TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Revoliucionieriui profesionalui revoliucijų gana

2007 10 26 0:00
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Disidentas nuo 15 metų, 1978-1988 metais - aktyvus Lietuvos laisvės lygos narys, 1979-aisiais pasirašė Baltijos šalių 45 piliečių memorandumą, reikalaujantį pasmerkti Molotovo ir Ribbentropo paktą, nuo 1980 metų - Lietuvos Helsinkio grupės narys, vienas Krikščionių demokratų ir Moderniųjų krikščionių demokratų partijų įkūrėjas, šiuo metu priklauso Liberalų ir centro sąjungai. Vytautas Bogušis - žmogus, politikas, nuo kurio ilgainiui nusisuko daugelis buvusių bendražygių, puse lūpų kalbančių, neva jis galėjęs būti rimtai "pakabintas" sovietų saugumiečių.

Profilis

Normalus sovietinis jaunuolis

-1976 metais dėl religinių ir tautinių įsitikinimų (kaip jaunimo pogrindinio religinio judėjimo "Eucharistijos bičiuliai", įkurto 1975 m., dalyvis) buvote pašalintas iš vidurinės mokyklos. Tuo metu Sovietų Sąjungoje buvo dainuojama: "Aš nežinau daugiau tokios kitos šalies, kur taip laisvai alsuoja žmogus." Kada pačiam pritrūko tos "laisvės", kaip pavyko patekti į pogrindį?

- Pirmą kartą buvau suimtas 15-os. O nulėmė sąlygos, aplinkybės. Negimiau kokiu išskirtiniu patriotu, augau normalioje sovietinėje inteligentų šeimoje. Gal tik daugiau galėjau paskaitinėti nei kiti, nes tėvas buvo kultūrologas, tad A.Šapokos istoriją, kitas knygas visada turėjau po ranka.

Taip jau nutiko, kad klasės draugai patarnavo bažnyčioje. Su jais nuėjau ir aš, nors net Komunijos nebuvau priėmęs. Pirmąsyk, kai vedė jos priimti kaime, paprasčiausiai pabėgau. Bažnyčioje ir susipažinome su buvusiais politiniais kaliniais, nes joje zakristijonu buvo dirbęs Viktoras Petkus, ten lankėsi Antanas Terleckas.

1976 metais mes, jauni žmonės - maištaujantys, protestuojantys ir nieko nebijantys, vasario 16-ąją ėjome į Rasas padėti gėlių, įvyko konfliktas su saugumiečiais. Jau esu sakęs, kad jie patys padarė mus tarybinės sistemos priešais. Tiesa, bandė ir perauklėti - turėjome lankyti visokias ateistines paskaitas. Tačiau didžiajam ateizmo apologetui Jonui Aničui, kuris ateidavo skaityti paskaitų į A.Vienuolio mokyklą, visada paruošdavome provokacinių klausimėlių.

Regis, devintoje klasėje rašėme rašinį "Sekite komunistų pavyzdžiu". Bibliotekoje prisirinkau medžiagos apie komunistus girtuoklius, vagis, Staliną, Beriją ir sudėliojau jų "nuopelnus" tame rašinyje. Dar pridūriau, kad reikėtų keisti temą ir sekti nebent dorų komunistų pavyzdžiu. Mokytoja to mano naivaus rašinėlio pabūgo, perdavė jį direktoriui, o šis automatiškai - KGB. Ten man pareiškė, jog "turinys bjaurus, bet silpnas". Po kelių tardymų aktyviau įsitraukėme į pogrindžio spaudą. Mums nelegaliai paskaitas skaitė kunigai Juozas Zdebskis, Jonas Kauneckas, dabartinis vyskupas. Jie mokė mus ateistinę literatūrą skaityti taip, kad matytume, kas parašyta tarp eilučių.

Nuo tų laikų turiu, matyt, vieną didžiausių privačių ateistinės lektūros kolekcijų, kurią žmona vis kėsinasi išmesti lauk. Kai kuriuos dalykus iš tos lektūros panaudodavome ir pogrindžio spaudoje. Tuo pat metu tapau kurjeriu, vežiodavau tuos leidinius į Maskvą. Aktyviai dalyvaudavome disidentų, pavyzdžiui, Sergejaus Kovaliovo, teismuose. Taip užmezgėme daug ryšių. O tada mus, atrodo, aštuonis iššveitė iš mokyklos, mat suteršėme "tarybinio moksleivio moralinį veidą". Tuomet prisidėjome prie "Laisvės šauklio", "Vyties" leidimo.

