TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Regimanto Adomaičio sėkmės obuolmušiai

2007 01 27 0:00
Regimantas Adomaitis: "Nuolatiniais trenažais, kaip ir baleto šokėjas, aktorius turi miklinti vidinį mechanizmą."
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

"O gal - sudeginti?" - garsiai svarsto Regimantas Adomaitis, sklaidydamas pluoštus nuotraukų. Vaidmenys... vaidmenys... vaidmenys... "Čia geras kadras - tikra meninė fotografija", - įsižiūri aktorius į "Velnio nuotakos" Girdvainio vežimą, skraidinamą obuolmušių.

Švysteli paralelė: o juk sėkmės obuolmušiai svaigiai nešė šio ir kitų vaidmenų atlikėją į aukščiausias pripažinimo viršūnes. Skambu, bet paviršutiniška. Į tai Regimantas Adomaitis turbūt inteligentiškai atlaidžiai nusišypsotų. Šiuo atveju obuolmušiai - nervai, nemigo naktys, savigrauža...

O štai Adomaitis princas. Kauno dramos teatro spektaklyje vaikams. Seniai, "vingiuoto, duobėto, akmenuoto, kartais dulkėto nuo sausros, kartais pažliugusio po liūčių" kelio pradžioje.

Štai Margarita Gotjė ir Armandas, Gražina Balandytė ir Regimantas Adomaitis, žiūrovų iki šiol prisimenamoje melodramoje "Dama su kamelijomis". Jauni ir nepaprastai gražūs. Dabar Armando vaidmens atlikėjas griebiasi už galvos: "Viešpatie, kaip aš ten blogai vaidinau! Jėzau, kaip blogai!"

"Mylimas darbas neapdraudžia nuo nesėkmių, - paaiškina aktorius, - neapgina nuo nepasitenkinimo. Sieki vis geresnės, tobulesnės raiškos. Ir sekinamos pastangos, ir savigrauža - natūralu. Žiūrovai mato tik rezultatą, o kiek įdėta nervų ir prakaito, nepastebi. Ir gerai, jiems ir nereikia to pastebėti. Bet kartais rezultatas būna ne toks įdomus kaip procesas, ieškojimai, eskizai, kuriuos braižai pakeliui į rezultatą".

"Esu patenkintas, - tvirtina aktorius. - Dirbu darbą, kuris man mielas, gyvenimas pakrypo ta vaga, apie kurią svajojau. Toli gražu ne visiems taip pasiseka. Jei nebūtų pakrypę? Laikas viską gydo, būtų užgydęs nuoskaudas, prislopinęs ambicijas, būčiau susitaikęs - dirbęs fizikos mokytoju ar Fizikos institute. Bet tikriausiai būtų tekę ilgai kraujuoti. Ačiū Dievui, nebuvau pasenęs, kai ryžausi pabandyti stoti į konservatoriją. Pabandžiau. Priėmė."

Jei ne Henrikas Vancevičius

Aktorius nenori interviu, per kurį pasakotų, kiek ir kokių vaidmenų sukūrė, ką jais norėjo pasakyti. Kai kuriuos ilgo sąrašo vaidmenis norėtųsi visai išbraukti. "Pasižiūrėjus atgal gal tik du mano teatrinio gyvenimo momentai turėjo įtakos, reikšmės apskritai teatro gyvenimui, jo procesams, - svarsto gausių apdovanojimų ir garbės vardų laureatas. - Kitkas - vien žavi teatro efemerija."

Pirmiausia - Francas Jeano-Paulio Sartre'o "Altonos atsiskyrėliuose", Regimanto Adomaičio maištas, maža revoliucija, naujo požiūrio į vaidybą išraiška. Spektaklį režisavo Henrikas Vancevičius - perkeltas iš Kauno į Vilnių vadovauti dramos teatrui jis pasikvietė ir Adomaitį. "Jei ne Vancevičius, dabar su manimi nesišnekėtumėte", - įterpia aktorius.

