TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

R. Fordas norėtų parašyti dar vieną romaną

2016 06 24 6:00
Richardas Fordas: „Kiekvieną kartą kuriu save iš naujo. Kai baigiu rašyti knygą ar novelę, savęs nuolatos klausiu - gal jau pakaks?"
Roberto Yagerio nuotrauka

„Jaučiu, kad norėčiau parašyti dar vieną romaną ir jis būtų visai nepanašus į ankstesnes mano knygas“, – sako amerikiečių rašytojas Richardas Fordas, neseniai Astūrijos regiono sostinėje Ovjede per iškilmingą įteikimo ceremoniją apdovanotas Astūrijos princesės premija.

Iki 2014 metų šis apdovanojimas buvo vadinamas Astūrijos princo premija, tačiau princui Felipe tapus karaliumi, buvo pervardinta jo devynerių metų dukters princesės Leonoros vardu. Ispanijoje ši premija itin vertinama, prilyginama Nobeliui. Premija skiriama asmeniui, grupei ar organizacijai už reikšmingus darbus literatūros, kino, šokio, muzikos ar kitose meno srityse.

Ankstesniais metais šią premiją yra gavę JAV architektas Frankas Owenas Gehry, Ispanijos kino režisierius Pedro Almodovaras, JAV legendinis bardas Bobas Dylanas, vienas iš Niujorke stovinčių Jungtinių Tautų (JT) pastatų komplekso projektuotojų ir kiti.

R. Fordas – 72-ejų amerikiečių rašytojas, galintis didžiuotis ne vienu garbingu apdovanojimu, tarp jų PEN Faulknerio prizu ir prestižine Pulitzerio literatūros premija.

Žymiausi rašytojo kūriniai: „Nepriklausomybės diena“ (Independence Day, 1995), „Kanada“ (Canada, 2012)

Ciniško realizmo kryptis

R. Fordas niekada savęs nelaikė šiurkščių istorijų autoriumi. Tačiau literatūros kritikai jį linkę pavadinti ciniško realizmo skleidėju. Tarsi prieštaraudamas jų teiginiams, rašytojas kuria savitą pasaulį. Jo knygų personažai įsisukę į kasdienio gyvenimo verpetus, dažnai esti santūrūs ir paprasti. Galbūt todėl, literatūrologai tarp eilučių įskaito ir pesimistinių gaidelių. Tačiau stebinamai realistinė pasakotojo intonacija užkariavo daugelio šalių skaitytojų širdis.

Amerikiečių rašytojas Richardas Fordas neseniai pelnė Astūrijos princesės premiją.english.olemiss.edu nuotrauka

Vaizduotė kaip patyrimas

„Nemanau, kad rašantysis apie netektį, turi pats ją patirti. Galima nujausti. Toks rašytojo darbas. Esame empatiški, įsivaizduojame, kad tai galėtų būti mūsų patirtis. Tačiau neprivalome rašyti vien apie tai, ką esame patyrę savo kailiu“, – prisipažino R. Fordas.

Jis tikras, kad empatija, užuojauta kitam metams bėgant vis didėja. „Visada nekenčiau nuomonės, kad senstant silpsta žmogaus smalsumas. Galbūt todėl, kad pats niekada jo neprarandu – vis dar esu labai smalsus“, – patirtimi dalijosi rašytojas.

„Tikėjimas yra vienintelis nematomybės įrodymas. Ši manymo linija yra artima mano suvokimui. Manau, tą patį galima pasakyti ir apie vaizduotę. Vaizduotė visada turi priežastį. Egzistuoja tai, apie ką nežinome esant. Betikslis vaizduotės suvaržymas riboja smalsumą, imlumą užjausti. Galų gale, jei turime galimybę rinktis, tai kodėl romanas negali padėti skaitytojui patirti tų jausmų ir emocijų, kurių jis niekada nepajuto, o gal ir nepajus“, – svarstė knygų autorius.

