TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

R.Granauskas: "Kaip vergas prie girnų"

2008 02 12 0:00
Prieš rašydamas naują kūrinį R.Granauskas sugalvoja pavadinimą ir paskutinį sakinį.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Romualdo Granausko plunksna dabar krebždena politinius groteskus, o galvoje sukasi lengvos ir sunkios mintys apie naujus romanus, pjeses, esė.

Apie tokius veikalus, kuriuos pirmasis perskaitęs Valentinas Sventickas visiems paskelbtų: įdomu, gilu, jaudinamai paprasta - šie kūriniai pasmerkti skaityti.

Rašytojas praneša naujieną: "Galit sveikinti gavusį premiją - Liudo Dovydėno." Poryt sostinės Rašytojų klube vyks laureatui skirtas vakaras.

- Tik šitos ir trūko jūsų premijų sąraše.

- Ne, dar yra Nobelio.

- Pastarasis apdovanojimas - tik garbė ar ir pinigėlis?

- Yra ir pinigų, premiją funduoja L.Dovydėno sūnus fotografas. Vis primena, kad esu gyvas.

- Jūs pats primenate knygomis.

- Rašiau smarkiai, bet dabar labai pablogėjo sveikata. Kad parašytum romaną, turi būti prisirakinęs prie stalo kaip vergas prie girnų. Dėl to ir sakau, kad romanai rašomi ne galva, bet užpakaliu. Gero užpakalio reikia, kad šitiek išsėdėtum. Atsikeliu trečią ar ketvirtą valandą ryto, kai dar tylu, nebirbia mašinos, necypia signalizacijos. Sėdi ir varai, ir kiekvieną dieną taip. O jei lauksi įkvėpimo, kur ten tau kada kas ateis...

Nulipti laiptais galiu, bet kaip užlipsiu atgal į ketvirtą aukštą? Uždrausta. Širdis. Žodžiu, likimas man labai maloningas: padarė viską, kad tik sėdėčiau ir rašyčiau, kad nebūtų pagundų iš namų eiti, riogsok sau kaip padrėbtas ir dirbk. Bet kad ir pasėdėt negaliu - stuburas. Užtenka tų knygų dabar - nuo meilės romanų lūžta lentynos.

- Apsistatėte pypkėmis...

- Kaip dabar be pypkės? Jų turiu gal penkiasdešimt, gal daugiau. Rūkau daug. Kai dirbu, dar daugiau. Vienos - rašymo pypkės, kitos - žvejybos. Dabar nebežvejoju, su gamta teko atsisveikinti. Neišeinu iš kambario. Kiek matau saulę - tai iš ligoninės balkono. Porąkart per metus tenka pagulėti nori nenori. Kai manęs klausia kas nors seniai matytas telefonu, ar dar dirbu, sakau, kad taip, ligoninėje dirbu. Ir kuo jau tu ten gali dirbti, nebent kokiu liftininku? Ne, sakau, ligoniu dirbu, nuolat. Na ir kiek tau moka? Sakau, tik už pavalgymą.

Žmona žino: jeigu jau paprašau rašymo pypkės, geriau su manimi nesišnekėti - tada esu sužvėrėjęs. Tada man kavos puodelį įkiša pro duris kaip velnias bobai čeverykus. Pypkutę užsidegu iš ryto auštant. Užgęsta, bet vis tiek dantyse iki pietų prabūva.

- Be kavos ir pypkių nebūtų nė puslapio?

- Čia mano įkvėpimas. Kavą plempiu, bet dabar tik silpną ir be cukraus. Negaliu rašyti, jei ne toks tušinukas, jei ne toks popierius. Kompiuteriu irgi ne rašymas, man tai ne literatūra, rašyta kompiuteriu. Pirštai turi jausti raidę, žodį, jo skonį.

- Paskui perrašote mašinėle?

- Žmona perspausdina, aš nepasėdžiu. Tai jau per kančias į žvaigždes, taip sakant.

- Saugote visus rankraščius?

- Kai ką į muziejų paėmė. Ir taip pilna popiergalių visokių, reikia išmesti. Šiaip neturiu juodraščių, kur būtų po kelis kartus perrašyta. Vienintelį "Jaučio aukojimą" tris kartus esu perrašęs. Bet kada tai buvo?! Viskas yra iš tingėjimo. Aš baisiai tingiu rašyt. Tai geriau metus ar dvejus guliu, žiūriu į lubas, kad paskui liktų tik užrašyti. Ne tai, kad rašai ir nežinai, ką rytoj rašysi. Aš jau žinau. Nuo pirmo sakinio iki paskutinio. Aišku, atplaukia visokių tų detalių berašant. Man kad tik greičiau atsikratyt ir važiuot meškeriot. Dabar jau niekur nebevažiuoju.

