TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

R.Ščesnavičius - virtuvės filosofas

2014 04 12 6:00
"Drabužinė ir tualetas gali būti labai išpuoselėti, bet man restoranas prasideda šefo širdyje", - sako R.Ščesnavičius. Erlendo Bartulio nuotraukos

Kulinarinės BTV laidos „Šefas rekomenduoja“ šeimininkas Robertas Ščesnavičius neslepia, kad televizija yra ir papildomas pajamų šaltinis, ir viešųjų ryšių tribūna. Keturiasdešimt vienus metus virtuvėje plušantis šefas tikina, kad jam neatsibodo gaminti, ir mesteli kritikos nieko bendro su kulinarija neturinčioms garsenybėms, leidžiančioms receptų knygas.

- Nuo gruodžio 7-osios vedate BTV „Šefas rekomenduoja“. Televizija jums papildomas pajamų šaltinis ar tam tikras viešųjų ryšių mechanizmas?

- (Mąsto.) Ir tai, ir tai. Esu pragmatikas. Kiekvienas dirba savo darbą. Man televizija taip pat yra darbas. Čia uždirbu pinigų ir užmezgu naujų ryšių. Be to, gaunu reklamos, kuri praverčia mano versle. Nemėgstu, kai žmonės kalba, esą jiems labai patinka televizija, kad jie dirba iš idėjos. Kad ir kas ką kalbėtų, reklama yra reklama. Gyvename laikais, kai svarbu mokėti save parduoti – kitaip neišgyvensi. Kaip ir visi, aš save parduodu.

- Beveik dvylika metų buvote „Roberto receptų“, kuriuos iš pradžių rodė TV3, vėliau – BTV, veidu. Kodėl nenaudojate senojo pavadinimo, turinčio didelį įdirbį?

- Negalėjome jo naudoti, nes paaiškėjo, kad šį prekės ženklą įregistravo kažkas visiškai nesusijęs nei su televizija, nei su restoranų verslu. Kas pirmesnis, tas gudresnis. Pražiopsojau savo šansą. (Juokiasi.) Nesigailiu, nes niekada nesigraužiu dėl padarytų klaidų – gyveni ir mokaisi. Stengiuosi jų nekartoti, bet ne visada pavyksta. Gyvenimas negali būti vien rožėmis klotas, jis kaip kalneliai - tai aukštyn, tai žemyn. Kai įkrintu į duobę, nesigraužiu, nes žinau, kad iš jos išsikapstysiu ir vėl kilsiu.

- Tikite, kad jūsų laidą pažiūrėjęs žmogus gali išmokti gaminti?

- Gali, jei turi smegenų, noro ir kulinarijos potraukio. (Juokiasi.) Gali būti, kad žiūrovas nemėgsta sukiotis virtuvėje, bet pažiūrėjęs „Šefas rekomenduoja“ užsimano. Dalis auditorijos žiūri mano laidą, bet patys niekada neišbando receptų, kiti žiūri, kad pasigamintų patiekalų. Nelabai suprantu, kodėl žmonės žiūri, jei patys negamina. Gal jiems tiesiog įdomus pats procesas?

- LNK rodo „Gordono Ramsay virtuvės pamokas“, TV6 – „Jamie Oliverio patiekalus per 15 minučių“. Žiūrite šių kulinarijos žvaigždžių šou?

- Pasižiūriu, jei turiu laiko. Mano kabelinė televizija rodo daug kulinarinių laidų. Nemėgstu labai domėtis tuo, ką daro kiti TV kulinarai. Jei nuolat žiūrėčiau jų šou, pradėčiau nesąmoningai kopijuoti. Noriu kurti originalius receptus – virtuvėje ieškau savo braižo. Yra ir klasikinių valgių, kurių sudėtį modifikuoju, bet septyniasdešimt procentų „Šefas rekomenduoja“ patiekalų yra sumąstyti prieš keletą dienų iki filmavimo. Važiuoji į studiją ir darai valgį, kurio nesi gaminęs. Tada vaišini filmavimo grupę, matai, kaip tuštėja lėkštės, ir supranti, kad patiekalas pasisekė. Tai – didžiausias malonumas.

