TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

R.Smetona: stovintis prie šoninio mikrofono

2008 02 15 0:00
Seimo narys Rimantas Smetona visada jautė nematomą ryšį su savo senelio broliu, tarpukario prezidentu Antanu Smetona. Bandė atkurti ir tautininkišką srovę atgimusios Lietuvos politikoje. Tačiau kaulėta bado ranka galiausiai jį nuvedė pas K.Prunskienę ir R.Paksą.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Seimo narys Rimantas Smetona visada jautė nematomą ryšį su savo senelio broliu, tarpukario prezidentu Antanu Smetona. Bandė atkurti ir tautininkišką srovę atgimusios Lietuvos politikoje - Tautininkų sąjungą, kadaise įkurtą A.Smetonos. Tačiau kaulėta bado ranka galiausiai nuvedė pas Kazimirą Prunskienę ir Rolandą Paksą.

Įpareigojantis ryšys.

- Kada pirmą kartą suvokėte savo pavardės prasmę, sąsajas su savo garsiuoju giminaičiu prezidentu A.Smetona?

- Tai lengvas atsakymas - nuo tada, kai vaikas pradeda ką nors suprasti. Šeimoje tai buvo paprasta, suprantama ir mamai, ir seneliams, ir visiems aplinkiniams. Nieko čia nei keisto, nei egzotiško mums nebuvo. Smetona tai Smetona, na, giminė, tai ir kas. Afišuotis, aišku, nesiafišavome, kartais tekdavo net apsimesti, kad gal ir giminė, bet labai tolimas, nelabai žinomas. Visada taip sakau, kad tai joks mano nuopelnas. Nors kartais taip į mane ir žiūrima - lyg tai būtų koks ypatingas atvejis. Tiesiog, kaip ir kiekvienas žmogus, esu susijęs su savo šaknimis, praeitimi, giminėmis. Tik vieniems tai svarbu, kitiems - nelabai. Man tai yra svarbu, negaliu nuslėpti, kad didžiuojuosi būdamas tos giminės žmogus. Net pridurčiau, kad anksčiau tai mane veikė nusistatant tam tikrus elgsenos, mąstymo rėmus ir kryptį. Tas ryšys - įpareigojantis dalykas.

- Jūsų tėvas, rezistencijos dalyvis, žuvo 1945 metais, kai jums dar ir metų nebuvo. Gyvuoja toks požiūris: ar būtų reikalinga pokario rezistencija, jei 1940 metais Lietuva būtų pasipriešinusi egzistavusia karine jėga okupantui. Priekaištų esama ir A.Smetonai - dėl ryžto stokos, netinkamai pasirinktos aplinkos, sprukimo pasiraičius kelnes per upelį į Vokietiją. Kaip jūs vertinate šiuos skausmingus istorijos faktus, ar tie vertinimai keitėsi?

- Nė kiek neabejoju, gal kas gali paneigti, kad partizaninis karas būtų buvęs ir tuo atveju, jei Lietuva būtų ginklu pasipriešinusi okupacijai. Bet jis būtų silpnesnis ir trumpesnis tik todėl, kad tų vyrų 1944-aisiais būtų likę mažiau, nes jie jau būtų žuvę 1940-aisiais.

Manau, kad prezidentas A.Smetona ir kiti politikai, manę, jog sovietų ultimatumą reikia atmesti ir priešintis bent simboliškai, buvo teisūs, tačiau žinant aplinkybes, tuometinės Vyriausybės sudėtį, žinant, kaip kas kalbėjo ir balsavo, yra aišku, kodėl tas pasipriešinimas neįvyko.

A.Smetona, kurį kai kas vadina diktatoriumi, manau, buvo per silpnas ir per mažas diktatorius. Jei jis būtų buvęs toks, koks yra piešiamas, tai būtų trenkęs kumščiu į stalą ir įsakęs Stasiui Raštikiui ir Vincui Vitkauskui išvesti kariuomenę į mūšį. Tačiau jis buvo šviesių pažiūrų, aukštos kultūros žmogus, kuris taip nepadarė. Jis buvo ir toli matantis bei įžvalgus to laiko politikas - numatė pasipriešinimo pasekmes. O jei nebūtų to upelio, tai būtų rastas kitas būdas, kaip jį paniekinti. Beje, Rygos muziejuje mačiau Latvijos prezidento Karlio Ulmanio 1941 metais pasirašytą dokumentą, kuris faktiškai įteisino okupaciją. O A.Smetona apie tai yra kalbėjęs: "Nenoriu, kad mano rankomis būtų tai padaryta." Tad manau, jog jo pasitraukimas buvo teisingas žingsnis.

