TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

"Rašykite apie E.Seilių ir blogai"

2010 04 28 0:00
Dainininkas E.Seilius žada ir toliau vaišinti gurmaniškos muzikos virtuvės patiekalais.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

"Namie - širšių lizdas", - sako operos dainininkas Edmundas Seilius, bet omenyje turi ne pykčius ir kivirčus, o tai, kad verda darbas.

Vasarai ir kitam sezonui tenoras E.Seilius ir jo žmona sopranas Kristina Zmailaitė užsibrėžę parengti ne vieną ir ne dvi naujas programas. Baigėsi televizijos projektai, atiduota maloni duoklė Edmundo Marijampolei ir Kristinos Šiauliams, sezonas Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) eina prie pabaigos, bet darbų nemažėja, o apie atokvėpį negali būti jokios kalbos. "Turime gražių sumanymų - pajudinti dar nepaliestus klodus, - dėsto planus E.Seilius. - Yra daugybė puikios muzikos, kurią norėtųsi pateikti visiškai kitaip negu ji buvo atliekama. Net ir stambios formos opusus galima parodyti visai kitu - labiau kameriniu - rakursu: gal su mažesne orkestro sudėtimi, gal su kvartetu. Kad tie projektai pasiektų ir mažesnius miestus. Pavyzdžiui, fantastiška Arthuro Honeggerio muzika."

- Ar grįždamas iš užsienio tikėjotės, kad taip aktyviai įsiterpsite į Lietuvos muzikinį gyvenimą?

- Planai buvo dideli. Mačiau, kaip žmonės dirba ten ir kad tai visiškai normalus dalykas. Ačiū Dievui, rimtosios, amžių patikrintos muzikos klausytojų daugėja. Jaučiame, kad ir mes galime prisidėti prie muzikinės kultūros kilimo - tokių ketinimų vedami ir bandome, kuriame, dirbame savo gražų darbą.

- Kaip atsirenkate kamerinius kūrinius?

- Jie man turi patikti. Visų pirma, kad ir kaip keista, perskaitau tekstą. Įvairiomis kalbomis, kurias moku: prancūzų, vokiečių, italų. Jei nesupranti, ką dainuoji, dainuosi kvailu veidu, ir tiek. Su Kristina esame parengę prancūzų kamerinės muzikos programą - pasirūpinome kiekvieno kūrinio pažodiniu vertimu. Visur - Kulautuvoje, Marijampolėje, Luokėje - žmonėms smagiau, kai pasakome, apie ką dainuosime.

Kameriniai duetai - gana retas žanras. Mums jį puoselėti nesunku, kadangi esame šeima - susigroję ir susidainavę. Čia mūsų išskirtinumas ir jėga. Turime gerbėjų užsienyje, pavyzdžiui, Prancūzijoje, kurie mūsų laukia, nes žino, kad savo programą pateiksime kitaip, negu visi kiti atvažiavėliai. Lapkritį numatytas mūsų koncertas Paryžiuje.

- Jums tenka matyti dainuojančiųjų kvailu veidu?

- Deja, tenka. Čia profesionalo bėda - net sėdėdamas salėje jis nėra vien žiūrovas. Vis tiek jis klauso ir girdi kitaip. Ir jei kolega viską atlieka puikiai, štai tada profesionalas tampa klausytoju. Patiria katarsį. Gaila, bet tokių koncertų mažai. Dažnai muzika atliekama tuštokai, trūksta sielos ir išprusimo. Gal dėl to klasikinė muzika ne visada randa savo klausytoją, kad atlikėjai neatiduoda jai širdies, slysta paviršiumi. Ir operos scenoje taip atsitinka.

- Ir šeimoje nelabai atsipalaiduojate nuo muzikos?

