TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

R.Keturakis: debesų žmogaus tikrovė

2008 06 12 0:00
"Kaune nėra tokio didingo šurmulio kaip Vilniuje, o tylą aš mėgstu", - sako kaunietis rašytojas R.Keturakis.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Į nedideliu tiražu išleistą Roberto Keturakio sudarytą knygą "Tu esi vien Tu" LŽ dėmesį atkreipė skaitytojai. Šis prisiminimų leidinys - ne vien apie amžinybėn išėjusią poeto seserį kėdainiškę gydytoją Angelę Keturakytę-Baltrūnienę, bet ir apie visą veržlią bei kūrybingą Keturakių gentį.

Pasak skaitytojų, tokių kūrėjų, kaip R.Keturakis, veikla ir žodis padeda "įveikti kasdienybę ir nepalūžti". Rašytojas gerai matomas ir girdimas (ir daug kam reikalingas) Kauno kultūriniame peizaže, todėl galima spėti, kad visą savo laiką skiria kūrybai. Taip nėra. Jo darbo stalas stovi Vytauto Didžiojo universiteto leidykloje. Vyriausiajam redaktoriui R.Keturakiui tenka redaguoti ne vien humanitarinius veikalus... Su liūdesiu jis prisipažįsta nesąs rašytojas profesionalas. Tiesa, redaktoriaus darbas visiškai tenkina dar vaikystėje nubudusį siekį lavintis.

"Augau tarp šešių seserų vienas berniukas, - pasakoja rašytojas. - Kitiems keturiems, gimusiems prieš vyriausiąją seserį Kristiną, nebuvo lemta gyventi. Ilgai savo būde ir elgesyje jutau mergaitišką švelnumą. Nemokėjau muštis, todėl mokykloje, atsidūrus greta bendraamžių, buvo sunku kovoti dėl savęs ar ginti kitą. Šito greitai išmokau sovietinėje armijoje. Ir net truputį sužiaurėjau, todėl vėliau tą žiaurumą savyje reikėjo išdildyti: palikti švarią, atlaidžią, švelnią erdvę - kūrybai ir gyvenimui.

Seserys buvo labai dėmesingos man, vieninteliam broliui. Iki šiol tas dėmesys išlieka. Per mūsų atsiminimus apie seserį Angelę mums patiems labai daug kas išryškėjo. Pavyzdžiui, visų užsispyrimas, graži valia siekiant tikslo, ambicingumas. Tai perimta iš tėvų ir senelių - genetiškai ir dvasiškai. Kas skaitys "Tu esi vien Tu", pajus ir suvoks, kokį skurdą teko išgyventi didelei šeimai. Antrasis pasaulinis karas, kolchozai, partizaninis karas... O mes - kone pačiame Tauro apygardos, kur vyko itin žiaurios kovos, centre. Stribų ir sovietų smogikų veikimas dieną naktį - tiesiog klaikus. Tokiomis aplinkybėmis tėvams teko išlaikyti šeimą: suteikti vaikams pačius būtiniausius egzistencijos dalykus ir dar puoselėti jų ambiciją siekti daugiau, veržtis aukščiau. Mamos ir tėvo priesakas: vaikai, vienintelis jūsų turtas turi būti išsimokslinimas - kitokių, kaip matote, palikti negalėsime. Sesuo Angelė vidurinę mokyklą baigė aukso medaliu. 14 metų mergaitė, kad įsigytų pinigų suknelei ir batukams, įsidarbino statybose. Kai Garliavoje praeinu pro pastatus, kur sesuo tampė plytas, skiedinį, viską prisimenu ir suprantu, kaip ji užsigrūdino nuo paauglystės, jau tada sužinojo, kiek viskas kainuoja, kiek vertas žmogaus darbštumas, žūtbūtinis siekis iškopti aukščiau. Dar vienas tėvų priesakas - kad ir kaip stengsiesi už pikta atsiteisti piktu, kerštu, skausmingu veiksmu, nieko nelaimėsi. Būk didesnis už niekšybę. Visas septyniukas laikėmės to priesako, nors aplinkybių pasitaikydavo visokių ir būdavo sunku į skaudų smūgį neatsakyti smūgiu, į panieką - panieka. Jei vis dėlto tekdavo atsakyti, jusdavau, kad pats save pažeminu, išduodu testamentinį tėvų palikimą - etines moralines nuostatas."

