TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Reikėjo mergaitėms skrydžio svaigaus

2009 11 28 0:00
L.Malakauskaitė "Boeing 737" treniruoklyje.
Asmeninio albumo nuotrauka

Draugės pilotė Lina Malakauskaitė ir skrydžių vadovė Julija Charževskytė seniai nebekreipia dėmesio į aplinkinių nuostabą ir abejones, ar moteris sugebėtų suvaldyti lėktuvą, tinkamai koordinuoti skrydį. Stiprios valios, greitos orientacijos, savimi pasitikinčios merginos tiesiai šviesiai atkerta žinančios, kad savo darbą išmano. Net geriau už kai kuriuos vyrus.

Lėktuvų ir skrydžių trauką abi merginos pajuto vaikystėje. Ji buvo tokia stipri, kad profesinis kelias savaime nusidriekė į aviacijos pasaulį. Ir nė viena dėl to nesigaili.

Lėktuve - ne dėl grožio.

Lina Malakauskaitė jau priprato prie klausimų, kaip ji sugeba suvaldyti lėktuvą, ar nebaisu sėsti prie vairalazdės. "Iš pradžių būdavo keista girdėti teiraujantis tokių dalykų. Net šiek tiek juokinga, - tvirtina ji. - Jei nesugebėčiau, jei būtų baisu, juk nedirbčiau tokio darbo. Žinau, kad galiu ir moku jį atlikti gerai. Baigiau mokslus, išlaikiau visus reikalingus egzaminus, esu sertifikuota pilotė. Lėktuve sėdžiu tikrai ne dėl grožio." Būna, kai keleiviai užduoda ir labai kvailų klausimų. Pavyzdžiui, ar galima pilotuoti lėktuvą segint sijoną?

Klausantis lieknutės, liaunutės Linos galvoje įkyriai kirba mintis: ar nesunku valdyti oro transporto priemonę, kuri sveria daugiau kaip 60 tonų. "Na, fizinės jėgos sėdint prie vairalazdės iš tiesų reikia, ypač kai tai darai treniruoklyje - specialioje kabinoje, kurioje inscenizuojamos įvairios avarinės situacijos. Į treniruoklį visi mes, pilotai, privalome sėsti kas pusę metų, kad atnaujintume savo žinias ir įgūdžius, - pasakoja Lina. - Be to, lėktuvas lėktuvui nelygus. Nuo rugpjūčio mėnesio pilotuoju "Boeing 737", prieš tai skraidžiau mažesniu SAAB 2000. Šis buvo daug "vyriškesnis", "sportiškesnis", ne toks inertiškas kaip "Boeing 737". Kad būčiau fiziškai stipri, sportuoju."

Priklausoma nuo skraidymo

Į piloto kėdę Lina nenukrito iš dangaus. Aviacija susidomėjo dar mokydamasi mokykloje. Juokauja, kad Kauno gatvėmis vaikščiodavo užvertusi galvą į padanges, nes patikdavo stebėti skraidančius miesto aeroklubo lėktuvus. Nė vienas nelikdavo nepalydėtas jos žvilgsnio. Kauno S.Dariaus ir S.Girėno aerodromas, Karmėlavos oro uostas traukė paauglę tarsi magnetas, Lina ten lėkdavo pasitaikius menkiausiai progai. Kartais net iš pamokų ištrūkdavo, kad galėtų nuvažiuoti, pasivaikščioti ir paspoksoti į geležinius dangaus paukščius. Taip pat stengdavosi nepraleisti aviacijos švenčių, per kurias esant galimybei skraidydavo "kukurūzniku", o būdama 16-os atrado Pociūnų aerodromą ir pradėjo mokytis valdyti sklandytuvą. Baigusi vidurinę Lina nusprendė stoti į Vilniaus Gedimino technikos universiteto Antano Gustaičio aviacijos institutą. Ar tėvai nebandė įkalbėti rinktis kitokią profesiją? Juk pilotuoti lėktuvą - menkas juokas. "Ne, - šypsosi pašnekovė. - Nuoširdžiai palaikė, nes matė, kaip stipriai to noriu." Anot merginos, skraidymas jai - viskas. "Kai ilgesnį laiką nepavyksta prisėsti prie vairalazdės, jaučiuosi truputėlį prislėgta, nesava, tarsi man ko nors trūktų. Nebelieka energijos kitiems dalykams, - tikina Lina. - Pakanka paskraidyti ar bent nuvažiuoti į aerodromą,

