TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

R. Ramanauskas: Žmogau, nubrauk ašarą

2015 01 10 6:00
Romualdas Ramanauskas prisimena Juozo Miltinio pasakymą, kad aktorius scenoje reikalingas iki 50 metų, ir nesigaili palikęs teatrą. Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

„Pabūkime jaunatviški avangardistai ir pakalbėkime kitaip. Improvizuokime, permuškime žiniasklaidos klišes ir ieškokime gyvumo“, - šypsodamasis pasiūlė teatro ir kino aktorius Romualdas Ramanauskas. Prieš dešimtmetį palikęs teatrą Romualdas su menu neatsisveikino. Priešingai – greitai 65-metį minėsiantis aktorius tapo tikresniu kūrėju, kuris paprastai ir reikšmingai paaiškina meną.

- Šekspyriškai sakote, kad visas gyvenimas yra teatras: „Atsikeli ir eini apsimetinėti.“ O kada ateina laikas būti nuoširdžiam? - teiravomės Romualdo Ramanausko.

- Kai lieki vienas su savimi? Bet ir tai ne visai tiesa, nes tada dažnai sugebi save matyti patogesnėje šviesoje. Nekalbant, kad mokame ieškoti priešų: būčiau tauresnis, geresnis, sėkmingesnis, gabesnis, talentingesnis. Tada sakome „bet“ ir toliau vardijame: santvarka ne ta, kolegos ne tie, viršininkas pokvailis, auklėjimas, laikas (tai ypač mėgsta menininkai), kai gimiau – ne tas. Nuoširdus žmogus pajunta, kad nėra kuo savęs apgaudinėti, teisinti ir gerinti. Jis vienas gali išsigryninti: esi tu, gamta, tyla, Kūrėjas.

Vaikiškai žavūs kontrastai

- Gyvenate Vilniuje, tačiau atoki vienkiemio sodyba prie Švenčionių jums kur kas arčiau širdies. Iškart prisimenu „Tą prakeiktą nuolankumą“ ir kaimo buitį, jūsų kartos filmus ir dabar keistai atrodančią sovietinę kasdienybę...

- Norėjosi vaikiškai išsiveržti iš diktatūros ideologizuotos valstybės. Mus pasiekdavo geros knygos, filmai ir norėjosi pabūti kitokiam. Visos mano vasaros bėgo kaime Aukštaitijoje. Ten ir arkliai, ir naktigonės, turgaus diena, filmų žiūrėjimas, kaimynų sodo obuolių sunokimo tikrinimas. Niekas nerakindavo durų. Vilniaus senamiesčio, asfalto ir industrializacijos vaikui tai atrodė velniškai gražus kontrastas.

1988-1989 metais menininkams atėjo galimybė žaisti „kolūkinius“ žemdirbio žaidimus. Kaimas vėl pasirodė kaip oazė – jei mieste mažai laisvės, ten jos pajunti daug. O dar nuojauta sakė, kad kino studijos ima byrėti.

- Ar aktoriai galėjo ką nors dėl to padaryti?

- Kinas – kolektyvinė industrija, nebuvo ką daryti. Teatre gali suburti bendraminčius, išreikšti idėjas per skaitymų vakarą, kamerinį spektaklį, pateikti naują teatrinę kalbą (tai mane visada viliojo) – pasikalbėti su žmonėmis be ritualo, iliuzijos. O kine reikia kameros, juostos... Buvau teisus, tikrasis kinas mirė ir nebeatsigavo. Pavieniais atvejais dar leidžiu sau grįžti, kai kviečia garbingesnis pavadinimas. Tačiau tik tam, kad palyginčiau, kaip buvo tada ir yra dabar – toks sportinis azartas.

Nepamirštamas Romualdo Ramanausko Richardo vaidmuo latvių kino juostoje "Ilga kelionė per kopas" (1980 - 1981). Filmo kadre drauge su Lilita Uozuolinia, atlikusia Martos vaidmenį./Rygos kino muziejaus nuotrauka

Trečias iš kairės...

- Filmavimo aikštelėse praleistas laikas dar atrodo stebuklingas?

