TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

R.Karvelis: "Mes, aktoriai, visi tokie"

2010 01 04 0:00
"Dabar tik senius vaidinu, kaip ir R.Adomaitis ar A.Šurna", - sako aktorius R.Karvelis.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Aktorius Rimgaudas Karvelis perspėja: apie tai, kas ant sienų - visa jo istorija - galėtų porinti tris dienas tris naktis ir išvesti iš proto.

Ant buto sienų - nuotraukos ir afišos. Dėžėse - paties darytos fotografijos iš Jaunimo teatro gyvenimo. Spintoje - filmuota medžiaga įvairiose laikmenose: kasetės, diskai. Šiuo metu patį aktorių veda iš proto ir miegoti neleidžia truputį kitoks kūrybinis darbas nei jis yra įpratęs: filmas apie Jaunimo teatro pirmąjį dešimtmetį. R.Karvelis įsipareigojo pateikti teatro metraštį. Dabar montuojama pirma jo dalis aprėps dešimtmetį nuo pirmojo Jaunimo teatro spektaklio "Romeo ir Džuljeta" 1966-aisiais iki Dalios Tamulevičiūtės dešimtuko atėjimo 1975-aisiais. Naudojama R.Karvelio nufilmuota medžiaga ir dabartiniai pokalbiai su kolegomis: Ferdinandu Jakšiu, Algirdu Grašiu, Antanu Šurna, Laima Štrimaityte ir kitais.

Šnipas su "Leica"

"Trečią valandą nakties einu ieškoti kokios nors programėlės, kad pasitikrinčiau personažo vardą - kitaip negaliu miegoti, - beria aktorius. - Užmiegi ir vėl pabundi: prisimeni jaunystę, teatrą - ko tik neprisimeni, paskui galvoji: o kaip tas epizodas, ar filme derės prie kitų, kai reiks montuoti? Keliuosi, įsijungiu magnetofoną, peržiūriu: aha, viskas gerai. Nusiraminu ir tik tada galiu vėl užmigti. Jaunystėje, būdavo, nukrenti ir miegi..."

R.Karvelis - aktorius su fotoaparatu ir kamera, ilgainiui tapęs Jaunimo teatro metraštininku, sukaupęs įspūdingą vaizdo archyvą. "Iš pradžių pradėjau fotografuoti, - prisimena jis. - Sūnus Naglis buvo mažas, norėjau įamžinti. Nepatogu kitų prašinėti, tai įsigijau "Smeną" ir pradėjau. Patiko. Paskui ėmiau "gaudyti" kolegas. Buvęs bendrakursis, pasukęs į kiną, Algirdas Mačiulis, paragino: filmuok. 1970 metais važiavome gastrolių į Taliną ir jis man davė kamerą. Dar labiau patiko! Kolegoms irgi: paskui susėdę žiūrime, ką nufilmavau, visiems smagu, visi jauni, gražūs. Vėliau Jaunimo teatras įsigijo "Krasnogorską". Dabar turiu "Sony" kamerikę, o kišenėje nešiojuosi "Leicą", nediduką fotoaparatą - kaip šnipas. Tokia jau liga: kiti mėgsta grybauti ar meškerioti, o man nesisekė nei viena, nei kita. Pradėjau fotografuoti ir pomėgis virto liga. Žiūriu, prisikaupė medžiagos, o kad ji nedingtų, nutariau padaryti teatro metraštį. Šiam darbui gavau valstybės stipendiją - dviem metams. Iš jos moku montuotojams ir konsultantams. Kompiuterinis montažas gana sudėtingas. Ir apskritai reikia padirbėti - dabar aš įvertinau dokumentikos režisierių darbą. Bet negaliu nedaryti - optimizmas verčia. Teatre mažai bevaidinu (Nacionalinio dramos teatro "Paskendusioj vasaroj" ir Mažojo teatro "Svifto namuose"), taigi laiko turiu. O tokiam darbui jo reikia. Pavyzdžiui, vien apie "Skapeno klastas" - trys valandos medžiagos. Ir atrink iš jos kad geras penkioms minutėms. Pirmiausia iš skaitmeninių vaizdo diskų reikia "įpumpuoti" į kompiuterį, paskui montuoti, parinkti muzikinį foną. Nelengva rasti kai kurių spektaklių muziką. Užsimušdamas ieškai kokios nors programėlės, kuri šmėstels vieną sekundę. Landžioji po archyvus, žiūri nuotraukas. Pavyzdžiui, penkių minučių trukmės siužetą apie Jaunimo teatro atidarymą ir spektaklį "Romeo ir Džuljeta" gavau iš Lietuvos televizijos archyvų. Johno Osborne'o "Atsigręžk rūstybėje" irgi nebuvo filmuotas, tai papasakosime nuotraukomis. Jau aišku, kad netilps daugybė medžiagos. Pavyzdžiui, apie aktorius, bet apie juos bus galima vėliau rengti atskirus filmus."