"Aš be galo mėgstu savo darbą, bet nesakau, kad kulinarija yra pasaulio bamba, dėl kurios reikia kraustytis iš proto", - šypteli R.Ščesnavičius.

- Vadovaujate keletui kavinių-restoranų, turite bistro ir studentų valgyklą. Susiduriate su klientais, kuriems niekas neįtinka?

- Taip, bet tokių sutinku ne vadinamuosiuose VIP restoranuose. Turime savų klientų, žinančių, ko nori. Iš jų nesulaukiu jokių priekaištų. Kuo socialinis sluoksnis mažiau mokus, tuo jis kelia daugiau reikalavimų. Kai žmogus ateina į valgyklą, kurioje reikia stovėti eilėje, ir užsimano aptarnavimo kaip restorane… Visiška nesąmonė.

- Bene 2001-2008 metais dirbote Kaliningrado pramogų centro, kazino ir naktinio klubo „Staryj diuk“ direktoriumi, rūpinotės aptarnavimu ir virtuve. Kur – Kaliningrade ar Lietuvoje – daugiau gurmanų?

- Gurmanų yra ir ten, ir čia. Maistui rusai skiria daugiau dėmesio nei lietuviai. Kaliningrado centre yra turgus, kuriame – atskiras žuvų paviljonas. Jame – kalnai žuvų iš viso pasaulio: lašišos, unguriai, eršketai. O pas mus nueini į prekybos centrą – ant ledo guli koks nususęs sterkas.

Lietuviai nuo senų laikų taupo maistui. Labai turtingas pilietis rengia didžiausią vakarėlį: scena, dekoracijos, atlikėjai, tačiau maistui jis skiria tiek lėšų, kiek skirtų žemiausio sluoksnio atstovas. Toks taupymas yra mūsų bėda. Reikės daug laiko, kad ši situacija pasikeistų. Jeigu valgai karštą patiekalą už devynis litus, turi suprasti, kad tai nebus sveikas maistas. Tiesa, atsiranda vis daugiau žmonių, kurie supranta, kas yra geras maistas.

Paprastai parduotuvėje perku ispanišką dešrą, nes žinau, kad tai – natūrali mėsa. Kilogramas rūkytos lietuviškos dešros kainuoja vienuolika litų. Atsiprašau – kokia jos sudėtis? Bet žmonės perka.

- Teatras prasideda nuo drabužinės. Kur prasideda restoranas?

- Drabužinė ir tualetas gali būti labai išpuoselėti, bet man restoranas prasideda šefo širdyje. Jei jis neturi verslo idėjos, meilės ir atsidavimo, nieko nebus. Tiems žmonėms, kuriems gaminu, turiu atiduoti viską, ką turiu geriausio. Tai – mano tikslas ir stimulas.

Renkantis restoraną interjeras man nėra labai svarbus. Svarbus aptarnavimas – jis turi būti toks, kad norėtum sugrįžti. Trūksta padavėjų, kurie moka bendrauti, kurie myli žmones. Su manimi dirba aukšto lygio padavėjai, kuriuos saugau kaip savo akies vyzdį. Svarbiausias dalykas – maistas. Vyrauja tokia tendencija – į restoraną žmonės eina dėl jo šefo; jis man – svarbiausias kriterijus ir kokybės garantija. Geriausi restoranai tie, kurių šefai yra ir savininkai. Vakaruose lankytojai tai labai vertina.

- Ką manote apie Nomedos Marčėnaitės, Agnės Jagelavičiūtės, Beatos Nicholson, Vytaro Radzevičiaus, kurie nėra virtuvės profesionalai, leidžiamas receptų knygas?

