TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Režisierius Eimunto Nekrošiaus kasdienybė

2006 10 28 0:00
"Viskas vyksta savaime, nereikia plėšytis", - įsitikinęs santūrusis Nekrošius.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

"Kaip ir kiekvienas žmogus, kai kuriais momentais esu ir silpnas, ir nevykėlis, ir nelaimingas", - sako garsus teatro režisierius Eimuntas Nekrošius. Todėl žmonės, kurie klausiami, kaip gyvena, visada sako "gerai", jam kelia įtarimą.

Eimuntas Nekrošius - Lietuvoje ir pasaulyje žinomas teatro režisierius. Save vadina tinginiu, bet stato prasmingus spektaklius, gastroliuoja užsienyje. Dabar deda paskutinius režisūros akcentus naujajam spektakliui "Faustas" pagal Johanną Wolfgangą Goethe. Jo premjera vyko spalio 26 ir 27 dienomis Modenos miesto "Teatro Comunale" Italijoje. Lapkričio 15 ir 16 dienomis "Faustas" bus rodomas Maskvoje. Lietuvos žiūrovams premjera bus pristatyta lapkričio 25 ir 26 dienomis Nacionaliniame dramos teatre, Vilniuje.

Visas tas šurmulys

- Kodėl pati pirmoji "Fausto" premjera buvo užsienyje, o ne Lietuvoje?

- Yra toks įsipareigojimas. Jie mums padeda - suteikia galimybę repetuoti, duoda salę su sąlyga, kad pirmoji premjera bus ten.

- Kur yra lengviau pristatyti savo kūrinius - svečioje ar savoje šalyje?

- Kaip kada. Kartais priklauso nuo to, kaip pavyksta pristatymas. Būna, kad vienas spektaklis pavyksta labai gerai, kitas - ne taip. Premjerų nemėgstu. Užgula didelė atsakomybė, aktoriai nesijaučia laisvi, būna techninių nesklandumų. Visas tas šurmulys... Manau, pirmieji spektakliai būna kitokie negu vėlesnieji. Daro įtaką ir susikaupusi įtampa, nuovargis. Pirmieji spektakliai būna kažkokie "kampuoti".

- Geriau būtų pradėti nuo antrojo pasirodymo, vengiant premjeros?

- Taip. Bet tokios yra premjeros tradicijos, ką padarysi - reikia su jomis skaitytis.

Nelabai reikalingi

- Tenka išgirsti menininkus sakant, kad Lietuvoje jie nevertinami, jiems geriau užsienyje. Ką apie tai manote? Ar irgi taip pat jaučiatės?

- Netiesa. Ten gerai, kai esi trumpai. Kaip svečią, aišku, maloniai priima, bet truputį užsilik, ir požiūris pasikeis.

Mes nelabai reikalingi ir ten, ir savo valstybei, ir nėra čia ko miglos pūsti, kad užsienyje mūsų kažkas laukia ir mus vertina. Taip manyti apgaulinga. Svečios šalys kultūringai priima, kultūringai padėkoja, bet tik pasakyk, kad liksi dar pusmečiui ar metams, iškart požiūris pasikeis. Geras svečias - trumpai viešintis.

- Skamba panašiai kaip vieno antikos filosofo žodžiai: "Pas draugą per dažnai nevaikščiok, idant persisotinęs tavimi neimtų tavęs nekęsti".

- Taip.

- Ar neskaudu dėl to, kad net gimtajame krašte menas nėra vertinamas? Rodos, žmogus stengiasi, kuria...

- Visais laikais taip buvo, pradedant, kaip sakote, nuo antikos. Diduma piliečių, politikų menininkų nemėgsta. Jiems atrodo, kad jie žmonės, o mes - ne. Mes manome atvirkščiai. Tai yra amžinas nesusikalbėjimas, kuris tęsiasi per amžius. Ir tegul būna. Reikia išmokti gyventi apsiprantant su tuo. Nėra ko pykti ir būgštauti.

Geriau - kuklūs siekiai

- Kas dar, be "Fausto" premjeros, jūsų artimiausiuose planuose?

- Planų lyg ir yra, niekada apie juos ir negalvoju - nežinia, ar išsipildys. Net nuo jaunystės laikų niekada neturėjau jokių tolimų planų. Galima turėti nedidelių, santūrių, kuklių siekių, jeigu būna palankios aplinkybės, jie kartais išsipildo. O didelių planų geriau neturėti - jie kartais sugriūva.

- Galbūt nereikia jais gyventi? Jei žmogus įsijaučia į viltis, joms neišsipildžius būna labai sunku su tuo susitaikyti.

- Panašiai ir svajonės. Reikia mokėti gyventi kasdienybe... Taip, tai sunku, bet kartu ir gražu. Reikia išmokti priimti kasdienybę, kad ir kaip neįmanoma tai atrodytų.

- O ar mokate eidamas gatve pastebėti tai, kas gražu, ko nematėte vakar?

- Ne, nemoku...

- Iš kur semiatės idėjų?

- Net nežinau. Kartais būna tokios seklumos, taip tuščia, kartais nuslūgsta ir jausmai, ir emocijos. Toks tuštumos periodas. Paskui - pakilimas. Toks visas gyvenimas: į kalną, į nuokalnę, į kalną, į nuokalnę... Tai yra normalu, ne visada idėjų turi. Būna žmogui tuščių dienų, nereikia draskytis, kad būtinai kažką padarytum. Viskas vyksta savaime, nereikia plėšytis.

"Seno kirpimo"

- Koks tikslų siekiate statydamas spektaklį?

- Niekada negalvoju, kaip pritraukti žiūrovą. Sovietiniais laikais buvo tokia tezė: reikia auklėti žiūrovus. Nesąmonė. Nereikia nieko auklėti ir moralizuoti.