Tad, galima sakyti, Dievo pirštas nulėmė mano likimą, nes galėjau tapti ir doru komjaunuoliu, gal net kokią partijos istoriją būčiau dėstęs.

1977 metais, kai paėmė į sovietų kariuomenę, mama klausė, kur mane veš. "Ten, iš kur niekada negrįžtama", - gavo "raminantį" tų "svoločių" atsakymą.

Komunistinėse statybose

- Ir kur išvežė?

- Į Tolimuosius Rytus, prie Kinijos sienos, į komunistines BAM statybas (Baikalo-Amūro magistralė - aut.). Dvejus metus šėriau utėles ir mosavau laužtuvu bei kastuvu, nes daugiau jokio kito kareiviško įnagio man neduodavo.

Nors buvau labai toli, vis tiek "pasirašinėdavau" (išvažiuodamas daviau žodinius įgaliojimus Lietuvoje likusiems bendražygiams) visokias peticijas, pareiškimus į SSRS valdžią ir tarptautines organizacijas dėl piliečių teisių pažeidimų (dėl draudimo vokiečiams ir žydams grįžti į tėvynę, dėl A.Sacharovo, S.Kovaliovo, P.Grigorenkos suėmimo).

1979 metais, būdamas BAM statybose, kariuomenėje, pasirašiau Baltijos šalių 45 piliečių memorandumą, reikalaujantį pasmerkti Molotovo ir Ribbentropo paktą. Šiaip mane KGB kas mėnesį profilaktiškai kviesdavosi "praplauti" smegenų - tai darydavo toks nepiktybinis kapitonas. Ir staiga sulėkė šeši ar septyni pulkininkai ir pradėjo tardyti po dvylika valandų. Aiškino, kad kažko turiu atsižadėti, rašyti kažkokius pareiškimus, bet iki galo vis tiek nesupratau, ko jie iš manęs norėjo. Vertė pasižadėti, jog daugiau nebekovosiu prieš tarybų valdžią, net atostogų siūlėsi išleisti, jei Lietuvoje nesusitikinėsiu su ekstremistais Terlecku ir Sasnausku. Tas košmaras truko apie mėnesį.

Kai jau leido grįžti į būrį, sužinojau, kodėl čia buvo toks baisus sujudimas. Mat turėjau tokį pusiau slaptą radijo imtuvą, kuriuo pasiklausydavome "Amerikos balso". Tada ir išgirdau apie garsųjį Baltijos piliečių memorandumą, kuriame reikalaujama išvesti okupacinę kariuomenę, paskelbti Molotovo ir Ribbentropo pakto slaptuosius protokolus. Skaitė pasirašiusiųjų pavardes: pasirašė ir V.Bogušis. Viskas iš karto tapo labai labai aišku.

Mano parašų būdavo ir po kitais pareiškimais, tačiau baisiausia reakcija kilo dėl pastarojo. Bičiuliai Lietuvoje žinojo, kad esu "kirvis", matau tik juodą ir baltą spalvas, žinojo, kad nieko neatsižadėsiu. Vis dėlto tas epizodas mano gyvenime tikrai buvo pats sunkiausias. Lietuvoje tardė daug kartų, bet į laikino sulaikymo kameras galėdavo ateiti draugai ar tėvai, kurie tai mano veiklai nelabai pritarė. O Sibire buvau vienas kaip vilkas. Tarp gaujos kagėbistų ir kvailų, nieko nesuprantančių kareivėlių. Nors būrio vadas vieną sykį manęs tiesiai paklausė, ar nesu "stukačius", ko vaikštau pas "osobistus" (Ypatingojo skyriaus darbuotojus - aut.)? Turėjau papasakoti tiesą, o ją patvirtino ir Kęstučio Jokubyno iš Miuncheno, "Laisvosios Europos" radijo, į BAM atkeliavę du atvirlaiškiai. Tiesa, juos gavau ne iš karto, nes vieną, su labai gražiu vaizdeliu, buvo nukniaukęs būrio paštininkas.

