TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Režisierius, kuris nežiūri savo filmų

2015 06 20 6:00
Woody Allenas vadina save padoraus talento komiku, atsivertusiu į režisūrą. Užsienio spaudos nuotraukos

79-erių režisierius, aktorius, komikas Woody Allenas šių metų Kanų kino festivalyje pristatė savo naujausią filmą „Irrational Man“ - komediją apie profesorių, kurį ištinka egzistencinė krizė. Tai jau 46-as W. Alleno filmas, o juos režisierius ir scenaristas kuria lyg užsuktas – po vieną kasmet.

- Į Kanus atsivežėte jau vienuoliktą filmą - dvyliktą, jei skaičiuosime "Niujorko istorijų“ antologiją. Kodėl nenorėjote, kad juosta būtų rodoma konkursinėje programoje?

- Niekada gyvenime nesu rodęs filmo konkursinėje programoje. Nemanau, kad vienas filmas gali būti geresnis už kitą. Ar „Krikštatėvis“ geresnis už „Gerus vyrukus“ arba kurią kitą juostą, išėjusią tais pačiais kalendoriniais metais?

Žmonės kuria filmus dėl įvairių priežasčių. Dėl pinigų. Nes tai reikalauja meninės ekspresijos. Kuriu todėl, kad mane džiugina pats procesas. Kai filmas būna baigtas, peržiūriu jį, įsitikinu, jog nebeliko ko tobulinti, tuomet išsiunčiu ir daugiau niekuomet nebematau jo akyse.

- Niekada?

- Nuo tada, kai sukūriau „Imk pinigus ir bėk“, nemačiau jo. Nei „Anės Hol“, nei „Bananų“, nei "Manhatano“ – nė vieno jų. Jei dabar žiūrėčiau savo filmą, mąstyčiau tik apie tai, ką dar būčiau galėjęs patobulinti, ką padariau blogai, kur susimoviau, kad jis blogesnis nei pamenu.

Prieš daugelį metų buvau Europoje, Prancūzijoje. Richardas Burtonas ir Elizabeth Taylor kūrė filmą. Mums kalbantis aktorius pasakė: „Nežiūriu savo filmų, kai juos sukuriu.“ „R. Burtonas – puikus aktorius, - pamaniau, - dievaži, kaip keista.“ Tada tebuvau debiutuojantis scenaristas, dar nieko neišmaniau. Kai ėmiau režisuoti, supratau, ką jis turėjo galvoje.

„Mėnesienos magija“ su aktoriais Emma Stone ir Colinu Firthu.

- Montuodamas filmą negailestingai karpote tai, ką prieš tai pats buvote parašęs?

- Pernelyg negailestingai. Esu iškirpęs sąmojų, kurie būtų buvę suprasti tiesiog puikiai. Ir vien dėl to, jog mane apima nerimas – nervinuosi, kad jie bus nesmagūs, nejuokingi ar tiesiog siaubingi. Taip dienos šviesos neišvydo daug sąmojų. Dėl to gailiuosi, nes jie buvo juokingi... galbūt.

Danny Simonas, Neilo Simono brolis, labai man padėjo, kai buvau dvidešimtmetis. Jis – negailestingas redaktorius. Tuo metu rašiau televizijai. Kartu dirbdavome prie skečų, sugalvodavome ką nors išties juokinga, o jis sakydavo: „Geras sąmojis, brangus juokas." Tai reiškia, jog neverta dėl vieno juokelio stabdyti veiksmo arba jis tebus suprastas šimto žmonių. Danny buvo negailestingas.

- Ar pamenate konkrečių pavyzdžių, kurie vėliau privertė gailėtis?