"Dar studijuodamas fiziką vaikščiojau į teatrą ir širdyje protestavau prieš tuometį nusistovėjusį teatrališkumą, patosą, netikrą, negyvenimišką, deklamacinę kalbėjimo manierą. Ji rėžė ausį. Kalbėti natūraliai, ne dirbtiniu tonu buvo mano noras, siekiamybė. Pirmą kartą tai įgyvendinau "Altonos atsiskyrėliuose", toli gražu ne pirmu savo vaidmeniu. Galvojau, kodėl scenoje negalima gyventi, kalbėti ir elgtis taip, kad labiau priartėtum prie gyvenimiškos tiesos. Ateidamas į teatrą ruošiau save ir kreipiau: griauti tą sąstingį. Francas - protestas. Žiūrint iš dešimtmečių perspektyvos, mano galva, tai buvo nauja, tam tikras posūkis. Gal tos tiesos siekimas ir atvedė mane į kiną. Kinas reikalauja itin natūralios, gyvenimiškos elgsenos, būsenos, kalbėjimo, mąstymo, egzistavimo."

Kai teatras prašneko tiesą

Antras svarbus teatrinis išgyvenimas susijęs su Justino Marcinkevičiaus dramine trilogija. Adomaičiui teko vaidinti Mindaugą ir Mažvydą. "Tada teatras, iš scenos bylojęs daug neteisybės, pridengtas ideologine kepure, rodęs iškreiptą gyvenimo atspindį, kaip niekad priartėjo prie žiūrovo, prie gyvenimo, išsakė daugybės žmonių mintis ir lūkesčius, nerimą dėl Lietuvos, - prisimena aktorius. - Marcinkevičius suteikė teatrui galimybę viešai išsakyti skausmą, širdgėlą, nostalgiją, ir tai rezonavo su žiūrovu, atsiliepdavo jo širdyje, sąmonėje ir pasąmonėje. Aktoriai tarsi susiliedavo su žiūrovais, jų aspiracijomis, ir tai buvo nebe vien teatras, o tam tikra visuomeninė akcija, kaip vėliau Sąjūdis, Baltijos kelias, laužai prie parlamento. Mano egzistencijai teatre "Mindaugas" ir "Mažvydas" buvo svarbūs kaip revoliucingi, griaunantys nusistovėjusią teatrinę praktiką."

Teatrologė Gražina Mareckaitė prasitarė: "Netgi atrodo, kad Marcinkevičius rašė "Mindaugą" iš anksto matydamas scenoje būtent Adomaitį". Dėl savo duomenų aktorius vis gaudavo valdovų ir didikų vaidmenis: Mindaugas, Skirgaila, Kaligula, Liudvikas Didysis ir kt. Ne vien valdovų - įvairiausių personažų. Bet, regis, susitarėme jų nenarstyti. Galima pakartoti tikslius Danos Rutkutės žodžius iš prieš keletą dešimtmečių parašyto kūrybinio Regimanto Adomaičio portreto: "Viename asmenyje ne taip dažnai sutampa protas ir emocingumas, grožis ir darbštumas, neišblėstantis reiklumas sau, ištobulintas profesionalumas (kalbos kultūra, išraiškingas judesys)..."

Vidinis mechanizmas reikalauja iškrovos

"Leidėjos Rasos Andrašiūnaitės skatinamas nusprendžiau parinkti kai ką iš savo užrašų, - aktorius primena savo knygos "Mintys scenos paraštėse" atsiradimo istoriją, - naiviai vildamasis, kad viena kita mintelė galbūt padės jauniems žmonėms jų ieškojimų kelyje."

- Rašote, kad prieš išeinant į sceną pakyla karštis.

- Scena reikalauja kitokio vidinio ritmo, kitokio energinio užtaiso. Žengdamas į sceną tarsi peršoki į kitą orbitą - ten reikia atviro, įtempto nervo, tankesnio širdies plakimo, minties aktyvumo, stipresnės energetikos. Kitaip bus nuobodu žiūrėti.

- Nualina?

- O kaipgi! Bet kad nealindamas savęs pasiektum rezultatą... Gal šou tai ir įmanoma - ten einama paviršiukais, blizgesiukais. Bet ne taip žvaigždės gimsta - turi nueiti ilgą ieškojimų kelią, kad rastum savyje šį tą reikšmingo, verto pateikti publikai.

- Kas būna varomoji jėga??????? eiti tuo keliu?

