TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

R.Girskis prieš vėžį laimi 1:0

2008 05 17 0:00
Lentynos, pilnos apdovanojimų ir nuotraukų, treneriu tapusiam krepšininkui primena keturis dešimtmečius atkaklaus darbo.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Vėžys - liga, kuri nesilaiko jokių taisyklių. Su ja kovoti reikia savo jėgomis. Taip sako šią savaitę priešpaskutinį chemoterapijos kursą kenčiantis krepšinio treneris Rimas Girskis. Jis turi gerų naujienų.

Pernai legendinis Vilniaus "Statybos" krepšininkas, ukrainiečių Mariupolio "Azovmaš" ekipos treneris buvo operuotas Ukrainoje, Donecke. Tačiau ši operacija nepadėjo, tad Lietuvoje buvo atlikta antroji. Gydytojai Arnoldas Krasauskas ir Saulius Cicėnas vyrui pašalino stemplę, kurioje parazitavo auglys. Trečios stadijos stemplės vėžys grasino suėsti trenerio sveikatą, atimti gyvybę. Per pusę metų gynėjas atlaikė šešis chemoterapijos ciklus ir nuolat sau kėlė klausimą: kiek dar liko gyventi?

- Geros naujienos, kad mano organizme nėra metastazių. Tai rodo balandžio 24 dieną Vokietijoje atlikti tyrimai. Sergant vėžiu tai - tikrai didelė pergalė. Grįžus į Lietuvą dar buvo atlikta ir endoskopija. Auglys neplis. Tai nereiškia, kad jo nėra, tačiau jis susitraukęs, sumažėjęs ir šiuo metu nepiktybinis. Geresnių žinių negalėjau sulaukti.

Gyvenimui neskolingas

- Šią savaitę atsigulėte į ligoninę, kad jums atliktų chemoterapiją. Jei auglys nepiktybinis, kam dar du gydymo kursai?

- Profilaktiškai. Vėžys - pavojinga, klastinga liga. Gali netikėtai atsinaujinti po pusmečio ar metų. Kova nebaigta. Vilniaus medikai, kuriems esu labai dėkingas už išgelbėtą gyvybę, mane įtikino, kad gydymą reikia užbaigti. Tam, kad sunaikintume mikroorganizmus, kurių dar galėjo likti.

- Kodėl kalbėdamas apie ligą vis kartojate žodžius kova ir pergalė?

- Konsultavausi keturiose valstybėse: Lietuvoje, Ukrainoje, Rusijoje ir Vokietijoje. Visi medikai be išimties kartojo, kad labai svarbu mano psichologinė būsena, noras pasveikti ir gyventi. Argi ne kova, kai tau sakoma, kad galbūt gyventi liko tik pusė metų ar metai? Tai kova su likimu, už gyvybę, pati tikriausia kova.

- Filme "Prieš pakratant kojas" du sergantys vyrai, sužinoję, kad greitai mirs, sudarė sąrašą dalykų, kuriuos norėtų nuveikti iki mirties. Ar ir jūs tokį turėjote?

- Matote, namas pastatytas, medžiai pasodinti ir išaugę (rodo į eglaites ir pušis už lango), vaikai suaugę, turi savo gyvenimus. Viskas padaryta. Testamentą buvau seniai parašęs, kadangi dažnai skraidau. Aš gyvenimui neskolingas. Gal gyvenimas man skolingas už atsidavimą darbui? Užtat ir leido pasveikti? Trokštu vieno - ilgiau pagyventi ir būti naudingas šeimai bei artimiesiems, noriu dirbti. Kai susirgau, jutau nepasitenkinimą, kad per pačią brandą, tik pradėjus siekti pergalių, mane privertė padaryti pertrauką ar net visiškai sustoti. Labai mėgstu savo darbą, noriu kartu su savo auklėtiniais laimėti daug daugiau.

- Ką norėtumėte laimėti kartu su "Azovmaš" vyrais?

- Viską (juokiasi). Eurolygą.

Klausimas Dievui

- Greitai vėl žadate grįžti į Ukrainą, toliau treniruoti Mariupolio "Azovmaš" komandą. Ar darbas ir dabar atrodo svarbiausias? Gal pasikeitė prioritetai?

