TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

R.Granauskas: ne gyvenimas, o nesusipratimas

2009 04 14 0:00
"Lietuvos žiniose" pastaraisiais metais spausdinti R.Granausko tekstai ("Lietuvos įdomybės") netrukus pasirodys atskira knyga.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Kaip ir pernai, duodamas interviu Romualdas Granauskas sėdi toje pačioje vietoje, su pypkėmis ir kavos puodeliu. Tik ant sienų daugiau dovanotų paveikslų ir ant palangės šalia senamadiško jeronimo stovi madingoji orchidėja.

Todėl, kad praėjo šeimininko jubiliejus. Taip, jau praėjo, o artėjanti balandžio 18-oji, oficialiai skelbiama rašytojo gimimo diena, yra netikra data.

Tikras yra gyvenimas, rupus, kaip ir daugelio jo kūrinių herojų. Mokslai per pokario sunkmetį, šakotas, maištingas charakteris, sunkus kūrinių kelias pas skaitytoją. O R.Granauskas ketina užrašyti savo gyvenimą kaip nesibaigiančių juokų, pokštų ir anekdotinių situacijų vėrinį. "Ne gyvenimas, o nesusipratimas", - sako jis truputį juokais, truputį rimtai.

- Gerai atrodot, o sako, serga, serga R.Granauskas.

- Visą savaitę sergu sergu, smerčiu vaduojuos, ateina šeštadienis - nėr ko laidoti.

- Dar laukia kūrybos vakaras.

- Kai žmogui septyniasdešimt, tas jubiliejus - joks jubiliejus. Laidotuvių repeticija. Kas ateis į vakarą, ateis ir į laidotuves. Įdomu pasižiūrėti. Iš tikrųjų tai laukiu, kad tik greičiau atsikratyčiau. Tempiu iš paskutiniųjų, o šiaip gulėčiau ligoninėje. Jei liksiu gyvas per jubiliejų, gulsiu.

- Jonas Strielkūnas sakė, kad jūsų, kaip ir jo, gimimo data netikra.

- Gimiau ne balandžio, o kovo 18-ąją. Gal kunigas buvo porą kleboniškų išmetęs, kad supainiojo užrašyti. Aš nieko prieš - jaunesnis. J.Strielkūnas jau senis, vyresnis visu mėnesiu.

- Jis padeklamavo, kokias jūs blevyzgas pagal jo poeziją išraitėt.

- Seniai tai buvo! Mes juk draugai. Mūsų visas ketvertas: Petras Dirgėla, Rimantas Šavelis, J.Strielkūnas ir aš. Kai susieidavom kavinėj, be kavos butelio neapsieidavom. Ir kalbos nepritrūkdavom.

Visi kaip pasiutę gerai žaidžia šaškėm. Vieną naktį pas J.Strielkūną žaidėm keturiese. Iš ryto jo žmona atidaro duris - tebežaidžiam. Pusė šaškių ant grindų - niekas neieško, užtenka kiek yra, vienam šešių, kitam septynių.

- Kas laimėjo?

- Olimpinis principas - svarbu ne laimėti. Visi labai kieti žaidėjai. Susipažinom, kai atsikėliau į Vilnių. Su manim taip jau yra: jei pamatęs žmogų iškart pajutau jam simpatiją, jei krito prie širdies, žinau, kad galėsiu draugaut. Užtenka pamatyti, ranką paspausti, pora žodžių persimesti. Pajutau antipatiją - viskas. Nieko jis man blogo nepadarė, bet kažkas ne taip. Kaip žemaičiai sako, nekrenta roda.

- Kada atvažiavote į Vilnių?

- 1972 metais. Bet aš joks vilnietis, miestas man apskritai svetimas. Man - grybauti, žvejoti. Važiuodavau kad ir čia pat, autobusu į Nemenčinės pusę, iki Karačiūnų - prie upės pasėdėt su meškere.