Rašytojas prisipažino nežinąs, ar skaitymas padaro mus geresnius, bet tikrai leidžia pamatyti gyvenimo įvairovę, juk literatūroje dažnai narpliojami ir gyvenimiški klausimai. „Tai suteikia galimybę saugioje knygos aplinkoje rasti svarbiausias išeitis, analizuoti. Jei kas nors skaitydamas nori pasijusti geresnis – prašau, tai jo asmeninis reikalas. Tačiau norėti būti geresniam ir tokiam būti – du skirtingi dalykai“, – sako R. Fordas.

Rašo žmonėms

„Istorijos yra sukuriamos. Nėra taip, tarsi jos tūnotų platoniškoje hipererdvėje, lyg neperskaityti laiškai. Rašytojai išleidžia jas į pasaulį. Tikroviškai išgalvotos istorijos randa savo asmeninę erdvę, kurią kuo puikiausiai užpildo savimi. Rašytojas privalo įsijausti, „perkratyti smegenis“. Šis sukrėtimas gali būti puikus atsakymas į klausimą, kodėl esame šioje žemėje“, – svarsto R. Fordas. Jis tikina, kad istorijų turiniui labai svarbios detalės. Moralinė jų ypatybė gali pasirodyti svarbiausia ir tapti nenuginčyjama pasirinkimo jėga. Pasekmės – nenuspėjamos. Kūrėjo teigimu, jam visada aišku, kada artinasi istorijos pabaiga, ir viliasi, kad galbūt ši savybė jį paverčia geru trumpų istorijų rašytoju.

„Nematomybė egzistuoja ir turi daug galimybių. Tačiau aš pasitikiu savo instinktais. Fikcija yra mano vaizduotės tarpininkė – patikimiausias kelias į nežinią, – samprotauja R. Fordas. – Niekada nežiūrėjau į rašymą kaip į saviraiškos priemonę ar savotišką savęs pažinimą. Tiesiog rašau žmonėms. Stengiuosi ką nors padaryti dėl kitų, manau, kad tai teisingiausias mano sprendimas.“

Žodžiai virsta kūnu

„Žodžiai, kuriuos vartojame kalbėdami, yra mūsų pasaulio atspindys – tai, kuo kasdien gyvename. Jie nėra tuščiaviduriai. Reikšminga ir tai, kaip juos tariame. Iškalbai svarbi tartis bei intonacija. Nerimauju dėl žodžių trumpinimo manieros. Galbūt todėl, kad teko išbandyti ilgą kalbos pažinimo procesą, pavyko suprasti, kad žodžiai turi ne vien skiemenis, bet ir kūną. Tarp žodžių ir dvasios tikrumo maža atskirtis. Jie man daug svarbesni nei kitiems. Sergu disleksija (specifiniu atminties, skaitymo, rašymo ir tarimo sutrikimu)“, – atvirai kalba kūrėjas.

llgai nepripažintas autorius Henry Davidas Thoreau yra pasakęs: „Rašytojas yra asmuo, neturintis ką veikti, bet visuomet atrandantis kuo užsiimti.“ Ši mintis R. Fordui pasirodė įkvepianti. Jis dažnai pagalvoja, kad ir pats toks yra – visuomet užsiėmęs.

Novelistas yra minėjęs, kad gyvenimas yra tarsi parengtas detalusis statybų projektas, kuriuo remiantis statomas pastatas. Tačiau dabar, praėjus nemažai laiko, prasitarė, kad jo egzistavimo buveinės planas dar tik eskizuose.

„Kiekvieną kartą kuriu save iš naujo. Kai baigiu rašyti knygą ar novelę, savęs nuolatos klausiu – gal jau pakaks?

Kada nors mano atsakymas bus teigiamas. Rašymas nėra profesija, kurią vedžiau amžiams. Tačiau kas gali būti geriau už galimybę pasidalyti mintimis, kurių esi sukaupęs savyje? Rašydamas knygas negali pritrūkti idėjų, turi pasakyti ką nors negirdėta. Labiausiai džiugina skaitytojai, atėję paprašyti autografo. Jie nustebina sakydami, kad lauks dar vienos mano knygos. Manau, esu laimingas turėdamas auditoriją kūrinio, kurio dar nėra. Jaučiu palaikymą. Kada protas brandus, į galvą ateina tik pačios geriausios idėjos“, – džiaugiasi R. Fordas.

Parengė EVELINA JOTEIKAITĖ

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"