TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

R.Kaušiūtei "žvaigždėti" neleidžia draugės

2008 09 27 0:00
Rasą su Laura J. sieja ne tik draugystė, bet ir darbas.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Kartais atrodo, kad scenos žmonės kitokie nei mes. Gyvena įdomesnį, sėkmingesnį ar linksmesnį gyvenimą - nuolat dalyvauja vakarėliuose, juos supa daugybė žmonių. Tačiau kiek jų galima pavadinti tikrais bičiuliais? Žinoma dainininkė Rasa Kaušiūtė pristato dvi geras savo drauges.

Scenoje Rasa atrodo savimi pasitikinti moteris, kitiems - net pernelyg šalta. Tačiau kai dainininkė nulipa nuo scenos, atsiskleidžia jos noras bendrauti. Pakalbinome dvi Rasos drauges iš skirtingų atlikėjos gyvenimo laikotarpių. Su pirmąja santykiai beveik nutrūkę, su antrąja draugystė kone aukščiausio lygio. Nepaisant šių aplinkybių, abi Rasos draugės turi ir tą patį vardą Laura, ir yra panašios. Tačiau kad ir kaip bandytų visos trys pasimatyti, joms niekaip neišdega. Net LŽ žurnalistė iš pradžių kalbėjo su viena Laura, paskui - su kita.

Išsipildžiusi vaikystės vizija.

Su Laura Kaziukoniene R.Kaušiūtė susidraugavo vaikų darželyje. Vėliau sykiu lankė mokyklą, sėdėjo viename suole. Ten kompaniją papildė dar dvi geros draugės Vanda ir Rasa. Šis ketvertukas tapo neišskiriamas iki devintos klasės, kai Rasa, tvirtai nusprendusi pasirinkti muziką, išėjo mokytis į konservatoriją. "Tai buvo pirmas toks svarbus pasirinkimas mano gyvenime. Pro langą žiūrėdama į paliktą mokyklą bliaudavau. Man tai buvo didelis pasikeitimas.

Konservatorijoje mokslas kitoks: pamokos individualios, žmonės visai kitokie. Neslėpkime, buvo daug tokių, kurie kitur neįstodavo, todėl stodavo čia. Tokiems atrodžiau kaip balta varna, nes daug mokiausi. Tuo metu bendravimas su draugėmis nutrūko, niekur nebeeidavau. Teko aukotis dėl tikslo", - prisimena Rasa. Draugės palaikė jos apsisprendimą rimtai muzikuoti. "Vanda sakydavo: "Oi, Rasa, labai gerai dainuoji. Ateisiu į tavo koncertą, kai būsi garsi". Kaip tik neseniai ji buvo atvažiavusi iš Vokietijos ir atėjo į koncertą. Išsipildė vaikystės vizija", - šypsosi atlikėja.

Veržėsi į sceną

Pasak Lauros, Rasa visuomet turėjo polinkį į muziką. "Kad ji kuo nors taps, tikėjausi, nes visada dirbo dėl idėjos. Neduok Dieve, paprašydavai per gimtadienį padainuoti, tada visą likusį vakarą tai ir darys", - šmaikštauja Laura.

Rasai patikdavo giminėms ir draugams rengti nedidelius koncertinius pasirodymus. Tačiau svarbiausia buvo patekti ant didesnės scenos, juolab kad noras dainuoti nustelbdavo ir baimę, ir jaudulį. "Kartą Gendrius Jakubėnas prieš Naujuosius metus Panevėžyje rengė karaokę pagal Franką Sinatrą. Prieš dvi savaites perspėjau draugus, kad ten keliausime, nes man būtina padainuoti. Atvažiavome. Vidurnaktis, o karaokės kaip nėra, taip nėra. Draugai jau kilo važiuoti namo. Priprašiau luktelėti porą valandų, nes ir dainą išmokau, pasiruošiau, kaip nesudalyvausiu? Neištvėrę jie vis dėlto išvažiavo, likau viena laukti savo žvaigždžių valandos. Ir sulaukiau! Ketvirtą valandą ryto! Dar nenorėjo leisti manęs į sceną, manė, kad nusidainuosiu", - iš pirmų savo pasirodymų juokiasi Rasa.

