TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

R.Staliliūnaitė: "Nejaugi visa tai buvo?!"

2008 01 21 0:00
Lietuvos teatro legenda aktorė Rūta Staliliūnaitė: "Scenos bado nepatyriau ir išėjusi iš teatro."
LŽ archyvo nuotrauka

Dabar ji labiausiai - Haroldo Mullerio "Tylios nakties" Motina, tai naujausias vaidmuo. Tačiau jos kartos žmonės gatvėje dar gali kreiptis: "Labas, Barbora Radvilaite!" Jaunieji Garliavos borutaičiai atsiunčia sveikinimą, iškarpytą Baltaragio malūną - Baltaragio Jurgai. Būna akimirkų, kada itin prisireikia Karaliaus Motiejuko ar Merės Popins išminties.

Rūtos Staliliūnaitės namuose daug gerbėjų dovanų, kurios jai primena sukurtus personažus. Bet svarbiausioji vieta čia yra altorėlis. Iš fotografijų. "Toks stovėjo pas amžinatilsį babūnę, - sako aktorė, - toks stovėjo amžinatilsį tėvų namuose. Žiūriu, kad visai natūraliai susidėliojo ir pas mane. Taip būdavo priimta - ne iškart atsisveikinti su išėjusiaisiais, o dar ilgai pabūti su jais. Tai ir aš taip. Čia mano krikšto tėvas, mamos brolis. Čia senelis, čia babūnė - Baisogalos laikotarpis, kai jie abudu dirbo Komaro dvare. Čia tėvas. Čia mamai septyniasdešimt (aktorė rodo tai į save, tai į nuotrauką - aut.), čia mamai devyniolika, čia tėčiui irgi apie tiek: devyniolika, dvidešimt, gal dvidešimt vieni".

Didžiulėje neseniai pasirodžiusioje knygoje "Joniškėlis" yra ir R.Staliliūnaitės tekstas - rašinys apie tėvą. "Čia rengėjai sumanė, - pasakoja aktorė, - atkapstė, kad tėvo ten dirbta ir būta (abu su mama dirbo Marijos Karpienės dvare), išsiaiškino, kad esu ta pati - jo duktė." Šalia šio tomo - panašaus storumo Daivos Šabasevičienės monografija apie Joną Vaitkų "Teatro piligrimas", aktorę dar sykį sugrąžinusi į Kauno dramos teatro kūrybinio klestėjimo laikus. Kaip veikia grįžtanti praeitis? "Ne, audros tai nebesukelia, - prisipažįsta pašnekovė. - Tik vis iškyla klausimas: nejaugi visa tai buvo? Nejaugi visa tai jau buvo? Kur viskas prasmego? Kartais suabejoju: po šimts pypkių - čia aš?!"

- Graudu?

- Natūralu. Nė kiek nesikankinau, kad atsisveikinau su teatru, kai atėjo laikas. Viskas buvo pasiutusiai natūralu. Aplinkybės taip susiklostė, kad kito poelgio negalėjo būti. Tik toks. Visi juk sako: kaip gaila, kaip liūdna, jis nebereikalingas, išvarė, išmetė, paseno. Tokio komplekso nejaučiu - taip turėjo būti. Viską priimu labai blaiviai. Kitam - kitaip, man turėjo būti taip.

- Kaip įsivaizdavote gyvenimą, besiklostysiantį išėjus?