- Dabar, kai rengiame 4-5 koncertines programas, namie - širšių lizdas. Tiksliau, verda darbas. Ieškodami kūrinių pasitelkėme draugus: bendraujame internetu, klausiame jų patarimų, svarstome pasiūlymus, kai ką atmetame, kai ką priimame... Prisimenu, kaip pusę Paryžiaus iš proto išvedėme - vienu metu gal penki muzikologai kapstė natas, po kelis sykius perkratė Nacionalinę biblioteką. Bet užtat sudėliojome puikią prancūzišką programą. Tikimės ją papildyti, yra keletas dar neatliktų duetų. Gal ir daugoka, bet viskas - kaip iš gourmet virtuvės. Įsivaizduokite restoranėlį Eliziejaus laukuose, kuriame ragaujate trumais įdarytą strazdą - tai "kažkas tokio", ko kitur nepamatysi ir neparagausi.

- Naujausias jūsų darbas Operos teatre - Jono Tamulionio operoje vaikams "Bruknelė". Ši muzika sunki dainuoti?

- Dzingučio partija tikrai sudėtinga, nelabai patogi mano balsui. Galbūt kompozitoriui dar reikėtų padirbėti su atlikėjais, kai kur paieškoti kitų variantų. Iš tiesų ir sėdėjome, ir taisėme - maestro noriai priėmė siūlymus. Abu padūsavome, kad stinga laiko, premjerą reikėjo parodyti kaip numatyta. Manau, pakeitimų dar bus. Operos grandai Giacomo Puccini, Giuseppe Verdi, Jules'is Massenet po kiekvieno spektaklio rasdavo ką pataisyti. Tuo mes ir skiriamės nuo "popso" atlikėjų, kurie parašė kažką - sukalė medinę dėžutę, išleido albumą, užpildė muzikinę erdvę, ir darbas baigtas. Gyva muzika tuo ir pranašesnė už sintetiką, kad kiekvieną kartą ji atliekama kitaip.

- Ar jaučiate televizijos įtaką savo karjerai?

- Taip, per koncertus ir teatre daugiau žiūrovų. Savo ruožtu jaučiu dar didesnę atsakomybę: jeigu žmonės ateina į mano spektaklį, neturiu teisės pasirodyti blogai. Jie iš manęs tikisi, vadinasi, turiu spausti maksimumą, kad patvirtinčiau, jog jie neapsiriko. Kad parodyčiau tikrąsias vertybes. Kad atsirastų daugiau tikrosios muzikos vartotojų - gal pasiklausę manęs tie patys žmonės apsilankys mano kolegų koncertuose ar spektakliuose.

- Jeigu traukiate žiūrovus kaip prekių ženklas, turite teisę prašyti didesnio atlygio tarifo.

- Na, kiek žinau, kolegos pasaulyje gauna didesnes sumas nei mes. Tikiuosi, kad žmonės patys pradės siūlyti normalesnius honorarus. Žinodami, kad ne žiopčiojame, o dainuojame čia ir dabar, kad balsas ne kompiuteriu valytas. Čia tikras produktas be jokių išlygų - atlikėjas šią akimirką tau atiduoda sielą. Sykį prieš vieną koncertą manęs paklausė: "O jūs dainuosite gyvai?" Atsakiau, kad negyvai turbūt tik negyvas dainuosiu. Patariau rengėjams, kad jie tiems, kurie dainuoja negyvai, sumokėtų ne tikrais pinigėliais, bet atšviestais kopijavimo aparatu. Už netikrą dainavimą - netikri pinigai.

- Po "Triumfo arkos" atsirado daugybė įsitikinusiųjų, kad jau išmano apie dainavimą. Jaučiate, kad nors truputį kyla supratimo lygis?

- Liūdna, bet reikia pripažinti, kad išmanančiųjų apie dainavimą Lietuvoje labai mažai. Po "Triumfo arkos" jų nepagausėjo. Gal padaugėjo besidominčių klasikine muzika, opera ir turinčių vienokią ar kitokią nuomonę žmonių. Sutinku, laikančiųjų save dideliais žinovais tikrai atsirado, bet nemanau, kad "Triumfo arka" jiems suteikė kažkokių specifinių žinių. Muzikos pažinimo požiūriu - taip, bet ne daugiau.

