TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Ranka rašytų laiškų magija

2012 10 06 8:49
Kai kurie žmonės laiškų ir atvirukų neišmeta, kaupia juos namų archyvuose. / LŽ archyvo nuotrauka

Ar laiškai dar rašomi kaip kitados - ant šiugždančio popieriaus lapo, ranka vedžiojant juo rašiklį, ar ryšys palaikomas vien per bejausmę elektroniką trumpinamais žodžiais ir "šveplomis" raidėmis? Apie tai teiravomės žinomų žmonių.

Kai atrakiname laiptinėje ar prie namo esančią pašto dėžutę, iš jos dažniausiai pabyra reklaminiai lankstinukai, tarp kurių galima rasti ir vieną kitą pasislėpusią sąskaitą, siųstą ne elektroniniu, bet paprastu paštu. Gatvėse dar sutinkame paštininkų, nešinų krepšiais.  

Ranka rašyti laiškai ir atvirukai gali būti ypatingo dėmesio ženklai, teikiantys artumo pojūtį, veikiantys emocijas. Jie dar nėra tapę visiška atgyvena. Laiškai gali nukeliauti tūkstančius kilometrų, kartais jų tenka laukti ir savaitę ar dvi. Deja, tokių gauname vis rečiau... Tačiau turbūt ne vienas žmogus sentimentaliai prisimena, kad vaikystėje rašydavo laišką ir Kalėdų Seneliui, tikėdamasis stebuklo ar bent dėmesio ir mažytės dovanėlės.

L.S.Černiauskaitei patinka skaityti laiškus. / Romo Jurgaičio nuotrauka

Reti radiniai pašto dėžutėje

"Man labai gaila, kad ranka rašytų laiškų gaunu vis rečiau, - LŽ sakė žinomas aktorius Romas Ramanauskas. - Kadaise tai buvo atskiras ir įdomus kultūros sluoksnis. Laiškai ateidavo iš tolimiausių kraštų. Gerbėjai susirasdavo adresą ir parašydavo. Dabar to nebeliko. Šiais laikais žmonės, išsaugoję vaikišką naivumą ir atradimo džiaugsmą, kontaktų ieško per internetą."    

Aktorius namie turi sukaupęs nedidelį archyvą gerbėjų laiškų. "Jie likę iš kino laikų. Ranka nekyla išmesti. Tai ano laikotarpio dokumentai ateičiai. Šie laiškai atskleidžia bendravimo būdą, gyvenimo modelį, pasakoja apie kraštus, kuriuose gyveno juos rašę žmonės, - tvirtino R.Ramanauskas. - Visų nerinkau, palikau įdomesnius. Tie laiškai užima nedaug vietos." Aktorius mano, kad tokia rašytinė medžiaga gali būti įdomi net ne mūsų kartai, o ateities žmonėms.     

Bandydamas prisiminti, kada pats parašė pirmąjį gyvenime laišką, R.Ramanauskas pasakojo: "Anais laikais mes, vilniečiai, palaikėme glaudų ryšį su kaime gyvenančiais seneliais, kurie, atrodė, buvo taip toli - už 100 kilometrų. Lankydavomės pas juos, bendraudavome laiškais. Tad vienas pirmųjų tikriausiai buvo rašytas seneliams."

Pastarąjį kartą ranka rašytą asmeninį laišką aktorius iš pašto dėžutės išėmė maždaug prieš metus. Jis teigė, jog toks radinys nustebina, kai yra ištraukiamas iš krūvelės įkyrėjusių reklaminių lankstinukų. O oficialus, bet ranka rašytas laiškas atėjo praėjusį birželį iš Moldovos. Tai buvo atsakymas į R.Ramanausko prašymą pateikti informaciją apie jo darbus kine, mat to reikės būsimai pensijai. "Tą laišką, galima sakyti, pats išprovokavau, todėl negaliu "užskaityti", - šypsojosi aktorius.

