TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

R.Dailidės laiko labirintų gelmėse

2008 01 22 0:00
LŽ nuotraukoje - šiaulietis fotomenininkas R.Dailidė.

Įvairius gyvenimo dalykus užkabinantis šaulietis Ričardas Dailidė - žinomas fotomenininkas, tačiau ne visi prisimena jo, estrados dainininko, karjerą. Dar jis - medikas, upeivis, parodų rengėjas. Pernelyg neteikdamas reikšmės savo veiklai ir nuopelnams, sako, kad jis - laisvas žmogus ir jam labai įdomu gyventi.

Ričardą Dailidę gerai pažįsta šiauliečiai. Jų, regis, nė nestebina, kad R.Dailidė, pasak jo paties, "daugiau nei tris dešimtmečius tarnavęs medicinos mūzai Apolonijai", kažkaip suspėdavo ir į miesto, ir net į šalies svarbiausius kultūros renginius. Spragsėjo fotoaparatu ir rengė personalines parodas šalyje ar užsienyje, jose pelnė daugiau kaip 30 apdovanojimų. Aktyviai spaudoje besireiškiantį šiaulietį, spausdinantį ne tik nuotraukas, bet ir tekstus ne tik savo miesto, bet ir didžiausiuose šalies laikraščiuose bei žurnaluose, kultūriniuose leidiniuose, seniai įsidėmėjo skaitytojai. Todėl kilo labai didelė nuostaba, kai per pokalbį paaiškėjo, kad R.Dailidė niekada... nedirbo spaudoje!

Tačiau tai - ne vienintelė gerokai intriguojanti žinia kartu su autoriumi vartant neseniai pasirodžiusį jo fotografijų albumą "Laiko labirintuose" (dailininkas Rimantas Dichavičius, teksto autorius Virginijus Kinčinaitis).

- Knyga "Laiko labirintuose" - įspūdingas, didelės apimties leidinys, kuriame yra ir gerai žinomų darbų iš seniai įsidėmėtų bei pripažintų ciklų, ir visai nematytų, prieš kelis dešimtmečius darytų fotografijų. Kas paskatino šitaip pristatyti savo kūrybą?

- Knygoje - visų mano pagrindinių ciklų fotografijos, kiti svarbiausi darbai, kuriuos sukūriau per penkiasdešimt metų. Nes tai - pirmasis mano fotografijų albumas ir žinau, kad daugiau neišleisiu, - tokiam darbui nėra nei jėgų, nei pinigų. Šiais laikais išleisti fotografijų knygą nepaprastai sudėtinga, ypač kai pačiam tenka ieškoti lėšų.

Taigi knyga, į kurią sudėtos 1956-2006 metų fotografijos tapo kūrybos rinktine, to meto panorama, kartu - tarsi asmens biografija, pristatanti svarbiausius mano gyvenimo momentus.

Apskritai, esminė mano kūrybos nuostata - laiko ženklų atspindys fotografijoje.

- Koks pirmasis svarbus ženklas, patekęs į knygą?

- Mėgėjiškas darbelis "Antroji navigacija", nufotografuotas 1956 metais. Įdėjau jį kaip simbolį. Juk tai laivas "Kama", jame atlikau praktiką, buvau junga, plaukiojau Nemunu, kanalais, įlankomis net iki Gdansko.

- Ar romantiškos svajos paskatino Šiaulių gimnazijos moksleivį vykti į Kauną mokytis upeivystės?

- Ne, sudėtinga šeimos padėtis. Nebaigiau Šiaulių gimnazijos, nes tėvą antrąkart išvežė į Sibirą, o mes netekome būsto. Glaudėmės tvartuose, palėpėse - ten mus žiemą apsnigdavo... Tada ir mokslai man prastai sekėsi - buvau beveik paskutinis klasėje. O kai įstojau į upeivystės mokyklą, pasiryžau sau ir kitiems įrodyti, kad gali būti ir kitaip. Mokiausi ir vakarais - trejų metų studijas baigiau vien penketais, tuo metu geriausiais pažymiais.