- Pasirodo, ir jūsų seserys labai kūrybingos.

- Rašėm visi, išskyrus vyriausiąją Kristiną. Ji - puiki inžinierė, beveik visi svarbiausi Lietuvos keliai, taip pat dalis "Via Baltica" - jos tiesti. Dešimtoje klasėje ji buvo išduota ir suimta kaip Tauro apygardos partizanų ryšininkė, kalėjo Vorkutoje. Sovietiniai lageriai jos nepalaužė. Studijas baigė puikiai, dirbo įtemptai ir atkakliai, buvo kolegų kelininkų vertinama. Dabar man malonu pasikalbėti su žmonėmis, kurie išgirdę mano pavardę klausia:

"Ar Kristina Keturakytė - jūsų sesuo?" Vienas prisipažino gavęs nuo jos porą antausių - esą labai padėjo... Turiu įspūdingų Kristinos laiškų iš lagerio. Kada nors rašysiu apsakymą ir iš jų pasiimsiu detalių. Justi stebėjimo dovana: ne veltui mes Keturakiai - keturios akys.

Sumanymas paskirti seseriai Angelei leidinėlį kilo prie jos kapo Kėdainiuose. Klausydamasis kėdainiškių, kalbančių per knygos pristatymą, dar sykį supratau, kokia laimė - padėti kitiems, dirbti profesionaliai. Angelė buvo gydytoja, mokėjusi suteikti pagalbą ir dieną, ir naktį. Kėdainių ligoninės vyriausioji gydytoja pateikė iškalbų skaičių: sesuo yra dovanojusi gyvenimą - ištraukusi iš pavojingų ligų ir situacijų - mažiausiai pusantro tūkstančio vaikų.

Visada didžiavausi savo gimine. Vienas mano tėvo brolis - pirmasis Kauno karo komendantas, savanoris. Tėvas taip pat buvo puikus artileristas. Dar du jo broliai irgi savanoriai, teisininkai, Lietuvos kariuomenės karininkai. Dar vienas - kunigas.

Mano tėvas vedė ne jo motinos nužiūrėtą stambią ūkininkaitę, bet paprastą tarnaitę. Jam, nepaklususiam ir vedusiam mylimą, mano močiutė (kuri Pirmojo pasaulinio karo pradžioje mirus vyrui liko našlė su dvylika vaikų) atrėžė nederlingiausią Keturakynės žemės pakraštį, molynę. Darbštumas nuo pat vaikystės buvo mums įskiepytas kaip išlikimo sąlyga. Tėvas - gana rūstus, bausdavo skaudžiai, bet niekada be reikalo. Žinodavom - pelnyta.

- Kuo gi jūs nusikalsdavot?

- Pavyzdžiui: pirmieji kolchozo metai. Arkliai jau atimti. Brigada kerta rugius. Žiūriu, tas žmogus, kuris į kertamąją pasikinkęs mūsų arkliukus, plaka juos ir plaka, net rumbės iššoko, nors tie traukia kaip reikiant. Kai priartėjo prie manęs, išplėšiau iš jo (beje, mūsų kaimyno) botagą ir tris kartus perliejau per nuogą nugarą. Grįžtame namo ir tėvas liepia bausmę pasirinkti pačiam: arba nepirks naujų kelnių (joms jau buvo atidėta pinigų, nes verkiant reikėjo), arba diržas. Paprašiau, kad nuspręstų jis. Apsisprendė nepirkti naujų kelnių, ir ta bausmė buvo baisesnė už diržą.