"Geriau verslą darytum"

Ne visi suprato merginos norą dainuoti. Vyresnysis brolis Mindaugas buvo kiek kitokios nuomonės. "Brolis - verslininkas. Sutariame, bet esame labai skirtingi. Jis nesuprasdavo, kodėl nuolat po kelias valandas groju, dainuoju, vis sakydavo: "Geriau eitum kokio "biznio" daryti!" Dabar jis susitaikė su mintimi, kad dainuoju. Ir per brolio vestuves atlikau kelias dainas. Tik jam vis dar neaišku, ką veikiu Vilniuje. Kadaise buvau su juo susilažinusi iš dėžės šampano, kad tapsiu bent šiek tiek žinoma dainininkė", - prisimena brolio neatiduotą skolą Rasa.

Vis dėlto turėti vyresnįjį brolį gerai. Paauglystėje merginos galėjo dalyvauti vakarėliuose su vyresniais vaikinais, o tai buvo ypač svarbu, nes klasėje tuomet nebuvo nė vieno, verto jų dėmesio. Mindaugas paslapčia prisipažino, kad per "Eurovizijos" konkursą visą savo sąskaitą išnaudojo balsuodamas už sesers pasirodymą. "Bandėme pakviesti Rasą į įmonės šventę, bet ji mums buvo per brangi", - juokiasi Laura. Draugė stengiasi įsigyti visus leidinius, kuriuose rašoma apie Rasą, seka jos karjerą.

Mokytojos vizitas

Keturių merginų kompanija ne tik kartu mokėsi, bet ir eidavo į diskotekas, ieškodavo nuotykių. Rasa tik dėl tokių gerų draugių atsisakydavo knygų. Jos merginai buvo itin svarbios - svarstė galimybę tapti rašytoja. Buvo paskelbta mokyklos rašytoja. "Mokiniai verkdavo, kai mokytoja skaitydavo mano sukurtas istorijas. Tokios dramatiškos jos buvo", - sako atlikėja. Rasa pasirinko muziką, nes bijojo, kad tapusi rašytoja visiškai nutoltų nuo realybės ir pavirstų "knygų žiurke".

"Mokykloje visos mokėmės labai gerai, klasėje buvome aktyviausios, o ne moksliukės "nuobodylos". Nuolat gaudavome pastabų dėl drausmės. Greitai sutvarkydavome mokslo reikalus ir toliau plepėdavome. Prioritetai buvo teisingi", - juokiasi ji. Per nuolatinius pasilinksminus su draugėmis Rasos penketukai trečioje klasėje "pagedo" - atsirado ketvertų, trejetų. Susirūpinusi mokytoja net tėvus aplankė. Rasai buvo labai gėda, todėl susiėmė ir vėl sugrįžo į geros mokinės vėžes.

Dabar draugės retai kada susitinka. Merginos atitolo, visos, išskyrus Rasą, sukūrė šeimas. "Mes manėme, kad taip ir liksime keturios draugės, bendrausime. Svarstėme, kuo tapsime, kai užaugsime. Sakėme, kad Laura bus "business women", Rasa greit ištekės, o mudvi su Vanda būsime "priplaukusios" menininkės. Taip ir atsitiko. Jei drauge būtume mokęsi iki 12 klasės, tikriausiai viskas būtų buvę kitaip", - svarsto dainininkė. Merginos mano, kad jų draugystei labiausiai trūksta visas vienijančios veiklos.

Savęs ir antrosios Lauros atradimas

Konservatorijoje Rasa taip ir nesusirado draugių, kurios pakeistų tą ketvertuką. "Naujos bendraklasės man nepatiko. Nusprendžiau šį laikotarpį išnaudoti mokslams. Tai buvo laikas, kai mokiausi daugiausia. Tuomet domėjausi sveika mityba, gera laikysena - vaikščiojau iškėlusi galvą, tiesi. Ne itin gerai mačiau, o akinių nenorėjau nešioti, todėl ne visus pažįstamus pastebėdavau. Visi manydavo, kad esu "pasikėlusi", nes pirmūnė", - šmaikštauja atlikėja. Vis dėlto su Laura Jurgelionyte, vėliau tapusia garso režisiere, užsimezgė draugystė, kuri, kaip merginos sako, stiprėjo pamažu. Iš pradžių jas suvienijo mokslas, ypač begalinis domėjimasis literatūra. Išvažiavusios studijuoti į Vilnių merginos viena kitą atrado iš naujo, ėmė kartu leisti laisvalaikį: rimtai pasinėrė į aerobiką - dalyvaudavo net konkursuose, paskui susidomėjo joga. Šiandien jas sieja ir darbas.

Vilniuje Rasa ne tik "surado" draugę, bet ir save. "Trečiame kurse tapau ryški, kokia esu dabar. Anksčiau tokia nebuvau, atrodžiau labai gera mergaitė. Taigi sutapo mano vidus ir išorė. Juk roką dainavau. Plaukus buvau net juodai nusidažiusi, bet raudona tinka labiausiai. Ir natūrali esu truputį į "ryžumą". Tokį pigmentą gavau iš tėvo giminės, kurios moterys rudaplaukės", - paaiškina Rasa.