Svaras tikino, kad ranka rašyti atvirukai yra mielesni negu telefoninės žinutės. / Ritos Stankevičiūtės nuotraukos

Atsiveria vaizduotė

Kartkartėmis R.Ramanauskas pats parašo laišką kokiam nors bendraminčiui, kolegai, senų laikų bičiuliui. Nors galėtų sėsti prie kompiuterio ir klaviatūra surinkti tekstą, kuris elektroniniu paštu per akimirką pasiektų adresatą, aktorius nenori atsisakyti malonumo rankoje laikyti rašiklį. "Iš principo rašau ant popieriaus, - kalbėjo jis. - Suprantu, kad žmonės gali neturėti laiko išspausdinti knygą, bet parašyti laišką..." R.Ramanausko nuomone, ant popieriaus išvingiuotuose žodžiuose galima jausti širdies tvinksnius, minčių posūkius, nuriedėjusią ašarą... Ranka rašomus laiškus aktorius lygino su muzika, skambančia per koncertą. Transliuojama per radiją ar klausoma internetu jai neprilygsta.   

R.Ramanauskas sakė, kad rašysena atskleidžia charakterį, žodžiai perteikia emocijas. Kadaise nuo gerbėjų daug laiškų gaudavęs pašnekovas teigė: "Kai skaitai, atsiveria vaizduotė. Įsivaizduoji, kaip tas žmogus atrodo, kodėl rašė būtent tą dieną, gal jį ginė liūdesys, o gal vis dėlto džiaugsmas." Aktorius lygino laiškus su trumpais kino filmais arba grožiniais kūriniais. Pats R.Ramanauskas dažniausiai juos rašo vienu įkvėpimu ir neperrašinėja. "Nebent kas nors atsitiktų - ant popieriaus išsipiltų sriuba ar ašaromis visą sulaistyčiau", - juokėsi aktorius. Tiesiog iš pradžių jis apgalvoja, ką rašys. Jei reikia, kai ką pataiso.  

"Kai skaitai laiškus, atsiveria vaizduotė", - mano R.Ramanauskas.

Graži egzotika

Vis dėlto laiškų rašymas ant popieriaus eina užmarštin. Jaunoji karta turbūt retai patiria, ką reiškia paimti baltą lapą, užrašyti ant jo savo mintis, tada įdėti į voką ir išsiųsti. Ji pripratusi prie kompiuterio klaviatūros ir mobiliojo telefono mygtukų. "Ir popierinės knygos skaitomos vis rečiau, - žurnalistės mintį tęsė aktorius. - Savo mokiniams pasišaipydamas esu pasakojęs, kaip anksčiau būdavo rašoma parkeriu - prisiurbiant į jį rašalo. Jaunimui tai - tik graži egzotika, lyg kitos planetos gyvenimas."

Ką žmonės praranda, nustoję rašyti laiškus ant popieriaus? R.Ramanauskas mano, kad savanoriškai uždaroma viena didelių šimtmečiais gyvavusių kūrybinių nišų. "Vienas dalykas yra atsakyti telegrafiniu stiliumi mobiliuoju telefonu, kitas - kurti mažą literatūros kūrinį. Ranka rašytas laiškas tai ne tik pokalbis su žmogumi, bet ir kūrybos aktas. Mano galva, nuskriaudžiame save, įsisprausdami į apriboto konvejerinio, robotinio stiliaus rėmus", - sakė jis. Moderniosiomis priemonėmis vartojama kalba aktoriaus neerzina, esą ji tokia ir turi būti - trumpa, informatyvi.    

Vis dėlto, R.Ramanausko teigimu, vieta tuščia ilgai nebūna. "Kaip vertiname seną tėvų švarką, suknelę ar kepurę - žvelgiame kaip į retro, manau, taip yra ir su laiškais. Net žinau, kad kai kurie žmonės specialiai juos rašo ir įvairiomis progomis siunčia vieni kitiems", - tikino pašnekovas.      