- Dramatiška buvo nebevažiuoti?

- Ajezau, kokia tragedija! Ir dabar yra. Aš gamtos vaikas. Mieste kiek metų gyvenu, bet nelabai jis man kelia emocijų. Nematau, kaip saulė teka, kaip leidžiasi, kaip medis lapoja.

- Ant palangės jeronimai - kaip žemaitiškoj troboj.

- Štai šitam, namų gaspadoriui, nežinau jau kiek metų. Auga kaip ta senio pupa - iki lubų. Kai reikia apgenėti, niekas nenori daryti operacijos. O nedarysi - griūva ant grindų aukštielninkas, kaip girtas. Žmona - pjauk tu, aš - pjauk tu. Pjautas ir vienaip, ir kitaip, bet ateina pavasaris ir vis tiek mauna į viršų, stengiasi. Dar pakalbinu jį: kaip gyvuoji, ar labai skaudėjo?

- Jūs toks jautrus, o kaip žuvis galėjote gaudyti?

- Negaudydavau, jos pačios kibdavo! Kaip V.Muntianas sakė: nevažiavau 170 km per valandą greičiu - mane vežė.

- Bežuvaudamas pateikėte staigmeną - žvejo receptų knygą.

- Pati populiariausia mano knyga. Niekur jos negausi, nors išėjo ar ne šimto tūkstančių tiražu. Buvo toks kuriozas, kai privalomas leidinio egzempliorius atėjo į Knygų rūmus. Ten moterys išprususios, žino mano pavardę, bet negali patikėti: kaip čia dabar - kulinarijos knyga? Skambina į Rašytojų sąjungą - ar čia tas pats R.Granauskas? Ten irgi nežino. Vos nepadarė dar vieno R.Granausko - kulinarinių knygų autoriaus. O aš tada buvau susilaužęs stuburą ir taip ilgėjausi žvejybos, gulėjau kaip rąstas, nei pasisukt, nei ką. Iš to ilgesio svajojau, kaip žvejoju, kaip sugaunu, žuvienę verdu. Na o receptus parengti man nesunku gulint. Su manimi gydytojas pradėjo sveikintis iš tolo: "Ar negalėčiau gauti tos jūsų knygos?" Kad aš pats niekur negaunu. Labai mėgstu gaudyti lynus, nors į mane nepanašu, nes reikia kantrybės. Iš tiesų tai reikia mokėti juos gaudyti.

- Jūsų ežeriukai Žemaitijoje?

- Buvo Mosėdyje didžiausias prūdas, dvi užtvankos. Prisimenu, kai ten gyvenau, sekmadienio rytą, man dar nieko nesakius, uošvė jau skuta bulves: "Eik, žente, žuvies parneši." Na ir parnešdavau, o ką, šeimai reikia valgyti. Nėra buvę taip, kad nepareičiau be dviejų trijų lydekų iš Mosėdžio prūdo.

- Tai vis dėlto vykdėte pareigą šeimai, o ne malonumų vaikėtės?

- Bėgdavau ir neprašomas.

- Jei sudėtume "Gyvenimo po klevu" visų leidimų tiražus, argi nebūtų šimto tūkstančių?

- Man N.Kuolienė iš "Alma litteros" juokėsi, sako, leidžiam ir leidžiam, čia kaip maldaknygė. Nežinau tų tiražų.

- Juk jums nuo jų priklauso honoraras.

- Šiais laikais rašytojas apsivers pinigais?! Pusė autorių patys primoka, kad tik leistų. Dabar tiek tų rašytojų, Dieve mano. Mesk akmenį šuniui, pataikysi rašytojui, bet greičiausiai - rašytojai. Kas netingi, tie ir raštingi.

- Kada jūs supratote, kad jau, jau rašytojas?

- Man kiti taip sako. Geriau būčiau žvejys.

- Tai nesupratot, kad ir klasikas?

- Anksčiau Lietuvoje nebuvo klasikų - tik klasiokai. Dabar tai jau klasikai.

- Vienas po kito rodėsi "Duburys", "Kenotafas", "Rūkas virš slėnių". Toks įspūdis, kad rašote tarsi norėdamas atsigriebti.