- Nežinau. Esu galvojęs, bet nežinau. Negaliu teigti kategoriškai, vienareikšmiškai. Kodėl nuo mokyklos suolo mane taip traukė ir žavėjo teatras, kodėl taip į jį norėjau? Į kokius pasąmonės fundamentus rėmėsi tas noras? Čia daug dalykų. Ir ambicijos, noras išgarsėti, apreikšti save pasauliui - menininkų tie dalykai labiau užaštrinti, truputį didesni. Yra kažkoks vidinis mechanizmas, reikalaujantis iškrovos - kaip galingas elektros šaltinis, kurį būtina per lemputę iškrauti, nes įvyks sprogimas. Taip ir žmogus - siekia iškrauti save, kad būtų tam tikra pusiausvyra. Kodėl taip - paslaptis. Regis, mokslas jau toli pažengęs, vis aiškina mums apie pasaulį, aiškina, bet niekada iki galo neišaiškins. Regis, jau atrado dėsnius, bet pasirodo, kad jie reliatyvūs. Pažinimo procesas begalinis.

Tavo instrumentas - tu pats

- Mėgstate apmąstymus vienumoje?

- Visada mėgau vienatvę. Filosofas Arvydas Šliogeris "Lietuvos žiniose" priminė: tikrosios dvasinės vertybės gimsta vienatvėje. Pavydėjau tiems, kurie gali kurti vieni: rašytojams, dailininkams, kompozitoriams. O mes priklausomi. Atėjo šešta valanda vakaro, turi išeiti į sceną, būti kūrybingas, geros formos. O gal šiandien nesugebu tos formos pasiekti, negaliu kūrybingai atlikti vaidmens, tik kartoju tekstą, mizanscenas ir koja už kojos kliūva? Aktorius visada šiek tiek prievartaujamas, be to, priklausomas nuo daugybės dalykų. Kine - juo labiau. Net nuo operatoriaus. Gerai suvaidinta scena ekrane gali tiesiog "nesižiūrėti", o nufilmuota kitu rakursu - suskambėtų. Būna atvirkščiai: talentingai nufilmuotas blogai suvaidintas epizodas įgauna papildomų prasmių.

- Rinkdamasis kelią aktorius žino, kad taip bus.

- Pirmiausia esi priklausomas nuo paties savęs, nuo savo valios ir intencijų. Nuo kasdienio trenažo. Iš šalies atrodo: išėjai į sceną, pakalbėjai, pasimaivei, ir viskas. Aktorius, kaip ir baleto šokėjas, turi nuolat miklinti savo vidinį mechanizmą, instrumentą, kuriuo groja. Tavo pianinas esi tu pats. Daug talentingų žmonių į savo talentą žiūri pro pirštus ir palaipsniui ima stagnuoti. Reikalingas nuolatinis judėjimas. Tavo kūrybingumas priklauso nuo viso tavo gyvenimo, minčių ir jausmų, mąstymo - nuo visko, visko, visko. Jei visi tie dalykai "sukris" sėkmingai, įgaus tam tikrą kryptį, tada atsiras galimybė šį tą nuveikti, suvaidinti. Bet tik galimybė.

- Įkvėpimas - įnoringas paukštis?

- Pavyzdžiui, vaidiname spektaklį ir sekasi puikiai. Grįžęs namo mėginu analizuoti, kodėl sekėsi, kodėl buvo ta nuostabi kūrybinė nuotaika, kokie veiksniai padėjo ją sukurti, ką aš veikiau tą dieną, kaip gyvenau, kuo buvau užsiėmęs, apie ką mąsčiau. Artėjant kitam spektakliui bandai viską kartoti, darai tą patį ir - nulis! Nulis! Iki šiol nežinomas sėkmės raktas. Žmogus - gyvas padaras, jis negali išbūti tam tikros būsenos ar nuotaikos ilgą laiką. Yra biociklai, fiziniai ir mentaliniai ciklai, organizmo svyravimai. Anksčiau bandžiau susekti, kada sutampa fizinis, mentalinis ir psichinis aktyvumas, bet tas žaidimas greitai atsibodo. Esmė ta, kad iš naujo, kasdien iš naujo reikia surasti ką nors tokio, kas tave uždegtų, kilstelėtų, sukeltų interesą šiandien būti scenoje. Kartais jau vaidinant visai netikėtai tik žybt žybt iš kažkur kibirkštys, ir įsidega ugnelė, paskui įsiplieskia liepsna - tau pačiam staigmena ir naujiena, tarsi šiandien viską darytum pirmą kartą. O kaip valdyti tuos procesus, nežinau recepto. Gal todėl ir į pedagogiką niekada nėjau, kad nežinau atsakymo. Galiu tik savo kailiu išbandyti vienus ar kitus ėjimus, kurie nežinia ar bus vaisingi. Kitą kartą nepavyksta, bet vis tiek suvaidini, žiūrovas gal ir nepastebi tavo nekūrybiškumo, bet po tokio spektaklio išeini bjaurios nuotaikos, pavargęs, nepatenkintas. O kai sekasi, gali nežinia kiek išbūti scenoje ir jautiesi pailsėjęs.

