Didžiojo teatro, tiek pasaulinėje baleto istorijoje. Tačiau jo šokio stilius paseno ir numirė gerokai anksčiau nei į teatrą atėjau aš. Estetika keičiasi kas dešimtmetį. Po to madingi tapo kiti šokėjai. Kai atėjome mes, vyravo jau vėl kitokios estetinės normos. Tame senajame Didžiajame teatre, kurį daug kas prisimena nostalgiškai, vyko žiauri konkurencija. Kai tu, dar labai jaunas, pasirodydavai scenoje, būtinai sueidavo visi tuometiniai pagrindiniai šokėjai, meistrai - žiūrėti, kas gi čia toks ir ar drįs jis ką nors savito pasakyti. Šokti buvo sudėtinga, slėgė atsakomybė. V.Vasiljevas ateidavo reguliariai. Žinoma, priekabiai žvelgė, jis ir turėjo taip žvelgti. Kartais būdavo susižavėjęs. Bet jo nuomonė, skirtingai nei G.Ulanovos ar Marinos Semionovos, man mažai rūpėjo (Juokiasi.) Mano startas iškart buvo labai aukštas.

- Apie save turbūt nuolat girdite gandų?

- Nuolat girdžiu šlykštybes. Nepuolu nieko neigti. Jei žmonės nori taip manyti ir kalbėti - prašom.

- O recenzijose - liaupsės.

- Ne visada. Irgi tenka daugybę šlykštybių perskaityti. Tyčia rašo netiesą: scenoje jis nepadarė to ir to. Tai dėl dviejų priežasčių: arba rašantysis draugauja su tavo konkurentu, arba teatro direkcija užsakė kritinį straipsnį, kad tave truputį paauklėtų. Papasakosiu tokį juokingą atvejį. Vienas po kito ėmė rodytis straipsniai, esą aš jau blogai šoku ir iš viso nebegaliu eiti į sceną. Ir tada Prancūzija, šalis, kurioje ir atsirado baletas, įteikia man ordiną už indėlį į meną. Taip, esu Prancūzijos literatūros ir meno ordino kavalierius. Niekas iš mano kartos apie tai net svajoti nedrįsta. Tokiame kontekste tie straipsniai atrodo juokingi. Juokingiausia, kad su manimi sunku kariauti. Galima afišos kampe mažytėmis raidytėmis parašyti, kad spektaklyje dalyvauju aš ir visur Rusijoje bus anšlagas. Paprastai pirmadienis laikomas nedėkinga diena. Paskirkite mane šokti pirmadienio rytą, - susirinks pilnutėlė salė. Kolegoms taip nenutiktų. Ir nesvarbu, kokias šlykštybes apie mane rašytų. Tiesą sakant, nekvaršinu galvos, esu aš geriausias ar nesu. Mano reikalas - išeiti į sceną ir garbingai atidirbti.

- Ar jūsų teatre įmanomos kolegų draugystės?

- Niekur mene draugystės neįmanomos. Melas, jeigu kas taip teigia.

- Ir su partnerėmis?

- Jokiu būdu. Jos tokios pačios konkurentės. Taip, yra draugiški santykiai. Tu gerbi kolegą kaip kūrybingą asmenybę.

- Toks įspūdis, kad Ilzė Liepa - jūsų bičiulė.

- Tiesiog mes su ja nemažai dirbame, mūsų geri santykiai. Draugystė nereiškia, kad žmonės nesipyksta ar nesiginčija: nori nenori ginčų ir net skandalų neišvengsi. Jei tai išauga į priešiškumą, siaubinga. Jei išsisprendžia gražiai, tai ir yra ta pagarba, apie kurią kalbu.

- Kuris iš vaidmenų - jūsų alter ego?

- Tokio nėra.

- Ne "Pikų damos" Germanas?

- Kodėl?

- Jis toks aistringas.

- Kiekviename žmoguje yra visko. Aktoriai - kalbu apie tikrai gerus artistus - žmonės, kurie savo viduje geba surasti reikiamą spalvą. Vivienne Lee sakė, kad kiekvienu vaidmeniu mes atskleidžiame savo sielos dalelę. Taip, mane gali apsėsti idėja - kaip Germaną, tačiau niekada ji nebus susijusi su kortomis. Nesu azartiškas. Tiksliau, esu, bet lošti nemėgstu. Kortos - tai atsitiktinumas. Man atsitiktinumas nereikalingas, man patinka sistema.

- Išvardykite ryškiausių visų laikų baleto šokėjų vyrų penketuką.