Mama - labai švelni, nepaprastai darbšti, kilusi iš Zanavykijos. Puikiai dainuodavo, sekdavo pasakas, iki šiol daug ką atsimenu, ir tai be galo brangu. Jaučiu: kūrybinė paskata - iš jos. Būdamas mokinys prirašiau gal dešimt sąsiuvinių jos tautosakos. Neseniai per vieną renginį prie manęs priėjęs Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto darbuotojas stebėjosi suradęs ten partizanų dainų.

- Sakėte, tėvai skatino ambicingumą. Kokia buvo jūsų ambicija - tapti rašytoju?

- Įsivaizduokit: paauglys pradeda jausti, kad skiriasi nuo greta esančiųjų. Nors ir kiti prabanga nežibėjo, aš būdavau labai skurdžiai apsirengęs - didelė šeima, o dar tas tragiškas kolchozų laikotarpis, kai viskas konfiskuota. Man būdavo pašėlusiai sunku: pakviečia atsakinėti prie lentos, prieš visą klasę. Drabužiai vienur sulopyti, kitur nubrizgę. Ilgai neturėjau batų, nešiojau kaliošus, o dažniausiai ir tuos nusispirdavau - vaikščiodavau basas. Matau, mergaitės jau pradeda kikenti, žvelgia kaip į kažkokią karikatūrą. Tada kilo didžiulis noras, kad jos pamatytų, jog tie drabužiai - dar ne viskas. Išorinis skurdas - ne viskas. Aš turiu dar daug ką, ko kiti galbūt neturi. Stengiausi mokytis labai gerai. Iš kažin kur išniro polėkis rašyti. Pirmieji mano kūrinėliai pasirodė mokyklos literatų sienlaikraštyje. Garliavoje buvo puikių mokytojų, literatūrą mums dėstė Jonas Mačiulis, Maironio giminaitis. Klasės auklėtojas - žinomas dailės istorikas Klemensas Čerbulėnas. Pedagogai skatino: turtėk vidumi, ugdyk intelektą ir kūrybiškumą. Jie man padėjo. Tarkim, prasideda pertrauka: klasiokai siaučia, o aš kiūtau nuošaliau nedrįsdamas įsitraukti į jų gražią šurmulynę. Auklėtojas ima už parankės: eime pasikalbėti. Bendravo su manimi kaip su lygiu ar su bičiuliu. Mokytojų dėmesys ir padrąsinimai ėmė keisti bendraklasių požiūrį. Klasė parodė susidomėjimą, o ilgainiui pradėjo net didžiuotis: "Mes turime Robertą!" Dabar suvokiu, kad ambicijos, noras ugdyti kūrybiškumą ir intelektą neleido nugrimzti į liūdesį, depresiją, nueiti šunkeliais. Tėvų paskatinta drąsa gyventi, dideli norai siekti buvo toliau palaikomi mokytojų. Sakau: norai, ambicijos, bet gal tai egzistencinės filosofijos pradmenys.

- Mobiliojo telefono neįsigyjate sąmoningai?

- Ir be jo esu surandamas. Kartais net paprašau, kad mano darbo telefonas būtų tam tikrą laiką blokuojamas iš centro, nes dūzgia be perstojo. Leidykloje interesantų pilna. Kai grįžtu namo, manęs prie telefono niekas neprisikvies - žmona tą žino. O jei turėčiau dar ir mobilųjį, išeičiau iš proto. Žinau, kad atsilieku nuo šiandienos technologijų, bet nemėgstu elektroninio pašto, verčiau rašau paprastą laišką, kaip XVIII amžiuje ir labai džiaugiuosi, kai pats tokių gaunu. Kai kuriuos įpročius suformavo gyvenimas. Aš buvau priverstas taupyti, ir dabar, be abejo, tą moku. Moku atsisakyti visko, be ko galiu ramiausiai apsieiti. Be abejo, truputį piktnaudžiauju savo sūnų ir bendradarbių laiku - kartais perkeliu dalį rūpesčių nuo savo ant jų pečių.

- Koks rankraštis guli ant jūsų stalo?

- Ką tik baigiau tvarkyti labai sudėtingą vieno fizikos profesoriaus studiją apie spinduliuotės ir medžiagų sąveiką.

