TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Rašytojai amžiaus cenzas negalioja

2014 02 15 6:00
Jolita su vyru Svenu mėgsta keliauti motociklu. Asmeninio albumo nuotraukos

Hamburge gyvenanti, tačiau save klaipėdiete tebelaikanti Jolita Herlyn priėmė sutuoktinio mestą iššūkį ir parašė romaną "Trys mano vieninteliai". Debiutinė jos knyga Lietuvoje pateko į skaitomiausiųjų dešimtuką. Jau parašyti ir du trečdaliai antrosios knygos.

- Jolita, jūsų knyga „Trys mano vieninteliai“ Lietuvoje pelnė didelį populiarumą. Ar niekas nejuokavo, kad žengiate literatūros klasikės Žemaitės keliu – pradėjote rašyti brandaus amžiaus?

- Pati taip juokauju. Nors rašiau visą gyvenimą, romano sukurpti tikrai nesitikėjau. Bet kai vyras paklausė, ką prasmingo žadu nuveikti per artimiausius dvidešimt metų, nutariau, kad laikas sėsti prie knygos.

- Beveik ketverius metus gyvenate Vokietijoje, Hamburge. Prieš tai dirbote ir gyvenote Danijoje. Ar neprisimiršta gimtoji kalba?

- Kalba neprisimiršta, tik keičiasi jos struktūra. Bet taip nutinka ne man vienai. Hamburge gyvena rašytoja Jutta Noak, ji irgi skundėsi, kad jos novelių redaktorė pastebėjo, jog įvardžių tekste per daug, o teiginys vis nukeliauja į sakinio galą. Kitos kalbos nori nenori daro įtaką gimtajai. Bet, ačiū Dievui, jokio keisto akcento kalbant lietuviškai neatsirado. Pašaliniai gal ir nepastebi tų struktūrinių kalbos pokyčių, bet lituanistai rastų priežasčių paburnoti.

Tailande mažajam Jonui patiko su tėvais važinėtis motoroleriu.

Suvedė vaikai

- Dažnas skaitytojas linkęs tapatinti knygos autorių su lyriniu herojumi, kurio lūpomis rašytojas pasakoja istoriją. Kiek Jolitos bruožų turi romano Kamilė?

- Dabartinės Jolitos bruožų Kamilė beveik neturi. Pamenu susitikome su knygos redaktore Valia Valentaite Vilniuje, o ji ir sako, kad mane daug griausmingesnę įsivaizdavo. Tokią kaip Kamilę. Dabar aš rami, manęs nebeblaško nei didžiulės aistros, nei kamuoja metafizinis liūdesys. Ir gyvenimo geismas prigesęs arba atsiradęs kitas, daug harmoningesnis. Bet prieš dvidešimt metų buvau į Kamilę panaši: savimi norėjau išmatuoti pasaulį ir besąlygiškai atsiduoti meilei, net jei ji ir nudegina. Knygoje yra ir realių mano gyvenimo detalių, na, pavyzdžiui, kad norėjau studijuoti hindi kalbą Maskvos tarptautinių santykių institute. Ir tik perskaičiusi sąlygas, kad pirmenybė teikiama diplomatų palikuonims, supratau, jog neturiu šansų. Tada pasirinkau filosofijos studijas, o Kamilė - anglų filologiją.

- Paskui vyrą bankininką išvykote gyventi į Vokietiją. Kuo jis užkariavo jūsų širdį?

- Mano vyras Svenas vadovavo bankui Kopenhagoje, aš jame taip pat dirbau. Jis buvo tėvas, vienas auginantis du paauglius vaikus. Per vaikus ir suartėjome. Mano sūnus Karlas Lietuvoje liko su mama, važiuoti kartu nenorėjo, nes reikėjo baigti paskutinę mokyklos klasę. Graužė sąžinė, kad palikau jį, todėl, kai vykdamas į komandiruotę Svenas paprašydavo prižiūrėti jo vaikus, mielai sutikdavau. Man tai buvo savotiška psichologinė kompensacija. Taip įsižiebė ir jausmai. Sužavėjo jo charizma, idėjos, kartu atsidavimas vaikams ir rūpinimasis jais. Ir asistuoti moteriai jis tikrai moka. Gyvos gėlės mūsų namuose niekada nenuvysta.

- Jūsų jaunėliui sūnui Jonui - penkeri, vyresniajam Karlui Eduardo – balandį sukaks 25-eri. Svenas taip pat turi du vaikus. Kaip atžalos sutaria tarpusavyje, ką veikia gyvenime?

- Vaikai sutaria puikiai. Susitinkame visi kartu bent porą kartų per metus. Būtinai savaitę per Kalėdas ir vasarą. Porą kartų visi važiavome slidinėti ar atostogauti į pietus. Labiausiai man patinka, kai visi susėdame prie stalo ir kalbamės įvairiausiomis temomis. Kartu mums niekada nenuobodu. Karlas šiemet baigs biofizikos magistro studijas Vilniaus universitete, Paulas Alexanderis, kuriam 22-eji, studijuoja ekologinę inžineriją Hanoveryje, o dvidešimtmetė Katherina – pramogų verslo vadybą Hagoje, Nyderlanduose. Daugiausia dėmesio reikalauja Jonukas.

Svenas, Paulas, Jolita, Karlas ir Katharina - trūksta tik mažojo Jono.

Argentinos pėdsakas

- Pirmasis jūsų vyras ir Karlo tėtis buvo argentinietis Patricijus. Dabar palaikote draugiškus santykius?