"Tu taip smarkiai nerėk"

- Ar per tuos keliolika pažinties metų Rasa pasikeitė?

Laura: - Tiek iš pat pradžių, tiek dabar ji visiškai kitokia, nei kiti mano pažįstami. Rasa turi keistų nesuderinamų savybių: išsiblaškiusi ir pabirusi kasdieniame gyvenime, bet susikaupusi muzikos pasaulyje. Tai unikalu.

Ji visada siekia užsibrėžto tikslo, nuolat eina pirmyn, ieško, kaip pasiekti to, ko trokšta. Dabar yra atviresnė, labiau "eina į žmones", anksčiau buvo uždaresnė.

- Rasa sirgo žvaigždžių liga?

Laura: - Buvo toks metas.

Rasa: - Kada?

Laura: - Senokai. Kai pradėjo daugiau rodytis viešumoje. Tiesa, perspėjo, kad jei ims "žvaigždėti", prilaikytume ją. Aš ir kita mūsų draugė Daina pasakydavome, kada persistengia. O ji: "Ko per daug?" Tada prasidėdavo ginčai ir analizavimas.

- Ar tikėjote, kad taps dainininke?

Laura: - Nemaniau. Nuo bendravimo pradžios žinojau Rasos siekį tapti dainininke. Kai ji atskleidė savo planus, vertinau juos kaip norą, paskui rėmiau draugės pastangas. Labai didelę pažangą padarė. Kai prisimenu, kaip ji dainuodavo anksčiau... Ne visada draugai džiaugdavosi...

Rasa: - Man atrodė, jog bendrabutyje gražiai dainuodavau. O Daina man nuolat sakydavo, kad nelabai. Galvodavau: "Jėzau, kaip jie nieko nesupranta. Pavydi."

Laura: - Būdavo, pasisodina mus ir liepia klausyti. Užtraukia, kad skamba pusė bendrabučio. Sėdime, klausome. Daina atsisuka į mane ir klausia, ką jai atsakyti. Rasos balsas visada buvo stiprus ir skambus, bet, matyt, iš pradžių jo nesuvaldydavo. Sakydavome: "Žinai, Rasa, nieko, bet gal tu taip smarkiai nerėk."

Vyrai su trimis žmonomis

- Vaikinus irgi kartu "kabindavote"?

Rasa: - Taip, Vilniuje į diskoteką eidavau du ar tris kartus per savaitę - turėjau atsigriebti už mokslo etapą konservatorijoje. Laura nelabai norėdavo, reikėdavo ją tempti.

Laura: - Tačiau abi taip ir likome "neženotos".

Rasa: - Aš bent pastangų dedu (juokiasi - aut.), o ji mano, kad tiesiai į namus ateis.

Laura: - Būna, kad viena pradeda su kokiu vyriškiu bendrauti, o kita ima dejuoti, jog liko "ant ledo". Tik tos draugystės ilgai netrunka - ir vėl būname kartu. Toliau puoselėjame savo viengungišką draugystę.

Rasa: - Ir kritikuojame viena kitos vaikinus. Aš jai siūlau atsimerkti ir žiūrėti į realybę. Nors man ir patinka, kad Laura visada stengiasi gerai galvoti apie žmones, bet kartais pernelyg.

Laura: - Niekada nenutylime. Todėl ir esame vienos. Kandidatai turi pereiti abiejų vertinimo karteles. Tik mūsų draugė Daina ištekėjo.

Rasa: - Taip jos vyras tapo "šeichu su trimis žmonomis" (juokiasi). Jeigu kur reikia vyriškos pagalbos, iškart skambiname Dainos Rimui.

Studijų metais visos trys dar su vienu vyruku buvome sukūrusios "šeimynėlę". Kiek nesąmonių kartu pridarydavome... Bendrabutyje pas mus, savo tris žmonas, tas Jonas nuolat užsukdavo. Atidarydavo šaldytuvą, įkišdavo pusę galvos: "Merginos, kaip gyvenate? A, matau, kad neblogai." Mes gamindavome valgių, bet jį taip pat išnaudodavome - siųsdavome į parduotuvę ko nors nupirkti.

Kartą per Jonines jis mus pakvietė į tėvų namus. Jono mama paklausė: "Katra čia bus ta tikra?" Mes tik susigūžėme, susižvalgėme - nė viena nė nemanė būti "toji". Todėl mūsų kompanija tikriausiai keistai iš šalies atrodė.