- Darbas, žinoma, po šeimos, yra svarbiausias. Tai nepasikeitė. Tačiau šį tą supratau. Prisimenu, skaičiau istoriją. Vienas žmogus gavo progą užduoti Dievui klausimą. Jis labai protingai paklausė: kokią didžiausią klaidą daro žmogus gyvendamas? Dievas jam atsakė: didžiausia žmogaus klaida, jog jis labai sunkiai dirba stengdamasis uždirbti pinigų, kad galėtų geriau gyventi, tačiau sunkiai dirbdamas susigadina sveikatą, o paskui leidžia sunkiai uždirbtus pinigus stengdamasis ją pataisyti (šypsosi, tarsi kalbėtų apie save - aut. past.).

Man darbas labai svarbus ir mielas. Visas gyvenimas susijęs su krepšiniu - žaista ir treniruota. Liga privertė susimąstyti, ar verta darbui atiduoti visą save. Tačiau nedirbsi gerai, jei savęs neaukosi. Grįžęs į darbą turbūt vėl vadovausiuosi tuo pačiu principu. Tačiau stengsiuosi apeiti kampus, kuriuos tik įmanoma, kad be reikalo neeikvočiau nervų ir sveikatos. Stengsiuosi dirbti protingiau.

- Sužinoję apie ligą, jūsų kolegos iš "Azovmaš" klubo jus labai palaikė. Laukia jūsų grįžtančio?

- Esu dėkingas "Azovmaš" klubo prezidentui Aleksandrui Savčiukui. Kai susirgau, du kartus jam sakiau: paleiskite mane, nes negalėsiu dirbti visą sezoną. Jo atsakymas buvo toks: "Rimai, mes ne be reikalo kartu dirbome, komandą pakėlėme į europinį lygį. Ir ne tam kartu dirbome, kad dabar tave mesčiau. Skiriu tave sporto direktoriumi. Rink trenerius, kurie, manai, yra reikalingi. Gydykis. Aš tau visada viskuo padėsiu." Niekas nemanė, kad mirsiu, bet šansas - išgyvensiu ar ne - buvo gal tik 50 ir 50 arba dar blogiau - 30 ir 70. Jis pats prieš 5 metus sirgo odos vėžiu, todėl pažinojo daug specialistų, kuriuos ir man rekomendavo. Noriu savo darbu, žiniomis, patirtimi grąžinti jam moralinę skolą. Esame susitarę - kai pasveiksiu, grįšiu. Tikiuosi, jau šį mėnesį bus priimtas sprendimas dėl mano grįžimo.

- Ką apie tai sako gydytojai?

- Medikai pritaria, kad galiu grįžti, bet įspėja: nepervark, nesinervink, saugok save. Gydytojų ne tik klausau, bet ir su jais pasiginčiju. Man reikia adrenalino, emocijų, išgyvenimų, kad gyvenčiau visavertį gyvenimą, tai man netgi padėtų kovoti su liga, jei ji atsinaujintų. Dabar turiu pusę laisvos dienos ir nežinau, kur save dėti. Man reikia darbo.

"Gąsdina" anūkai

- Namuose Vilniuje turite kelis treniruoklius. Sportavote ir gydydamasis nuo vėžio?

- Taip. Kiekvieną rytą valanda arba pusantros praeidavo sporto kampelyje. Tai man labai padėjo, psichologiškai buvo svarbu, kad galiu sportuoti, nors ir mažesniu krūviu. Be to, po chemoterapijų sportas padėjo ir fiziškai atsigauti.

- Turite krepšinio kamuolį sporto kampelyje?

- Namuose kamuolys man nereikalingas, o sodyboje yra keletas. Anksčiau turėjau kelis suvenyrinius kamuolius, gautus įvairiomis progomis, su parašais. Tačiau vienas kitas sirgalius užeidavo, seilę pavarvindavo, o mano širdis gera - tai ir išdovanojau (juokiasi).

- Auga penki anūkai. Ar kuris nors bus krepšininkas?

- Turbūt nei vienas netaps. Nikas ir Domantas gąsdina, kad eis krepšininko keliu. Kadangi labai nebijau, tai anūkai kol kas ir nepradeda: pabando, pabando ir vėl suka kitu keliu.

- Kodėl sakote "gąsdina"? Ar būti krepšininku - taip blogai?

- Turi būti širdies šauksmas. Prievarta nieko nepasieksi. O laikas bėga, jie gali ir nespėti.

Krepšininko duona nėra saldi. Tai labai sunkus darbas. Treniruodamas vyrus kitą kartą ir pats jų labai gailiu. Jiems reikia atlaikyti nežmoniškus krūvius, jei nori ko nors pasiekti.