- Tai žmonės, susiję su baleto istorijos posūkiais, pakeitę šokio sampratą ir estetiką. Pirmiausia - Vaclavas Nižinskis. Kadangi impresarijus Sergejus Diagilevas ėjo dėl jo iš proto, padarė viską, kad mylimasis kuo labiau išgarsėtų, o baletas patyrė lūžį. Vyrai, iki tol scenoje nešokę, tik vaikščioję, atsidūrė centre. Po to buvo toks šokėjas Vachtangas Čibukiani. Jo dėka visas pasaulis šoka. Tai, ką dabar darome mes, prasidėjo nuo jo. Jis buvo fenomenaliai talentingas, unikalus artistas. Rudolfas Nurijevas, V.Vasiljevas, Michailas Baryšnikovas tik atkartojo tai, ką padarė ir kur pasuko V.Čibukiani. Daugiau joks šokėjas nesukėlė tokių didelių revoliucijų. Iš baletmeisterių, žinoma, Michailas Fokinas. Paskui George'as Balanchine'as. Paskui Williamas Forsythe'as, jis baleto kursą pakreipė dar kitur. Kol kas daugiau niekas naujų posūkių nepaskatino.

- Kuris iš paminėtųjų - jūsų dievukas?

- Nesusikurk sau dievų, pasakyta Biblijoje. (Juokiasi.) Mane žavi Maria Callas. Fantastiškas talento ir proto derinys leido jai manipuliuoti savo duomenimis. Galvoji: argi ji, būdama tokios išorės ir turėdama tokį aštrų balsą, gali įsikūnyti į lyrinių operų herojes?! Bet ji įsigudrindavo tai padaryti. Taip pat ji atlikdavo tokias sudėtingas dramatines partijas, kurių kitos dainininkės nepajėgdavo sudainuoti. Jos dėka iš nebūties buvo prikelta daugybė operų. M.Callas asmenybės visuma man - pavyzdys. Kai klausau jos dainuotų spektaklių įrašų, galiu tiksliai pasakyti, kurioje scenos vietoje ji stovi. O šiaip - nemėgstu nei ryškių, nei bespalvių.

- O ekscentriškus?

- Ir ekscentriškų nemėgstu. Ekscentrika turi būti pateisinta. Anapus ekscentrikos privalo glūdėti mintis.

- Su kuo esate pažįstamas iš lietuvių?

- Pažįstu kolegą Nerijų Jušką. Susipažinau su J.Statkevičiumi, labai įdomus žmogus, subtilus menininkas. Juozo dėka susipažinau su Gintaru Varnu, Maskvoje nuėjau į jo madrigalinių operų spektaklį. Nelabai mėgstu madrigalinės muzikos, bet tuo spektakliu tiesiog gėrėjausi. Tačiau pats talentingiausias lietuvis - Maskvoje dirbantis režisierius Mindaugas Karbauskis. Neįtikima, kad grynakraujis lietuvis šitaip jaustų rusų literatūrą! Mindaugas pats rašo inscenizacijas, pavyzdžiui, Andrejaus Platonovo, Leonido Andrejevo, grynai rusiško mentaliteto autorių ir jam puikiai pavyksta. Vadinasi, jaunuolis - genijus. Rimas Tuminas inscenizacijų nerašo. Ima žinomą pjesę ir "atrakina" ją netikėtu raktu. Tarkim, jo "Dėdė Vania" pastatytas visai kitaip negu būtų pastatęs rusas.

- Jūs jau matėte?!

- Aš dažnai vaikštau į teatrą. Bet yra ir tokių R.Tumino spektaklių, kurių nemėgstu, galbūt nesuprantu. O Mindaugo nesu matęs nė vieno prasto, nė vieno atsitiktinio spektaklio. Kaip veikia jo smegenys! Fantastika.

- Už kokį klausimą galėtumėte žurnalistui skelti antausį?

- O kam? Gyvenimas skels. Papasakosiu tokį nutikimą: kai vėžiu sirgusi žinoma aktorė buvo prie mirties, per vieną pobūvį prie jos sūnaus, taip pat aktoriaus, priėjo žurnalistė ir žiaumodama sumuštinį paklausė: "Na, ir kaip laikosi jūsų mamaitė?" Įsivaizduojat? Jei būčiau stovėjęs šalia, tikrai būčiau jai trenkęs.

- Sako, kad jūs chiromantas.

- Chiromantas nesu, bet labai greitai susidarau nuomonę apie žmogų pagal jo rankas.

- Ne pagal akis?

- Akys moka meluoti, rankos niekada nemeluoja.


Nikolajus Ciskaridzė gimė 1973 metų gruodžio 31 dieną Tbilisyje. 1984 metais buvo priimtas į Tbilisio baleto mokyklą, nuo 1987 metų tęsė mokslus baleto mokykloje Maskvoje. Ją baigęs, 1992 metais buvo priimtas į Didžiojo teatro baleto trupę. Greitai tapo pagrindiniu solistu, paskui primarijumi. Maskvos valstybinį choreografijos institutą baigė 1996 metais. Iškart atkreipė tokių baleto meistrų, kaip G.Ulanova, M.Semionova, J.Grigorovičius, V.Vasiljevas dėmesį. Šiuo metu Didžiajame teatre dirba dar ir pedagogu repetitoriumi. Įvairių apdovanojimų ir tarptautinių konkursų laureatas, Rusijos liaudies artistas (2001).

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"