Draugės kritika geranoriška

- Jus sieja ir darbas. Lengviau išgirsti draugės, kuri yra garso režisierė, kritiką ar svetimo žmogaus?

Rasa: - Lengviau draugės. Svetimi žmonės nežino, kiek esi įdėjęs pastangų, kiek tau visa tai kainavo. Jie turėtų labai atsargiai kritikuoti. Aišku, kiekvienas gali išsakyti savo nuomonę, bet tie, kurie nežino situacijos, ne visada turi teisę kritikuoti. Be to, svetimi žmonės dažnai vertina paviršutiniškai. Juk kritikuoti lengva. Kritika vienaip ar kitaip skausminga, tad geriau ją išgirsti iš draugų, kurie geranoriškai pasako.

- Ilgai truks jūsų draugystė?

Laura: - Manau, bendrausime iki senatvės. Kartais juokiamės, kad ir kretančios senutės susitiksime.

Rasa: - Jei ir toliau nesusirasime antrųjų pusių, sėdėsime ir žiūrėsime "Nusivylusias namų šeimininkes".

Laura: - Nežinau, kas turėtų įvykti, kad ateityje nebendrautume. Per mūsų draugystę ir taip jau visko nutiko. Jei nebūtų buvę noro, bendravimas būtų nutrūkęs.

- Gal ekstremalių nutikimų teko patirti?

Laura: - Tokių būta nemažai. Kartą užstrigau jos namų vienuoliktame aukšte. Tuomet dar mokėmės Panevėžyje. Užsukau pas Rasą į namus trumpam - dėl mokslų. Šnekėjomės. Jos tėvukas įkišo galvą į kambarį ir pasakė, kad turi išeiti. Tik mes nelabai klausėmės kur. Po kurio laiko nusprendžiau keliauti, bet buto durys buvo užrakintos. Rasa visus namus iškniso ieškodama raktų, aš jau vėlavau pas mokytoją. Norėjau palaukti jos tėčio - gal netoli, tik iki parduotuvės nuėjo. Rasa iškėlė mintį, kad jis galėjo net į sodą kelioms dienoms išvažiuoti. Pasiūlė lipti per kaimyno balkoną.

Rasa: - Išsiblaškiusi dažnai pamiršdavau raktus, o lipimas per kaimyno butą priešgaisrinėmis kopėtėlėmis buvo išbandytas būdas.

Laura: - Atidarė dangtį, pro kurį leidžiasi kopėtėlės, ir šaukė kaimyną Vitalijų - draugę reikia praleisti. Šiaip ne taip nusikabarojau. Nusileidau liftu. Čia susitikau grįžtantį Rasos tėtį.

Laiko patikrinti geriausi

- Ar skiriasi bendravimas su menininkais ir kitokių profesijų žmonėmis?

Laura: - Didelio skirtumo nėra. Aišku, jie turi ryškesnių bruožų. Prie kiekvieno reikia kitaip prieiti, bet tai nėra sunkiau.

Rasa: - Pavyzdžiui, tarp muzikantų daugiau tarpusavio supratimo, jautrumo. Vienas kitą supranta beveik kaip šeimoje. Nekyla tokių klausimų kaip: "Kodėl taip ilgai miegi?"

- Ar dar ieškote naujų draugų?

Laura: - Artimesni tie, kurie likę nuo seniau, nuo studijų laikų, bet ir naujų atsiranda. Dabar jie dažniau - iš muzikos srities.

Rasa: - Iš pradžių kartais atrodo, kad su naujais draugais linksma, "faina", bet paskui pamatai, jog būti su laiko patikrintais žmonėmis vis dėlto geriau. Mus sieja ir bendras draugų būrys: mano draugės tampa jos draugėmis, ir priešingai.

Trumpai

"Tėvai ilgą laiką netikėjo, kad dainuosiu ir būsiu žinoma. Sakydavo: "Taigi dainuoji taip, kaip visi." Tai man taip pat buvo stimulas siekti vis daugiau. Jie sakydavo šitaip tam, kad nenusivilčiau savimi. Dabar artimieji, žinoma, didžiuojasi mano laimėjimais, - šypsodamasi sako Rasa. - Kartais tenka netikėtai susitikti bendraklasius jau su šeimomis: vaikais, vyrais, žmonomis. Tada pasijuntu tam tikru požiūriu atsilikusi nuo gyvenimo. Tačiau viskas priklauso nuo žmogaus tikslų. Šeima man nebuvo prioritetas. Gal todėl vėluoju?.."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"