Dolce vita - priešas

- Ką jums reiškia gerbėjai?

- Kai buvau jaunesnis, mūsų dievukai buvo Gerard'as Philipe'as, Sophia Loren. Įsivaizduodavome, kad artistų gyvenimas yra rožėmis klotas: aplodismentai, gėlės, gerbėjų minios. Primityvus įsivaizdavimas. Kai pats žengi tuo keliu, supranti, kad profesiniai dalykai yra viena, o kas su jais nesusiję, tėra šleifas. Tave mato, atpažįsta, atsiranda gerbėjų, bet tai neturi tiesioginio ryšio su tavo darbu. Tavo darbas, ėjimas savo keliu yra viena, o visa, ką sutinki pakeliui ar kas prie tavęs prisišlieja - kometos uodega. Būna, puikūs aktoriai staiga sužibę užgęsta, nes neišlaiko išbandymo sėkme. Čia tam tikras išbandymas. Pasidavimas garbinimui, kompanijoms, dolce vita yra menininko priešai. Svarbu atskirti, kur profesiniai reikalai, kur kitokie.

- Gal žiūrovų pirmiausia reikėtų klausti apie aktoriaus darbo prasmę, meno reikšmę?

- Menas vis dėlto turi poveikio dvasinei žmonijos sveikatai. Bet ar nuo meno žmogus darosi geresnis? Nereikia turėti iliuzijų. Jei menas žmones darytų geresnius, jie nebenaikintų vieni kitų. Antika sukūrė tokius architektūros, skulptūros šedevrus, kad pasaulis taip turėjo išgerėti... Matyt, naikinimo, kaip ir gyvybės pratęsimo, instinktas neišraunamas. Pradėjome pažinti pasaulį - pradėjome naikinti. Mūsų kūryba - kas? Jūs pastebėjote - savęs eikvojimas. Kaip kompensaciją mes gauname malonumą. Mums taip patinka. Vaidiname, atiduodame minčių, širdies, jausmų energiją (gerai, jei tai randa atgarsį tarp žiūrovų), bet tai savotiškas savęs naikinimas. Taip ir žmonija: siekia pastovesnės pusiausvyros, kitaip sakant, susinaikinti.

Pati geriausia šeima

- Artėja jūsų jubiliejus...

- ...ir nesinori minėjimų, šventimų, interviu. Atseit, pažvelkite, koks aš reikšmingas? Nė velnio nereikšmingas - visi dulkelės tesame. Ypač aktoriai. Tą akimirką, kai sekėsi vaidinti, kai žiūrovai buvo šiek tiek paveikti, sujaudinti ar pradžiuginti, štai tuo metu buvai reikšmingas. O puikuotis: aš nuveikiau, aš padariau? Šnipštą tu padarei! Ateis kiti, kurie padarys - naujai, kitaip, savaip - alins ir naikins save.

- Dana Rutkutė anuomet prisipažino: "Nieko nežinau iš Adomaičio privataus gyvenimo. Nei polinkių, nei įpročių. Nežinau nė kas jo draugai..." Privatumą saugote ar tiesiog nepasitaiko progų jo viešinti?

- Gyvename kaip ir visi: ir į parduotuvę vaikštome, ir produktus perkame. Žmona gamina valgyti, aš kartais padedu, kartais nepadedu, nes tenka išvažiuoti, pavyzdžiui, filmuotis. Draugų nedaug - keletas šeimų. Neslepiu nieko, tačiau tai yra mūsų privatus gyvenimas ir jo viešinti nematau reikalo, kaip nematau reikalo savo šeimos nei rodyti kokiu nors pavyzdžiu, nei peikti. Tiesa, savo šeimos aš ir nepeikčiau - ji man pati geriausia.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"