TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Redakcijos paštas. Juozas Girdzijauskas – Profesorius ir Mokytojas

2015 09 02 9:25
Juozapas Girdzijauskas LŽ archyvo nuotrauka

Atėjus rugsėjo 1-ajai daugelis prisimename jaunystę ir šį rudenėjantį metą, kai vasaros atostogos jau būdavo spėjusios atsibosti ir imdavome ilgėtis dažais kvepiančių klasių arba auditorijų rimties, mokslo draugų, mokytojų arba profesorių.

Metų sąvartoje mus paliko profesorius Juozas Girdzijauskas. Liepos 10 dieną jam būtų sukakę 80 metų. Paminėti šią progą ir Profesoriaus puoselėtos Simono Stanevičiaus bendrijos įkūrimo 25-ąsias metines S. Stanevičiaus sodyboje-muziejuje vasaros vidury susirinko būrelis Profesoriaus bičiulių ir buvusių studentų bei doktorantų.

Savo atsiminimais pasidalijo renginio organizatorius Antanas Pocius, profesorės Regina Koženiauskienė ir Irena Buckley, rašytojas Eugenijus Ignatavičius, medikė Marija Vencienė, Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešosios bibliotekos, kuriai Profesorius dovanojo savo didžiulę knygų kolekciją, direktorė Daina Sutkevičienė, vyresnysis bibliotekininkas Jonas Brigys, Raseinių krašto istorijos muziejaus direktorė Birutė Kulpinskaitė, Paupio, kurio kapinaitėse atgulė Profesorius, krašto puoselėtojas Nikolajus Majevskis.

Išties Profesorius turėjo daug garbių titulų ir pareigų, bet kalba sukosi apie kitus dalykus, nerašomus enciklopedijose ir žinynuose: apie tai, kas jis buvo daugybei jį pažinojusių žmonių – mielas, jautrus, paprastas ir kartu didingas žmogus.

Tiek vienam didžiausių 19 amžiaus rašytojų ir kultūrininkų Simonui Stanevičiui, tiek ir profesoriui Juozui Girdzijauskui vienas iš svarbiausių dalykų buvo Lietuva, jos kultūra, literatūra, kalba.

Kaip Profesorius rašė savo knygoje „Lietuvių literatūros vagoje“, „Tauta yra ta vieta, ta pozicija, iš kurios viską matome ir vertiname. O kas yra tauta, pasako jos istorija – per ilgą laiką nusistovėjusios ir patikrintos vertybės. Štai kodėl svarbu pažinti savo tautos istoriją plačiausia prasme – pažinti visą savo tautos praeities kultūrą. Ją pažindamas susisieji su savo tauta dvasiniais ryšiais. Ir juo giliau pažįsti, juo tie ryšiai darosi tvirtesni.“

Kartu su tautos kultūra Profesoriui buvo ypatingai svarbus ryšys su žmonėmis, draugystė. Šiuo požiūriu turbūt nedaug rastume tokių žmonių kaip Profesorius. Netgi turėdamas daug darbo, jis niekada neatsisakydavo priimti svečią, su juo pabendrauti, jį pavaišinti.

Kaip prisimena ne vienas su juo bendravęs, iš Profesoriaus niekas neišgirsdavo jokio nusiskundimo, kad turįs daug darbo ar spaudžią kiti rūpesčiai. Visada pasitikdavo su plačia šypsena, būtinai kuo galėdamas vaišindavo, išklausydavo.

O jau kokios šventės vykdavo jo ankštame bute Kalvarijų gatvėje, paskui Antakalnyje! Kartais vienu metu visi svečiai netilpdavo, tad tiesiog keisdavo vieni kitus, bet visada buvo labai jauku ir linksma.

Pastarieji keleri metai Profesoriui buvo sunkūs, užgulė liga, bet jis niekada nesiskundė, visada pasitikdavo su šypsena ir džiaugsmingai nutęsiamu „oooo...“, nors kaskart vis silpnesniu.

Atrodytų – viskas pasibaigė, dar šiek tiek rūpesčių tvarkant kapą, knygas, atsiminimus ir netrukus viską nuguls užmaršties dulkės nuo greitai bėgančio gyvenimo vieškelio. Bet mąstau, kas gi išlieka, ką tokio pasiėmėme iš Profesoriaus, kas nepranyks ilgą laiką. Manau, kad svarbiausia – toji rami nesiblaškanti jo tvirtybė ir dvasinė šiluma. Ramiu palaikančiu balsu jis išsakydavo netgi kritiką, kai kas nors nepatikdavo studento ar doktoranto darbe, taip pabrėždamas ne klaidą, o perspektyvą, kaip tą klaidą reikėtų ištaisyti, kokią išeitį būtų galima rasti. Tai ženklas didingo, ugdančio ir aukštyn keliančio Mokytojo talento, kokį neretoje gyvenimo situacijoje norisi perimti.

Ir kartais pagauni save ką nors sakant panašia į Profesoriaus intonacija, kokią daugybę kartų teko girdėti, ir to pojūčio niekada nesinori atmesti, kaip kad būna kitais atvejais.

Turbūt šitaip išėjusieji labiausiai išlieka su mumis, jų balsai atminty skamba kaip kryptis ar kaip priminimas svarbiose gyvenimo situacijose.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"