- Prisimenu daug. Per „Meilę ir mirtį“ vis eidavau iš namų. Buvo šalta žiema, paradinės durys užsnigtos, turėdavau išsikasti tunelį. Tuo metu atrodė labai juokingai... Iškirpau. Pora gerų scenų buvo „Manhatane“, bet jos pasirodė tinkamesnės ankstesnėms juostoms. Vienoje tų scenų važiavome dviračiais parke su Mariel Hemingway, Michaelu Murphy, Anne Byrne Hoffman ir Diane Keaton. Netikėtai nukrypau į šalį – mane įtraukė mylią per minutę lekiančių dviratininkų komanda. Buvo juokinga, kai bandžiau ištrūkti, bet galiausiai pamaniau, kad scena "iškristų" iš viso filmo konteksto.

- Paklausti, koks mėgstamiausias jų filmas, režisieriai sako: „Visi – mano vaikai.“

- Taip. Na, o aš visų nekenčiu. Puikiai jaučiausi baigęs „Lemiamą tašką“. Maniau, man tikrai pasisekė. Prieš pradedant filmuoti netikėtai iškrito pagrindinė aktorė, laimė, tuo metu atsirado Scarlett Johansson. Filmuojant Londone reikėjo debesuotos dienos, ir tą dieną buvo apsiniaukę. Reikėjo, kad porą valandų palytų – ir lijo. Saulėtos savaitės – ir švietė saulė. Visi aktoriai įdėjo savo įnašą. Nebūčiau galėjęs susimauti, net jei būčiau stengęsis. Tas filmas buvo labai arti mano pirminio sumanymo.

- O jei žiūrėtumėte jį dabar?

- Nežiūrėčiau, nes nuoširdžiai jį prisimenu.

- Sukūrėte „Viki, Kristina, Barselona“, „Vidurnaktis Paryžiuje“, „Į Romą su meile“... Ar norisi nuvykti į šiuos miestus? Toks romantiškumas!

- Esu pamišęs dėl miestų, metropolių, Paryžiaus, Barselonos, Londono – juose buvau tūkstančius kartų. Bet nemanau, kad tą patį galėčiau padaryti Albukerkėje. Norėčiau grįžti filmuoti į Paryžių, keturias juostas jau sukūriau Londone, mąstau apie darbą Švedijoje.

Šioje šeimoje Woody Alleno filmų niekas nežiūri. Režisierius su žmona Soon-Yi Previn ir įvaikintomis dukterimis Bechet (kairėje) bei Manzie (dešinėje) 2007 metais.

- Jauni aktoriai mano, kad vaidinti jūsų filme – tai talento pripažinimas. Kaip jaunimas patenka į jūsų radarą? Koks atrankos procesas?

- Žiūriu filmus, tačiau grynai dėl pramogos. Vis dėlto jaunųjų patenka į akiratį. Pamačiau „Vinterio kaulus“ ir sužinojau apie Jennifer Lawrence. Arba Chazzas Palminteris – tą pačią sekundę, kai jis įžengė į kambarį, priėmiau filmuotis. Nereikėjo net išgirsti, ką turėjo pasakyti.

Nemėgstu atrankų, todėl stengiuosi, kad jos būtų kuo trumpesnės. Aktorius įeina į kambarį, žvilgteliu, pasisveikinu ir daugiau neturiu ką pasakyti – išvarau po mažiau nei minutės. Nesamdome ne todėl, kad jis blogas, bet dėl to, jog radome tokį, kuris geriau tinka vaidmeniui.

- Anksčiau Holivudo studijos finansuodavo jūsų filmus. Siužeto negaudavo, tik jų griaučius, ir vis tiek skirdavo lėšų. Šiandien, kai esate nepriklausomas kūrėjas, rėmėjus taip pat laikote nežinioje?

- Dabar esu dar laisvesnis. Niekada nesu gavęs scenarijaus pataisymų. Parašau jį, bet niekam nerodau, net žmonėms, kurie savo pinigus investuoja į filmą. Samdau aktorius, kurių noriu, tada filmuoju. Po kurio laiko parodau, ką sukūriau. Tai gali būti siaubo juosta, komedija, balta-juoda tragedija viduramžių Prūsijoje – niekas nežino. Beje, „Keršytojai“ per savaitgalį (vieną savaitgalį!) uždirbo daugiau kaip mano šeši filmai per dešimt metų.