- Taip ir yra. Medžiagos galvoje per tiek metų daug prisikaupė. Pirmą knygelę esu išleidęs 1969-aisiais. O paskui kiek laiko manęs niekas neleido, iki 1975-ųjų, kai aš pačiam jėgų žydėjime, netoli keturiasdešimties, ir sveikatos, ir idėjų yra. Jos kažkur nusėdo. O mano idėjos tokios, kad anais laikais apie jas buvo geriau tylėti. Jie visi apgalvoti, tie romanai, išnešioti dešimtmečiais galvoje, tereikėjo užrašyti. Kol dar užpakalis laiko, tol užrašinėju.

- Dėl ko dar norėtųsi atsigriebti?

- Labai domina Renesansas Lietuvoje. Dešimt metų rinkau apie jį medžiagą. Net senąją lenkų kalbą išmokau, galiu XVI-XVII amžių lenkiškas knygas skaityti. Kaupiau kaupiau medžiagą, o kai atėjo laikas, nesuvaldau tokios galybės. Ir į kapus nusinešt gaila, kai tiek dirbta - kitas nepasinaudos. Tik dabar niekas nekaupia, nestudijuoja šaltinių. Ar manot, kad M.Ivaškevičius tyrinėjo partizanų judėjimą, neišlindo iš Genocido centro? Paėmė, papaistė apie šventus dalykus, štai ir viskas. Tai jau nebe rašymas, o išsidirbinėjimas. Yra tam tikrų temų, prie kurių nepasiruošęs negali eiti, turėtų būti profesinė etika ar savigarba. Mėšlinom klumpėm nieks į bažnyčią neina.

Buvau pradėjęs pagal tą medžiagą rašyti dramą. Rašiau rašiau rašiau, ir kas man užėjo, paėmiau vieną gražią dieną ir kad šveičiau pro balkoną. Tai kaip snigte prisnigo skveras. Genė tik: "Jėzus Marija!" ir su šuniu į lauką: ir pati graibsto tuos lapus, ir šuo neša įsikandęs. Ten buvo gal tik trys puslapiai tikrai gero teksto, tai va tų trijų ir nerado.

- Maniau, kad po "Rožės pražydėjimo tamsoj" teatrui nieko neberašėte.

- Bandžiau, bet koks ten iš manęs dramaturgas. Namuose tai dramaturgas. Ir režisierius, - tokias dramas surežisuoju kartais! Šeimos dramas - čia toks žanras.

- Bet kiti labai smagiai darosi jūsų kūrinių inscenizacijas, ekranizacijas, radiofonizacijas: "Gyvenimo po klevu", "Duburio". Duodate jiems valią?

- Niekada nesikišu. Ir dabar "Meno forte" pastatė "Rožės pražydėjimą". E.Nekrošius skambino, bet kad negaliu nueiti pažiūrėti. Žadėjo man įšrašyti į DVD. Juk nepasėdžiu. Kiek kartų E.Nekrošius kvietė į savo spektaklius. Mano pirmas klausimas: kiek trunka? Šešias valandas. Ne jau, sakau, kai sutrumpinsi iki dviejų, tada ir paskambink.

- O ką jis?

- Nieko. Juk žinot, koks plepus E.Nekrošius. Esam važinėję po Vilniaus apylinkes, į žirgyną - arklių pažiūrėti. Labai mėgstu arklius ir šunis. Dukart apvažiavom aplink Vilnių, tai jis tris kartus ištarė "nu". Paskui sako: taip gerai pasikalbėjom. Bet kad vienas kitą gerai suprantam - kam tie žodžiai?

Kai režisieriai klausia patarimų, sakau, taigi paties pavardė bus nurodyta. Ką aš norėjau pasakyti, pasakyta tekste. Tam ir esi režisierius, kad interpretuotum. Nei pyksiu, nei kokių pretenzijų reikšiu - yra teatro kalba, tai ir išsiversk į tą kalbą kaip nori. Jau pats esi gaspadorius, man nėr ko kištis ir varžyti. Jei režisierius jaunesnis, žinoma, kad varžytųsi, jei autorius sėdėtų salėje ar filmavimo aikštelėje.

- Kai rašėte "Sodybų tuštėjimo meto" scenarijų, Jonas Avyžius leido jums būti gaspadoriumi?

- J.Avyžius labai norėjo, kad rašyčiau aš, o ne kas kitas. Tada buvau jaunas ir nepatyręs. Romane autorius užslėptai, bet parašė, kodėl herojus Adomas staiga metasi prie vokiečių - taigi visą jo šeimą bolševikai į Sibirą išvežė! O kaip tą parodyti kine? Su režisieriumi A.Grikevičiumi nueiname pas J.Avyžių. Sakau, man čia keblu, ar galėčiau padaryti, ko nėra romane? Tokią sceną: kaitri vasaros diena, o Milda bėga su storiausiais kailiniais ant rankos. Tada ant gyvulinio vagono sienos matome rusų kareivio "budionovką" ir "štyką" - šešėlius, tik tiek. Gerai, protingam užteks, sako J.Avyžius. Bet dėl vieno garsaus kritiko, kai buvo scenarijaus svarstymas, nepraėjo. Oi, Maskva papjaus! Niekas nebūtų papjovęs, papjaudavo viską čia pat mūsiškiai, iš baimės. Viską patys savom rankom. Lietuvių nacionalinis patiekalas visiškai ne kugelis, ne cepelinai, o kitas lietuvis. Nėra nieko skaniau.