Būrio vadas suprato reikalą ir, galima sakyti, mane palaikė. Tie kontrastai rodo, kad net sovietų kariuomenėje būta padorių žmonių.

Vienijo priespauda

- Kaip nutiko, jog išbandymų užgrūdinti pogrindininkai ilgainiui pasuko labai skirtingais keliais?

- Tai natūralu, Lietuva irgi ne išskirtinė. Kol kabėjo Damoklo kardas ar plakė bizūnas, tol buvome vieningi. O, pavyzdžiui, A.Terleckas senokai turėjo trinties su "kronikininkais", kurios nepatyriau aš. Tačiau didžiausia trintis prasidėjo "perestroikos" laikais, kai atsirado laisvėjimo požymių, sumažėjo KGB priespauda.

Tada pradėjome skirstytis į įvairias grupeles. Nuomonės stipriai išsiskyrė 1989 metais, kai vyko SSRS liaudies deputatų rinkimai. Buvę lagerininkai buvo kategoriškai prieš dalyvavimą juose, aš maniau, jog tai galbūt reikalinga ir naudinga - iš Maskvos tribūnos parodyti pasauliui, kad Lietuva yra kovojanti, patriotiškai nusiteikusi. Stipriai skyrėsi ir požiūris į Sąjūdį. Man taip pat atrodė, jog tai, ko negalime padaryti mes, radikalai, gali Sąjūdis, ir priešingai. Nors nebuvo malonu, kai Sąjūdžio mitingus leisdavo, o mūsų daužydavo.

Tačiau visiškai tokie pat procesai vyko ir kitose Baltijos valstybėse. Lenkijoje prieš dešimt metų buvo net 14 krikščioniškos pakraipos partijų. Taip ir Lietuvoje atsirado įvairesnių politinių spalvų bei atspalvių, ne vien juoda ir balta.

- Pačiam teko kurti net dvi partijas. Viena autorė apie jus rašo: "Per 2000 metų rinkimus nepatekęs į Seimą, V.Bogušis smarkiai supyko ir ryžosi savo Krikščionių demokratų partijos išdavystei. Jis ėmė draskyti partiją iš vidaus, tarp partijos narių kėlė sąmyšį, rietenas ir 2000-aisiais nuo LKDP atskyrė dalį jos jaunesnių, neturinčių doros pagrindų narių ir su jais įkūrė Moderniųjų krikščionių demokratų sąjungą." Iš kur ta tamstos destrukcija?

- Iš tikrųjų 1989-aisiais buvau vienas krikščionių demokratų kūrėjų, tačiau po dešimties metų atskilome, sukūrėme Moderniųjų krikščionių demokratų sąjungą (MKDS). Tai natūrali politinio gyvenimo raida. Man didelį įspūdį paliko Vokietijos krikščionių demokratų veikla ir patirtis. Matėme, kokia jos veikla moderni, perspektyvi, gyva, kaip sugeba pritraukti labai įvairius socialinius visuomenės sluoksnius. Net netikinčiuosius.

Lietuvoje į krikdemų sąjungą stojo ištisi bažnytiniai chorai, zakristijonai, vargoninkai - ne paslaptis, kad partiją kūrėme bažnytinės bazės pagrindu. Tačiau tas konservatyvumas, ateities nematymas pasmerkė Krikščionių demokratų partiją merdėti. Paskutinis lašas buvo, kai vienas labai gerbtinas, bet garbaus amžiaus akademikas buvo išrinktas partijos pirmininku. Šis didis mokslo žmogus, deja, visiškai "neįsipaišė" į politinę veiklą (kalbama apie akademiką Zigmą Zinkevičių - aut.). Tie žmonės dar vadovavosi popiežiaus Leono XIII enciklika, skelbta XIX amžiuje, o mes norėjome vadovautis XX amžiaus realijomis. Tad iš Krikščionių demokratų partijos išėjo visas jaunimas ir įkūrė MKDS.

- Sesuo Nijolė Sadūnaitė, pasakodama apie pogrindininkų persekiojimus, nevengia labai subtilios ironijos, pavyzdžiui, represinių struktūrų veikėjus vadindama "broliukais iš KGB". Kokios jums įsimintiniausios istorijos išlieka?