- Kaip kas bus - nieko nežinojau. Žinojau, kad yra mama, kurios jėgos senka ir kad kaskart esu labiau jai reikalinga - šitą žinojau. Atsirado, visai netikėtai atsirado kelias - taip būna. Atsirado pasiūlymų. Kolega Viktoras Valašinas, Kauno menininkų namų vadovas, prasitarė: "Klausyk, gal turi idėjų, aš turiu rėmėją". Taip! Ir mus parėmė tada ėjęs ekonomikos laikraštis "Litas". Kaip tik Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje rengiausi skaityti Karolį Wojtylą, bet apie tai, kad gal derėtų prašyti pinigų ir kaip nors atsidėkoti artistams - o jų reikėjo aštuonių - nebuvau sugalvojusi. Ir štai mes gavome pinigų, apie tūkstantį litų. Parengėme meditacinę pjesę "Priešais juvelyro parduotuvę". Paskui įsisiūbavome, gyvenimas siūlė temas, prie kurių teatras man galbūt nebūtų suteikęs galimybės stabtelėti. Čia ir Dalia Grinkevičiūtė, ir Algimantas Mackus, ir Čiurlionis, ir Arthuras Milleris su Henriku Ibsenu. Įsisiūbavome ir netgi išdrįsome prašyti Kultūros ministerijos paramos. Kadangi reikėjo batų... Taip, tai yra artisto lemtis - neturėti batų, neturėti kostiumo lemiamą valandą, bet taip buvo, taip yra ir turbūt taip bus. Kalbu apie nepramoginį meną - ten žiba deimantai, tikri ir netikri, ten švyti bateliai, karūnos. Iš ministerijos gavome dešimt tūkstančių, ir visi buvo aprengti, visi apsiavėm. Lenkiuosi kolegoms už tuos dešimt skaitymo programų metų: kad atsiliepė kviečiami, pabuvo drauge. Mes nuveikėme gražių darbų, važinėjome po visą Tėvynę, netupėjome Kaune. Vien K.Wojtylos skaitymams apie 60 kvietimų: bažnyčiose, bibliotekose, mokyklose. Taigi scenos bado nepatyriau. Galima kitaip egzistuoti, nebūtinai vaidinant toje pačioje scenoje.

- Sulaukėte pasiūlymų iš teatro?

- Iš Kauno teatro ne. Buvo pora pasiūlymų iš Vilniaus. Vieno atsisakiau dėl man nepriimtinos pjesės. Kito dėl to, kad mama buvo ką tik išėjusi - neturėjau jėgų. O dabar štai - du netikėti projektai Kauno menininkų namuose: "Paskutinis kavalierius" ir "Tyli naktis" (abiejų režisierius V.Valašinas). Jie keistoki, nes tai yra tarytum skaitymai, tarytum spektakliai. Galimas daiktas, aš save apgaudinėju ir to negalima pavadinti: ji vėl vaidina. Čia tam tikras pateikimo būdas - skaitant su gilia psichologine analize ir išprovokuojant dvasinį gyvenimą, tai kas, kad su tekstu rankose, tai kas, kad nėra nei krosnies, nei lovos, nei piramidės. Dvasia ir mintis egzistuoti gali, kaip žinote, tuščioje erdvėje. Net kėdės gali nebūti: išeis artistas, prabils, ir teatras prasidės. Man tai priimtina.

- Jūsų namai - po remonto. Dizainas Rūtos Staliliūnaitės?

- Švaros remontą verkiant reikėjo padaryti, nes nuo lubų jau krito tinkas.

- Remontai paprastai sujudina asmeninį archyvą.

- Dar kai kurie stalčiai nesutvarkyti, ten yra laiškų, yra begalė nuotraukų. Kai ką jau atidaviau Lietuvos literatūros ir meno archyvui - nemažai, bet jie nori dar.

- Ar tai malonus veiksmas - grįžti į praeitį ir vėl virpėti tuo laiku?

- Jau sakiau: klausiu - nejaugi visa tai buvo? O kad virpėčiau, drebėčiau ar apsiverkčiau - ne. Verkiu dėl kitų dalykų. Kažkam jau esu kalbėjusi: gal esu ne artistinės prigimties, gal kaip nors atsitiktinai patekau į šią sferą? Kodėl man neskauda dėl to, kas atsitiko? Išėjau, nes tai buvo natūralu, likimiška - tiesiog taip reikėjo. Argi turėjau priešintis?

- Ar toje daugybėje stalčių randate, ko galbūt nenorėtumėte rasti?

- Asmeniniame gyvenime, kuris tūno giliai, galbūt yra dalykų, kurių nenorėčiau, kad būtų buvę. O teatriniame gyvenime - nėra. Neseniai lankiausi Vilniuje, renginyje, skirtame Muzikos ir teatro akademijos 75-mečiui. Paskui buvau pakviesta į ketvirtakursių šokio egzaminą. Pasižiūrėjau į jaunystę. Dieve! Koks grožis.

