TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Rašymo esmė - atsiskyrimas

2006 12 09 0:00
Kristupo Saboliaus literatūrinis debiutas daugeliui sukėlė susidomėjimą, bet vertinimai prieštaringi.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

"Blogą knygą" rašo tik blogi literatai", - sako knygą tokiu pavadinimu išleidęs Kristupas Sabolius. Autorius teigia ją rašęs, nes norėjo išsižadėti to, kas vyksta, atsikratyti to, kuo nenori būti.

Kristupas Sabolius - jaunosios kartos intelektualas išleido savo pirmą romaną "Bloga knyga", tiesiog pasmerktą nevienareikšmiams vertinimams. Kontroversiškas kūrinio pavadinimas ir dedikacija, gluminanti fabula, keletas intriguojančių prisipažinimų gerbėjams, - to pakako, kad mums pasidarytų įdomu. Bet mes paprašėme autoriaus dar, ir taip atsirado toliau išguldytas pokalbis.

Abejingų nėra

Naujasis leidyklos "Tyto alba" leidinys skaitytojams buvo pristatytas viešai. Išvydome visą kūrybinę grupę - jaunąjį rašytoją, leidyklos direktorę Lolitą Varanavičienę, iliustracijų autorę Mortą Griškevičiūtę, viršelio dailininką Tomą Mrazauską, išgirdome ilgus romano personažų monologus, meistriškai įgarsintus keturių aktorių.

Per susitikimą užsiminta, kad kūrinio vertinimai išsiskyrė jau leidykloje: vieni darbuotojai jo nesuprato, kiti džiaugėsi, kad knyga tiko tiems skaitytojams, kurie šiuo metu iš lietuvių autorių nelabai ką turi skaityti. Regis, Saboliaus romanas skaldo ir valdo, bet negali neįžiūrėti ir vienijančio fakto - abejingųjų jam nėra. Taip kartais atsitinka su "Bloga knyga".

Eilutė gyvenimo aprašui

- Esi paskendęs įvairiausioje veikloje, kaip radai laiko romanui rašyti?

- Ne aš laiką, o laikas mane surado. Kvailas atsakymas, bet kito neturiu. Arba galbūt tiesiog labai norėjau tai padaryti ir turėjau pakankamai valios. Jei ketini rašyti knygą, pirmiausia reikia daug valios.

- Sakei, kad pirmąjį postūmį rašyti romaną gavai Londono priemiestyje, išvykęs iš Lietuvos paskui "neteisingą" moterį. LŽ priedo "Žmonės" skaitytojams būtų įdomios draugystės su "neteisinga" moterimi peripetijos, darbas ir gyvenimas Anglijoje.

- Kiek pasakiau, tiek pasakiau. Daugiau kalbėti šia tema man neįdomu.

- Kiek laiko praleidai Londone?

- Na, kokius tris mėnesius.

- Pavadinęs romaną "Bloga knyga", esi nuoširdus. Antra vertus, tuo tarsi užbėgi už akių rimtesnei kūrinio analizei, kritikai. Vietoj dedikacijos parašęs "jos niekam negalima skirti", galbūt neskiri jos ir skaitytojui, o knygos tau reikia tik gyvenimo aprašui praplėsti?

- Atvirkščiai - pavadinęs romaną "Bloga knyga", esu labai nenuoširdus. Net ją rašydamas buvau nenuoširdus. Manau, kad rašymas ir nuoširdumas - nesuderinami dalykai.

Viskas klojosi savaime

- Sakei, kad ši knyga yra "apie tai, ko nenori pasakyti, kuo nenori būti". Teodoru Arlausku turbūt nesi ir netapsi, o kaip dėl pirmosios teiginio dalies? Dėl ko ją rašei?