R.Martens, pernai būdama tolimojoje Kenijoje, įspūdžius užrašinėjo ant popieriaus. / Asmeninio albumo nuotrauka

Atvirlaiškių dėžė

Veikli verslininkė Rasa Martens, kai reikia su kuo nors greitai susisiekti, naudojasi elektroniniu paštu ir mobiliuoju telefonu. Tačiau savo interneto dienoraštyje ji yra prisipažinusi: "Ech, jau taip norisi gauti ranka rašytų laiškų! Va tau ir moderni visuomenė." LŽ klausiama, ar dažnai ją pasiekia tokie popieriniai laiškai, moteris sakė: "Keletas žmonių atsiunčia ranka rašytų atvirukų iš įvairių pasaulio vietų, kuriose lankosi. O laiškų seniai negaunu. Man dėl to labai gaila." Ilgesį dėl užmarštin dingstančios tradicijos R.Martens malšina rinkdama jai siunčiamus atvirlaiškius. Dabar jau turi visą jų archyvą. Šią korespondenciją moteris laiko dėžutėje. "Tuo metu, kai pasilieki ranka rašytą atviruką, tai neatrodo labai svarbu. Tačiau kai po kurio laiko pažiūri, prisimeni, supranti reikšmę, - tvirtino pašnekovė. - Neseniai tvarkydamasi radau sveikinimų, rašytų gal prieš 15 metų. Dabar jie skaitomi skamba visaip kitaip." R.Martens tai kelia sentimentų. Kartą moteris rado atviruką nuo bičiulės, kurią buvo seniai mačiusi ir girdėjusi. Taip atsirado proga paskambinti ir atnaujinti ryšį.   

Nutolome nuo gražių dalykų

R.Martens mano, kad yra žmonių, kurie rašo laiškus, tik jų neišsiunčia. Mat kitą dieną perskaitę, kokias mintis ir emocijas į juos sudėjo, persigalvoja - viskas jau būna atlėgę. Tačiau pačiai Rasai taip nėra pasitaikę.

Verslininkė prisipažino, kad net ir šiais moderniais laikais kartais rašo tradicinius laiškus. Siunčia juos bičiuliams, esantiems ne Lietuvoje. Kalėdų ir kitų švenčių proga prie dovanų artimiesiems R.Martens prideda ranka rašytą laišką. Tada dovana tampa dvasingesnė.   

"Man labai trūksta rašymo ranka, - neslėpė ji. - Dėl patogumo naudojuosi elektroniniu paštu. Viskas vyksta greičiau: nereikia eiti į paštą, siųsti... Tačiau tokiu būdu parašyti šilto ir ilgo laiško neišeina." Todėl moteris, vadinanti save didžiąja kompiuterio drauge, kartkartėmis ima į rankas rašiklį ir minčių linijas vedžioja ant popieriaus.  

R.Martens pasakojo, kad neseniai viešėdama Vokietijoje matė vieno bulvarinio žurnalo viršelį - viskas buvo rašyta ranka. Taip padaryta siekiant priminti: mintis reikšti galima ne tik kompiuterio klaviatūra ar mobiliojo telefono mygtukais. "Norėta duoti signalą, kad prisimintume rašymą ant popieriaus, nuo kurio nutolome, kad prisimintume gražių dalykų, - kalbėjo pašnekovė. - Juk kai žmogus rašo ranka, jis įdeda energijos, šilumos. Sėdi prie to popieriaus lapo, jį liečia. Būna susikaupęs, mąsto apie tą, kuriam rašo. Skiria tam asmeniui laiko, minčių, dėmesio. Parašęs laišką, įdeda jį į voką, užklijuoja, išsiunčia..." R.Martens manymu, dabartiniais laikais ir taip esama daug susvetimėjimo. "Nustodami rašyti ant popieriaus, mes prarandame šilumą, galimybę prisiliesti prie žmogaus, paėmę jo ranka rašytą laišką", - įsitikinusi moteris.

R.Bingelis iki šiol tebeturi penkis maišus gerbėjų laiškų. / BTV archyvo nuotrauka

Interneto dienoraštį rašo... ant popieriaus

Svarstydama, ar išleisti knygą, R.Martens įsivaizdavo, kad galėtų ją rašyti rašikliu ant popieriaus, o ne kompiuterio klaviatūra. Moteris pildo interneto dienoraštį, populiarų ir turintį daug skaitytojų. Kalbantis su verslininke paaiškėjo, kad pirmiausia ji savo mintis sudėlioja ant popieriaus, o tik paskui rašo kompiuteriu.

