TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Remigijaus Kriuko stiklo jausmas

2012 12 08 7:58
Menininkas R.Kriukas teigia, kad per stiklą rado mylimą moterį Indrę. /Irmanto Gelūno (15min.lt) nuotraukos

Nors stiklo menininkus iš Panevėžio R.Kriuką ir jo žmoną Indrę Stulgaitę-Kriukienę daugelį metų pažįsta Europos šalių meno gerbėjai, Lietuva šių kūrėjų darbus pamatė tik dabar. Menininkai pirmąją personalinę parodą pagaliau surengė ir Vilniuje.

R.Kriukas užkariavęs ilgaamžes stiklo meno tradicijas turinčių šalių - Čekijos, Vokietijos, Skandinavijos - parodų sales. Menininko ir žmonos Indrės pelnytų laurų sąrašas - ilgas ir įspūdingas. Tačiau gimtinėje, matyt, pranašu būti daug sunkiau. "Jeigu ne dvi mano mylimos moterys - mama ir žmona, kurios tiesiogine prasme "užlaužė" mane surengti pernai "stuktelėjusiam" penkiasdešimtmečiui personalinę parodą gimtajame mieste, mano kūryba ir toliau būtų žinoma tik Panevėžyje ir užsienyje", - linksmai pasakojo nuo jaunystės stiklą įsimylėjęs kūrėjas. Didžiulio susidomėjimo sulaukusi paroda pralaužė ledus menininkui savo darbus pagaliau parodyti sostinėje - šiomis dienomis R. ir I.Kriukų kūriniai eksponuojami Vilniaus "Pirklių klubo" galerijoje.

Žmonos simetrija ir vyro asimetrija

Svajojęs studijuoti skulptūrą menininkas prisipažino jaunystėje pabijojęs stoti į tuometinį Lietuvos dailės institutą (dabar Vilniaus dailės akademija, VDA) mokytis būtent šios specialybės dėl nežmoniškai didelio konkurso. "Mano jėgos buvo per silpnos, pats tai supratau. Ten stodavo "čiurlionkės" ar Juozo Naujalio mokyklos mokiniai, kurie jau buvo stipriai pasirengę. Man, berniokui iš provincijos, su jais konkuruoti nebuvo jokių šansų", - prisiminė R.Kriukas. Išeitimi jam tapo tuo metu atsiradusi nauja specialybė -VDA Kauno dailės institute įkurta Stiklo katedra. "Mokėmės kartu su savo dėstytojais, nes parengtų stiklo apdirbimo ir meno specialistų tada dar beveik nebuvo. Vitražo katedra Vilniuje turėjo tik "šalto" stiklo dėstytojų, meninio jo liejimo technologijas kūrėme kartu su jais. Taip aš ir įklimpau į tokią priklausomybę nuo stiklo, kad jis tapo mano darbu, laisvalaikio užsiėmimu ir šeimos gyvenimu, nes per stiklą ir žmoną pagaliau susiradau", - nuotaikingai pasakojo menininkas.

Jis prisipažino, kad yra visiškas stiklo fanatikas, pamėgęs šią medžiagą iki pamišimo. Jo antroji pusė su sutuoktiniu taip pat dalijasi šia meile. "Indrė kiek ramesnė, lėtesnė, reikalaujanti iš savęs maksimalios darbų kokybės. Jos darbai pasižymi simetrija, mano - asimetrija. Žmona kuria "šaltąja" technologija, aš - aplinkui skraidant žiežirboms ir rūkstant dūmams, burbuliuojant karštai stiklo masei", - vaizdingai dėstė R.Kriukas. Jis juokėsi, kad Panevėžyje jo įkurtos stiklo studijos darbuotojus taip pat "išvedė iš proto" - aštuoniolika studijoje dirbančių žmonių iš nuostabos gūžčioja pečiais, kad nuo savo "šefo" pasigavo beatodairiškos meilės stiklui virusą.

Ilgai dėl savo aistros trapiajai medžiagai buvęs vienišas, žmoną Indrę "stikliorius" sutiko būtent per stiklą. "Mylimos moters man reikėjo laukti ilgai, vis per tą mėgstamą darbą. Stiklas man ją pagaliau ir atnešė. Kartą apsilankiau pas kolegą menininką, žiūriu - stovi man lemta moteris. Taip nuo to laiko abu ir plaukiame toje karštoje stiklo upėje", - romantiškai apie pažintį su I.Stulgaite-Kriukiene pasakojo menininkas.

R.Kriukas pasigavo stiklo "virusą".