- Stebiuosi, tie dešimt metų intensyvaus filmavimosi atrodė tokie ilgi! Aktoriaus užsiėmimas buvo labai nelengvas. Tie, kurie tik filmavosi, panikos nejuto. Atrodė bepig – nėra kur skubėti. O mes, skraidantys tarp spektaklių ir filmų, gyvenome kaip ant bombos. Niekada nežinojai, ar bus lėktuvo bilietų, jei taip – ar jų gausi. Gelbėjo atpažįstamumas – nusiimi kepurę, išsišiepi prie langelio, ir kai kitame pasaulio gale tave atpažįsta kaip filmo herojų, per stebuklą patenki į savo kitą darbą. Būdavo, išlupam nemokamą vietą, paliktą aukščiausiems šalies pareigūnams, kitąkart palaiko lėktuvą. Jokioje valstybėje nebuvo taip vertinamas aktoriaus populiarumas.

- Vaidyba teatre ir prieš kameras skiriasi. Specializuojami kino aktoriai. Jums vaidinti visuomet pavykdavo organiškai?

- To išmokstama. Daug metų dėsčiau teatrą Užupio gimnazijos vyriausiems moksleiviams. Pastebėjau, kad jie laisvesni, technologijos prieinamos ir jie jų nebijo. Mūsų laikais televizorius buvo stebuklas. Teko įprasti prie kamerų ir tokioje nelaisvoje valstybėje, prie pačios scenos, kurioje mus valdė savikontrolė. Meluočiau, jei sakyčiau, kad buvo lengva tai įveikti, persilaužimas įvyko ne per vieną dešimtmetį.

Tačiau jei reikėtų pasirinkti teatrą ar kiną, iki šiol negalėčiau atsakyti. Kine žavi preciziškumas, žvilgsnio iškalbingumas, išliekamoji vertė. Tavęs nebus, o kinas liks. O kartais tik teatras – nedidelė grupė, tavo kraujo grupės žmonės, kurie vieningai supranta iš pusės žvilgsnio.

- Karjerą teatre nutraukėte 2001-aisiais kaip Nepažįstamasis Vytauto Dapšio spektaklyje „Svečias“. Kada aktorius nusprendžia baigti karjerą?

- Juozas Miltinis turėjo racijos sakydamas, kad aktorius reikalingas iki 50 metų. Jaunam artistui leidžiama klysti, į jį žiūrėti lengviau nei į vyresnį, jau atrodantį nebe savo vietoje. Savo atveju pajaučiau, kad šiuolaikinis teatras ir jo pastangos sudominti bemaž naktinio baro funkcija, apsimestiniu originalumu man darosi svetimas, atgrasus, nesubtilus. Kaip aš kaimiškai juokauju: trečias iš kairės, nuogu užpakaliu, juodai papudruotas. Kad patrauktų akį.

Savo nepasitenkinimą lengva spinduliuoti kolektyvui. Kaip bandai mokytoją apgauti, kad neparašei rašinėlio, nes namuose dingo elektra, taip gali išsisukinėti nuo sezonų teatre: labai norėčiau vaidinti, bet dabar ketinu taisytis dantis.

Lieka ne brokas, o atradimai

- Gręžiotis atgal ir svarstyti, gal nereikėjo atsisveikinti su teatru – žmogiška.

- Buvo ir to. Atrodė, gyventum, pavaidintum, paimituotum darbą, kūrybą, net ir patį procesą simuliuotum, o etatas kapsėtų. Net ir nerimaujant, ką valgysiu, buvo geriau išeiti. Per susitikimus su žiūrovais žmonės padėkodavo, kad „nenusichaltūrinau“. Nusiramindavau, kad viską darau gerai. Esu temperamentingas, "užsivedantis" žmogus, – taip atsirado skaitymai Lietuvos aklųjų bibliotekoje, Romaino Gary klubas, aukšto lygio knygų (o kitaip jos į rankas nebūtų patekusios) įgarsinimas. Lyg monospektaklis.

- Vadinasi, gimęs menininku – visuomet menininkas?

- Tikroji kūryba yra širdyje, sieloje, vaizduotėje. Veikimas – tik materialinė to išraiška.

- Kaip dabar atrodo jūsų kasdienybė?

- Atsikeliu, ir jei tą dieną man nereikia skaityti, esu ligonis veteranas. Mano pagrindinis uždavinys – nepalūžti, nepasinerti į liūdnumą, nepasiduoti, ieškoti sveikatos pakilimo.

- Dažnai bėgame nuo to, ką su neigiama konotacija vadiname kasdienybe, vienatve.