- Šio projekto vertinimo komisijos nariai įsitikinę, kad jų pastabos buvo aukso vertės. Ar jos kuo nors jums padėjo?

- Padėjo suvokti, kad ne dievai tuos puodus lipdo. (Juokiasi.) Tai iš tiesų buvo šou, ir komisijos vertinimai - šou. "Triumfo arka" nebuvo konkursas: taip, su dideliu klasikos prieskoniu, su tikru orkestru, bet - šou.

- Kaip jus, kaip žmogų, pakeitė užsienis?

- Nemanau, kad pakeitė. Kaip profesionalą - labai.

- Dalyvavote ne vienuose muzikos pasaulio garsenybių vadovautuose meistriškumo kursuose. Dėl pliusiukų gyvenimo aprašyme?

- Į ką dainininkui tikrai verta investuoti, tai į meistriškumo kursus. Vargu ar taip galima pasakyti apie konkursus. Dėl jų objektyvumo visada kyla abejonių - apie tai pasišnekėdavome su kolegomis Prancūzijoje ir Amerikoje. Kursai duoda tiesioginės naudos - tavo technikai ir apskritai muzikos suvokimui. Pamačiau: kuo didesnė žvaigždė, tuo paprastesnis žmogus. Teko su daug kuo bendrauti: neatsimenu nė vieno arogantiško, žvelgiančio į tave iš aukšto. Vienus pirmųjų meistriškumo kursų vedė Katia Ricciarelli. Labai paprastas žmogus. Važiavome su Kristina, tada dar ne žmona. Teko dirbti su Dalaso operos vyriausiuoju dirigentu Graeme'u Jenkinsu ir su Pierre'u Vallet, kuris laikomas geriausiu pasaulyje prancūzų muzikos žinovu. Pastarasis irgi visiškai paprastas, padirbėję pasėdėdavome kavinėje. Už tuos kursus sumokėjo Bostono konservatorija, pats vargu ar kada gyvenime galėčiau.

- Lietuvoje pas ką nors konsultuojatės?

- Šiuo metu ne. Kartais manęs prašo padėti. Tą ir darau, kai tik galiu. Neretai dainininkams kyla problemų dėl to, kad jie patys negirdi, kaip dainuoja, nes patys yra instrumentai. Kai dainuoji, galva stipriai rezonuoja, ir ausys girdi truputį kitokį garsą. "Jėzau, kaip blogai dainavau", sako, o iš tiesų viskas gerai. Jaučiu, kad galiu padėti. Pasaulyje susipažinau su tikrai daug vokalo mokyklų - kelių į tą vieną Romą. Iškart matyti, kur žmogus ne tą daro, kur tą.

- Ta Roma pasiekiama ar taip ir lieka idealas?

- Iš tikrųjų ji labai arti. Bet kai norima kairę ausį pasikasyti dešine koja iš nugaros, labai sudėtinga. Užuot kilstelėjus kairę ranką, daroma akrobatika. Lietuvoje tas "ėjimas į vokalą" būna pernelyg komplikuotas ir žmogų gali sugluminti. Kita studentų bėda, kad jie iš karto nori didelio ir gero rezultato.

- Jums taip buvo?

- Buvo. Bet vis nudegi, nudegi - nepavyksta tas, anas, trečias, devintas. Iš karto tikiesi didelio garso ir neišeina. Galima save sutraumuoti: ir balso stygas, ir psichologiškai. Organizmas paprasčiausiai tam nepasiruošęs. Negaliu juk dabar čiupti šimto kilogramų štangos ir užsikelti ant pečių. Dainavimas - irgi sportas, labai gražus, bet sportas. Tavo organizmas - tavo instrumentas, jį reikia mankštinti iš lėto. Ateis laikas, pakelsi tą štangą ir su ja vaikščiosi be problemų.

- Esate patyręs traumų?