Baigęs mokslus, gavau siuntimą dirbti į Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) upių uostą kapitono padėjėju. Ten baigiau vakarinę - paskutinę vidurinės mokyklos klasę. Po to įstojau į medicinos mokyklos dieninį skyrių: dieną mokslai, vakare - darbas. Tačiau to man buvo maža. Norėjau į viską kabintis, viskas buvo įdomu, tad ėmiau ir muzikos mokykloje mokytis. Tačiau to jau buvo per daug: nepajėgiau visko aprėpti, neišlaikė organizmas.

- Kas labiausiai įsiminė iš to laikotarpio?

- Jaunų ambicingų devyniolikmečių maištas. Įsivaizduojat, šešiolika jaunuolių revoliucijos lopšyje surengia streiką?! Dėl to, kad mus, diplomuotus kapitono padėjėjus, apgavo. Tuo metu laivyne trūko žmonių, tai paprašė, kad padirbėtume "matrosais". Neatsisakėme. Tačiau kai sutartas pagalbos terminas baigėsi, nebeskyrė į mūsų tikrąsias pareigas. Labai supykome. Tris dienas miegojome bendrabutyje, o laivynas stovėjo... Įdomu, kad kai pagaliau valdžia sušaukė susirinkimą, mūsų nebarė - atnešė ir ant spintelių kiekvienam padėjo paskyrimus. Dažnai pagalvoju, iš kur berniukams buvo tiek drąsos? Juk tas įvykis - 1957 metų prisiminimas.

- Sankt Peterburgas - ne tik revoliucijos, bet ir pasaulinio garso kultūros lopšys. Teko įsitikinti?

- Dar kaip! Ten ir Igorio Starvinskio, ir Van Kliberno klausiau. Kai tik algą gaudavau, visų pirma pasirūpindavau bilietais.

Kartais mėnesių mėnesius tekdavo eilėse stovėti. Pamenu, laukėme atvažiuojant garsiausio italų tenoro Mario del Monaco. Eilėje į jo koncertą bene pusę metų stovėjau: iš pradžių, kaip tuo metu buvo įprasta, užsirašiau į eilę, po to - nuolat budėjau. Kasdien po darbo bėgdavau tiesiai prie Marijos teatro, o dainininkas tąkart kažkodėl visai neatvažiavo... Buvo įdomus, intensyvus gyvenimas.

- Tačiau Sankt Peterburge nepasilikote, grįžote į Lietuvą.

- Neseniai vėl lankiausi Sankt Peterburge, net susitikau su keliais bičiuliais, dalyvavusiais mūsų sukilime. Mėgstu keliauti, daug kur buvau nuvykęs, bet gyventi svetur?.. Be savo kalbos, žmonių, savo vargų? Aš negalėčiau gyventi be Lietuvos.

Ir tada, baigęs medicinos mokyklą, jau buvau sotus gyvenimo svetur. Traukė Lietuva, Vilnius. Todėl grįžau, įsidarbinau kuo arčiau sostinės - Nemenčinėje. Bet labai susirgau, nebuvo kur dėtis, grįžau pas tėvus į Šiaulius.

- Trumpame prisistatyme "Laiko labirintuose" minite, kad Šiauliuose dainavote Vinco Masionio vadovaujamame estradiniame ansamblyje. Ypač sėkmingai dalyvavote 1966-1967 metų "Gintarinės triūbos" ir 1968 metų "Vilniaus bokštų" konkursuose. Jie gerokai pakoregavo jūsų gyvenimą.