- Redaguojate ne tik humanitarinius veikalus?!

- Viską. Tarp kitko, šitas darbas - mano universitetas. Visų mokslo sričių naujienas sužinau iš monografijų ir metodinės literatūros. Studijuodmas Vilniaus universitete negavau tiek, kiek gaunu dirbdamas čia. Jaučiu, kad atmintis net pradeda nebetalpinti visos mane pasiekiančios informacijos.

- Darbuojatės leidykloje, bet dar ir aktyviai kuriate, paremiate kitus kuriančiuosius.

- Mano vienas gražių norų - kad mūsų universitete užaugtų kūrybiškų žmonių, literatų karta. Jie auga. Nedarau jiems didelės įtakos, nes mano kūrybinis braižas, jų akimis, per toli nuo avangardo, tačiau vieni kitais pasitikime. Tiesą sakant, jei neturėčiau savaitgalių, patirčiau krizę. Laimė, Rašytojų sąjunga išlaikė kūrybos namus "Urbo kalnas", dabar jau griūvančius - ten praleidžiu visas atostogas. Nesu profesionalas ir labai dėl to liūdžiu. Negaliu viso savo laiko, vaizduotės ir minčių darbo skirti kūrybai - gal tik šimtąją dalį. Didelė likimo dovana man buvo nemokamos atostogos, per kurias, Alės Santvarienės pakviestas, nuvykau į Bostoną. Ji man paskyrė visą savo namų antrąjį aukštą ir vyro Stasio Santvaro darbo kabinetą. Langai ten žvelgia į Atlanto platybes. Taip per tris mėnesius parašiau pirmą savo romaną "Kulka Dievo širdy" ir pajutau, koks malonumas rašyti.

- Nesvarbu, kad vieta nauja, nepažįstama?

- Mane veikė vandenyno galybė, gaudimas ir sušiauštos platumos. Pirmą kartą pajutau, kaip psichologiškai lengva įeiti į kūrybinę erdvę, savo personažų gyvenimus, siužetą. Dirbau netrukdomas ir tiesiog svaigdamas, stebėdamasis, kokių nė nenujaustų galių manyje esama. O kai rašai priešokiais ir staiga kas nors nutraukia, reikia ypatingų valios pastangų vėl "grįžti" į kūrinį. Tada jauti - ne tai, ne tai, ne tai. Kaip rašyti? Kur surasti tą galingą jėgą? Be abejo, galėčiau mesti darbą ir atsidėti vien kūrybai, tačiau nuo manęs priklauso dviejų man artimų žmonių šeimų finansinė padėtis. Turiu išpildyti mamos prašymą padėti jiems, kol galėsiu. Ramindamas save kuo toliau, tuo dažniau kartoju: viską, ką tau skirta sukurti, sukursi.

- Matyti ir jūsų sūnų Sauliaus ir Ugniaus humanitariniai darbai.

- Du mano sūnūs lituanistai. Žmona, medikė, kartais pajuokauja, kad šeimoje per daug humanitarų - "debesų žmonių". Vyriausias sūnus, baigęs teisę prieš pat Atgimimą, pajuto, kad įgytos žinios paties gyvenimo bus anuliuojamos. Tapo verslininku. Ramiai dirba, nieko nesiskolina.

- Žmona juk žinojo, kad susideda su "debesų žmogumi".

- Štai ką reiškia meilė! Vedžiau gana vėlai, 33-ejų. Buvau įsikalbėjęs, kad niekam nesu įdomus, niekam nebūsiu reikalingas, juolab nesugebėsiu išlaikyti šeimos. Ir ūmai atsirado mergina, kuri pasakė: "Aš nuo tavęs nesitrauksiu." Ar ne stebuklas? Mano žmona - 1941-ųjų tremtinė, su tėvais išvežta iš Rokiškio devynių mėnesių.

Jaučiu joje tremties paliktą žymę - didelę tvirtybę. Ir sūnūs jaučia. Ta tvirtybė užkrečiama.

