TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Režisierius J. Whoo: „Karas visur baisus“

2015 08 31 6:00
Johnas Whoo. LŽ archyvo nuotrauka

Šią vasarą pasaulio kino ekranuose pristatytas naujas kultinio veiksmo filmų režisieriaus iš Honkongo Johno Whoo filmas „Persikėlimas“. Tai juosta, pasakojanti apie 1949 metais įvykusią tragediją, kai nuskendus garlaiviui „Taiping“ žuvo daugiau nei pusantro tūkstančio žmonių. Kritikai naująjį filmą lygina su garsiuoju „Titaniku“.

Filmo „Persikelimas“ siužeto centre – trijų porų, kurios atsidūrė karo veiksmų sūkūryje, likimai. Pagrindinius vaidmenis jame sukūrė japonų dainininkas ir aktorius Takeshi Kaneshino ir kinų aktorė Zhang Ziyi. Siužetas paremtas 1949 metais įvykusia tragedija: nuskandinus garlaivį „Taiping“, žuvo daugiau nei pusantro tūkstančio jo keleivių ir įgulos narių. „Karai, revoliucijos ir tragedijos nutinka visose pasaulio šalyse, skausmą jaučia bet kurios tautybės žmonės, taip kad mano istorijos universalios ir liečia visus“, – įsitikinęs J. Whoo.

Pastaraisias metais Holivude dirbantis režisierius yra sukūręs įvairaus žanro kino juostų – ir komedijų, ir kovinių veiksmo filmų, tačiau svarbiausias jo įnašas į kino istoriją – dar gyvenimo Honkonge laikais sukurti veiksmo filmai, tokie kaip „Kulka galvoje“ ar „Kietai virti“. Dėl kone baleto šokiu paverstų ir estetikos prisodrintų kovos scenų, anksčiau vien kruviniems veiksmo filmams jis suteikė meno kūrinių statusą.

– Pone Whoo, pastaruoju metu visi kalba apie gerų filmų siužetų deficitą. Kaip jums kilo idėja ekranizuoti 1949 metų tragediją?

– Filmo siužetas remiasi kiniečių rašytojo romanu. Jis aprašo įvykius, kurie nutiko per Kinijos pilietinį karą. Šių tragiškų įvykių fone aš išplėtojau trijų jaunų žmonių porų istorijas. Svarbiausia, kad jiems, nepaisant nieko, pavyko išsaugoti savo jausmus. Šį filmą kūriau šešis metus: metus dirbau su scenarijumi, vėliau ilgam teko atidėti darbus dėl mano žmonos ligos. Ir štai pagaliau pristatau tai, kas iš viso to išėjo.

– Jūs žinomas kaip veiksmo filmų meistras. Pastarasis filmas visai kitoks, jį ligina net su „Titaniku“.

– Manyčiau, kad filmo stilius liko būdingas man, tik čia kitokia jo interpretacija. Ir anksčiau kūriau filmus, kuriuose buvo daug romantikos, gilių jausmų. „Persikėlime“ vyrauja elegantiškas vaizdų tikrumas, jų grynumas: muzika, judesiai, aktorių pozos, jų elgesio maniera – čia likau ištikimas sau.

– Ką jaučiate, kai matote, kaip „Matricos“ filmų personažai sustingsta kovos judesyje vienas priešais kitą ar žudikus baltais marškiniais ir juodais kostiumais „Bulvariniame skaitale“ – tai yra jūsų sukurtą veiksmo filmų stilių, kurį „skolinasi“ kiti režisieriai?

– Mes visi žinome, kas iš ko ką „pasiskolino“. Kodėl taip darome? Kad kinas būtų efektingesnis, kad pradžiugintume žiūrovą. Esu Akiros Kurosawos, Stanley Kubricko, Martino Scorseses gerbėjas ir pats jaučiu kitų kino kūrėjų įtaką. Kai atvykau į Holivudą iš Honkongo, žiūrėjau daugybę čia sukurtų filmų ir iš jų po truputį visko sėmiausi. Dabar dalinuosi tuo, ką sužinojau, išmokau ir pats sugalvojau. Kai Quentinas Tarantino naudoja mano metodus, man tai ne problema, o džiaugsmas. Be to, mes visi gražiai draugaujam, esam lyg didelė šeima. Kokios šeimoje gali būti nuoskaudos? (juokiasi)

– Užaugote probleminiame Kinijos regione, kur kaimynais buvo nusikaltėliai ir valkatos. Kai jums pavyko ištrūkti į „savo pasaulį“?

– Vaikystėje norėjau būti šventiku arba mokytoju. Visą gyvenimą, kai mokiausi, įsimylėdavau, dirbau, ir net dabar, kai mano istorijos siužetinės linijos artėja prie pabaigos, prisimenu šį savo ketinimą. Ir nors vargu jau tapsiu bažnyčios tarnu, tačiau save realizuoju kaip mokytojas. Kai sužinoti savo paskirtį? Jeigu darbas kurio imiesi kelia entuziazmą, jėgų antplūdį, reiškia esi teisingame kelyje.

– Ar taip XX amžiaus viduryje įsivaizdavote savo ateitį?

– Technologijos pasiekė neįtikėtinas aukštumas, tačiau iš esmės vargu ar kas labai pasikeitė. Prisimenu save visai jauną, kai dar nemokėjau dorai filmuoti – rankos dreba, kamera kratosi, bet tai nesvarbu. Dabar galiu naudoti bet kokią techniką, kurti specialiuosius efektus, bet jie neturi užgožti sumanymo. Lygiai taip mat myliu savo profesiją, kaip ir tada, jaunystėje. Mano pozicija tokia – žmogus visada turi eiti į priekį, vystytis, bet negalima pamesti prasmės, savo norų, ketinimų, paties savęs. Niekada.

Parengė GODA AMBRAZAS

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"