pasivaikščioti po jį, ir vėl atsiranda ūpas. Net buitiniai darbai lengviau sekasi. Be to, virš debesų ir apniukusią dieną šviečia saulė, kurios mums taip trūksta rudenį ir žiemą. Tai dar viena priežastis, kodėl pilotai dažnai šypsosi ir būna "atsipūtę".

"Nesu dramos karalienė"

Lina teigia, jog net ir sudėtingiausiomis gyvenimo situacijomis stengiasi nepasiduoti sunkumams. "Nesu dramos karalienė. Išeitis visada yra, ne veltui aviacijos pasaulyje sakoma: "Kai visai "nuvažiuoja stogas", atsiveria dangus", - tikina ji. - Mano kasdienybė kupina streso, juk lėktuvui pakilus į orą tampu atsakinga už daugiau kaip šimto žmonių gyvybes. Privalau mokėti tvardytis, kontroliuoti save, nepaskęsti smulkmenose. Tik pravėrusi skrydžių pasiruošimo kambario duris - jame prieš kiekvieną skrydį mes, pilotai, peržiūrime visą svarbią informaciją, orų prognozes - atsiriboju nuo išorinių problemų, visas pašalines mintis palieku anapus. Lieka vienas vienintelis tikslas - skristi saugiai, tiksliai ir gerai."

Merginai teko girdėti aplinkinius kalbant, kad jai gyvenime viskas lengva. Neva, ko nori, tą ir gauna, pakanka tik pagalvoti apie tai. "Anaiptol! - purto galvą Lina. - Niekada niekas nieko man neatnešė ant lėkštutės pasidabruotais kraštais, visko pasiekiau tvirta valia, užsispyrimu ir be galo daug dirbdama. Esu toks pat žmogus kaip kiti. Būnu ir pavargusi, ir pikta, ir irzli, ir pažeidžiama. Tačiau, kad ir kas nutiktų, neleidžiu sau palūžti, prarasti optimizmo."

Pašnekovė prasitaria, kad šie metai jai buvo ypač sunkūs. Prieš keletą mėnesių išsiskyrė su ilgamečiu draugu, pakeitė gyvenamąją vietą, susirado dar vieną darbą (kompanijoje "Baltic Aviation Academy" dirba generalinės direktorės pavaduotoja mokymo reikalams), nes rudenį itin sumažėjo skrydžių iš Vilniaus. Buvęs merginos draugas - taip pat pilotas. "Dviem žmonėms būti kartu - didžiulis menas. Taip jau nutiko, kad pradėjo skirtis mūsų požiūriai, abu pajutome, jog mudviem ne pakeliui ir reikia padėti tašką, nes santykiai neturi ateities. Labai džiaugiuosi, kad viską išsprendėme gražiai", - atsargiai renka žodžius Lina. Ir patikina nesanti iš tų merginų, kurioms trūks plyš būtina turėti antrąją pusę. "Man labiau reikia lėktuvų, dangaus ir draugų, - nusikvatoja ji. -