- Kaip paminėjote birželio trečiąją, Sąjūdžio gimimo dieną?

- Šeimoje ir širdyje. Sąjūdis man, kaip ir daugeliui mano kartos žmonių, kurių visas įdomiausias, jaunystės, gyvenimas praėjo okupacijos sąlygomis, - likimo, istorijos ir Dievo dovana. Jis atnešė tokią viltį, kad, rodės, daugiau niekas niekada mūsų nepalauš, neapkrės neviltimi. Neseniai "Kauno istorijos metraštyje" paskelbtas sąjūdžio Kauno tarybos archyvas - posėdžių protokolus skaitai kaip dramaturgijos kūrinius. Tačiau dalis dokumentų dingo ir niekaip neišsiaiškinu, kur. Prapuolė "žūtbūtinių posėdžių" protokolai, liudijantys, kokios šiurpios vyko grumtynės prieš pat Lietuvos nepriklausomybės skelbimą ir tuoj po to - tarp jos šalininkų ir priešininkų. Vilniaus taryba savo archyvo kažkodėl neskelbia - bijau, kad jis neišliko. Kitų tarybų dokumentai taip pat neskelbti, o istorikai jais net nesidomi.

Šią birželio trečiąją patyriau ir liūdesio: kad panaši pakilimo banga daugiau manęs nebepasieks (gal ji pasieks kitas kartas?) - kada pats tampi Lietuva, esi nebe Keturakis, o Lietuva, atstovauji jai, privalai būti su ja ir viską jai atiduoti. Tokia graži, švari banga nusirito per visą kraštą, ir jei būtų reikėję imtis kovinių veiksmų, niekas nebūtų traukęsis.

Ir liūdesys dėl to, kas nepadaryta, o buvo galima padaryti. Aišku, lengva dabar žvelgti šaltai lyg akademikui ir samprotauti, o tada negalėjai nuspėti, kaip kas klostysis po savaitės, negalėjai matyti detalių. Visumos dar ir dabar aprėpti neįmanoma - tai milžiniškas istorinis klodas. Nežinau, kas parašys Sąjūdžio istoriją. Taip, praėjo tik du dešimtmečiai, tačiau tarpukario Lietuva per savo gyvavimo dvidešimtmetį Nepriklausomybės kovų istoriją buvo parašiusi galingą.

- Dar neturime pokario rezistencijos kovų istorijos...

- Jūs teisus. Bet pamažu viena šalia kitos rikiuojasi knygos, kuriose skelbiama surinkta medžiaga. Štai "Didžiosios Kovos apygardos partizanai". Dabar, kai rašau savo romano antrąjį tomą, ši medžiaga man - kaip aukso kruopelytės.

- Dabar esate truputį tolėliau nuo poezijos?

- Poezija - mano gyvenimo ir likimo dalis. Prozos ėmiausi pajutęs, kad stūkso nemaži patirties klodai, susikaupė apmąstymų ir faktologijos kalnai, kurių poezijoje nepanaudosiu.

- Koks įspūdis panirti į aną rūstų laiką ir paskui grįžti į dabartį?

- Prisimenu, mama prašydavo, kad eidamas iš mokyklos užsukčiau į valsčiaus kiemą pažiūrėti, ar ten tarp suguldytų išniekintų partizanų lavonų nėra mūsų pažįstamų. Paskui negalėdavau užmigti ir sakydavau mamai, kad nebesiųstų... Tie vaizdai vaiko sąmonėje paliko žaizdas. Visa laimė, kad rašydamas pirmąją romano dalį buvau ne Lietuvoje, nes vėl įžengiau į tą pragarą. Jau minėjau kiaurai košiančią vandenyno jėgą - ji apvalydavo ir vėl sutelkdavo darbui. Tarsi transcendentinė galia - kad nurimtum ir sąžiningai viską pateiktum kaip paminklą žuvusiesiems.

Yra duomenų, kad Dantė, rašydamas "Pragarą", tik maldų padedamas galėdavo išsiplėšti iš erdvės, į kurią pakliūdavo.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"