TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Rašytojo šešėlyje slepiasi vertėjas

2013 03 02 6:09
Daugelį anglų literatūros klasikų kūrinių į lietuvių kalbą išvertęs P.Gasiulis šmaikštauja, kad vertėjas yra lyg rašytojo vergas. /Vlado Braziūno nuotrauka

Anglų kalba rašančių literatūros klasikų kūrinius į lietuvių kalbą išvertęs Povilas Gasiulis savo santykį su rašytoju apibūdina kaip gilinimąsi į rašytojo "sielos geografiją". Vertėjas siekia maksimaliai likti šešėlyje, neužgožti autoriaus braižo ir asmenybės.

Sekmadienį, kovo 3 dieną, minima Tarptautinė rašytojų diena. Tačiau daugelio pasaulinės literatūros klasikos kūrinių dažnas mūsų tiesiog nežinotų, jeigu jie nebūtų išversti į lietuvių kalbą. Apie santykį su rašytoju ir skaitytojo dažnai nepelnytai neįvertintą kruopštų darbą LŽ kalbėjosi su "Metų vertėjo" apdovanojimą pelniusiu P.Gasiuliu. Jo "sąskaitoje" - 16 išverstų anglų literatūros klasika tapusių knygų - Ernesto Hemingway'aus šedevrai, Kurto Vonneguto, Jameso Joyce'o ir Edwardo Morgano Forsterio kūriniai. Pastaroji P.Gasiulio versta knyga - Johno Dos Passoso "Manhatano stotis" - pelnė jam garbingą vertėjų bendruomenės įvertinimą. Ilgus metus anglų kalbos mokytoju dirbęs vertėjas prisipažino, kad iki šiol brangiausia jam pirmoji, dar studijų laikais versta knyga - Jerome'o Davido Salingerio "Rugiuose prie bedugnės".

"Imantis knygos man visada svarbiausias tekstas - jo kompozicija, žodynas, metaforos, nutylėjimai, stilius. Pamenu, kai K.Vonneguto "Skerdyklą Nr. 5" pirmą kartą perskaičiau išverstą į lenkų kalbą, buvau sukrėstas. Apie autorių tada visiškai nieko nežinojau, o ir nebuvo kur sužinoti. Tik vėliau prisigraibiau šiokių tokių žinių apie jį, tačiau kūrinys nuo to nepasikeitė, liko toks pats pritrenkiamas", - pasakojo vertėjas. Pasak jo, E.Hemingway'aus, J.Joyce'o, K.Vonneguto charakteris, pasaulėjauta, pažiūros neabejotinai atsispindi jų kūryboje. Vyrauja nuomonė, kad kiekvienas rašytojas iš esmės knygas rašo apie save, savo išgyvenimus, tačiau P.Gasiulis linkęs šį reiškinį vadinti rašytojo gilinimusi į savo "sielos geografiją".

Studento sėkmė

Vertėjas prisiminė, kaip 1965 metais, dar studijuodamas ketvirtame Vilniaus universiteto kurse anglų kalbą, vertė savo pirmąjį romaną - kultinį tarp jaunimo tapusį J.D.Salingerio "Rugiuose prie bedugnės". "Sutartį su "Vagos" leidykla pasirašiau vos sulaukęs 21-erių. Kaip prisimena vyresnės kartos žmonės, tais laikais kapitalistinių šalių autorių knygų buvo leidžiama vos viena kita per metus. Pasiūlęs savo paslaugas leidyklai buvau paprašytas padaryti bandomąjį vertimą, jis buvo gerai įvertintas. Taip gavau "Rugiuose prie bedugnės". Nebuvau iki tol jos skaitęs. Man tai buvo mažas stebuklas", - prisiminė garbus vertėjas. Jis džiaugėsi, kad šią knygą vertė būdamas jaunas, joje aprašomus įvykius ir išgyvenimus matė būtent jaunuolio akimis, žinojo jaunimo vartojamą kalbą, žargoną. Tai daug prisidėjo prie vertimo sėkmės.

Pasak J.Gasiulio, verčiant literatūros kūrinį neapsieinama be interpretacijos. Ne veltui anglų kalba vienas iš vertėją apibūdinančių žodžių yra "interpreter". Tiesa, jis labiau taikomas atliekančiajam sinchroninį vertimą žodžiu. "Be abejo, vertėjas yra kūrinio interpretatorius. Tai pasireiškia vartojamų žodžių atranka, juk dažnas žodis kalboje turi keletą ar net keliolika reikšmių. Čia turi gilintis į kontekstą ir spręsti, kuri reikšmė tiksliausiai atitinka rašytojo užmanymą. Pats elementariausias žodis "happy" viename kontekste gali reikšti "laimingas", kitame "linksmas", trečiame - "man viskas gerai". Svarbu pataikyti, atspėti, įsijausti į autoriaus stilių, kad nesuklystum, neiškraipytum kūrinio prasmės", - pasakojo P.Gasiulis.

Naujadarų nekuria

Vertėjas patikino, kad per ilgametę praktiką jam neteko laužyti galvos kuriant naujus lietuviškus žodžius ir taip siekti maksimaliai tiksliai išversti rašytojo tekstą. Anot jo, jeigu autorius savo kūrinyje nevartoja naujadarų, jis taip pat jų neišradinėja, verčiasi su esamais žodžiais. "Žinia, kartais tenka aukoti skambų, bet netiksliai lietuvišką prasmę atspindintį žodį, kad frazė skambėtų grakščiai. Vertime tokie nuostoliai neišvengiami. Jeigu stengsiesi knygą versti vos ne pažodžiui, gausi "medinę" kalbą, tekstas bus nepaskaitomas", - sakė P.Gasiulis.