- Vaikystėje. Baigėsi laimingai, nes, kaip matote, dainuoju. Nuo tada stengiuosi būti atsargus. Tada buvau kaip reikiant užkimęs, o chore liepė neapsimetinėti ir dainuoti. Gerokai pastūgavau, po to nebeprakalbėjau. Rimtai gydžiausi - išsivyniojau.

- Jau tada siejote ateitį su dainavimu?

- Dainuoju nuo mažens - jaučiau tokį poreikį, taigi reikėjo man to balselio.

- Esate lyrinis tenoras. Atrodo, visi labai nori būti dramatiniais.

- Aš nenoriu. Ir savo balso visiškai nestumiu į dramatinį tenorą. Nejaučiu jokio noro atlikti dramatinių vaidmenų - paprasčiausiai todėl, kad mano balsas nėra dramatinis. Turint galvoje mano fiziologines galimybes, pajėgčiau juo būti, bet gerokai vėliau. Dramatiniams - sunkiasvoriams - tenorams reikia kur kas daugiau laiko "susitupėti". Sunkų, galingą balsą "užauginti" iki didelio meistriškumo labai sudėtinga. Kad žmogus rėkia, nereiškia, jog jis dramatinis tenoras. Dainavimas nuo klykimo skiriasi. O kai kas nesupranta.

- Tai dar būsite - viskas prieš akis.

- Kas čia žino, kaip bus po kokių dešimties metų. Jei dirbsiu kryptingai, protingai... Balsas - labai lankstus, elastingas instrumentas. Viskas priklauso nuo žmogaus fiziologijos ir pajėgumo. Jei vertinsime mano žemas natas, žemą diapazoną, galėčiau dainuoti ir dramatinio tenoro repertuarą, bet paprasčiausiai to sau neleidžiu, man tie bandymai galėtų baigtis tragiškai. Taigi nedraskau savęs, kol kas palieku ramybėje.

- Save padraskote kitokiu repertuaru. Kiek reikia sveikatos dainuoti, pavyzdžiui, "Bruknelę"?

- Kad padainuotum gerai, iš tikrųjų reikia atiduoti daugybę jėgų. Visos pagrindinės partijos reikalauja sveikatos. Po spektaklio būnu šlaput šlaputėlis, jau po pirmo veiksmo galėtum baltinius mesti į sieną ir jie priliptų. Bet laukia antras veiksmas: pasėdi, pasklaidai natas ir - pirmyn. "Traviata", "Meilės eliksyras", "Rigoletas" - tikrai sunkūs spektakliai, yra ką padainuoti. "Meilės eliksyras" - beveik ištisinis dainavimas, ir garsiąją ariją "Una furtiva lacrima" tenka dainuoti iš paskutiniųjų. Reikia taip paskirstyti jėgas, kad iki pabaigos išlaikytum skambų balsą, nes publika laukia, kad padainuotum gerai. Dėl to ji ir susirinko.

- O kaip sekėsi įvaldyti vaidybą?

- Už vaidybos paslapčių atskleidimą reikia dėkoti fantastiškai dėstytojai profesorei Algei Savickaitei. Vaidyba studentams mirtinai reikalinga, nes kai scenoje pasirodo nemokantys nei atsistoti, nei pajudėti dainininkai, liūdna žiūrėti. Juokinga, kai istorinėje operoje solistai su rapyromis ar durklais "kovoja" kaip bobutės turguje su krepšiais. Komiškas efektas vietoj dramatinio. Kauno muzikinio teatro operoje "Romeo ir Džuljeta" yra sudėtinga gatvės kovos scena su peiliais. Prisibijau tų, kurių patirtis nedidelė, nes jie gali pernelyg įsijausti, o peilis yra tikras. Kartą man juo grybštelėjo per šoną, nedaug trūko, kad būčiau paskutinį kvapą išleidęs scenoje. Amerikoje dainininkai, norintys padaryti gerą karjerą, moka beprotiškus pinigus už scenos kovų, scenos judesio, šokio pamokas. Atlikėjui būtina graži laikysena, jis privalo mokėti šokti. Mano bendraamžiai, kolegos sako: dėl šito užsienyje problemų neturime, gėdos nei sau, nei Muzikos ir teatro akademijai nepadarome. Amerikoje statėme C.Monteverdi: teatras samdė kovų meistrą, o mane paprašė būti jo asistentu ir pamokyti kitus, kuriems sekėsi prasčiau. Pastatėme tokias kautynių scenas - šiurpu buvo žiūrėti.