Verkšlenimai niekam neįdomūs

"Jaunystėje pasiausdavai, pagerdavai, visokių velnių prisigalvodavai: ir šokiai, ir meilės rūpėjo. O metams bėgant, žiūrėk, pasidarai rimtas, jau tik menas rūpi, - save patį traukia per dantį R.Karvelis. - Bet įdomu gyventi, kai turi pomėgį. Nebūtų jo, ir kankintų depresija. Į senatvę ji labai prie aktorių kimba. Pripratęs dirbti, veikti, rodytis, jautiesi niekam nereikalingas, viskuo nusivylęs.

Ačiū dėstytojai Reginai Senkutei. Ji atvažiavo iš Maskvos ir paėmė mūsų kursą, kurį buvo surinkę Jonas Kavaliauskas su Aleksandru Kernagiu. R.Senkutė mums įkalė: ateinate į Konservatoriją, visą egoizmą - nelaimes ir ligas - palikite už durų. Jūsų verkšlenimai niekam neįdomūs. Prašome būti linksmiems ir savo skundais negadinti kitiems nuotaikos. Teisingas požiūris. Pavyzdžiui, kai teatre susitinkame su Rolandu Kazlu, oi žvengiame. Esam geri draugai. Man regis, jau jis eis į režisūrą, gabus vyras. Kažkada jam sakiau - būsi antras Juknevičius. Aš apskritai su jaunimu bendraudamas labai jaunas jaučiuosi.

Mes vieną aktorių buvome praminę - Liūdesys: vis norėdavo, kad į jį dėmesį atkreiptų, užjaustų. Tai - egoizmas. Kai dirbi scenoje, prašau kreipk į save dėmesį: nervinkis, rėkauk, isterikuok, kvailiok - pagal vaidmenį. Baigei, - būk paprastas, kuklus, jokios didybės manijos. Būna, kitas mažiau nuveikęs, bet įsivaizduoja: aš didelis artistas, tik manęs nesupranta. O iš šalies nekaip atrodo.

Aš ne tokio charakterio, aš pats juokiuosi iš savęs: ką gi tu čia dabar pavaizduosi? Pats save sukritikuoji, ir viskas. Didybės manija žmogų žudo, jis negali tobulėti, nieko nesiekia, nemato savęs iš šalies, kartojasi. Ypač aktorius turi būti visada nepatenkintas savimi: dar to nepadariau, gal dar per jaunas, gal negaliu, gal reikia subręsti. Kai jaunas vaidinau senius jausdavau - kažko trūksta. Ne tik balsas ne tas - gyvenimo patirties stygius. Protingas tas, kuris mato savo klaidas ir supranta, kad tobulėti ribų nėra. Neįmanoma idealiai suvaidinti visko. Man patiko Donato Banionio pasakymas: geri buvo gal penki mano vaidmenys. Va kur gražiai, kukliai kalba. O jis juk daugiau puikių vaidmenų sukūrė, ne tuos penkis."

Ilgas liežuvis

"Gimiau Kaune, gyvenome Žaliakalnyje, Lelijų gatvėje, namo numeris ketvirtas antrame aukšte. Pirmame buvo įsikūręs Šaulių sąjungos vadas Pranas Saladžius, trečiame - Marytė Smetonaitė su vyru pulkininku Aloyzu Valušiu. Toje pačioje gatvėje gyveno Vytautas Žalakevičius ir Liūtas Mockūnas. V.Žalakevičius buvo vyresnis, su mumis neprasidėdavo, o mes su Liūtu kabodavome ant Žaliakalnio tvorų. Po daugelio metų susitikome Čikagoje, per Jaunimo teatro gastroles.

Kaune gyvenau šešerius metus, o kai grąžino Vilnių, persikėlėme ten.