- Pradėjome nuo istorinių šaknų. A.Smetona buvo ir Vasario 16-osios Akto signataras. Kada, turint galvoje sovietinį represinį volą, pradėjote švęsti ar minėti - nebūtinai keliant trispalves ant kaminų - šią didžią Lietuvai datą?

- Gerai, kad patikslinote šventimo būdą, nes nebūtinai tai reikia daryti su balionais. Tą šventę suvokiau - galiu pakartoti visiškai sąžiningai - nuo tada, kai save atsimenu. Pas mus namuose lankydavosi partizanai. Man net dabar atrodo, kad kai kurių veidus iki šiol gerai matau. Negaliu tiksliai sakyti, kad jie ateidavo ir būtent tą dieną, tačiau puikiai prisimenu, kad namuose ši diena visuomet buvo svarbi.

Režisierius

- Nors daug metų dirbote televizijos ir dokumentinių filmų režisieriumi, tačiau nepavyko aptikti jokių jūsų veiklos pėdsakų, nufilmuotų darbų sąrašo?

- O jis yra nemažas. Tiek Kino studijoje, tiek televizijoje yra sukurta daug darbų, tačiau pats niekada nesidomėjau, ar yra kokia oficiali mano filmografija. Gal jos ir nėra. Bet buvo dokumentiniai filmai "Stasys Krasauskas", "Erdvės skonis" (apie mūsų aukštojo pilotažo lakūnus Jurgį Kairį, R.Paksą, Leoną Jonį) ir daug kitų, tarp jų ir muzikinių.

- Ar ta kūryba teikė pasitenkinimą?

- Taip, žinoma. Norėjau tą darbą dirbti, veržiausi prie jo. Nors ir būdavo visokių kuriozų, kai, pavyzdžiui, kuriant filmą apie Užgavėnes reikėjo gauti net CK propagandos ir agitacijos skyriaus vedėjo Juozo Kuolelio specialų leidimą. Buvau pasinėręs į tą meno darymą. Dabar tai šioje srityje neturėčiau ką daryti, o tada net įterpiant kažkokį lyg ir niekelį, kuris buvo nepriimtinas oficiozinei nuomonei, atrodė, kad tame yra didelė prasmė. Manau, kad kai kas man pavykdavo. Kuo labiau pavykdavo pasakyti savo nuomonę, požiūrį, tuo prasčiau būdavai vertinamas Jono Januičio (buvęs Lietuvos RTV vadovas) ir kitų prievaizdų. Tai savotiškas amžinas konfliktas, kuris būdavo įdomus.

Į politiką be Sąjūdžio

- Lyg ir logiška jūsų biografijos tąsa - įstoti į Lietuvos tautininkų sąjungą (LTS). Ko ten pristigo, kas nepatenkino, kad vėliau pradėjote eiti per kitas partijas, judėjimus?

- Pirmiausia galėčiau pasakyti, kodėl aš ten buvau. Sakote, logiška tąsa, bet logiškiau iš pradžių buvo būti Sąjūdyje.

- Jame, galima sakyti, visi ir buvo...

- ... ne visai taip, aš ten nebuvau, mano politinė karjera ėjo ne visai įprasta tėkme. Mat kai Radijo ir televizijos komitete kūrėsi Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, aš buvau komandiruotėje. Tai maža detalė, bet norėčiau papasakoti. Grįžęs mačiau tos grupės dalyvių - dorų ir garbingų mano kolegų - pavardes. Bet tarp jų vos ne pirmose eilėse buvo ir kompartijos vietiniai sekretoriai, ir šiaip veikėjai, kurie anais laikais būdavo mūsų ideologiniai "prižiūrėtojai". Atrodė, kad kartu su jais man nereikia būti.