- Kaip sakiau, disidentu negimiau, o tapau. Tuo laiku buvome visai normalūs žmonės: turėjome ilgus plaukus, nešiojome džinsus, klausėmės "Led Zeppelin", hipiavome ir pan. Na ir minėdami Vasario 16-ąją iškeldavome trispalves. O kuriozų būta daug. Pamenu 1980

metais mane tardė tiriant tokio Abručio bylą. Jau buvau vedęs ir nuomojau butą dabartinėje Skapo gatvėje, bet registruotas buvau pas tėvus. Mane kvietė atvykti į KGB, tačiau buvome sutarę, kad patys pas juos nevaikščiosime. Mus turėdavo atvesdinti.

Taigi vieną ankstų rytą, apie šeštą, atvažiuoja milicija į tėvų namus ir klausia pižamą vilkinčio žmogaus: "Vytautas Bogušis?" Tėvas atsako: "Vytautas Bogušis." Kadangi esame bendravardžiai, jį ir susemia. "Voronoku" atveža į milicijos skyrių, įmeta į "duchovkę" su visokiais girtuokliais. Po kelių valandų atvyksta toks kagėbistas Vilutis ir žiūri, kad Bogušis tai ne tas, kurio reikia. Tądien per pietus užėjau į tėvų namus - mama verkia, tėvas įsiutęs. Išgirdus, kas nutiko, mane suėmė isteriškas juokas. O tėvas, šiaip labai ramus žmogus, tada pirmą ir vienintelį kartą paleido į mane savo šlepetę. Teko jam pažadėti, kad kitą dieną padarysiu išimtį ir pats nueisiu pas tardytoją į "kagėbyną".

Dabar tai atsiminti juokinga, o tada taip juokinga nebūdavo, nes po kiekvienos Vasario 16-osios man reikėdavo keisti darbą, nes iš ankstesnio išmesdavo. Dirbau ir kroviku, ir sanitaru, ir elektriku. Vėliau, kai patekau į Jaunimo teatrą, jau buvo gerokai lengviau.

Tenka pripažinti ir liūdnesnius dalykus: tikrai sugadinau tėvui mokslinę karjerą. Dabar dėl to jaučiu didelę širdgėlą. Dera prisiminti ir tai, kad šeimoje, be manęs, dar buvo jaunesni brolis ir sesuo, juos reikėjo išlaikyti, o mano veikla siekti karjeros neleido. Vėliau sužinojau, jog M.Burokevičius ir kiti partiniai funkcionieriai spaudė Vilniaus universiteto valdžią, kad tėvą atleistų, nes turint tokį sūnų nevalia dirbti garbingame V.Kapsuko universitete.

Politinės konjunktūros takais

- Kas nutiko, kad katalikiškų pažiūrų radikalas virto liberalu?

- Daug lėmė 2000-aisiais pralaimėti rinkimai, "naujosios politikos" niuansai, prezidento iniciatyva sudaryti atsvarą kairiesiems. Tada tai atrodė pats tinkamiausias kelias. Kitas dalykas, kad niekada nebuvau verslo žmogus, o partiją, tą politinį organizmą, reikia palaikyti ne tik ideologiškai, bet ir išlaikyti materialiai. Kaip išlaikyti tūkstantį žmonių, kurie tavimi pasitiki?

Supratau, jog LKDS politinėje rinkoje viena ilgai neišbus, reikia ieškoti naujų kelių. Kai atsirado siūlymas vienytis trims partijoms, į tą reikalą žiūrėjome labai atsargiai ir kėlėme sąlygą, kad liberalioje partijoje galėtume išlaikyti savo nuostatas. Iki šiol esame krikdemų frakcija Liberalų ir centro sąjungoje. Nesu nei laukinio liberalizmo šalininkas, nei krikdemas ortodoksas, tad vertybinėje skalėje didelių pasikeitimų nematau. Schematiškai žiūrint antagonizmų tarp liberalizmo ir krikščionybės galėtų būti, tačiau man galvą susuko vokiečiai. Mačiau, kaip gerai jų krikdemai bendrauja ir sudaro koalicijas su laisvaisiais demokratais, kurie yra tokie patys liberalai.