Tada - norėjau. Tada teatras masino. Ir buvo eita, mėginta, daryta, buvo išbandymų, nusivylimų. Reikėjo išspręsti dilemą - medicina ar teatras. Norėjau aistringai ir pasirinkau teatrą. Pasirinkau Kauno teatrą, o visas kursas liko Vilniuje. Dar besimokydama Kauno Juozo Gruodžio muzikos mokykloje pirmus žingsnius žengiau būtent šiame, tada dar Muzikiniame dramos teatre. Buvau jį įsimylėjusi - dėl romantinio braižo, režisieriaus Henriko Vancevičiaus romantinio braižo. Ir kai įstojau, iš manęs bendrakursiai juokdavosi: tau patinka pakeltas tonas, iškilūs mostai. Aš nejaučiau tada, kad tai ne visai natūralu. Man rodėsi, kad natūralu. Tam tikras dvasinis pakylėjimas man atrodė natūralus.

Mano velionis tėvas, žuvus Dariui ir Girėnui - mama pasakojo - užlaužęs rankas į dangų vaitojo: "Viešpatie Dieve, kodėl Tu šitai leidai?!" Iš kur tas žemės ūkio tarnautojo teatrinis, aktorinis mostas? Tiesa, tėvas yra vaidinęs klojimo teatre. Tai gal yra kai kas duodama, nulemiama. Kaip ir visas gyvenimas - duodamas.

- Kas šiandien yra šalia jūsų? Draugai? Personažai? Prakilni vienatvė?

- Turiu ištikimų draugų: ir iš kurso, ir iš mokyklos laikų, ir visai iš kitur. Vienatvė kūrėjui reikalinga, bet, anot tos reklamos, pakalbink savo draugą, nes nežinai, ar jis ne ant bedugnės slenksčio.

Išėjus mamai, turėjau prisakymų. Reikėjo užbaigti tvarkyti giminės kapavietes, perlaidoti tetulės palaikus vykdant jos priešmirtinę valią pervežti ją į tėviškę. Dabar dar turiu pastatyti kryžių ir bus baigti ilgos dienos darbai, kaip sako W.Shakespeare'as, berods, "Antonijuje ir Kleopatroje". Kryžių noriu pastatydinti ant aukšto kalno, kur stovėjo babūnės sodyba ir kur prabėgdavo visos mano mielos vasaros. Sodyba Radviliškio rajone buvo labai nesėkmingai parduota, bet, ačiū Dievui, ji dabar perpirkta ir sutvarkyta. Babūnė mirė beveik šimtametė...

- Kryžius - prisakymas ar jūsų noras?

- Ir šitas noras gimė natūraliai. Kai buvau maža, pakelėse matydavau kryžius. Babūnė ir mama mane mokė, kad einant pro kryžių visada reikia pasakyti "Garbė Jėzui Kristui!" ir čia pat atsakyti "Per amžius, amen". Babūnė aiškindavo: tau Dievulis, prikaltas prie kryžiaus, negali atsakyti, tai tu jį pagarbink ir pati atsakyk. Dabar nei iš šio, nei iš to, gal iš pasąmonės išniro ta vaikiška patirtis ir subrendo noras. Kryžius su citata iš kelionės į Emausą epizodo: "Pasilik su mumis, Viešpatie! Jau vakaras". Tai matot, kiek darbų - kada čia "užsiimsi" vienatve?

O Motulės slaugymas - itin brangi likimo dovana. Tėvas mirė ant mano rankų, babūnytė ant mano rankų. Ir mama. Su mama išėjo mūsų genties paskutinis vyriausias žmogus, dabar mes patys likome ant slenksčio.

- Kai būna sunku, kreipiate akis ir sielą į giminės gelmę ar į literatūrą, teatrinius personažus - ar įmanoma tokia atrama?

- Įmanoma įmanoma, be abejonės. Tuoj aš jums pasakysiu. (Paima iš lentynos knygą.) Seneka, "Apie sielos ramybę". Pratarmė: "Visi tie užsiėmimai, kurie nedaro žmogaus geresnio, jo nuomone, yra beprasmiai. Filosofas perspėja turistus ir keliautojus, kad nėra jokios naudos iš kelionių, jei jos netramdo malonumų siekimo, nepažaboja norų, nenumalšina pykčio, nepašalina suklydimų". Čia gražiai vertėja Dalia Dilytė rašo: "Lygiai prieš du tūkstančius metų gimęs filosofas žinojo, kad žmogus yra silpnas, kad jam be paliovos reikia priminti, kas dora, o kas ne, kas teisinga, kas ne..." Kaip gali neatsiremti į tokią knygą, tokią literatūrą?