- Pamenu, būdami berniukai (gink Dieve) negalėjome būti vieni. Šeštadienio vakarą būtina prisirinkti daug draugų, užuot nekompleksuojant pasileidus mėgstamą muziką, skaičius gerą knygą... Net tėvai subara – negi neturi kur eiti? Bet gyvenime lieka ne tie broko kupini linksmybių vakarai, o tai, ką perskaitei, pajutai, kas įstrigo, ašarą į akis atvarė. Kaip jauku tada buvo, ir tu vienas, užmiršęs net pavalgyti, svarstei apie tai, ką sužinojai. Kai prieini didžiuosius autoritetus, prasmę, atsiranda amžinybės sąvoka ir negalvoji apie laiką, objektus. Gauni tikėjimo malonę. Prisimeni gražiausius pasakymus, kurie visai kitaip sujudina. Kaip mokinys Kristui sako: „Leisk, pirma tėvą palaidosiu“, o jis atsako: „Ne. Palik mirusiems laidoti savo numirėlius.“ Jei nori būti gyvas, einam dabar.

Reikia mokytis budėti – ne imituoti skaitymą, o skaityti. Ne imituoti mylėjimą, o mylėti. Ne imituoti pašnekesį, bet kalbėti.

Laimi žmogus

- Jei kalbame apie budėjimą, performanso menininkė Marina Abramovič siūlo sulėtinti pasaulį užmegzdama kontaktą su žiūrovu („The Artist Is Present“), mokydama mėgautis kiekvienu vandens lašu, kantriai skaičiuodama tūkstančius ryžių (Abramovič metodas).

- Mūsų gyvenimas man primena mikrobangų krosnelę – iš pradžių džiaugėmės, kaip greitai viskas iškepa, paskui paaiškėjo, kad ji kenkia ir sveikatai, ir gamtai. Įvairių epochų didieji filosofai juto greitėjimo pavojų nuo seniai. Jis keičia pasaulį – iš kur ta įtampa, tiek smulkių bėdų? Ir teisi Marina, kad reikia gręžtis į senąsias dzeno, budizmo praktikas, skaičiuoti ryžius, medituoti, nejudėti. Pabėgti nuo konvejerio labai sunku. Net juokas ima – čia pat tave fiksuoja internetas, mobilioji „šnekalinė“, Didysis Brolis atima vidinį laisvumą.

- Po patirtos traumos, kai teko iš naujo visko mokytis, dar labiau įtikėjote Kūrėju. Atsakėte sau, kodėl būtent didieji gyvenimo sujudinimai padeda atrasti dvasingumą? Juk negalime sakyti, kad aktoriaus menas nėra dvasingas.

- Nėra kito recepto, kaip savo kailiu priartėti prie prasmės. Įdomu gyventi tik po revoliucijų, skaityti apie tai. Bet tuo metu iš žmogaus išmušama viskas. Kriterijai keičiasi, visi tavo darbai nubraukiami, staiga tampi nereikalingas.

Teatro, kaip ir kino, menas turi didžiulę prieinamumo jėgą, užkrečiamumą, žavesį. O per gyvenimą matytų reikšmingų spektaklių lieka vis mažiau. Kaip sakė Friedrichas Nietzsche, menas vis dėlto yra tik tai, kas teigia, kad gyvenimas yra vertas jį gyventi. Nuo to sakinio iškart lengviau suprasti, kas yra prikeliantis menas. Žmogau, nubrauk ašarą. Žmogus vis tiek laimi – gyvenimas yra vertas gyventi.

Romualdas Ramanauskas (g. 1950) aktorystę studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje pas dėstytojus Ireną Vaišytę ir Vladą Jurkūną. Debiutavo filme „Tas prakeiktas nuolankumas“ (rež. Algirdas Dausa), išpopuliarėjo nusifilmavęs daugiaserijiniame latvių filme „Ilga kelionė per kopas“. Vaidino reikšmingiausiuose lietuvių kino istorijos filmuose: „Herkus Mantas“, „Sadūto tūto“, „Skrydis per Atlantą“, 2007-aisiais – „Nuodėmės užkalbėjimas“. Reikšmingas ne tik Lietuvos kino studijos, Lietuvos televizijos, bet ir Rygos, „Mosfilm“, Aleksandro Dovženkos, Sverdlovsko, Odesos, Moldovos, Maksimo Gorkio studijų aktorius. Dirbo Lietuvos akademiniame (vėliau – nacionaliniame) dramos ir Jaunimo teatruose su režisieriais Irena Bučiene, Rimu Tuminu, Henriku Vancevičiumi, Eimuntu Nekrošiumi, taip pat savo sūnaus Roko Ramanausko spektaklyje "Romas ir Arūnas". R. Ramanauskas daug metų dėstė teatrą sostinės Užupio gimnazijos moksleiviams, jis yra Romaino Gary klubo pirmininkas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"