- Niekada nevarčiau jų knygų, nes žinau, kad jose nieko nerasiu. Gerbiu šiuos žmones, bet virtuvėje jie nekompetentingi. Neturiu tiek laiko, kad domėčiausi jų knygomis. Tie, kurie jas perka, turi menką supratimą apie kulinariją. Kai kam atrodo, kad maisto gaminimas – lengva duona. Taip nėra.

- Jūsų žmona Ramutė – taip pat profesionali kulinarė. „Pasišpilkuojate“?

- Aišku, kad taip. Pasiginčijame, nes turime savo nuomones. Abu esame ekspresyvūs, bet puikiai sugyvename trisdešimt metų. Žmona man yra brangiausia gyvenimo dovana. Viską darau dėl jos. Kartą sėdėjome prie stalo su žinoma ekstrasense, kurios neįvardysiu. Išgėrusi prancūziško šampano ji sakė: „Jeigu ne tavo žmona, gyvenime nieko nebūtum pasiekęs.“ Pasakiau, kad tai – tikra tiesa.

- Gaminate keturiasdešimt vienus metus. Nejaugi neatsibodo?

- Neatsibodo. Dirbdamas mėgaujuosi, nes kitiems suteikiu gražių emocijų. Aš be galo mėgstu savo darbą, bet nesakau, kad kulinarija yra pasaulio bamba, dėl kurios reikia kraustytis iš proto. Žinau kulinarų, kuriems atrodo, kad visi turi gaminti ir mėgti maistą. Netiesa. Juk yra daug skirtingų sričių, kurios įdomios skirtingiems žmonėms. Kiekvienas turi savo kryptį, kuri atsiranda vaikystėje. Pasirenki savo kelią ir eini. Aišku, pasitaiko dienų, kai nesinori dirbti.

Televizija – labai sunkus darbas. Po filmavimų grįžtu labai pavargęs. Stovi režisierius ir trys operatoriai. Jų užduotis – sureguliuoti apšvietimą, garsą ir kokybiškai nufilmuoti. Operatoriui reikia užfiksuoti, kaip keptuvėje kepa baravykai, o jie jau svyla. Didelė įtampa.

- Kada pastarąjį kartą užkandote vadinamojo greitojo maisto?

- Prieš porą mėnesių. Su mama Valerija užėjau į „Akropolį“ ir nukeliavome į greitojo maisto užeigėlę. (Juokiasi.) Patiekalai buvo baisūs. Valgydamas mąsčiau: „Viešpatie, kokius mokslus reikia baigti, kad sugebėtum šitaip gadinti maistą?“ Juk galima pagaminti šviežią patiekalą ir greitai jį parduoti.

- Geras filmas arba knyga gali įkvėpti gaminti naują patiekalą?

- Gali. Semiuosi idėjų iš aplinkos. Jų galima rasti ir gamtoje. Matai šakelę, matai krintantį lapą, matai samanas ir perkeli tai į savo patiekalą.

- Juokaujama, kad kelias į vyro širdį eina per skrandį. Taip ir yra?

- (Juokiasi.) Iš dalies šis posakis teisingas. Nepavalgęs žmogus piktas. Žinau tai, nes turiu problemų dėl antsvorio, todėl dažnai laikausi dietų. Jei esi pamaitintas, tu prieinamesnis ir sukalbamesnis. Patekti į žmogaus širdį be galo sunku – vien maistu to nepadarysi.

- Kol buvote nevedęs, norėdamas suvilioti moterį gamindavote jai?

- (Mąsto.) Gal ir viliodavau – dabar neprisimenu. (Juokiasi.) Moterys vertina vyrus, kurie moka gaminti maistą. Kartą viena dama mano žmonai sakė: „Jėzau, kaip tau gerai… Labai norėčiau turėti gaminantį vyrą. Ne dėl sekso – dėl patiekalų.“

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"