- Ši knyga kilo iš išsižadėjimo. Kartais manoma, kad rašydamas gali išreikšti kažką, kas glūdi tavyje. Neturiu žalio supratimo, kaip tai būtų įmanoma padaryti. Rašiau, nes norėjau išsižadėti to, kas vyksta, atsikratyti to, kuo nenoriu būti. Juk rašymo esmė ir yra atsiskyrimas. Niekas kitas neatrodo taip svetima mūsų "vidiniam pasauliui", kaip užrašyta mintis. Bent jau man dar niekada jokiu raštu nepavyko išreikšti savęs. Tačiau neretai pavyksta išreikšti ne save. Matydamas šitą plyšį, kuris atsivėrė tarp manęs ir mano įsivaizduojamos esmės, tarp manęs ir mano raštų, supratau, kad iš tos pačios bedugnės į mano sutrikusią fizionomiją alsuoja blogio plaučiai. Ir tada parašiau manifestą, kurį rasite 175-ame knygos puslapyje.

Paskui viskas klojosi savaime. Kai suvoki tokią niekingą ir paradoksalią rašto prigimtį, gali parašyti labai daug knygų. Nusprendžiau parašyti knygą apie žmogų, gyvenantį trūkio taške: nevykėlį, manantį, kad jis yra blogiausias pasaulio žmogus, tvirtai kalbantį apie savo esmę, bet net apgraibomis prie jos nepriartėjantį (nes tos esmės ir nėra), norintį išgarsėti ir besislepiantį pačioje matomiausioje vietoje - realybės šou.

Lingvistinė alchemija

- Sakai, kad knyga sudėta iš įvairių tekstų. Juos tiesiog styguoji, konstruoji, įkvėpimas tau nebūdingas. Romanas išties atrodo sudėtas iš atskirų dalių, užrašų, dienoraščio fragmentų, kurių nesieja jokia tvirtesnė gija, o ką jau kalbėti apie kūrybinę aistrą. Meninės tiesos stoka, mėgavimasis ekskrementais, keiksmažodžiais keistai primena pastarųjų metų lietuviškus kino bandymus. Verti puslapį ir lauki, ar nepasirodys Algio Greitai motoroleris arba Peteliškės šypsena...

- Man labai nepatinka keiksmažodžiai. Ypač tiesmuki. Tačiau jie išlaikė tą kalbos pobūdį, kuris šiuolaikiniam žmogui atrodo kvailas - maginę kalbos funkciją. Šiose gašliose frazėse, kuriomis išreiškiama visai ne tai, ką norima pasakyti, cirkuliuoja tam tikra energija. Ji mane ir domina. Ją tyrinėdamas atradau Marie - personažę, kuri keikiasi kryžmindama keiksmažodžius su iškraipytomis lietuvių literatūros citatomis arba klišėmis. Šitaip eksperimentuodamas užsiimu tam tikra lingvistine alchemija. Todėl jokių paralelių su Algiu Greitai ir kitomis peteliškėmis čia nematau.

- Pagrindinis knygos personažas Teodoras Arlauskas nekenčia viso pasaulio ir savo išgarsėjimu siekia jį "nužudyti". Gal galėtum plačiau ir aiškiau pagrįsti jo pasirinktą metodą, nes paprastai tokiu atveju pasaulis ima "gniaužti" žmogų?

- Kaip žinote, mokslas nustatė, kad nėra jokio skirtumo tarp tikrovės ir vaizduotės. O išgarsėjimas yra tam tikra savižudybės forma. Kartu tai yra pasaulio nužudymas, nes stimuliuodamas vaizduotę žmogus pats save paverčia fikcija kvadratu ir tuo džiaugiasi. Šiaip jau gyvenimo skonį atgaivina asketinė vienatvė dykumoje ir panaši fizkultūra.

Rašė du mėnesius

- Sąmonės srauto techniką prilygini "kūrybinės trydos" pliūpsniui ir čia pat tokį paleidi - prireikia net penkiasdešimties paskutinių knygos lapų: įjungiama ir išjungiama koma, keliaujama iš sapno į sapną, vizijos, demonai ir perdėm blaivi personažo kalba. Kas tai - sąmonės srauto parodija ar šios technikos bandymai?

- Šitos knygos "marmūzė" visuomet autoironiškai išviepta. Pirmiausia - dėl paties autoriaus ir jo veiklos.