- Taip, laimėjau diplomanto vardą "Vilniaus bokštų" konkurse, kuriame dainavo ir Janina Miščiukaitė, Ona Valiukevičiūtė, Stasys Povilaitis. Po konkurso mane pakvietė solistu į Valstybinės filharmonijos ansamblį "Vilniaus aidai". Du sezonus ten dainavau. Daug koncertavome Lietuvoje, važinėjome po Sovietų Sąjungą. Per gastroles fotografuodavau.

Iš to laikotarpio liko įdomių fotografijų, kelios jų - albume. "Rytinė higiena Saranske" padaryta 1969 metais, tuomet Mordvių autonominės respublikos sostinėje. Joje - universiteto dėstytojos ir studentės valo nuo batų purvą. Gerai matyti erotiškos moterų kojos, o jos pačios - susigūžusios, palinkusios. Beveidė žmonių masė.

- Jų vienodo kirpimo paltai ir šukuosenos. Tačiau moterys nori būti gražios, išlipti iš to purvo...

- Ši paprasta buitinė scenelė byloja apie būtį. Kaip ir fotografija "Gerbės ratas" (1969) iš Tadžikijos: dargana, šlapia, o žmonės dviračiais per purvyną suka ratus aplink paminklą Leninui. Beprotiškas, betikslis važiavimas. Mano visi tokie darbai - išplėšti iš gyvenimo, be režisūros. Net ciklai "Kelionių dienoraščiai" ar "Langas į Kubą".

- Kodėl taip trumpai dainavote "Vilniaus aiduose"?

- Nes neturėjau būsto Vilniuje, o Šiauliuose pasiūlė butą, dantų techniko darbą ligoninėje. Susigundžiau. Dabar, aišku, gailiuosi. Galėjau dar kokį dešimtmetį dainuoti.

- Dabar sugrįžkite į sceną.

- Ne, ne! Nors mane ir kvietė į bigbendą, bet atsisakiau. Aš taip lengvabūdiškai nesielgiu, tai labai atsakinga.

- Tad ir parodykite šių dienų televizijų iškeptoms fonograminėms "žvaigždėms", kad estrada - tai darbas: su balsu, muzika, tekstu.

- Viskas iš esmės pasikeitė. Dabar tenkinami žemiausio lygmens muzikos poreikiai - primityvi muzika, atlikimas. Man neramu dėl tų jaunų žmonių, kurie dabar pasikėlę iki euforijos. Kas atsakys už jų likimus, kai jie bus nublokšti nuo scenos, niekam nereikalingi? Kas su jų sielomis bus, kaip klostysis jų gyvenimai?

- Jūs, kad ir baigęs solisto karjerą, likote tarp muzikantų. Jau ko vertos ekspresija trykštančios fotografijos iš ciklo "Gyvenimas džiaze"!

- Birštono džiazo festivalyje lankausi nuo pačios pradžios - 1980 metų. Nuolat nuvažiuoju, fotografuoju, ten rengiu savo parodas. Labai norėjau šį ciklą įtraukti į albumą, nors kai kas ir prieštaravo, kad spalvotos džiazo fotografijos trikdys vientisą nespalvotų darbų nuotaiką.

Labai mėgstu fotografuoti užkulisiuose. Štai kad ir Petras Vyšniauskas. Atrodytų, toks meistras, o kaip kaupiasi, išgyvena prieš kiekvieną pasirodymą! Gaila, į knygą ne visos mano mėgstamos fotografijos iš Birštono pateko. Bet yra Arina, Liudas Šaltenis, Romualdas Grabštas, kiti muzikantai.

- Įsimintini ir kitų menininkų portretai iš ciklo "Kūrėjų portretai". Tikriausiai kiekvieną šių darbų lydi ypatinga pažinties ir bendravimo istorija?