- Svetainėje rasytojai.lt nurodyta, kad į Rašytojų sąjungą stojote tik 1995 metais.

- Įstojau 1973-iaisiais. Buvau sustabdęs narystę tuojau po Sąjūdžio, kai prasidėjo rietenos, pjautynės, Justino Marcinkevičiaus ujimas, drabstymas purvais. Pasakiau, kad kūrybinėje sąjungoje šitokios atmosferos būti negali. Aš taip pat negaliu joje būti. Paskui atėjo vadovauti V.Sventickas: pasirodo, galima sutvarkyti tas rietenas, viens kito spjaudymus, kaltinimus būtais nebūtais dalykais.

- Bet ujimas vis atsinaujina.

- Čia jaunesnioji karta puola mus, senius. Nors mes jiems saulės neužstojam. Jiems pikta, kam mes esam. Kažkaip lyg ir geriau parašom už tuos jaunuosius. Jie juk gyvenimo patirties neturi. Baigė mokyklą, sėdėjo universitete šešerius metus, dabar visą laiką sėdi kavinėje vienas su kitu, ir visa patirtis. Na, dar turi tam tikrų seksualinių patirčių. Patys jauniausi - kaip vilkiūkščiai: norėtų įkąsti, bet kad dantys pieniniai.

- Atsiminimuose apie jus parašyta: niekieno lengvai nepastumdomas.

- Buvau toks šakotas - žemaitis, kur tu mane lengvai pastumdysi. Dabar dėl to stuburas po velnių išėjo: prieš nieką nesilanksčiau, jokiose ministerijose netarnavau, trilinkam nereikėjo lenktis - sukaulėjo.

- Bet sakėt, buvo lūžęs. Kaip perlūžo?

- O prie lovos. Kritau graibydamas šliurę, po lova ne taip nuspirtą... Ant manęs visa mūro siena yra užvirtusi 1969 metais Klaipėdoje, kai dirbau statybose - išsižiojo galva nuo ausies iki ausies. Taigi trenktas esu kaip reikiant ir visai neįsižeidžiu tokiu pavadintas.

- Dar parašyta, kad turite lankstų liežuvį, kad smuiku griežiat.

- Griežiau. Nulūžau ranką dar prieš armiją. Ne tik smuiku, daugeliu instrumentų grojau, išskyrus medinius pučiamuosius ir valtorną. Dabar mano smuikelė kabo pas profesorių A.Girdenį ant sienos, išeidamas į armiją padovanojau.

- Už ką 1988 metais gavote Blaivybės premiją?

- Pasirodžius "Gyvenimui po klevu", ją man paskyrė milicija. Įteikė diplomą: iš mokyklinio paišybos sąsiuvinio išplėštą lapą, net kraštas tiesiai nenukirptas. Spalvotais pieštukais užrašyta: Diplomas. Gavau pinigus ir nubėgau į "Literatus" konjako - reikia aplaistyti. Blaivybės draugijos pirmininkui Alfonsui Čekauskui net akys ant kaktos iššoko. Kitą dieną atsigirstu, kažkas pasakoja, kaip Blaivybės draugijos pirmininkas Čierkauskas rašytojui Gramauskui teikė Blaivybės premiją.

- Kas paleido tą sąmojį?

- Bala žino. Ar ne V.Misevičius tiktai? (Žmonai.) Genut, svajok apie kavą.

- Koks jausmas buvo skaityti "Saulėlydžio senį", E.Bukelienės ir V.Juknaitės knygą apie R.Granauską?