Tai šventa. Seniau ne kartą yra buvę, kad susitardavau su kuo nors susitikti, bet netikėtai pasitaikydavo galimybė nuvažiuoti į aerodromą. Pasimatymą prisimindavau pavėluotai. O, kaip būdavo gėda." Lina tvirtina, kad dėl darbo specifikos jai labai trūksta punktualumo asmeniniame gyvenime. "Dėl įvairiausių aplinkybių gana dažnai keičiamas skrydžių laikas: atidedamas, pavėlinamas, paankstinamas, - porina ji. - Nieko negaliu suplanuoti ilgesniam laikui. Gyvenu čia ir dabar." Apie nesenus pokyčius asmeniniame ir profesiniame gyvenime prabilusi mergina priduria, kad jie - ne vieninteliai. "Iš pagrindų peržiūrėjau mitybą, pradėjau intensyviai sportuoti. Jau kuris laikas visiškai nežiūriu televizoriaus, - tikina Lina. - Esame įpratę būti vartotojais, bet juk gyvenimo esmė ir prasmė - ne daiktai. Jų mums reikia visai nedaug. Kai tai suvoki, tampi laisvesnis, laimingesnis, neteiki pernelyg daug reikšmės smulkmenoms." Merginos manymu, kiekvienas žmogus sprendžia, kokio gyvenimo nori. Jei tikrai trokšta ką nors iš esmės pakeisti ar pasikeisti pats, jei turi aiškų tikslą, privalo save įtikinti, kad jį pasieks. Žinoma, kelias iki jo kartais gali būti ilgas, bet niekada nereikia nuleisti rankų.

Nesijaučia diskriminuojama

Pašnekovė neslepia, jog yra įpratusi aerodrome aplink save matyti daugiau vyrų negu moterų. Kai mokėsi institute, grupėje buvo vienintelė mergina. Tačiau tikina diskriminacijos dėl to niekada nejautusi. "Galbūt kai kuriems vyrams ir neįprasta matyti moterį prie vairalazdės, bet nė vienas to neparodo, reaguoja santūriai. Aplinkiniai mato, kad noriu, moku ir galiu skraidyti, kad esu patikimas, drąsus, ryžtingas žmogus. Vienas instruktorius yra net pasakęs, jog daugumai vaikinų reikėtų pasistengti pasiekti mano lygį, kad turiu ranką skraidyti, - tvirtina ji. - Mano galva, visai nesvarbu, kokį darbą dirbi, privalai būti tos srities specialistas. Kai puikiai išmanai savo profesijos subtilybes, pašaipoms ir neigiamiems vertinimams nebelieka vietos."

Lina, turinti daugiau kaip 1500 valandų skraidymo stažą, pilotavusi skirtingus orlaivius, į klausimą, kurį valdyti buvo sudėtingiausia, atsako šypsena. "Iš esmės visų lėktuvų valdymo technika kai kuo panaši, skiriasi tik gabaritas, kabinos dydis, prietaisų skydelių išdėstymas, - porina ji. - Man asmeniškai sudėtingiausias akrobatinis skraidymas, kitaip tariant, pilotažas, nes čia visi veiksmai privalo būti nepaprastai tikslūs, preciziški. Akrobatiniai skrydžiai - mano svajonė. Esu baigusi būrio vado kursus Generolo Jono Žemaičio karo akademijoje, turiu atsargos leitenanto laipsnį, skraidau lėktuvėliu Jak-52. Ateityje norėčiau dalyvauti tarptautinėse varžybose." Kada tai nutiks, pasak merginos, - laiko klausimas. Lina pažįsta daug pasaulinio garso akrobatikos pilotų, su jais bendraudama suprato, jog šie žmonės - paprasti ir sunkiai dirba, kad pasiektų tai, ko trokšta. Ir visai nesvarbu, kokioje šalyje gyveni.