- Kokios asmenybės jus įkvepia dirbti, siekti?

- Mane įkvepia muzika. Dainininkas, kaip ir aktorius, turėtų būti minkštas molis, iš kurio galima nulipdyti ką nori. Jis pats turėtų to siekti. Taip, Lietuvoje honorarai menkoki, atlikėjai laksto per kelis darbus, kad ką nors gyvenime turėtų. Dėl to liūdna, nukenčia spektaklių kokybė. Sovietmečiu operos dainininkai turėjo visai kitokį statusą. Jie buvo žvaigždės ir be žurnalėlių, be televizijos laidų. Buvo mylimi ir gerbiami už tai, ką darė teatre.

Iš kritikos irgi kartais ne to tikiesi. Dar prieš išvažiuodamas į Ameriką perskaičiau apie save kritinį atsiliepimą. Nė kiek neįsižeidžiau, priešingai, tas parašymas suveikė kaip katalizatorius, pagreitino išvažiavimą. Pats jaučiau, kad mano žinios nepakankamos, kad tikrai kažko trūksta, todėl turiu vykti tobulintis. Buvau didelis nenuorama, ieškojau. Taigi palinkėčiau, kad kritikai nebijotų parašyti drąsiau, nes dabar perskaitai konstatavimus, kas įvyko, o detalesnės analizės nėra. Žinoma, nekalbu apie piktybinę kritiką, kurios pasitaiko. Būtų smagu matyti kritikus ir per repeticijas, tada tikrai straipsniuose atsiskleistų visos spektaklio idėjos ir gal net neišsipildę lūkesčiai. Šiaip galite perduoti nuo manęs visiems rašantiesiems apie dainavimą linkėjimų: tegu rašo apie E.Seilių ir blogai, jeigu jis to nusipelnė. Nesupyksiu. Dėl tikrosios muzikos aš jau daug paaukojau ir esu pasiruošęs dar labai daug padaryti. Pasak Nikolajaus Rericho, kultūra reiškia pasiaukojimą ir tarnavimą šviesai. Labai norėčiau, kad tie, kas dirba kultūros labui, žinotų, jog jų darbas - vesti žmones į šviesą.

- Savo žmoną pavadintumėte mūza?

- Taip. Jei ne ji, gal šiandien taip ir nedainuočiau. Be to, ji mano "auksinė ausis". Po koncerto Kristina paprastai pasako: tas buvo blogai, tas blogai, tas blogai ir tas gerai. Pagrindinė dainininko ir bet kurio muzikanto tobulėjimo sąlyga - turėti gerą patarėją: nuoširdų, teisingą ir atvirą. Mes tokie esame vienas kitam. Tik beatodairiška savianalizė ir darbas gali padėti eiti tobulybės link.


Edmundas Seilius gimė 1975 metais Marijampolėje. Studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Southern Methodist University (Dalasas) ir New England Conservatory (Bostonas). Dirbo JAV ir Prancūzijoje (Reino nacionalinė opera Strasbūre). Dalyvavo įvairiuose muzikos pasaulio garsenybių meistriškumo kursuose. Šiuo metu - LNOBT operos solistas. Daug koncertuoja Lietuvoje ir užsienyje. Dalyvavo televizijos projektuose "Triumfo arka" ir "Chorų karai". Žmona - operos solistė Kristina Zmailaitė, dukra Barbora.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"