Norėjau būti futbolininku, taip pat dainininku - dainuoti baritonu. Kartą užkimau, skauda gerklę - pasakė, kad balso stygas reikės gydyti mėnesį. Dramos artistas ir pakimęs gali kalbėti, o dainininkui - viskas. Nuėjau į dramą. Tėvo draugas aktorius Juozas Stanulis, dėdė Juozas, pirmojo profesionalaus lietuvių teatro spektaklio "Joninės" dalyvis, mane rengė į aktorinį, mokė "statyti balsą": maaa, mėėė, miii, mooo...

Kuo tik nenorėjau būti! Kaip "varijotas"! Mes, aktoriai, visi tokie - keistuoliai. Kitaip nieko ir nesukursi. Labai protingam neverta eiti į aktorius, tegu eina į fiziką ar į Seimą - kur tokių reikia ir trūksta.

Kvailiu apsimesdavau, kai reikėjo stoti į partiją. Parodydavau liežuvį ir sakydavau: matot, koks ilgas, visas paslaptis išplepės. Ir numodavo įkalbinėtojai ranka - beviltiškas."

E.Nekrošiaus "nu"

"Sutikau daug įdomių režisierių: teatre, kine, televizijoje. Man septyniasdešimt šešeri, o teatre aš nuo dvidešimt trejų. Komiko amplua - nuo jaunystės. Prisimenu, dar mokykloje, Vilniaus 7-ojoje vidurinėje, vaidinome "Revizorių" ir iš širdies pokštavome: Vytautas Čibiras, Povilas Gaidys, Rolandas Butkevičius, Marijonas Giedrys. Taip ir pradėjau, patiko komiški, charakteriniai vaidmenys, o kai įsivažiavau, užsimaniau ir "herojų". Kai režisierius P.Gaidys Kapsuko (dabar Marijampolės - red.) dramos teatre statė Aldo Nicolai "Ryžio grūdą" ("Būk vyras, Čelestino!"), skyrė man Čelestiną ir pasuko į kitą pusę. Pasakė: užtenka, reikia pabandyti kitaip. Aktoriui ir svarbiausia, kad gautų įvairių vaidmenų, o kai "užvaro ant vieno štampo" - menkas malonumas, pasidarai nei sau, nei kitiems neįdomus. Kai aktorius gauna netikėtą vaidmenį - staigmeną, be galo stengiasi, dirba atsidavęs, kad tik būtų kitoks.

P.Gaidys - puikus režisierius, jo drąsūs, kritiški spektakliai Klaipėdoje buvo prošvaistė tuometiniame Lietuvos teatre. Įdomiai dirbo. O, pavyzdžiui, Eimuntas Nekrošius dirba visai kitaip. Ateina pasiruošęs namuose, bet čia pat daug ką keičia, siūlo variantus, mąsto, tyli ir vis: "Nu, dar taip pabandykim." Ačiū D.Tamulevičiūtei, ji prižiūrėjo jį kaip motina, kitas būtų suėdęs: kur matyta, kad vyresnis režisierius pakęstų, jog už jį geriau, talentingiau dirba. E.Nekrošius kankinasi ir vis: "Nu, nu." Užsienyje vertėjai klausdavo, ką reiškia tie "nu", kaip išversti. Su jo "Dėde Vania" pusę pasaulio apvažiavome. Kalba E.Nekrošius nedaug, bet aktoriui ir nereikia, kad užkalbėtų - pasakyk tiksliai tris keturis žodžius, ir jis supras. Saviveikloje tai reikia pačiam rodyti, kad "uždegtum". Paskui iš tų variantų E.Nekrošius sukala spektaklį. Sukalti vis tiek reikia, juk kasdien artistas gerai nevaidina, o kai yra rėmai, vaizdas bet kokiu atveju bus.

Vaidinau ir pas Oskarą Koršunovą. Spektaklyje "Oidipas karalius" mane gerokai padaužė, pamėtė, patrankė. Paskui jau prašiau, kad pakeistų kitu aktoriumi. Mes, seniai, dabar labai jaučiame, kad į kaulus gauname. Ir reikėjo keisti klubo sąnarius - išklibo."

Gal ir aš blogai vaidinu?

"Žiūriu dabar į tą filmuotą medžiagą: koks jaunas buvo teatras ir mes visi lieknučiai - pažinti negalima! Jaunimo teatro pradžia - režisieriai Aurelija Ragauskaitė ir V.Čibiras. Praėjo nemažai laiko ir dabar matai, kad kritika juos gal ir nepakankamai įvertino. Gal nelabai stebėjo jų kūrybą, apskritai šį teatrą - tada visiems rūpėjo Panevėžys. O nuo kritikos žvilgsnio daug priklausė. "Romeo ir Džuljeta" tada buvo naujovė: A.Ragauskaitės režisūra, Igorio Ivanovo dekoracijos, Felikso Bajoro muzika, fechtuotė - labai gražu.