Sloguoji? Skristi negalima

Negaliu Linos nepasiteirauti, ar pilotuojant lėktuvą yra tekę atsidurti itin kebliose situacijose, iš kurių išsisukti pavyko tik per plauką. "Ne, - triskart pabeldžia į stalą. - Žinoma, pavojingų akimirkų buvo, bet viskas, ačiū Dievui, baigėsi laimingai. Dėl to be galo savimi didžiuojuosi. Po tokių skrydžių, nusileidusi ant žemės, atsipučiu ir pagalvoju: "Oho, čia tai buvo...", paskui su įgulos nariais nueinu išgerti bokalą alaus." Anot jos, kiekvieną avarinę situaciją vėliau būtina kruopščiai išanalizuoti, o iš nelaimių daryti išvadas. Kai primenu šią vasarą per kelias savaites nukritusius du tos pačios prancūzų aviakompanijos lėktuvus "Airbus", mergina žodžio kišenėje neieško: "Pasaulio žiniasklaida šias katastrofas išnarstė po kaulelį, sukėlė didžiausią triukšmą. Tačiau įrodyta, kad lėktuvai - viena saugiausių transporto priemonių. Pabandykite suskaičiuoti, kiek žmonių kasdien žūva per autoavarijas arba miršta nuo ligų. Kai sudūžta lėktuvas, dažniausiai vieno kaltininko nebūna. Veiksnių daug - oras, techninė transporto priemonės būklė, vidinė žmogaus būsena, nuovargis, net menkiausios smulkmenos, į kurias žemėje niekada neatkreiptum dėmesio." Pilotai, pasak Linos, privalo būti itin geros sveikatos. Jeigu nors šiek tiek jaučiasi nekaip, turi teisę atsisakyti skrydžio. "Ir vartojant vaistus būtina žinoti menkiausią jų šalutinį poveikį. Maža kas... - sako mergina. - Į dangų negalime kilti net sloguodami. Kodėl? Na, dėl slėgio skirtumo gali nukentėti klausa. Gydytojai turbūt tiksliau nurodytų pasekmes. Klausantis iš šalies gali atrodyti juokinga ir kvaila - netyčia "pasigauni" slogą ir eini į polikliniką prašyti nedarbingumo pažymėjimo. Kartais net patys medikai, kol nesužino profesijos, iš mūsų pasišaipo."

Stulbinami vaizdai

Į gyvenimą Linai patinka žvelgti kitu kampu - taip daugiau pamatai, nei esi pratęs. O iš pilotų kabinos atsiveria išties įspūdingi vaizdai. Ypač gražu giedrą dieną, tada dangaus platybės - tarsi ant delno. "Kvapą gniaužia, kai lėktuvas įsliuogia į debesis ar skrenda netoli jų banguoto kilimo, primenančio ką tik supustytas sniego pusnis. Tai gali paliudyti ir keleiviai, sėdintys prie lango, - svajingai pasakoja mergina. - Stulbinamai atrodo ir krintantis sniegas, ypač naktį, įjungus lėktuvo leidimosi lempas, taip pat žibančios žvaigždės, didelių miestų šviesos. Be galo smagu prasilenkti su kitu lėktuvu - visada pamirksiu šviesomis, arba išgirsti skrendant virš kitos šalies pažįstamą lakūno balsą, per radijo ryšį pasisveikinti su skrydžio vadovu jo gimtąja kalba." Lina šypteli, kad toks mandagumas kartais labai praverčia - skrydžio vadovas leidžia sutrumpini maršrutą, tad nereikia skristi kampu.

Pokalbį su pašnekove baigiame apie prietarus. Ar aviacijos pasaulyje jų esama? Regis, taip, kitaip salone būtų ir 13 vieta. "Kad keleiviams būtų ramiau, tokios vietos nėra, - nusijuokia Lina. - Šiaip mes, pilotai, niekada nesakome "paskutinis skrydis šiandien, šią savaitę, šį mėnesį" ir panašiai. Ne paskutinis, bet kraštinis. Dar pastebėjau, kad akrobatinio skraidymo meistrai linkę nesifotografuoti prieš skrydį." Anot merginos, kartais tiesiog reikia pasikliauti nuojauta. Trumpiau tariant, jei ko nors prieš skrydį nenori daryti, tad ir nedaryk, jei jauti, jog šį kartą geriau neskristi, - ir neskrisk.