- Literatūrinei karjerai Vilnius juk buvo reikalingas.

- Tam tikru požiūriu taip. Bet pirmoji knygutė pasirodė 1969 metais, dar man negyvenant sostinėje. Antroji - tik 1975-aisiais. Antrą ir trečią apsakymų rinkinius atmėtė, atmėtė, atmėtė. Keletą metų niekur nė cikt negalėjau. Sunkiai ėjau. Na, nerašiau apie Leniną, apie kolūkių pirmininkus.

Jokių viršininkų čia nepažinojau. Kelis mėnesius pavadavau dekretinių atostogų išėjusią moterį aklųjų žurnale "Mūsų žodis". Paskui į scenarines dirbtuves nuėjau, teko ekranizuoti Jono Avyžiaus "Sodybų tuštėjimo metą". Savo scenarijų parašiau trejetą. Neblogai pasisekė "Vasara baigiasi rudenį". Kitas nepraėjo, paskui rašiau dar vieną - nepavyko. Nežinau, ar blogai parašiau, ar su režisieriumi neradom kalbos. Vadinosi "Vėjas rugiuose", kaip ir J.Strielkūno rinkinys. Nors visiškai ne žemaitis, J.Strielkūnas pagal pasaulėjautą man pats artimiausias žmogus, tarsi dvasios brolis.

- Kalbos neradot su Vytautu Žalakevičiumi?

- Jis manė, kad prieš jį visi sulenktom kojom turi vaikščioti ir žodį bijoti pasakyti. Aš pasakiau: jei už mane geriau žinot, kaip turėtų būti, pats ir pasitaisykit. Ir netaisiau pagal jo nurodymus. Man tai kas. Nestatysit, nestatykit.

- Gal sukakties proga skaičiuojate, kiek būta meilių ir įsimylėjimų?

- Kai tau septyniasdešimt, prisimeni tik tai, ką nori. Ko nenori, negali prisiminti, ir tiek, neveikia atmintis. Tai vadinama skleroze. Be to, žmona girdi.

Penktoj ar šeštoj klasėj buvau įsimylėjęs vieną mokytoją. O kitos, kur dėstė chemiją, baisiai nemėgau. Ir nesimokiau chemijos tyčia. Buvau atleistas ir nuo literatūros, ir nuo matematikos namų darbų. Kol matematikos mokytojas užrašo lygtį, pasakau atsakymą. Tada - von iš klasės! Išpaikino mane tie mokytojai. O kai stojau į Kauno politechnikos institutą, per naktį perskaičiau tris vadovėlius ir išlaikiau chemijos egzaminą puikiausiai. Stojau į radioelektroniką, konkursas gal dvidešimt į vieną vietą.

- Kodėl visiems taip reikėjo tos specialybės?

- Perspektyvu - Kaune radijo gamykla. Ir įdomu, prasidėjo tranzistorių era. Pasimokiau kelis semestrus, gimė antroji dukra, perėjau į neakivaizdinį. Vienai žmonai sunku ir mokytojauti, ir vaikus auginti. Be to, užkniso braižyba. Kurių velnių turiu tris vakarus su logaritmine liniuote skaičiuoti šimtą taškų, kad su lekalu galėčiau nubrėžti Archimedo spiralę? Kam gaišti laiką užuot naudingai jį praleidus - žvejojant, grybaujant? Principą perpratau, ir gana.

Prisimenu, įsigijau motociklą. Išsivariau iš malkinės, pasistačiau kiemo vidury, po mokytojų aštuonbučio langais, išardžiau, sudėjau atgal, pamyniau, rrrrr užsivedė, įvariau atgal į malkinę ir man jis daugiau neįdomus. Pamačiau, kas kaip, supratau, ir užtenka. O skaičiuoti, knaisiotis - neturiu tokiems niekams kantrybės. Manęs už sprando paėmęs nepriversi, todėl nesusidariau kasdienių kruopštaus nuolatinio darbo įgūdžių. Negaliu kasdien sėsti ir parašyti tam tikrą puslapių skaičių, kaip kiti. Kažkada Juozas Baltušis mokė Viktorą Brazauską: "Rašyk, Viktorai, rašyk, kasdien po puslapėlį, metų pabaigoje, žiūrėk, jau ir knygelė susidaro." Man ji nesusidaro, kasdien aš nerašysiu.