O kai pamačiau, kad steigiasi Lietuvos tautininkų sąjunga (LTS), tai iš karto nuskuodžiau - tik keletas žmonių iš pradžių ten buvo. Tas mūsų veikimas buvo be paramos, jeigu prisiminsime, kaip Sąjūdžio vadovai į tokius darinius šnairuodavo. O ir viduje, kaip visose partijose, buvo tam tikros įtampos, varžymosi ir dėl vietos, ir dėl krypties, ir dėl bendravimo su kitomis organizacijomis. Man atrodė, kad LTS turi būti savarankiška, prie nieko nesišlieti, nesiglausti. Jei atsimenate, mes gana sėkmingai esame dalyvavę savivaldybių rinkimuose. Tačiau kai pirmą kartą patekau į Seimą, pajutau, kad yra žmonių, kurie norėtų perimti LTS pirmininko postą. Kai kurias sąlygas kėliau ir aš pats, nutariau toliau vadovauti tik turėdamas labai didelę - bent dviejų trečdalių - paramą. Kai pamačiau, kad toji parama ne tokia, prie kurios buvau įpratęs, nutariau neeikvoti jėgų neperspektyvioms vidinėms partinėms kovoms. Naujieji LTS vadovai nuvedė šią organizaciją iki logiško sunykimo.

- Visai neseniai LTS buvo įtraukta į konservatorių gretas. Ar tas dešiniųjų vienijimasis, jūsų galva, logiškas. Kitas dalykas, ar prasmingas tokių smulkių, patriotinių partijėlių, labiau gal net vadintinų bendraminčių klubais, egzistavimas Lietuvos politiniame gyvenime?

- Egzistuoti jos gali - mūsų Konstitucija tai leidžia. Bet viskas priklauso nuo to, ko nori ten susibūrę žmonės. Ar jie nori, kaip teisingai pasakėte, plėtoti klubinę veiklą, kaip buvo ir LTS, kai žmonėms dažnai pakako tik kalbėtis, būti kartu, bet tai nebuvo tikroji politinė veikla. O galvojant apie tikrą politinį veikimą, t. y. valdžios siekimą, žinoma, jokių perspektyvų tokiuose klubuose nėra. Todėl reikia arba išsiskirstyti, arba įsilieti ar prisišlieti, kaip pasielgė LTS, matydama, kad jėgų savarankiškai veikti nepakanka.

Beje, tautines idėjas galima įgyvendinti ir organizacijose, kuriose nebūtinai turi figūruoti žodis "tautiškas". Kiek aš žinau, o aš žinau, partijoje "Tvarka ir teisingumas" tos idėjos gyvos ir jos bus įgyvendinamos. Nors pavadinime tai ir neatsispindi. Kaip ir gana kosmopolitinėje Tėvynės sąjungoje yra gražių norų ir žodžių.

- Bene ketvertą metų vadovavote organizacijoms - Nacionaldemokratiniam judėjimui už nepriklausomą Lietuvą ir Lietuvos nacionaldemokratų partijai, - kurios buvo dar mažiau žinomos už LTS. Kas čia buvo per dariniai?

- Kai likau be partijos, politikoje veikiau gerokai aktyviau negu veikiu šiuo metu, o tada buvo labai gyva stojimo į Europos Sąjungą idėja. Mano požiūris į patį stojimo procesą, vyksmą, o ne į tikslą, eigą, buvo kiek kitoks. Rėkavau beveik vienas, tačiau Seime rėkauti vien nuo šoninio mikrofono nėra labai efektyvu. Žinojau, kad mano požiūrį palaikančių žmonių tikrai esama. O ir mano reitingas tais laikais (1997-2001 m.) svyruodavo tarp 8-12 vietų. Todėl iš pradžių kūrėme judėjimą, manydami, kad galės gausiau įsitraukti ir žmonės, kurie nenori saistytis partiškumu. Pagrindinė mūsų idėja - skeptiškas ar atsargus požiūris į greitą narystę ES. Vėliau tie patys žmonės perėjo į partinę būseną, bet tas organizmas nebuvo gyvybingas.

- Lietuvoje bene dažniausiai problemų partijose kildavo dėl lyderystės - visi norėjo būti pirmininkais, ambicijos vadovauti užgoždavo bendrą partinį reikalą.