Pasukti, pakelti, nuleisti

Julija Charževskytė turi apsišarvuoti kantrybe, kad apibūdintų, kas yra skrydžių vadovas. "Kai pasakau, kokia mano specialybė, beveik

visi dar kartelį paklausia, ką tiksliai dirbu. Žmonėms aišku, ką daro pilotas, stiuardesė, techninis lėktuvo personalas, bet dauguma nesupranta, kas yra skrydžių valdymo specialistas. Kai kurie net pradeda klausinėti, ar negalėčiau jiems parūpinti pigesnių bilietų, - šypsodamasi pasakoja Julija. - Mano užduotis - stebėti radarą, kuriame matyti visa Lietuvos erdvė ir kas ja skrenda, analizuoti orų prognozes, kitą informaciją, koordinuoti visų lėktuvų skrydžius, spręsti konfliktines situacijas. Ką turiu omenyje tai sakydama? Tokiais mes vadiname atvejus, kai vienas prieš kitą atsiduria du lėktuvai. Oro erdvėje judėjimas vyksta kitaip nei ant žemės, ten nėra sankryžų, įspėjamųjų, draudžiamųjų ar nukreipiamųjų ženklų. Skridimo taisyklės diktuojamos iš apačios. Važiuojant automobiliu sankryžoje galima pristabdyti ar net visai sustoti ir praleisti kitą mašiną, o skrendant lėktuvu to neleidžia padaryti per didelis greitis. Kad išvengtų susidūrimo, jie privalo pasukti į šoną arba keisti aukštį. Ką konkrečiai pilotams reikia daryti, pasakome mes, skrydžių vadovai. Paprastais žodžiais tariant, mūsų darbas - lėktuvus pasukti į šoną, pakelti arba nuleisti." Julija prisimena anekdotą apie savo profesiją: "Kodėl lėktuvas skrenda? Nes skrydžių vadovas jam leido skristi."

Abejonėms vietos nėra

Mergina nebijo savęs pavadinti dar visiškai žalia skrydžių valdymo specialiste. "Tik pernai baigiau Aviacijos institutą, savarankiškai dirbu nuo liepos mėnesio. Argi galima lyginti mano darbo ir gyvenimišką patirtį su kolegų, kurie skrydžių valdymo centre dirba po 20 ar 30 metų?" - samprotauja ji. Pasiteirauju merginos, ar nebaisu prisiimti atsakomybės? "Pasitikiu savimi, - išgirstu tvirtą ir aiškų Julijos atsakymą. - Žinau, kad galiu ir moku dirbti šį darbą. Situacijų "o jeigu...", kai abejoji, ką ir kaip daryti, nebūna. Jų tiesiog neturi būti. Aišku, niekada nesi tikras dėl to, kas nutiks. Matyt, ne veltui sakoma, kad žmogui net nuosavame kieme gali netikėtai iš dangaus ant galvos nukristi plyta. Skrydžio vadovo darbe pasitaiko labai daug sudėtingų situacijų, bet mes jas stengiamės numatyti šiek tiek iš anksto, ne paskutinėmis minutėmis ar sekundėmis. Kol kas Lietuvos oro erdvėje nėra nutikę jokių nelaimių (tai sakydama pabeldžia tris kartus į stalą - aut.). Turiu omenyje ne mažus lėktuvėlius, kurie krinta ir dūžta dėl kokių nors klaidų, o tuos, kuriuos koordinuojame mes."

Dabar, kai daugelio žmonių pomėgiai nebetelpa į "žemės rėmus", kai vis dažniau atsiranda norinčiųjų pramogauti ore su ypač lengvais lėktuvais, sklandytuvais, parasparniais ar parašiutais, Julijos ir jos kolegų darbas, spėju, darosi vis sudėtingesnis. Juk reikia sužiūrėti ir visus šiuos drąsuolius, kad skraidydami nepridarytų bėdų nei sau, nei kitiems. "Na, didieji lėktuvai skrenda gana aukštai,

virš tokių pramogautojų, - sako mergina. - Tačiau tie žmonės vis tiek privalo mus įspėti, kada, kur ir kiek laiko skraidys, kokiame būtent plote ir aukštyje. Erdvės skrydžių valdymas prasideda nuo maždaug trijų kilometrų aukščio."