- Kai kurios detalės, pavyzdžiui, užuomina apie gruziniškų prekių boikotą, rodo, kad kūrybinis procesas dar vyko pavasarį, gal net vasarą. Kada kūrinys buvo baigtas? Ar turėjai laiko knygą redaguoti, gludinti stilių?

- Knygą brandinau dvejus metus, o parašiau per du mėnesius. Rankraštis leidyklai buvo įteiktas šių metų liepos pradžioje. Kiek vėliau perskaičiau ir supratau, kad nėra tokio laiko, kurio pakaktų nugludinti tokios blogos knygos tokį blogą stilių.

- Susidaro įspūdis, kad jei kurio nors personažo knygoje nebūtų, tai jo ir nepritrūktume. Štai Marie. Ši prancūzė vartoja tokius žodžius, kurie išsprūsta tik retam lietuviui. O ką jau kalbėti apie lietuvių klasikų vardus ar iškraipytas, trivialiais juokeliais paverstas citatas... Personažo realumas, švelniai tariant, abejotinas. Kaip apgintum Marie teisę egzistuoti šalia mūsų?

- Šitas klausimas man juokingas. Prieš tai interviu ėmęs žurnalistas rėmė mane prie sienos: "Tokio personažo kaip Marie pats sugalvoti negalėjai. Pasakyk, kas jos prototipas". Ir pridėjo: "Net beveik žinau, kas ji". Gal jus reikėtų supažindinti? Šauniai pasikalbėtumėte.

Ir vėl kai ką įsivaizduoja

- "Parašė kažką labai tikslaus", "leidžiu kažką panašaus į permatomos spalvos graffiti", "kažką panašaus norėjo pasakyti Almodovaras". Ar nemanai, kad tų "kažkoks, kažkas, kažką" tuštumą literatui derėtų užpildyti turiniu?

- "Blogą knygą" rašo tik blogi literatai. Toks aš ir esu. Ar kažkaip panašiai.

- "Mane ima kratyti Nacionalinio dramos teatro aktorių juokas", "žmonės pripranta prie gyvenimo, o tokia priklausomybė visada baigiasi mirtimi", "taip liūdna, kad, atrodo, tuoj pradės augti ūsai" - tikri tavosios prozos deimančiukai. Bet gal ir juos pasiskolinai iš Johny Deppo?

- Ne, bet Johny Deppas skambino ir klausė, ar negalėtų jų pasiskolinti iš manęs.

- Knygos stipruma - žanrų sintezė: romanas, pjesė, scenarijus su kino montažą primenančiais Mortos Griškevičiūtės piešiniais. Kuris iš šių žanrų tau artimiausias?

- Jei nekalbėsime apie Mortos Griškevičiūtės piešinius, man artimiausias montažas. Tiesa sakant, svajoju kada nors išsiugdyti tokią techniką, kad galėčiau rašyti keisdamas stilius ir pats savęs neatpažindamas.

- Knygą baigi žodžiais: "O kol kas užsimerkiu ir vėl kai ką įsivaizduoju". Ar jau turi naujų literatūrinių sumanymų?

- Deja, taip. Jau pradėjau rinkti medžiagą naujai knygai. Tai bus labai aktualus kūrinys - penkių tūkstančių puslapių šeimos saga. O į tarpą ketinu užbaigti daktaro disertaciją.

- Ar nebijai tapti tavo knygoje minima "žvaigžde-niekas-iki-galo-nesupranta-mano-tekstų" arba "žvaigžde-noriu-būti-žvaigždė"?

- Labiausiai bijau, kad netapčiau mano knygoje taip pat minima "žvaigžde-papai".

Trumpai

Kristupas Sabolius yra vienas žurnalo "Pravda" įkūrėjų ir vyriausiasis jo redaktorius, Oskaro Koršunovo teatro konsultantas, tarptautinio teatro festivalio "Sirenos" atstovas spaudai, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto doktorantas ir dėstytojas, Lietuvos televizijos bendradarbis, vertėjas ir labai įvairaus pobūdžio tekstų autorius.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"