- Nemanau, kad būtent tai kišo koją bendrame politikos procese. Juk yra natūrali atranka, nors ir nesu didelis Charleso Darwino gerbėjas, tad jei yra viena kėdė, ant jos negali sutilpti dešimt žmonių. Tas varžymasis - jei manau, kad toje vadovo pozicijoje dirbsiu geriau, geriau atstovausiu kažkokiai partijai ar idėjai, tai to ir siekiu. O postai juk ne jėga buvo užgrobiami - žmonės pasitikėdami rinkdavo vieną ar kitą lyderį. Tai yra teisinga. Kitas dalykas, kai prasideda intrigos, nuoskaudos, knaisiojimasis po šaknimis, vertimai iš kėdės. Tada jau nugali ambicijos, o ne idėjos, bendras reikalas. Mano gyvenime tos antrosios pusės nebuvo. LTS niekada nesakiau, kad pirmininkas būsiu tik aš. Žmonėms atrodė, kad taip yra gerai, kad taip reikia. O judėjimą pats kūriau, tad nebuvo kam su manimi varžytis.

Draugystė iš reikalo

- Nebuvau nuolatinis jūsų vedamos televizijos laidos "Požiūris" stebėtojas, tačiau kad ir kada, būdavo, įsijungtum tą laidą, vienintelė jūsų viešnia bei pašnekovė - Kazimira Prunskienė. Iš kur atsirado ta meilė begalinė, peraugusi net į bendrą partinę veiklą?

- Viskas labai paprasta. Po 2000 metų rinkimų, kai nepatekau į Seimą, aštuonis mėnesius žiūrėjau pro langą, neturėjau uždarbio, o valgyti, be abejo, reikėjo. Tad kai gavau darbą regioninėje televizijoje, mielai jo ėmiausi. O ir ta laidelė, į kurią buvo kviečiami bet kokie pašnekovai, jau egzistavo. Kadangi man arčiausiai širdies buvo politika, tai į tą laidą pradėjau kviestis politikus. Tačiau tuo metu vyko vieni rinkimai po kitų. Natūralu, kad komercinė televizija norėjo pasinaudoti rinkimų teikiamomis finansinėmis galimybėmis. Vieni politikai tuo naudojosi daugiau, kiti mažiau. Kas norėjo toje laidoje būti dažniau, tas ir buvo. Tad grįžtant prie to, į ką lenkiate, prie tos draugystės: kai man pasiūlė būti kartu, dalyvauti Seimo rinkimuose, o niekas kitas daugiau nesiūlė, nors dalyvauti aš norėjau, tai ir sutikau. Ir manau, kad pasielgiau teisingai. O dėl to partiškumo, tai dabar gailiuosi, nes tai buvo toloka nuo mano įsitikinimų. Čia nekalbu apie asmenis, nes žmonių visur yra įvairių.

- Paaiškinsiu, kur yra lenkiama. Jūs gana neigiamai nusiteikęs prieš asmenis, kurie bendradarbiavo su KGB. Tad yra keista, kai dėjotės į vieną krūvą su politike, vadinama "Šatrija", kurią teismas viešai pripažino bendradarbiavusia su šia represine įstaiga?

- Tai buvo išviešinta ir paneigta.

- Visi žinome, kad tai vienas unikalesnių atvejų, kai Aukščiausiojo Teismo sprendimą paneigė žemesnės instancijos teismas.

- Tačiau vis tiek galima sakyti, kad tai buvo paskelbta ir paneigta. Mano požiūris į tuos bendradarbiavusius asmenis niekada nesikeitė, jeigu tikrai aišku, kad jie tai darė, ten buvo. Tai galiu pakartoti su tokiu pačiu įnirtingumu.

- Nors "Tvarka ir teisingumas", kaip sakėte, tenkina jūsų patriotines aspiracijas, partija daugiausia dėl vadovo veiksmų yra vertinama kaip populistinė ...

- ...prorusiška...

- ...taigi vienas dalykas vertinti, kai tos partijos veiklą stebi tik iš šalies, kitas - kai esi viduje. Ar kaltinimai partijai, nušalintam prezidentui jums neatrodo rimti?

- Tie kaltinimai arba šmeižtas, šantažas, nesvarbu, man neatrodo pagrįsti. Tai buvo nešvarios politinės kovos įrankis, kurio atgarsiai sklinda iki šiol. Tų įrankių vartotojams jie yra naudingi arba taip bent jau manoma. Suprantu, kad politinė kova vienu metu yra ir gražus, ir bjaurus dalykas.