O apie personažus - tai labai dažnas klausimas, kurį aktoriams užduoda teatrologai, žurnalistai: kas ką kūrė, tu vaidmenį ar vaidmuo tave. Aš į jį nelabai moku atsakyti.

- Ar kaip nors kūrė jus Karalius Motiejukas?

- Knygos "Karalius Motiejukas Pirmasis" inscenizacijoje pirmą ir vienintelį kartą vaidinau berniuką. Savo monologiuke, ministrų nuteistas išsiųsti į negyvenamą salą, nes neįvedė karalystėje, jų manymu, reikiamos tvarkos, Motiejukas kalba: mes būsime laimingi - turėsime žalią vėliavą (nes miškas žalias), mes visi turėsime žaislų, mes turėsime viską, ko norėsime. Neseniai per radiją išgirdau Lietuvos vizijos kūrėjų mintis. Jaunas žmogus kalbėjo: svajoju apie tokią Lietuvą, kurios garsus verslininkas ne šešiskart važiuoja ilsėtis į Kanarus, bet surenka grupę vaikų ir atveda juos į teatrą. Jei pamatyčiau tą jauną žmogų, aš jį išbučiuočiau! Ar tai ne Karaliaus Motiejuko vizija?

Motiejuką mylėjau. Prieš vaidindama užkulisiuose tyliai sau pasakydavau, kad einu susitikti su savo sąžine. Tai buvo tokios dvasinės švaros vaikas, kad, galimas dalykas, jisai ir manyje šveitė purvynus, pasak Senekos.

- Kažin kodėl dabar tas Januszo Korczako kūrinys negrįžta į kultūrinę apyvartą?

- Pala. Man regis, Kauno dramos teatro mokyklėlė rengia programą apie šį rašytoją. Laukiu. Mes patyrėme didžiulę sėkmę, o Klaipėdoje mus ištiko šokas. Klaipėdos vaikai reagavo taip jautriai ir karštai, kad spektaklio finale, apie kurį jums pasakojau, ministrams Motiejuką nuteisus, iš salės pasipylė obuoliai, graužtukai, saldainiai - protestas. Galiausiai vaikai iš pirmųjų eilių užsikorė į sceną ir ėmė tampyti triko nuo ministrų kojų. Turėjau įnirtingai prašyti tylos, kol sutramdėme salę.

Dar vienas ypatingas šio spektaklio poveikis. Mano kurso draugė atėjo su sūnumi, 5-6 metų berniukėliu. Spektaklis baigiasi, o berniukėlis ima verkti. Verkia ir verkia, mama jį tildo, ramina, bet veltui. Žiūrovai rūbinėje klausinėja - kas? Mama nusprendžia, kad jam gaila Karaliaus Motiejuko ir paaiškina: "Betgi čia teta Rūtelė vaidina, ji ateis pas mus į svečius - tai tik vaidinimas." Ir vaikelis žinot ką sako? Vaikelis sako: "O kas pakels tas gėles, kurios nukrito po grindų pakyla?" Mano pedagogė aktorė Alisa Iljina atėjo į spektaklį su tulpių puokšte ir kad jai nereikėtų lipti į sceną, labai artistiškai švystelėjo gėles iš salės. Puokštė pabiro, kai kas nukrito po pakyla. Ir berniukėlis verkė gėlių, kurios pasiliko nepastebėtos. Čia tikrai Karaliaus Motiejuko dvasia: neapsakomai jautru, neapsakomai trapu.

- O Mere Popins pabūnate?

- Jos išminties reikėtų auginant vaikus. Nedrąsu man apie tai kalbėti, kadangi pati vaikų neturiu. Merė Popins yra tas personažas, kuris jei ne mamos asmeniu, tai kitokiu pavidalu visą laiką turėtų būti šalia vaiko. Tokį vaidmenį galėtų vaidinti auklė, galėtų seneliai, galėtų dėdės, tetos, krikštatėviai. Tarsi budėti vaikui augant. Nes dabar vaikai kažkaip labai savarankiškai auga. Informacijos gausa juos labai anksti suformuoja protingus. Mes buvome kvailesni augdami. Mums kildavo daugiau klausimų.