- Kaip pavyksta išlaikyti publikos dėmesį, kai jūsų spektakliai ganėtinai sunkūs?

- Gal čia yra kiekvieno žmogaus prigimties bruožas. Galbūt ir norėčiau ką nors padaryti, kad viskas būtų sklandžiai, gražiai, bet negalėčiau. Nemokėčiau taip dirbti. Gali būti, kad tai lemia žmogaus asmenybė.

- Prancūzų filosofas Henri Bergsonas yra pasakęs: "Tai, ką dramaturgas mums parodo, - dvasios apsinuoginimas, jausmų ir įvykių gyvas kamuolys". Ar kurdamas išties apnuoginate savo sielą, atsiduodate aktoriams ir žiūrovams?

- Šie žodžiai turbūt labiau tinka aktoriams. Jie tuo ir vertingesni, jeigu yra dvasiškai turtingi, asmenybės. Jie perduoda dramaturgo intonacijas, potekstes ir jausmus. Teatre svarbiausia - jausmai ir emocija.

- Kaip savo spektakliams pasirenkate aktorius?

- Pirmiausia žiūriu į žmogiškąsias savybes. Jos - pagrindų pagrindas, tad nuo to ir pradedu. Jei jos atitinka, tai ir aktorius tiks.

- Suprantama, kai dirbate kartu, visus sieja abipusis pasitikėjimas, atsakomybė ir kiti žmogiški dalykai. Vis dėlto ką aktorius turėtų padaryti, kad niekada su juo nebedirbtumėte?

- Jei aktorius taptų savimi patenkintu ir besidžiaugiančiu žmogumi, su tokiu nebedirbčiau. Tada keliai išsiskirtų.

- Ar yra pasitaikę tokių atvejų?

- Taip.

- Lietuvoje vis dar įprasta, kad režisierius renkasi aktorius. Ar buvo taip, kad norintysis vaidinti pats pasisiūlė?

- Taip, buvo. Bet tokius atvejus vertinu labai atsargiai. Net nežinau kodėl. Užsienyje tokie dalykai įprasti, o pas mus nėra tokios tradicijos. Nežinau, gerai tai ar blogai.

- Bet juk nėra blogas dalykas, jei aktoriai, įvertinę jėgas, prašo vaidmenų patys?

- Tradicija pas mus susiformavo ir giliai šaknis įleido, jas ne taip lengva išrauti.

Viskas gali pasikeisti nejučia, savaime. Yra nauja teatre dirbančių aktorių, režisierių karta. O mes esame "seno kirpimo". Galbūt norėtumėm keisti požiūrį, bet sunku persiorientuoti. Jaunimas kitaip suvokia teatrą, ir gerai, kad kitaip. Kiekviena karta turi savų pranašumų ir trūkumų. Reikia manyti, kad jie geresni negu mes, o ne atvirkščiai.

- Ar žiūrite, sekate kitų režisierių spektaklius? Kurie jums labiausiai patinka?

- Žinoma, stebiu. Negaliu pasakyti, kurie labiausiai patinka, - paminėsiu vieną, įsižeis kitas. Kiekvienas režisierius turi daug stiprių savybių, daug silpnų. Nėra kokios nors ribos, kad nuo tos vietos gerai, nuo kitos blogai.

- Spektaklių statymas - darbas ar malonumas?

- Darbas. Malonumo nedaug. Daug sunkumų. Yra režisierių, kuriems repeticijos yra smagus dalykas. Man - ne, kiekviena repeticija yra sunki.

Jei kritikai pikti

- Už savo veiklą esate gavęs galybę premijų, apdovanojimų. Ką jie jums reiškia?

- Kasdieniame gyvenime - nieko. Vadinasi, ta veikla virsta kažkokia materialia forma, pavyzdžiui, diplomu. Bet darbui tai nepadeda.

- Tačiau gerbėjai žino, kad esate apdovanotas, ir tarsi reikalauja nenusileisti kokybe nuo įvertintų darbų.

- Gal anksčiau taip ir galvodavau, bet einant metams kažkaip tas baimės jausmas išnyksta. Nebūtina padaryti gerai, nebūtina atrodyti respektabiliai ar turėti didelį pasisekimą. Kaip ir kiekvienas žmogus, tam tikrais momentais esu ir silpnas, ir nevykėlis, ir nelaimingas. Galų gale mes, menininkai, esame tokie pat žmonės kaip ir kiti: ir paslystame, ir parvirstame, ir susergame. Nebūtinai viskas turi sektis. Kai kurie žmonės, paklausti, kaip gyvena, visada atsako "gerai". Man tai kelia įtarimą. Tai netiesa.

- Atrodo kaip surepetuotas dialogas - klausi, bet žinai atsakymą, o išgirdęs kitokį sutrinki ir nebežinai, apie ką kalbėti.

- Gali būti, bet daug smagiau, kai išgirsti atsakymą: "vidutiniškai" arba "sunkiai". Tokie tikriau skamba.

- Ar jums svarbi aplinkinių nuomonė, pagyros, kritika?

- Aišku, kad svarbi. Svarbi valandai ar dviem. Susinervini perskaitęs, bet po valandos nurimsti. Nesistengiu nieko keisti, nemėgstu piktų žmonių. O tarp kritikų tokių yra. Galbūt jie yra puikūs savo srities specialistai, bet būna tokie pikti. Atrodo, kad jie pyksta ant gyvenimo, o savo pyktį sutapatina su kažkokiu kitu menininku. Su piktu žmogum reikia laikytis tam tikros distancijos. Tai prigimtis, žmogus dėl to nekaltas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"