- Skaičiau ir pečiais gūžčiojau: ko tik nerado jos toje mano kūryboje, ar iš peklos jau aš čia toks mandras, gudrus ir protingas. E.Bukelienė - tai, suprantu, kritikė, bet kad ir V.Juknaitė šitaip mane išrakinėjusi, įsigilinusi, įžvelgusi. Kritikos nesu labai pultas, tiesiog neidavo knygos tam tikru laiku, ir tiek. Už "Jaučio aukojimą" tai atsiėmiau. Kad be skyrybos ženklų ir panašiai... Už "Gyvenimą po klevu" taip pat būčiau atsiėmęs. Man tik dabar A.Baltakis papasakojo: jis, "Pergalės" redaktorius, dėl to buvo iškviestas į CK. Ten mato, kažkoks sujudimas. Kaip tik tą dieną P.Griškevičius numirė. Taip ir likom su A.Baltakiu nenukoroti... Ai, įsiutau vieną kartą, galvoju, ką čia vyniosiu į vatą, kas bus, tas bus, paimsiu ir parašysiu. Pratrūkau, nusibodo Ezopo kalba. Bet tai silpniausias mano kūrinys, tarp kitko. Bet tuoj pat kilo Sąjūdis, nieko baisaus ir neatsitiko.

- Iššovė kaip petarda.

- A.Juozaitis, prieš sakydamas vieną kalbą Sąjūdžio pradžioje, pasidrąsino: jeigu R.Granauskas nebijojo, tai ko man bijoti. Gal ką nors ir paskatino. Bet ne kaip meno kūrinys, o kaip atviras tiesos žodis. Buvau pritvinkęs kaip karvė pieno, parašiau vienu ypu, gal per savaitę. Galvoje tai seniai sukosi, sakiau, kad kūrinius išnešioju. Man svarbiausia žinoti pavadinimą, pirmą ir paskutinį sakinį, o paskui viskas savaime pasirašo. Nebėra ko galvos sukti, jei žinai pirmą ir paskutinį sakinį.

- Juos turbūt atmintinai mokate?

- Aš savo kūrybą iki "Jaučio aukojimo" visą mokėjau atmintinai. Po "Jaučio", kurį perrašiau tris kartus, pasakiau: ne, geriau aš dar metus kitus galvosiu, bet šitos katorgos atsisakau.

Kokia didžiausia rašytojo baimė? Kad knyga, kurią rašai dabar, pavyks prasčiau nei pastaroji. Jei rašai vis blogyn arba joji ant to paties arkliuko, kaip daugelis yra pratę, tai reikia laužyti plunksną. Geriau nerašyti. Pasak V.Šimkaus: "Išgirdau mieste nešvankų gandą,/ Šimkus nieko naujo nesuranda./ Dievulėliau mano, jau geriau/ Sužinojęs būčiau, kad miriau."

- Kokia jūsų akimis žiūrint paties kūrybos trajektorija? Kylanti ar vingiuota?

- Dėl naujausio romano esu ramus. Bibliotekose žmonės rašosi į eilę. Štai ir visa trajektorija. O po jo dabar bijau imtis kito. O jei taip nebeišeis, kas tada? Žmona iš namų išvarys.

O dar baisu nieko nedirbti. Nuo jokio darbo taip nepavargsti. Visi rėkia, kad neturi laiko. Aš apskritai nieko neturiu, bet laiko tai galėčiau priskolinti visiems pažįstamiems. Juk neskaitysi be perstojo. Nuo kompiuterio pradeda akys skaudėti. Todėl, kad nuo mažens prie žibalinių lempų skaityta. Buvau įsigudrinęs net mėnesienoje skaityti prie lango. Baigęs vidurinę jau buvau perskaitęs tris bibliotekas. Prausdavausi su knyga rankoj. Pamozoju viena ranka vieną akį, paskui kita ranka kitą. O jau valgyt be knygos - niekaip. Ir vaikams nedraudžiau. Bet pasakiau: kol nebaigsit vidurinės, namuose nebus televizoriaus.

- Kitais metais jūsų sukaktis. Ruošiatės?

- Nešvenčiu jokių jubiliejų. Manau, kad 70-mečio jubiliejus - generalinė smerčio repeticija. Kaip nors apsieisiu be jos. Bet įdomu būtų pažiūrėti: kas ateis, kokių gėlių atneš.

Trumpai

Prozininkas, dramaturgas, eseistas R.Granauskas gimė 1939 metais balandžio 18 dieną Mažeikiuose. Dirbo Skuodo laikraštyje "Mūsų žodis", žurnalo "Nemunas" redakcijoje, statybininku, šaltkalviu, radijo korespondentu, mokytojavo Mosėdyje. Nuo 1972 metų atsidėjo kūrybiniam darbui. Apdovanotas daugybe premijų: Žemaitės (1973), J.Paukštelio (1987), A.Vaičiulaičio (1995), S.Daukanto (1997), LR Vyriausybės meno (1999), Nacionaline kultūros ir meno (2000), G.Petkevičaitės-Bitės (2004). Už naujausią romaną "Rūkas virš slėnių" šiemet įvertintas L.Dovydėno literatūrine premija.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"