Tačiau R.Martens supranta, kad šiais skubos laikais elektroninio pašto tekstų ir telefono žinučių nepaversi vaizdingais laiškais. Ji nelabai išmano dabar madingą supaprastintą rašybą "šveplomis" raidėmis, trumpiniais ir svetimžodžiais. Bet dėl greitumo verslininkė irgi rašo raides be varnelių ir nosinių. "Manęs tai netrikdo, nes tikrai moku rašyti taisyklingai. Mūsų klasėje buvo sustiprintas lietuvių kalbos ir literatūros dėstymas. Ir lotynų kalbos mokėmės. Paskui studijavau universitete. Todėl iš vėžių neišsimušu, - aiškino R.Martens. - Tačiau man labai gaila žmonių, kurie moka tik tą - netaisyklingą - rašybą."    

Maišai garaže

Populiarus humoristas Raimondas Bingelis pasakojo, kad tada, kai vesdavo televizijos laidą "Už kampo", gaudavo maišus laiškų. Internetas tuomet dar nebuvo taip paplitęs kaip šiandien. R.Bingelis  juokėsi, kad dabar pašto dėžutėje, be reklaminių lankstinukų, kartais randa nebent pranešimą apie siuntinį. Artimieji rašo elektroninius laiškus arba skambina telefonu. Tą patį daro ir pats. "Laišką labai seniai esu gavęs ar rašęs, - prisipažino humoristas. - Nebepopuliaru. Senamadiška." Tiesa, rašiklio rankoje jis neatprato laikyti. Ant popieriaus užrašo kylančias mintis ir idėjas. Vienu metu R.Bingelis siųsdavo laiškus... sau. Juose surašydavo savo sumanymus. Taip darė todėl, kad turėtų įrodymų, jog pats yra tų datomis pažymėtų idėjų autorius. "Kad nereikėtų kur nors eiti ir jų patentuoti", - paaiškino humoristas.

Na, o laiškų rašymo tradiciją R.Bingeliui primena gal penki maišai sename garaže. Jie likę nuo televizijos laidos "Už kampo" laikų. Pasirodo, humoristas neišmetė gerbėjų laiškų. Daug jų atidavė kolekcininkams, susidomėjusiems vokais, pašto ženklais ar antspaudais. Kodėl neatsikratė likusiųjų, laikomų maišuose? "Man nekyla ranka jų išmesti arba sudeginti, - prisipažino populiarusis R.Bingelis. - Taigi žmonių rašyta, sielos įdėta. Būtų graudu išmesti. Todėl ir laikau. Gal kada nors kam nors tie laiškai bus įdomūs."        

Pašnekovas prisiminė, kad iš rašysenos ir stiliaus būdavo nesunku suprasti, koks yra laiško autorius. "Iškart galima atskirti, kurį rašė, tarkime, moksleivis, o kurį - pensininkas", - sakė R.Bingelis.  

Ar humoristą stebina, kad rašyti laiškus ar bent atvirlaiškius po truputį vėl darosi populiaru? "Jie yra gyvi, galima paimti į rankas - kaip knygas. Aišku, gali skaityti ir elektronines - plastiko gabalą su ekranu. Bet popierinių knygų tokios neatstos", - įsitikinęs pašnekovas. Renginius ir vakarus dažnai vedantis R.Bingelis priminė, kad kvietimai į jubiliejus, vestuves ar krikštynas iki šiol rašomi ranka.  