- Ar vaidmenis galima tapatinti su aktoriaus vaikais?

- Pretenzinga. Pasakyčiau kukliau - tai ir mano gyvenimas.

- Ar labai degina kūrybinė energija?

- Labai. Jeigu dar būčiau jautusi dideles jos atsargas, galimas dalykas, būčiau neišėjusi. Be šito gaisro mene nėr kas veikt. Tikrai.

Kai kas gana kritiškai vertina mūsų šitokius pareiškimus: ai, jau čia dega, jau čia liepsnoja - kitokie negu visas pasaulis. Iš tikrųjų kūrėjai kitokie. Kaip mama, besilaukianti kūdikio, yra truputėlį kitokia. Kūryba... Pati švenčiausia kūryba - laukti kūdikio.

- Ar mamos slaugymas padėjo kuriant "Tylios nakties" Motiną?

- Taip, nors "Tylios nakties" Motina anaiptol dar nereikalinga slaugos. Bet proceso, kai senka jėgos ir kai žmogus šitą suvokia, pažinimas padėjo. Ar matėte šį spektaklį su Monika Mironaite?

- Televizijos įrašą.

- O aš mačiau peržiūrą. Mūsų pastatymas anaiptol neprimena ano - tai pjesės skaitymas. Tada žiūrėdama patyriau šoką, niekaip nenorėjau atsisveikinti su Monika: buvau ilgą laiką jos nemačiusi ir tas perėjimas į kitą amžių - vaidinti garbaus amžiaus personažų - man rodėsi per staigus.

- Kokie jūsų santykiai su buitimi? Jei paklausčiau, koks jūsų firminis patiekalas?

- Prasti santykiai. Garbinu savo drauges, kurios yra puikios kulinarės. O aš negalėčiau kuo nors nustebinti. Mama visko išmokė, iš bado šeima nemirtų, tačiau jokių plonybių neišmanau. Dabar labai patinka per tris minutes pakepta lašiša su prieskoniais.

- Jūs tokia liauna dėl kūrybinio degimo ar todėl, kad santykiai su buitimi, kaip sakote, prasti?

- Patikėkite, nededu jokių pastangų - tai irgi likimo duota. Anksčiau gydytojai stebėdavosi, o po kažkokio tyrimo paaiškėjo, kad tai dvigubai spartesnė medžiagų apykaita - viskas sudega, supleška. Esu fiziškai užgrūdintas žmogus, visas vasaras dirbdavau kaimo darbus - įnirtingai. Taip reikėjo - reikėjo pagalbos sodyboje. Ateidavo vasara ir nerdavau ten stačia galva nutraukdama bet kokius ryšius su teatro pasauliu. Bendraudavau su saulėtekiais, saulėlydžiais, rasomis, šuniukais, kačiukais, veršiukias, paršiukais. Visada vaikščiodavau basa. Nuvažiuoji po intensyvaus sezono ir - kad tik kojos basos, kad tik basos. Per rasas, per smėlį, per žemę. Ypač po lietaus - eini aplink daržą ir galvoji, koks jis gražus nuravėtas. Čia yra eliksyras. Jėgų eliksyras.

- Esate parašiusi eilėraštį šito įkvėpta?

- Gink Dieve, ne, neturiu tam jokių sugebėjimų. Ak, tiesa! Mokiausi gal ketvirtame skyriuje, o gal penktoje klasėje - nusipirkau sąsiuvinį ir nutariau: parašysiu eilėraštį. Buvo parašyta tiek: "Naktis. Danguj žiba žvaigždės." Daugiau niekad nieko. Supratau, kad ne. Ir gan ilgai eilėraščių neskaičiau. Dabar aprėpiu daugiau poezijos negu prozos. Turiu savo bibliotekėlėje nemažai knygų, dar ne viskas perskaityta.

- K.Stanislavskio "Aktoriaus saviruoša" užkelta į patį viršų.

- Teatro knygos aukščiausiai.

- Turbūt jų nebeskaitote?

- Dabar ne. Jos yra išgyventos.

- Lentyna žemiau Dana Rutkutė, Valdas Vasiliauskas...