- Kultūra, knygos, filmai vis dažniau parsisiunčiami į mobiliuosius telefonus, planšetinius kompiuterius...

- Didelis skirtumas tarp laikotarpio, kai augau aš. Turiu galvoje ne tik 1940-uosius, vaikystės metus, bet ir laiką, kai man buvo 25-eri ir gyvenau Manhatane. Buvau išmestas iš mokyklos, nė vieni iš mano pažįstamų bendraamžių anaiptol nepasižymėjo intelektualumu. Buvome sporto entuziastai.

- Turite dvi dukteris. Ar jos domisi senaisiais tėčio filmais?

- Nei dukros, nei mano žmona. Sukūriau gal 46 filmus, o ji (režisieriaus žmona Soon-Yi Previn) yra mačiusi gal 30. Mes – ne tokia šeima. Netikiu, kad galima gyventi praeitimi.

- Esate įsitraukęs į skaitmeninį amžių?

- Neturiu kompiuterio. Nenaršau internete, nežiūriu televizijos. Nesu matęs nei „Sopranų“, nei „Reklamos vilkų“, neturiu jokių prietaisų. Kai vakare grįžtu namo, pasižiūriu beisbolo arba krepšinio rungtynių pabaigą ir einu miegoti.

- Quentinas Tarantino yra minėjęs, jog sukūręs dar porą filmų išeis į pensiją. Esą kai jauti, kad kitas darbas nebus pats geriausias, verčiau sustoti. Kaip jums atrodo, kokia filmų kūrėjo karjeros trukmė? Kada ateina laikas sustoti?

- Tik tada, kai to nori. Kai kurie vaikinai sukūrė kelis filmus, kiti, kaip Luisas Bunuelis, kūrė visą gyvenimą. Jei niekas neitų žiūrėti mano filmų, jei niekas neskirtų jiems finansavimo, tuomet turbūt sustočiau. Bet kol taip nėra, turiu idėjų ir minčių.

Niekada nesižvalgau atgal. Kai buvau mažas, maniau, kad kurti filmus – tai šlovė, liaupsės ir pinigai. Kai to ėmiausi, supratau: ne peržiūrų skaičius, ne eilės prie kasų, ne recenzijos ar apdovanojimai yra prasmingi. Tris mėnesius rašai, tris – filmuoji, tris – montuoji. Jei tai nėra smagu, kam gaišti tiek mėnesių per metus?

- Kasmet lyg pagal tvarkaraštį susukate po juostą. Su kokiais iššūkiais susiduriate?

- Su nuolatiniu troškimu sukurti ką nors didaus ir kartu su suvokimu, kad viduje tos didybės neturiu. Nesu nei Akiras Kurosawa, nei Federico Fellini. Esu padoraus talento komikas, atsivertęs į režisūrą ir nusiteikęs linksminti žmones. Nuolat grumiuosi savyje sakydamas: ne, taip nėra, palauk kito filmo... Neturiu jokios priežasties nebūti didžiu režisieriumi, išskyrus tai, kad toks nesu. Negaliu prilygti savo paties iškeltam įsivaizdavimui.

- Vis dar sunkiai dirbate. Kas padeda jums išlikti jaunam?

- Galbūt aktyvi smegenų veikla atitolina Alzheimerio ligą ir silpnaprotystę. Man darbas yra prasiblaškymas. Sėdėdamas namie galėčiau mąstyti: „Dieve, juk mes visi mirsime!“ O aš svarstau: „Ką daryti su trečiu veiksmu?“ Tai – problema, kuri gali būti išspręsta.

Pagal užsienio spaudą parengė GINTARĖ ČIULADAITĖ

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"