Stebėdamas prezidento dramą, kaip jis buvo siejamas su Jurijumi Borisovu, maniau ir laikui bėgant vis labiau įsitikinu, kad J.Borisovas buvo provokatorius. Ar kuri kita partija ribojo paramos ėmimą pagal tautybę? Nemanau, kad kas pasakytų: iš ruso tai jau neimsime. Taip nutiko ir šiuo atveju.

- Bet pats R.Paksas LŽ tris kartus pakartojo, kad J.Borisovo priėmimas patarėju buvo jo klaida? Apie kokias čia J.Borisovo provokacijas šnekate?

- Man atrodo, kad J.Borisovas pakeitė savo pozicijas. Nesu apie tai šnekėjęs su žmonėmis, daugiau apie šį reikalą žinančiais, nes ši tema yra nemaloni visiems. J.Borisovas pats savo pokalbiais provokavo situaciją, kad tuometinis prezidentas būtų pradėtas vadinti prorusišku, Kremliaus, GRU statytiniu.

Manau, kad R.Paksas norėjo eiti savarankišku keliu, nebūti pastumdėliu ar kieno nors įrankiu, per daug atvirai kalbėjo apie tai, ką jis ar jam artimi žmonės darys. Per daug greitai išgąsdino tuos, kurie turėjo pagrindo bijoti būsimų pokyčių - pradedant VSD ir baigiant kitomis legaliomis ir nelegaliomis struktūromis. Tad buvo susitelkta, susiimta už rankų ir padaryta, kas tiems visiems reikalinga. Tas pat daroma ir dabar, bus daroma ateityje, nes žino, kad šitų nenupirks.

- Koks receptas, ką daryti, kad nevyktų toks vadinamasis valstybės užvaldymas?

- To norintiesiems reikia turėti pakankamą jėgą, galią, priemonių. Nėra kitų būdų. Visa kita tėra šnekėjimas ar lakstymas aikštėse su megafonu. Reikia nemažai pertvarkymų - net konstitucinių - valstybės valdymo sistemoje. Žmonės turi patikėti, kad TIE - nekalbu apie konkrečią partiją - dar gali. Dar nevėlu, dar yra galimybė. Bet apie tai negalima šnekėti, nes R.Pakso pavyzdys rodo, kad prašnekęs esi nušluojamas.

- Ar bent sapnuojate save kaip prezidentą?

- Šiaip sapnuoju (juokiasi), tačiau tokie košmarai nekankina. Ir 1997 metais, žinodamas kitų kandidatų finansinį pajėgumą, to neįsivaizdavau, tačiau tai buvo gera proga skleisti savo idėjas. Nuoširdžiai tas savo idėjas ir transliavau. Tai tik tiek.


Rimantas SMETONA: gimė 1945 m. lapkričio 1 d. Ukmergės rajone, Užulėnio kaime, ūkininkų šeimoje. R.Smetonos senelio Igno brolis Antanas Smetona - Lietuvos Respublikos Prezidentas 1919-1920 ir 1926-1944 m.

1965 m. baigė Ukmergės žemės ūkio mechanizacijos technikumą, 1967-1972 m. dirbo Lietuvos kino studijoje, 1972-1991 m. - Lietuvos televizijoje režisieriaus asistentu, televizijos režisieriumi, dokumentinių ir muzikinių televizijos filmų kino režisieriumi. 1977 m. baigė Leningrado teatro, muzikos ir kinematografijos institutą, įgijo televizijos režisieriaus specialybę.

1989 m. įstojo į atsikuriančią Lietuvių tautininkų sąjungą, 1990 m. buvo išrinktas šios politinės partijos pirmininku, o 1992 m. ir 1995 m. - perrinktas Lietuvių tautininkų sąjungos pirmininku. 1996 m. išrinktas Lietuvos Respublikos Seimo nariu Ukmergės vienmandatėje rinkimų apygardoje.

1997 m. - kandidatas į Lietuvos Respublikos Prezidentus.

Nuo 2001 m. - Vilniaus krašto televizijos TV11 publicistinės laidos "Požiūris" politikos apžvalgininkas, autorius ir vedėjas.

1997-2001 m. - Nacionaldemokratinio judėjimo už nepriklausomą Lietuvą ir Lietuvos nacionaldemokratų partijos pirmininkas.

Nuo 2003 m. - Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijų sąjungos narys.

Nuo 2006 m. - partijoje "Tvarka ir teisingumas".

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"