- Lietuviškoji teatrinė literatūra. Žemiau - lietuvių išeivių dovanos. Dar daug ką reikia išstudijuoti. Bet žinot, kas buvo atsitikę? Perskaičius D.Grinkevičiūtės "Lietuvius prie Laptevų jūros", grožinė literatūra nuo manęs atšoko ilgam. Po giluminio sukrėtimo. Kuriam laikui nustojau tikėti, kad grožis ar menas išgelbės pasaulį... Užaugau, baigiau mokslus, kiek sužinota iš tėvų, tiek sužinota, o visa kita juk buvo nuslėpta, kas su mumis yra atsitikę.

- Jūsų šeimai irgi grėsė tremtis.

- Per plauką išsisukome. Taip buvo lemta.

- Rašysite apie save ką nors didesnio?

- O kam? Apie mane viskas parašyta, reikia tik atsiversti teatrologines knygas. Nežinau, ar tai reikalinga. Nejaučiu stimulo. Yra dalykų, kuriuos galbūt galėčiau pasakyti, bet nesu tikra, kad tai būtų įdomu. Yra dalykų, kurių niekados negalėsiu išsakyti, vadinasi, tai nebus nuoširdu. Kam tada dviprasmybės? Šiaip esu gana uždaras žmogus, nėra taip, kad iš manęs kas nors trykšte trykštų. Profesiją pasirinkau visiškai svetimą savo prigimčiai: eiti ir skelbti iš sakyklos, rodytis.

- Dvigubai sunkiau?

- Taip, man tai brangiai kainavo. Jau esu prisipažinusi, kad su Kęstučiu Geniu prieš "Barborą Radvilaitę" žegnodavomės. Trečias skambutis, jau kviečia... Tada galvoji: Viešpatie, kaip dabar dėčiau į kojas, kaip lėkčiau į mišką ar pievas - neatsigręždama. Bet uždanga atsiskleidžia, pirmas žingsnis į sceną ir - užverda pragaras. Arba rojus.

- Kada numalšdavo pragaras arba rojus?

- Visaip būdavo. Emocinė iškrova išbalansuoja. Tai natūralus dalykas - visi artistai pasakytų tą patį: nemigos naktys, pavargęs kūnas, pavargusi mintis. Turėdavo praeiti laiko.

- Ar režisieriams tai būdavo svarbu, įdomu - kaip aktorius atsigauna, ar atsigavęs?

- Ar jie atjausdavo, norite paklausti? Visokių buvo. Bene didžiausią dovaną esu gavusi iš velionio Romualdo Tumpos, savo direktoriaus. Po "Barboros Radvilaitės" pasijuto nuovargis. Jėgų - jokių. Kaip žinote, tai buvo toks spektaklis ir ne kitoks. Ir pradėti repetuoti kitą personažą - Norą! - buvo neįmanoma. Klaiki neviltis: negalėjau klausyti savo balso, pakęsti rankų, viso kūno, nekenčiau savo mąstymo - viskas alsavo tuo, kas ką tik įvyko, o jau reikia priimti kitokią informaciją. Statė tą spektaklį režisierė Lidija Kutuzova - nuramino, nuramino, nuramino... Perlipau per save, atsiyrėme iki generalinės repeticijos, o kitą dieną, prieš premjerą, pagal tradiciją spektaklis dar turėjo būti rodomas Kultūros ministerijai. Po generalinės repeticijos R.Tumpa pareiškia: rytoj jokių peržiūrų - iš R.Staliliūnaitės liko protoplazma. Didesnės dovanos negalėjau tikėtis. Tai buvo, sakyčiau, tėviška. O režisieriai dažnai plaka be pasigailėjimo. Bet šitie teatriniai santykiai yra įmanomi: pareigingumas, disciplina - gerai. Be abejo, išlaikant padorumą. Nuvaryti artisto nelyg arklio nesiūlyčiau jokiam režisieriui.

- Iki šių dienų atėjo paralelė: Barbora Radvilaitė ir Rūta Staliliūnaitė. Nėra ji našta?

- Viskas jau nurimo - su naujomis kartomis nurimo. O senoji karta dar gali pasisveikinti: "Labas, Barbora Radvilaite!" Taip dažnai mane pasveikindavo Tėvo Stanislovo sesuo daktarė Jadvyga Tiknienė.

- Kaip atrodys sausio 21-osios, jubiliejinio gimtadienio, ritualas?

- 22 dieną - "Tyli naktis". Ir būrelis draugų. Kuo tyliau, kuo ramiau.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"