- Patricijus studijavo lazerinę fiziką Maskvoje. Aš tuo metu buvau Maskvos M.Lomonosovo universiteto filosofijos studentė, plaukiojanti transcendentinėse erdvėse. Patricijų pirmą kartą pamačiau lifte. Tą naktį sapnavau keistą sapną apie pasaulio pabaigą. Ryte atsibudusi žinojau, kad tas aukštas garbanotas rudaakis jaunuolis iš lifto bus mano vyru. Tas žinojimas stebino ir baugino. Bet buvau fatalistė. O gal įtakos turėjo ir tai, kad per fizikos paskaitas mums, filosofijos studentams, žilagalviai akademikai sudėtingomis formulėmis aiškino, kaip informacija gali atkeliauti iš ateities. Ir ypač per sapnus. Gaila, kad dabar tų užrašų nebeturiu. Su Patricijumi palaikome draugiškus santykius, jis apsigynė fizikos ir chemijos disertacijas ir vadovauja vienam fizikos institutui Kuritiboje, Brazilijoje. Karlas jį kartkartėmis aplanko.

- Kai parašėte ir pristatėte savo knygą socialiniuose tinkluose, paaiškėjo, jog esate ne tik debiutuojanti autorė, bet ir vienos JAV išleistos knygos herojė. Kaip ja tapote?

- Ne heroje, tiesiog mano buvusi studijų laikų draugė iranietė Bibi, išleidusi knygą "Prieskonių šnibždesys", skyriuje "Meilė ir suši" mini mano ir japono Mizuki istoriją. O ji tikrai verta atskiro romano. Trumpa jos versija tokia. Per rokenrolo šokių repeticiją susipažinau su japonu Mizuki, kuris porą mėnesių studijavo rusų kalbą Maskvoje. Pabendravome porą dienų, aš jam pasakojau apie Japoniją ir arbatos gėrimo ceremoniją, nes, juokinga pasakyti, žinojau daug daugiau už jį. Po poros dienų jis išvažiavo su grupe į Leningradą, kur jie turėjo praleisti savaitę. Po dviejų dienų pasirodo mano bendrabutyje ir sako: "Negalėjau ten būti. Įsimylėjau." Liepiau baigti kalbas apie meilę, nes nieko kito, be kultūrinio susidomėjimo, jam nejaučiau. Pasiūliau likti draugais. Mizuki greitai išvažiavo į Japoniją. Kiekvieną savaitę gaudavau porą laiškų, parašytų ant tokio plonyčio popieriaus iš ryžių. Rašė eiles. O aš atgal – „Komjaunimo tiesos“ vedamąjį. Mizuki ieškojo galimybės sugrįžti į Sovietų Sąjungą. Pradėjo studijuoti kažkokį keistą, tikriausiai tik Japonijoje suprantamą kursą „Ekonomikos atspindžiai XIX amžiaus rusų tapyboje“. Aš per tą laiką ištekėjau, pradėjau lauktis. Bet jam pamiršau parašyti. Jis atvažiavo į Maskvą po trejų metų, su dovanomis atkeliavo į bendrabutį ir ten rado ne mane, o vyrą. Grįžtame su drauge į bendrabutį, o prie jo po žibintu stovi Mizuki. „Tuos metus aš gyvenau vienintele viltimi, kad vieną dieną būsi mano“, - tik tiek tepasakė, nusisuko ir nuėjo. Sąžinės graužaties nejutau, nes mes net pasibučiavę nebuvome. Vėliau dar kartą buvome susitikę, jis specialius arbatos gėrimo kursus keletą mėnesių Japonijoje lankė, kad mane nustebintų. Į tą ceremoniją pasikviečiau ir savo draugę iranietę Bibi, tikėdamasi, kad Mizuki savo jausmus nukreips į ją, o ne į ištekėjusią moterį.

Gyvenimiškoji patirtis ir meilės paieškos sugulė į pirmąją Jolitos knygą.

Rašymas - ne naujiena

- Rašote antrąjį romaną. Matyt, rašymas jus rimtai įtraukė. Kada pajutote potraukį rašyti?

- Pirmąją žinutę išspausdino „Lietuvos pionierius“, kai man buvo dešimt. Vėliau tapau šio laikraščio jaunąja korespondente. Naujasis rašymo tarpsnis prasidėjo 2002 metais, po mano kelionės pas studijų draugus į Libaną. Tai buvo tokia neįtikima patirtis, kad pažadėjau draugams parašyti. Taip prasidėjo kelionių ciklas „Klaipėdos“ dienraštyje. Beje, savo patirtį, įgytą Libane, aprašau ir būsimoje knygoje "Sapnai ir liftai".

- Kaip jūs ilsitės?

- Mėgstamiausias poilsis – su knyga rankoje prie kokios šiltos jūros. Neįsivaizduoju dienos be skaitymo. Taip pat labai mėgstu su vyru keliauti motociklu. Kadangi pati nevairuoju, atsakomybė tenka jam, o man - tik malonumas. Neseniai grįžome iš Tailando. Ten motoroleriu važinėjome trise kartu su mažyliu Jonuku. Jam irgi labai patiko.

- Dažnai atvykstate į Lietuvą? Ar Hamburgas tapo jūsų namais?

- Į Lietuvą atvykstu mažiausiai kartą per metus. Vasarą Klaipėdoje nuostabu. Atrodo, kad visi emigrantai suvažiuoja. Tais susitikimo džiaugsmais ir gyvenu kokias tris savaites ar mėnesį. Į Lietuvą visada važiuoju labai džiugiai nusiteikusi, nes emigrante taip ir netapau. Labiausiai man tinka buvusios klaipėdietės statusas. O Hamburgas - didelis, gražus miestas, man per didelis, kad jį apčiuopčiau. Bet šiais modernių technologijų laikai ar išties svarbios geografinės koordinatės?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"