- Kažin, ar dėjosi į galvą V.Brazauskas patarimus? Mažai kas jį bežino.

- Išleido porą apsakymų knygelių. Nusigėrė, kaip daugelis. Išsiskyrė su žmona, išvažiavo į kaimą. Išgirdom, kad mirė.

- Vis dėlto kažkaip susidarė ir jūsų knygelės.

- Nunešu antrą knygą į leidyklą. Vyriausiasis redaktorius Kazys Ambrasas: "Šitą išmesti, šitą išimti, tas netinka, antitarybinis, tas menkos meninės vertės, nors paskui į chrestomatijas pakliuvo." Sakau, nieko nemesiu, geriau sudėkit man viską atgal, atsiimu. Jei pusę išmėto, kas man lieka? Tokios knygos neleisiu. K.Ambrasas ir direktorius Jonas Čekys tik žiūri, dar taip nebuvo: nematyta negirdėta, kad autorius pats atsiima, nesutinka su jų nurodymais. K.Ambrasas išlekia iš kabineto įraudęs. J.Čekys palydi mane iki durų, paspaudžia ranką ir pašnibžda: "Pirmą kartą matau tikrą rašytoją." Kiti gi sutinka su viskuo, kad tik išspausdintų. Nenorit, nespausdinkit, geriau nuorūkas rinksiu nuo šaligatvių, bet savo rankom knygos negadinsiu.

Vieną nekaltą apsakymėlį nusiunčiau į "Valstiečių laikraščio" redakciją. Vyriausiasis redaktorius parašė nuosprendį: "Tarybinį gyvenimą reikia vaizduoti šviesų, saulėtą, tokį, koks yra, o ne šitaip. Atmesti." Vitas Žvirdauskas išvogė tą rankraštį iš archyvo ir atnešė man parodyti.

Man buvo jau netoli keturiasdešimties, prozininkui tai brandus amžius, o išėjo tik antra knygelė. Paskui - vėl tuščias tarpas. Sumanymų yra, o kokia prasmė rašyti, jei nespausdina? Tik pastaruoju metu pasipylė knygos. Tie sumanymai ir tada sukosi galvoje. Jei būčiau nunešęs kokį "Gyvulėlių dainavimą", kažin kokioje psichiatrinėje ligoninėje būčiau atsidūręs? O dabar - nebėr sveikatos. Romaną rašyti - ištisus mėnesius arti. Man tol įdomu, kol galvoj nešioju, matau scenas, vaizdus. Bet kai reikia užrašyti...

- Ar dar gyva ta moteris - "Gyvulėlių dainavimo" prototipas?

- Kad neturiu aš niekada jokių prototipų. Juozas Aputis, jau toks patyręs rašytojas, meistras, kai išėjo mano "Rūkas virš slėnių", skambina ir klausia: "Kaži, ar ta Milda Marija bėr gyva?"

- Va, matot.

- Net jį apgavau! Aš tokios nesu nei matęs, nei sutikęs. Nė vieno tokio. Atsiranda kažkaip savaime galvoje ir viskas. Amžinatilsį Sigitas Geda sykį klausė: "O kaip tu pradedi rašyti?" Jam, poetui, ar metafora kokia įstringa, ar nuotaika apima tam tikra. Sakau, su nuotaika ir metafora romano neparašysi. O kaip, klausia jis, nuo žmonių pradedi? Ne, sakau, pirmiausia pamatau vidiniu matymu kraštovaizdį, peizažą. Trobą, sodybą, griovį, šermukšnį... Paskui po tą peizažą man pradeda judėti žmonės, visai nepažįstami. Ima kalbėti, kiekvienas kitaip, charakteris atsiranda. Patys jie veikia, tik spėk užrašinėti.