- Taip, teko fotografuoti daug įdomių žmonių. Tai dievdirbys Lionginas Šepka pievoje, Žibuntas Mikšys savo namuose Paryžiuje, Algis Kaušpėdas per "Roko maršą per Lietuvą", Nidos simbolis dailininkas Eduardas Jonušas, tragiškai žuvęs skulptorius Vitalijus Lukošaitis ar Briuselio kavinėje "Seni geri laikai" sutiktas profesorius lingvistas Liutauras Kazakevičius. Šioje garsių žmonių portretų galerijoje - Gerardas Bagdonavičius, vienas garsiausių tarpukario ekslibrininkų, regis, Pietų Amerikoje laimėjęs pirmąjį prizą. Jis buvo ir aktorius, vadinęs rusų filmuose dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. G.Bagdonavičius buvo puikus pedagogas, skatinęs kurti šimtus jaunų šiauliečių. Genialus žmogus! Jis mane kažkodėl toleravo, net trejetą parašydavo, nors ir neturėjau jokių gabumų piešti.

O vieni įsimintiniausių - susitikimai su menotyrininke Valerija Čiurlionyte-Karužiene. Taip susidraugavome, kad ji mane pakvietė į M.K.Čiurlionio muziejų, parodė visus fondus, visus iki vieno savo brolio darbus. Gaila, tąkart nebuvau pasiėmęs fotoaparato.

- Tai ar galite pasakyti, kad tarp visų jūsų darbų ir pomėgių fotografija užima svarbiausią vietą?

- Nesakyčiau. Galbūt tik galutinis rezultatas fotografuojant geriau matomas. Man patinka užkabinti įvairias gyvenimo briaunas. Aš laisvas žmogus. Man įdomu gyventi nesiekiant jokių ypatingų rezultatų.

- Tačiau šiauliečiai jūsų darbus pastebi ir gana gerai įvertina. Jūs - pirmasis fotografas, kuris apdovanotas apskrities viršininko garbės ženklu, jau antrą kartą jums skirta Šiaulių kultūros ir meno premija.

- Man rūpi Šiauliai, miesto kultūrinis gyvenimas. Praėjusiais metais su kolegomis išleidome didžiulį albumą "Šiauliai" - jame mūsų meilė ir savitas žvilgsnis į savąjį miestą. Rūpi jauni menininkai, todėl prieš keletą metų ėmiausi kuruoti jaunųjų fotografų parodą "Posūkis. Smagu, kad vis daugiau jaunimo susidomi fotografiją, kad Šiaulių universitete jau dėstoma ši disciplina, atsiranda ne tik įdomių menininkų, bet ir gabių jaunų teoretikų. Manau, jau laikas atkurti mūsų mieste Lietuvos fotomenininkų sąjungos Šiaulių skyrių. Gaila, kad ankstesnė valdžia jį sužlugdė, kai apimta privatizavimo euforijos atėmė iš mūsų skyriaus patalpas.

Gerai, kad Šiauliuose vis daugiau dėmesio ir vietos fotografijai skiria "Aušros" muziejus, Dailės parodų rūmai, universiteto dailės galerija, bibliotekos, galerijos.

- Vienoje erdvių - Aušros alėjos rūmuose penktadienį atidaryta intriguojanti paroda "Kaukės ir gyvūnai". Ji tarsi įžanga į greit pasirodysiančią knygą "Užgavėnės Kurtuvėnuose", kurioje daug unikalių jūsų ir jūsų kolegų fotografijų.

- Daugiau kaip prieš 30 metų šiauliečiai pirmieji atgaivino senąją lietuvių tradiciją švęsti Užgavėnes Kurtuvėnuose. Sovietmečiu tai buvo draudžiama, žmonės persekiojami, tačiau tradiciją saugojo. Nuolat važiuoju į Kurtuvėnus, deja, matau, kad unikali tradicija jau yra prislopusi. Ji nyksta, kinta, nes senoliai jau išmirė, kaukės nebe tos... Žmonėms nebeįdomu. Todėl tikimės, kad bent mūsų fotografijos knygoje "Užgavėnės Kurtuvėnuose" įamžins ir primins reikšmingą mūsų kultūros istorijos tradiciją.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"