Trūksta tik stiklo lovos

Pasak R.Kriuko, juodu su žmona dažnokai pasiginčija dėl vienas kito kūrybos. "Esame labai priešingi kūrybos požiūriu. Kaip sakiau, ji - simetrinė, aš - asimetrinis. Kai kurie mūsų kūriniai gimsta studijoje Panevėžyje, kiti - Čekijoje. Ten - fantastiškos technologinės galimybės, kurių čia neturime. Ši šalis - senų stiklo tradicijų kraštas. Mūsų ginčai su Indre visada yra teisingi. Jeigu kuris padarome niekam tikusį darbą, aš drebiu į akis tiesiai šviesiai, o ji - moteriškai švelniai mane taip pat sukritikuoja. Tada belieka sutikti, kad nevykusį kūrinį reikėtų nuskandinti jūroje, kad jo niekas nematytų", - šmaikščiai sakė "stikliorius".

Linksmų plaučių menininkas tikina, kad jo šeimos namuose trūksta tik stiklo lovos. Pasak stiklo skulptoriaus, iš šios medžiagos galima pagaminti beveik viską, ne tik tradicines "čierkas", vazas ar šviestuvus. Jis pats jaunystėje kaip tik ir jautė trauką minėtoms "čierkoms". "Esu kūręs plataus asortimento servizą restoranui. Tada domėjausi tomis "čierkomis" iki pašaknių - iš kokių geriamas raudonasis ar baltasis vynas, konjakas, kiti gėrimai. Juk prieš kokius 30 metų apie taurių kultūrą dar beveik nieko nežinojome. Restorane gėrimą pildavo į pirmą po ranka pasitaikiusią taurę. Tą savo kurtą servizą pamenu iki šiol, nors tai buvo dar studijų metais", - pasakojo jis.

Kūrėjas apgailestavo, kad Lietuvoje apie stiklo meną iki šiol dar mažai žinoma ir suprantama. "Po parodos atidarymo Vilniuje mums su Indre buvo didžiausias apsilankiusių žmonių įvertinimas, kai jie sakė, kad atėję pamatė visiškai kitką negu įsivaizdavo. Jau trisdešimt keleri metai, kai lieju stiklą, bet jis pas mus vis dar neatskleidžiamas, neparodomas. Anksčiau galerijos tiesiog nepriimdavo kūrinių iš stiklo, nors ne kartą esu siūlęs juos eksponuoti. Tada ir numojau ranka - nenorite, nereikia. Mane nuolat kviečia užsienio galerijos, ateinantys metai mūsų su Indre jau suplanuoti - intarpo Lietuvai jau tiesiog nebeturime", - sakė kūrėjas.

Juodu su žmona rengia daugybę personalinių parodų senas stiklo tradicijas turinčiose šalyse - Skandinavijoje, Vidurio Europoje. Džiaugėsi, kad išprususiems užsienio šalių stiklo žinovams lietuviai menininkai per savo parodų atidarymą sugeba tapti "trumpalaikiais dievukais". "Gal ši mūsų paroda padarys kokį mažą perversmą Lietuvos žmonių sąmonėje", - vylėsi stiklo skulptorius.

Gyvoji skulptūra - dukra

Mėgstantis pašmaikštauti R.Kriukas prisipažino, kad ilgai gyvenimo prasmę matęs tik stikle, prieš keletą metų iš likimo gavo dovaną - bendramintę žmoną Indrę, o prieš kiek daugiau nei metus dviejų menininkų sąjungą palaimino bendras "kūrinys" - dukra. "Kai gimė mažoji, buvau šalia žmonos. Kai atėjusi gydytoja po gimdymo paklausė, kaip jaučiuosi, atsakiau, kad jausmas toks, kaip viename mano mėgstamame filme, kurio pavadinimo dabar neprisimenu. Ten vienas personažas nusitvėręs viskio butelį šoko gatvėje kaip pamišęs pagal grupės "U2" muziką. Aš, gimus dukrelei, jaučiausi būtent pamišęs iš laimės. Gimdyklos gydytoja juokėsi, kad viskio butelis - ne problema, o štai "U2" įrašų ligoninėje rasti, ko gero, nepavyks", - linksmai pasakojo menininkas, tėvu tapęs jau brandžiame amžiuje.

Prie dviejų R.Kriuko gyvenimo meilių - stiklo ir žmonos Indrės, tvirtai prisidėjo ir trečioji - mažoji dukrelė. "Gal net tas stiklas man dabar kiek nublanko, bet tikrai žinau, kad mano gyvenimą laiko trys banginiai - stiklas, žmona ir dukra", - jausmingai patikino stiklo skulptorius.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"