Prozininkai yra arba pasakotojai, arba aprašinėtojai. Pavyzdžiui, Jurgis Kunčinas: be siužeto - nė iš vietos. Tas tai buvo pasakotojas! Kitas tipas - aprašinėtojas, kaip aš. Man ne visada reikia siužeto. Pavyzdžiui, kaip perpasakoti "Saulėlydžio senio" siužetą?

- Ar susitapatinate su personažais?

- Kaip aš su jais susitapatinsiu?! Aš prie stalo, o jie kažin kur.

- Turbūt sulaukdavot klausimų dėl Monikos Kairienės realumo?

- Daugybę kartų. Bet čia lyg apibendrinimas. Kiek šitokių moterų yra, ne vieną esu matęs! O kad konkrečiai ji būtų buvusi tokio charakterio, kad būtų turėjusi būtent tokią marčią ir tokį anūką, tokios nesu sutikęs. Personažas pats diktuoja, kai regisi, tik akimis jį sekioji.

- Tada kiek jūsų kūryba autobiografiška?

- Dabar žadu parašyti, kas juokingo buvo mano gyvenime. Kai pasvarstau, ne gyvenimas - nesusipratimas. Daugiau visokių nesusipratimų nei normalaus gyvenimo.

Buvau ir teroristas. 1949 metais, kai susikūrė kolūkis. Mes, kaimo pacaniukai, Šauklių ganyklose radom bombą, didžiulę kaip paršiukas. Gal savaitę prieš Naujus metus ant ąžuolo rogučių atitempėm ir įritinom į siloso duobę. O per Naujuosius mokykloje vyko šokiai. Mūsų, tokių snarglių, į juos vis tiek niekas neleidžia. Apkrovėm bombą šiaudais, mokyklos malkom ir uždegėm. Ausis suskliautę laukiam. Kaip davė - jėzusmarija, pusės kaimo langų neliko! O po karo gauk tu kur stiklo. Kitą dieną pilni Šaukliai milicijos, saugumo. Tardė visus vaikinus, gavo jie ir mušti, ir niekam į galvą neatėjo, kad štai šitie snargliai - teroristai.

- Kiti mūsų kalbinami rašytojai šiandien labai gailisi, kad nemylėjo savęs, netausojo sveikatos.

- Kai ėjau į vidurinę mokyklą, penkis kilometrus, tai tik su švarkeliu, treningu ir marškiniais, neturėjau nei kailinukų, nei palto. Kiek esu peršalęs: rudenį per liūtis, žiemą per speigus. Apsikaišydavau sąsiuviniais, kad šilčiau būtų. Dabar neturiu nei kojų, nei sąnarių. O ką galėjai padaryti pokario metais? Motinai už metus darbo nė skatiko neužmoka. Mes net karvės neturėjom. 1954 ar 1955 metais "Švytury" pasirodė pirmas mano apsakymas, gavau 75 rublius, už juos mama iš kaimynės nusipirko teliuką, išsiauginom karvę. Pati didžiausia investicija. Prisimenu karvės vardą - Buka.

- Kas pirmasis jūsų skaitytojas?

- Dabar žmona Genutė, nes ji perspausdina mašinėle. Kai gyvenau Smėlio gatvėje, pažinojau tokią lituanistę. Būdavo, trečią ar pusę keturių ryto baigiu rašyti apsakymą, nuotaika pakili, nešu jai paskaityti. Ji, nelabai patenkinta, sėdi ir klauso, aš skaitau ir viena akim stebiu: jeigu jai miegai neišlaksto, apsakymas blogas, niekam nerodysiu. Jei matau, kad patiko, palieku perspausdinti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"