- "Aš į Filharmoniją neisiu. Paklausiau, kas kalbės, sako: V.Bogušis, A.Terleckas. Oi, sakau, ačiū ne. Skaudu, bet šiandien mes esame skirtingose barikadų pusėse", - neseniai šnekėjo sesuo N.Sadūnaitė. Skirtingose pusėse, regis, atsiradote dėl daugelio priežasčių, bet viena jų - V.Pociūno ir A.Pociaus vertinimo subtilybės. Daug žmonių nelabai supranta, kodėl buvęs disidentas V.Bogušis palaikė KGB rezervininką?

- Turiu pripažinti, kad yra susidaręs toks mano įvaizdis, tačiau nesuprantu kodėl? Visą laiką gyniau tiesą, teisingumą ir VSD, kaip instituciją, kuri saugo pagrindinius mūsų valstybės konstitucinius pamatus. Kai kurių parlamentarų, politikos komentatorių bėda ta, kad VSD painiojama su KGB. Ši buvo represinė, svetima struktūra, o pirmoji juk sava, joje dirba dešimtys jaunų, perspektyvių specialistų. Ir juos reikia išsaugoti.

O apie amžinątilsį Vytautą Pociūną nesu nė žodžio pasakęs, nes tai per daug didelė tragedija. Man ta dabar vykstanti nekrofilija nepriimtina. Tegul tiria, tegul ištiria šią bylą teisėsaugos institucijos, tačiau negalima tos baisios tragedijos naudoti politiniams tikslams. Mes turime labai gerą užrašą: "Ilsėkis ramybėje." Tos ramybės negalima drumsti, tad šia tema ir nenorėčiau kalbėti. Tik, be abejo, noriu, kad į visas dvejones ar klausimus būtų sąžiningai atsakyta.

O mūsų komitetas tik pusę darbo atliko gerai. Kita pusė darbo bloga, nes iš principo buvo sumaitota pati institucija, ji ilgam tapo neveiksni ir nedarbinga. A.Pociaus problemą galima ir reikėjo išspęsti per mėnesį. Tokie vadovai turi būti keičiami už scenos ir greitai. Tačiau tam pritrūko noro. O mes įsivėlėme į didelę avantiūristinę politinę kovą, tapome nebepatikimi savo partneriams.

- Seime šiuo metu petys petin dirba ir buvę disidentai, ir gana aukšti sovietinės nomenklatūros atstovai. Kokio laipsnio apsivalymai reikalingi, jei reikalingi, Lietuvai?

- Nomenklatūra gerai jaučiasi visais laikais. Tačiau tenka pripažinti, kad visais laikais ir visuose kraštuose aktyvūs kovotojai su okupaciniais režimais tesudaro apie vieną procentą. Likusieji paprasčiausiai prisitaiko. Nors dabar Lietuvoje atsirado tiek daug pogrindininkų, kad ne visiems ir grindų užtektų. Pamenu, 1979 metų duomenimis, Lietuvoje buvo 220 tūkst. komunistų. Prie jų pridėkime

visokius profsąjungų atstovus, dar šių šeimų narius ir turėsime tautos daugumą. Toji nomenklatūra puikiai prisitaikydavo anuo metu, puikiai prisitaiko ir dabar. 1992-ieji parodė, kam tauta atidavė savo balsus - buvusiems komunistams, 1993-iaisiais parodė, kokio prezidento nori - buvusio komunisto. Panašūs procesai vyko beveik visoje Rytų ir Vidurio Europoje.

- Kokią įsivaizduotumėte savo politinę ateitį?

- 1980 metais prieš rinkimus teko pildyti anketą, kurioje buvo grafa "Profesija". Įrašiau - "Revoliucionierius profesionalas".

- Tai kiek dar tas revoliucijas kelsite?

- Revoliucijos jau baigėsi, reikia evoliucijos. Nors ir per tuos 17 metų pasiekėme daug daugiau, negu buvo galima tikėtis. Reikia tik mažiau užsiimti saviplaka, mažiau girti kaimynus ir neniekinti savęs. Rojaus nesusikursime, panacėjos nuo visų mūsų socialinių, politinių ar dvasinių ligų niekas neišrado ir neišras. Žiūriu į jaunąją kartą, kuri neturi sovietinės erozijos, kuriai nereikia žinių gaudyti iš traškančio VEF radijo imtuvo, kuri gali laisvai važinėti po užsienius, komunikuoti, matau jų išsilaisvinimą ir tai teikia daug džiaugsmo ir vilčių. Gyvenu ir negaliu atsidžiaugti dabartiniu gyvenimu.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"