Draugą valdys tik ore

Paklausta, ar seniai susidomėjo aviacija ir kodėl, Julija šypteli, jog trauką padangėms, matyt, bus paveldėjusi. "Mano senelis, mamos tėtis buvo lakūnas. Mama jaunystėje taip pat labai mėgo skraidyti, šokinėjo parašiutu. Dar ir dabar kartais veržiasi į aerodromą, - pasakoja mergina. - Nors lėktuvai man patiko nuo mažumės, buvo įdomu, kaip jie skrenda ir nenukrenta. Mama minėjo, kad pirmą kartą skristi tiek aš, tiek vyresnysis brolis baisiausiai bijojome. Sakė, abu taip spiegėme ir rėkėme, jog pilotas net norėjo nutupdyti lėktuvą, kad mus išlaipintų. Ilgainiui skrydžio baimės neliko. Mokydamasi aviacijos institute turėjau galimybę paskraidyti mokomaisiais lėktuvais - tai įėjo į mokymosi programą, bet "neužsikabinau", supratau, kad pilotavimas ne man. Geriausiai jaučiuosi būdama šalia lėktuvų, juose, bet ne prie vairalazdės."

Pašnekesiui pasisukus apie šeimą nejučia pradedame kalbėtis šia tema. Su savo širdies draugu Julija kartu studijavo. Tik mylimasis - ne skrydžių vadovas, o būsimas pilotas. Kaip tik šiuo metu laiko egzaminus piloto licencijai gauti. "Draugai mane kartais patraukia per dantį, esą aš, pripratusi valdyti lėktuvus, ir namie turbūt būnu labai valdinga, kad Tadas - man po padu. Na, valdinga esu tik darbe, namie klausau draugo, - juokiasi žavi mergina. - Pakaks, jei Tadą valdysiu ore, kai jis pilotuos lėktuvą." Pašnekovė pasidžiaugia, kad jiedu su draugu - iš to paties pasaulio. "Kadangi abu dirbame aviacijos srityje, puikiausiai suprantame vienas kitą. Aš - jo norą kilti į dangų, jis - mano darbo atsakomybę, - tvirtina Julija. - Žinoma, namie mudu kalbame ne tik apie lėktuvus ir padanges. Mėgstame būti gamtoje, klausomės muzikos, skaitome, susitinkame su draugais, važiuojame aplankyti tėvų."

Vyriškoje kompanijoje - sava

Mokydamasi Aviacijos institute Julija nebuvo vienintelė mergina grupėje. "Iš dvylikos žmonių buvome šešios. Erdvės skrydžių valdymo centre, kuriame dirbu, tarp trisdešimties kolektyvo narių esame trys merginos. Kaip į mus, pasirinkusias tokias nemoteriškas profesijas, reaguoja vyrai? Sunku pasakyti, niekada jų to neklausiau, - šypteli mergina. - Lietuviai - konservatyvi tauta, todėl nuojauta man kužda, kad daugumos vyrų požiūris į aviacijos pasaulyje atsidūrusias moteris yra atsargus, atsainus, net šiek tiek pašaipus. Neva mes nesugebame atlikti darbo taip pat gerai kaip jie. Manau, su panašiu požiūriu galima susidurti ir kitose vyrų "okupuotose" srityse, pavyzdžiui, kariuomenėje, policijoje. Jaunimas, skirtingai nei vyresnės kartos žmonės, į tai, be abejo, reaguoja tolerantiškiau. Kad ir kaip būtų, džiaugiuosi, jog diskriminacijos dėl lyties nejutau nei institute, nei darbovietėje. Vyriškoje kompanijoje jaučiuosi sava."


Trumpai

* Amerikietė Lilian Todd - pirmoji moteris, sukūrusi lėktuvą 1906 metais.

* Prancūzė Therese Peltier - pirmoji moteris pilotė, 1908 metai.

* Amerikietė Blanche Stuart Scott - pirmoji moteris, pilotavusi viena 1910-aisiais.

* Prancūzė Raymonde de Laroche - pirmoji moteris, gavusi piloto licenciją 1910 metais.

* Amerikietė Amelia Earhart - pirmoji moteris, 1932-aisiais viena perskridusi Atlanto vandenyną.

* Amerikietė Helena Ritchey - pirmoji moteris, oficialiai įteisinta kaip pilotė pasaulio oro linijose 1934 metais.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"