Rašysena atskleidžia žmogų

Rašytoja Laura Sintija Černiauskaitė pasakojo, kad kartais su sutuoktiniu namie vienas kitam parašo ir palieka laiškų. Atsiųstų iš toliau kartais randa ir pašto dėžutėje. Anot L.S.Černiauskaitės, kai žmogus skiria laiko ir rašo ranka, vėliau popierių, ant kurio išdėsto mintis ir jausmus, deda į voką, eina ir įmeta į pašto dėžutę, tai rodo, kad jis yra dėmesingas tam, kuriam adresuoja laišką. Rašytoja ilgisi tų laikų, kai žmonės bendraudavo susirašinėdami. Pasitaikydavo ir juokingų dalykų. Kadaise vieno jai laiškus siuntusio gerbėjo rašysena buvo tokia neįskaitoma, kad vietomis tekdavo spėlioti, kokie žodžiai galėtų ten būti. Tai vargindavo. Rašysena atskleidžia asmens nuotaiką, jausmus, net būdą. Įdomu, kad per daug tvarkinga gali reikšti, jog jis turi psichologinių problemų. Apie tai L.S.Černiauskaitė yra skaičiusi. Rašytoja priminė, kad seniau Lietuvoje būdavo populiaru susirašinėti su nepažįstamais bendraamžiais ir taip susibičiuliauti. Tai darydavo paaugliai ir jaunimas. Tačiau susitikus akis į akį kartais paaiškėdavo, kad žmogus nėra toks įdomus kaip jo rašyti laiškai. Dar buvo madinga laiškus ir vokus išpiešti ar kaip kitaip papuošti. Tokie, užsilikę kur nors asmeniniuose archyvuose, turbūt kelia ypač daug sentimentų. L.S.Černiauskaitė mano, kad būtų miela atgaivinti tradiciją rašyti laiškus ant popieriaus. Nes jie - tarsi žodiniai kūriniai.

Kelioniniai atvirukai - tradicija

Reperis Gabrielius Liaudanskas-Svaras sakė nė neprisimenąs, kada pastarąjį kartą yra rašęs ar gavęs popierinį laišką. O atvirlaiškį pašto dėžutėje rado per savo gimtadienį. Dažniausiai tokius ranka rašytus sveikinimus jis gauna įvairių švenčių progomis.

"Laiškų ant popieriaus neberašau daug metų, - tvirtino muzikantas. - Tačiau kai kur nors keliauju, iš tų vietų siunčiu draugams atvirlaiškius." Ir Svaro bičiuliai taip daro. Bet, kaip juokėsi reperis, kartais nutinka taip, kad žmogus sugrįžta anksčiau, negu atkeliauja jo siunčiamas atvirlaiškis.  

Kodėl palaiko šią savitą tradiciją? Juk svečioje šalyje reikia ieškoti, kur prekiaujama atvirukais, tada ant jo parašyti, rasti pašto dėžutę ir įmesti... Regis, daug paprasčiau mobiliuoju telefonu nufotografuoti vaizdą ir jį išsiųsti. "Atviruką gauti mieliau, tikriau ir šilčiau, - trumpai atsakė G.Liaudanskas. - Tai, į ką įdedi daugiau darbo ir kam skiri daugiau dėmesio, rodo artimesnį ryšį ir didesnę pagarbą."

Elektroninius laiškus ir telefonines žinutes reperis rašo įvairiai - kartais labai taisyklingai, kartais, kaip pats sakė, jam nusispjauti, kokiais ženklais ir žodžiais. "Tai priklauso nuo vidinės būsenos, nuo laiško pobūdžio ir įvairių kitų dalykų, - aiškino Svaras. - Viešoje erdvėje stengiuosi laikytis gramatikos taisyklių. Tačiau kuo artimesniems žmonėms rašau, tuo mažiau to paisau."

Atvirlaiškių, apie kuriuos pasakojo, G.Liaudanskas neišmeta, archyvuoja juos. "Dėžėje laikau ir daugelį laiškų iš vaikystės, mokyklos laikų. Porą kartų juos peržiūrėjau. Nesu labai sentimentalus. Tačiau laikas bėga, kada nors vėl bus smagu juos perversti", - mano reperis.     

Pašto diena

Kitos savaitės pradžioje, spalio 9-ąją, bus minima Pasaulinė pašto diena. Būtent tą dieną 1874 metais buvo įkurta Pasaulinė pašto sąjunga - Tautų Sąjungos specializuota institucija tarptautiniams pašto ryšiams organizuoti ir tobulinti. Pašto istorija per palyginti trumpą laiką nuėjo stulbinamai progresyvų kelią - nuo karietomis vežiojamų laiškų iki elektroninio pašto, kuriuo laiškas gavėjui išsiunčiamas akimirksniu.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"