Jis prisipažino iki šiol prisimenantis įspūdį, kurį jam padarė Vytauto Visocko iš čekų kalbos išversta Liudviko Aškenazio knyga "Vaikystės etiudai". Pasakojo, kad knygą skaitė daugelį kartų ir vis negalėjo atsižavėti, kaip viskas sklandžiai, natūraliai ir, regis, be pastangų išdėstyta. "Metų vertėjo" titulo savininkas žavisi jau anapilin iškeliavusių kolegų Lilijos Vanagienės, Vytauto Petraukso darbais, jam pasigėrėjimą kelia Valdo Petrausko, Prano Bieliausko, Irenos Balčiūnienės puikūs vertimai. "Pastebėjau, kad verstą knygą skaitau ne kaip skaitytojas, o kaip vertėjas, - nusijuokė pašnekovas. - Vis aptinku tekste vietų, kur būčiau vertęs kitaip, tai mažina skaitymo malonumą. Kita vertus, jeigu vertimas yra sklandus, puikus - toks tekstas mažina pasitikėjimą savomis jėgomis. Mąstau: "Kaip puikiai padaryta, aš taip nesugebėčiau." Tada norisi daužyti galvą į stalą - Dieve, koks aš negabus. Bet gaila stalo ir savo galvos."

Pagalba - lietuvių klasikai

Anot P.Gasiulio, kai dirbdamas prie vertimo pasijaučia atbukęs, ima trūkti žodžių, tekste pradeda lįsti kalbos klišės, jis į pagalbą kviečiasi lietuvių autorių knygas. Nepamainomi įkvėpimo dirbti šaltiniai jam yra Žemaitė, Petras Cvirka, Juozas Baltušis, Marius Katiliškis, Saulius Tomas Kondrotas, Antanas Vaičiulaitis. "Kai nusenka "baterijos", šių lietuvių rašytojų kūryba jas puikiai įkrauna. Skaitydamas tiesiog žaviesi jų kūryba, tada netrikdo mintys, kad būtų galima pasakyti ir parašyti kaip nors kitaip", - šyptelėjo vertėjas.

Pašnekovas prasitarė, kad jam niekas neįsiūlytų versti meilės romano. "Ne mano sritis, manęs nežavi tokia literatūra. Toli gražu nesu nusistatęs prieš meilę, jos gausu klasikinės literatūros knygose", - patikino vertėjas.

Kalbėdamas apie savo darbą P.Gasiulis šmaikštavo, kad iš esmės vertėjas yra knygos autoriaus vergas, jam tenka tapti chameleonu, kurmiu, kuris knisa požeminius knygos teksto klodus. "Vertėjo asmenybė negali atsispindėti verčiamoje knygoje, turi prisitaikyti prie autoriaus, jo stiliaus, dirbdamas pavirsti, tarkime, tokiu lietuvišku "Hemingvėjuku", - kalbėjo jis. Vertėjo kūrybiškumas toleruotinas tik renkantis konkrečius vertime vartojamus žodžius. P.Gasiulis prisiminė, kai verčiant E.Hemingway'aus knygas redaktorė vis priekaištavo, kad lietuviškas knygos tekstas itin paprastas. "Aiškinau jai, kad galėčiau vartoti visokių vaizdingumų - "krūpštauti" ar ką nors panašaus. Bet juk čia - Hemingway'us, jo kalba ir stilius itin lakoniški, paprasti. Jeigu autoriaus kalba "sausa", neturi teisės jos "gražinti". Tai ir yra tos amžinos tokio darbo sūpuoklės - tarp tikslumo ir meniškumo. Išversi tiksliai pažodžiui - bus "sausa", imsiesi meniškumo - nusižengsi prasmei", - sakė vertėjas.

Kalbos kuriozai

Tobulai valdantis literatūrinę anglų kalbą vertėjas juokėsi, kad šnekamosios kalbos situacija yra gerokai prastesnė. Paradoksalu, bet angliškai kalbančiose šalyse jis nesilankė. P.Gasiulis prisiminė situaciją, kai teko bendrauti su iš emigracijos į Lietuvą grįžusiais pažįstamais. "Du broliai reemigrantai su manimi kalbėdavo angliškai. Jokių problemų mums nekilo - kai jie kalbėdavo su manimi, viską puikiai suprasdavau. Tačiau kai tik jie susibardavo tarpusavyje ar tiesiog pradėdavo greitakalbe čiauškėti apie savus reikalus - karpydavau ausimis ir nesuprasdavau ničnieko", - šmaikštavo anglų literatūros vertėjas.

Jis prisipažino, kad sunkiausia jam iki šiol anglų kalba ištarti trupmenų pavadinimus. Šešios septintosios angliškai - "six-seventh" - ar kita trupmena liežuvį burnoje raito neįprastais vingiais, tariant tokius žodžius reikia susikaupti, kad nesuklystum ir ištartum taisyklingai.

Prieš keletą metų, versdamas vieną K.Vonneguto knygų, vertėjas pasakojo susidūręs su nemenku iššūkiu. "Tekste Vonnegutas apie save sako taip: "I am very much Vonnegut." Kaip tai suprasti? Aš esu labai Vonnegutas? Konsultavausi su vienu amerikiečiu, su kuriuo palaikome darbo ryšį, bet taip ir neradau lietuviško atitikmens", - apgailestavo P.Gasiulis. "Metų vertėjo" titulo savininkas prasitarė, kad turi svajonę išversti Normano Mailerio novelę "The Naked and the Dead" - "Nuogieji ir mirusieji", patyliukais ją jau pradėjo versti, tačiau dar nežinia, ar darbas įgaus spaudos leidinio pavidalą. "Pagyvensime - pamatysime", - šyptelėjo vertėjas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"