Bėgte į sporto areną

- Jums gydantis Mariupolio "Azovmaš" komandą treniravo ukrainietis Aleksejus Zavalinas, lietuvis Algirdas Brazys, dabar treniruoja slovėnas Mehmedas Bečirovičius. Ar sekėte savo komandos žaidimą ir gyvenimą? Kaip sekėsi jūsų auklėtiniams, treniruojamiems kitų trenerių?

- Neatitrūkau nuo komandos. Gydydamasis Ukrainoje buvau tris ar keturis kartus, žiūrėjau ne vienas mūsų komandos rungtynes. Dabar, pasibaigus sezonui, aptarta kitų metų ekipos sudėtis, dalyvavau svarstymuose. Šį savaitgalį išvykstu stebėti Ukrainos vyrų krepšinio superlygos finalo ir iki gegužės pabaigos būsiu ten.

Pernai "Azovmaš" buvo labai stipri komanda - ir čempionais tapome, ir FIBA Europos taurės finale žaidėme. Pernai nebijojau nei "Žalgirio", nei "Lietuvos ryto", galėjome kaip lygūs žaisti. Šiemet sekėsi truputį prasčiau. Per ULEB taurės turnyrą galėjome pasirodyti kur kas sėkmingiau. Jei darbas būtų vykęs pagal planą, galėjome tapti prizininkais. Po manęs dirbo trys treneriai: vienam neišėjo, kitam neišėjo, dabar trečias dirba. Komanda yra išklydusi iš vėžių, todėl šiemet lygis nukrito.

- Devynerius metus dirbote užsienyje: Kinijoje, Rusijoje, Ukrainoje. Gydydamasis Lietuvoje po ilgos pertraukos vėl turėjote progą matyti Lietuvos krepšinio lygos (LKL) rungtynes.

- Buvo įdomu sekti LKL kovas. Anksčiau varžybas žiūrėdavau per internetą, o šį sezoną, kai tik turėdavau galimybę, bėgdavau į sporto areną arba žiūrėdavau per televiziją.

Lietuvos krepšinio lygis aukštas. Jei dvi komandos - "Lietuvos rytas" ir "Žalgiris" - pateko į 16 geriausių Eurolygos klubų sąrašą, jau daug ką pasako.

- Esate sakęs, kad ukrainiečiai jus pažįsta, myli. O kaip lietuviai? Dar prisimena?

- Manyčiau, Ukrainoje esu populiaresnis. Mariupolyje man sunku nepastebėtam apsipirkti, vaikščioti. "Treneri, linkime sveikatos", šypsena, "sveikiname laimėjus pergalę", "jums atėjus pasikeitė žaidimas", "labai gera komanda", "linkime pasveikti" - nuolat girdžiu tokias frazes. Ne tik Mariupolyje - ir Kijeve, Petrovske, Odesoje.

Lietuvoje taip pat negaliu skųstis dėmesio stoka. Jaunimas jau primiršo - natūralu, 9 metus dirbu užsienyje. Tačiau vyresnės kartos žmonės, kurie matė mane žaidžiantį ar treniruojantį, prisimena.

Žalčiai himno negieda

- Bičiuliavotės su šviesaus atminimo dailininku Vytautu Kalinausku. Kalbėdavotės apie krepšinį?

- Žymusis menininkas labai domėjosi krepšiniu. Labai gaila, kad jo netekome. Labai įdomus žmogus. Kartą jam užsiminiau, kad norėčiau turėti paveikslą apie krepšinį. Jis ir nutapė, bet pavaizdavo ne tiek krepšinį, kiek Vilniaus senamiestį, kuris labai patinka. Šis paveikslas dar niekur viešai nebuvo eksponuotas.

- Pasibaigus chemoterapijos kursui, grįšite į Ukrainą. Nenorėtumėte pasilikti Lietuvoje?

- Jaunesniems lengviau palikti tėvynę. Man, kaip vyresnės kartos žmogui, sunku. Apie gyvenimą užsienyje niekada nemąsčiau. Visada traukė namai. Kai Lietuva tapo laisva, pirmas mano žingsnis buvo išmokti himno žodžius ir giedoti. Tuo metu buvau vyriausiasis "Statybos" treneris, krepšininkams išdalijau himno tekstą. Aš giedodavau, o jie, žalčiai, ne. Nežinau kodėl. Pykau, bariausi.

Dabar 10 mėnesių dažniausiai praleidžiu užsienyje. Pasiilgstu Lietuvos.

- Norėtumėte treniruoti lietuvių komandą?

- Nepasakyčiau. Turėjau pasiūlymų grįžti, gerų ir rimtų. Tačiau sprendžia klubų savininkai. Nepriklausau sau, esu samdomas žmogus, pasirašęs kontraktą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"