Geriausiai iš visų mano vaidintų spektaklių sekėsi "Skapeno klastoms". 309 kartai! Daug aktorių pasikeitė. O uždraustas spektaklis buvo po aktoriaus Viliaus Vaičekausko improvizacijos apie Turkiją, kai Brazinskai nuvarė lėktuvą.

Per V.Čibiro režisuotą Jevgenijaus Švarco "Drakoną" irgi improvizuodavome. Suvaidinome 35 spektaklius, valdžia sako: gal jau užtenka. Tik Vilniuje jis buvo rodomas, štai Leningrade uždraudė, įtarė antitarybiškumu. Vilniaus publika labai plodavo girdėdama improvizacijas ir per "Skapeną", ir per "Drakoną". Buvo geras V.Čibiro spektaklis "Atsigręžk rūstybėje": vaidino Eugenija Pleškytė, A.Šurna, R.Butkevičius, Gintas Žilys. Daug sykių parodytas. O štai tarybiniai veikalai publikai nelabai patikdavo. Spalio šventėms reikia - pastatėme, pliusiuką užsirašėme, o žiūrovai nelankydavo.

Kai nepasisekdavo koks nors vaidmuo, pagalvodavai: gana, išeisiu. Bet kurgi eitum?! O be teatro negyvensi. Vienas kolega buvo išėjęs, bet paskui sugrįžo. Negaliu, kone verkdamas sako, kvapą jaučiu dekoracijų... Teatras kai įsiėda, tai įsiėda. Visi mes ta liga sergame, liūdna be teatro, jau į pasąmonę jis mums įlindęs.

Dabar į teatrą ne taip dažnai nueinu. Kartais labai naudinga pamatyti blogą spektaklį - pasižiūri, kaip nereikia daryti. Bet entuziazmas didesnis po gero - pats nori būti geru aktoriumi. Po blogo nuogąstauji - gal ir aš taip blogai vaidinu?"

Karveli, kurk teatrą

"Turėjau savo Miniatiūrų teatrą. Vilniaus inžineriniame statybos institute, kuriame tuo metu dirbo Algirdas Gaižutis, Irena Aleksaitė, Halina Kobeckaitė, Eduardas Čižas, Vida Montvilienė, o rektoriavo Aleksandras Čyras. Sumanė pasikviesti mane: "Karveli, kurk pas mus teatrą - humoristinį." Gera mintis! Scenarijus mums rašė Kazys Bagdonavičius, Alma Karosaitė, Juozas Montvila, Gediminas Astrauskas, paskui mes patys susėdę paredaguodavome. Dirbome rimtai, studijos principu: etiudai, repeticijos. Iš šimto kandidatų atrinkdavome penkiolika - talentingą jaunimą. Programą rengėme dviem kalbomis: lietuvių ir rusų, kad būtų galima gastroliuoti. Iš viso dirbome septynerius metus: kai jie baigė mokslus, ir aš išėjau. Žymiausias mano artistas - Vacys Kontrauskas, dabar verslininkas. Jis man kaip sūnus: aš jį truputį pašefuodavau, vėliau jis mane. Visa Lietuva jį pažinojo kaip tą, kuris "iš pa Utenas". Studentai, repetavę naktimis, sakydavo, kad čia daug įdomiau nei mokytis. Kai padirbėjau saviveikloje, pradėjau geriau suprasti režisierius. Tikrai aktorius turi būti molis, kad režisierius tavyje išminkytų savo sumanymą."

Trumpai

Rimgaudas Karvelis gimė 1933 metų liepos 8 dieną Kaune. 1957 metais baigė Lietuvos konservatoriją. 1956-1963 metais Kapsuko, 1963-1965 metais Klaipėdos dramos, 1965-1997 metais Jaunimo teatro aktorius. Sukūrė vaidmenų kino ir televizijos filmuose. Jaunimo teatro fojė nuo 2005 metų lapkričio veikia jo fotografijų paroda "Jaunimo teatro žvaigždės: 1965-2005". Šiuo metu R.Karvelis kuria dokumentinį filmą "Jaunimo teatro jaunystė" - pirmą Jaunimo teatro metraščio dalį (iš viso sumanytos trys dalys).

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"