TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Rimta profesija ir nerimtas pomėgis

2010 07 17 0:00
Neperšaunama liemenė neišgelbės komisaro R.Matonio nuo komisijos ir žiūrovų verdiktų.
Asmeninio albumo nuotrauka

Stereotipų mėgėjai ir konservatyvių pažiūrų žmonės šia tema tikrai turėtų ką pasakyti. Esi teisėsaugos pareigūnas? Tai rimta. Šoki ir dainuoji? Tave galima vadinti plevėsa. Tačiau gali būti ir kitaip. Pasvarstykime: ar pareigūno uniforma iš tiesų tokia jau nesuderinama su scena?

Tikėtina, kad šį rudenį, kaip ir praėjusiais metais, atvėsus orams Lietuvoje kur kas intensyviau nei gripo ar kiti peršalimo ligų virusai siaus visuotinė šokių epidemija. Dėl to reikės "kaltinti" dviejuose komerciniuose televizijos kanaluose - TV3 ir LNK - startuosiančius projektus. Akivaizdu, kad šių šou prodiuseriai neriasi iš kailio ieškodami kuo įdomesnių publikai dalyvių, nebeapsiriboja vien asmenybėmis iš pramogų pasaulio. Priešingu atveju, argi jie siūlytų kartu su scenos žvaigždėmis šokti žmonėms "iš liaudies", sportininkams, politikams. Šį kartą TV3 komanda į gausų ir margą projekto "Šok su manimi" dalyvių būrį pakvietė itin rimtos profesijos atstovą - Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Komunikacijos skyriaus viršininko pavaduotoją Ramūną Matonį. Pareigingas vyras, policijoje nuo eilinio tapęs komisaru, naują iššūkį priėmė dėl dviejų priežasčių: pirma - siekio parodyti Lietuvos žmonėms, kad policininkai yra tokie pat piliečiai kaip ir visi kiti, antra - noro tobulėti ir dar labiau pagerinti laikyseną.

Vertėtų pridurti, jog Ramūnas - ne vienintelis pareigūnas, sutikęs dalyvauti televizijos šou. Praėjusiais metais LNK rengiamame muzikiniame projekte "Žvaigždžių duetai" buvo galima matyti Interpolo darbuotoją Giedrę Tamulionienę, užpernai toje pačioje laidoje savo jėgas išbandė Lietuvos policijos kinologijos centro Kinologijos skyriaus viršininkas Džeraldas Striaupis. Pasmalsavome, kokių tikslų vedama minėta trijulė nusprendė uniformą (bent jau laikinai!) iškeisti į spindinčius, kartais net provokuojančius scenos drabužius.

Tikisi pakeisiąs požiūrį

"Pagrindinė priežastis, dėl kurios ryžausi dalyvauti šokių projekte, - noras parodyti žmonėms, kad policijos pareigūnai niekuo nesiskiria nuo kitų profesijų atstovų: jie moka šokti, dainuoti, šypsotis, linksmintis, bendrauti, - atvirai pasakojo Ramūnas Matonis. - Pabodo skaityti straipsnius apie policininkus vien kriminalinius įvykius fiksuojančiuose spaudos puslapiuose, juolab kad informacija juose policijos atžvilgiu kartais pateikiama tikrai ne pati geriausia, taip pat klausytis kvailų anekdotų apie savo profesiją. Baigę pamainą ir nusivilkę uniformas, mes įsiliejame tarp žmonių ir gyvename lygiai tokį patį gyvenimą kaip ir visi kiti. Dar viena priežastis, dėl kurios šoksiu, - noras tobulėti, išmokti šokti, lavinti laikyseną, būti pasitempusiam. Visada mėgau iššūkius, adrenaliną, todėl šis projektas - dar viena galimybė išbandyti save." Jaunas vyras tvirtino, kad su šokiais buvo susidūręs tik mokykloje, bet labai nedaug. Todėl jau antrą mėnesį, padedamas šokių partnerės, tarptautinių varžybų finalininkės Rasos Židonytės, jis kantriai kremta sportinių šokių abėcėlę. Pareigūnas repetuoja kasdien ir net poilsį aukoja šokiams. "Šiuo metu atostogauju. Tikiuosi, bent savaitei pavyks kur nors išlėkti. Jei ne, nieko tokio, - tikino vyras. - Matau, kaip stengiasi Rasa, todėl visai nenoriu jos nuvilti. Ji labai draugiška, bet tuo pat metu ir reikli tiek man, tiek sau, stengiasi iš manęs išspausti net neįmanomų dalykų. Repeticijos nėra lengvos, tačiau mūsų požiūris į darbą sutampa, ir tai - svarbiausia. Abu kuo puikiausiai suprantame, kad norint ko nors pasiekti reikia labai daug dirbti." Pasak Ramūno, kol kas geriausiai įvaldyti valso žingsneliai.

Į klausimą, ar nesibaimina viešumo bangos, kuri, tikėtina, tikrai užlies startavus projektui - juk žiniasklaidos ir publikos dėmesio neišvengia nė vienas televizijos ekrane pasirodęs veidas, - Ramūnas atsakė taip: "Turėdamas omenyje, kad visuomenė ne itin palankiai žiūri į policijos pareigūnus, jau įsivaizduoju komentarų turinį internete. Tačiau tokie dalykai manęs nejaudina, nekreipiu į juos dėmesio. Man neįdomu, kas ir ką apie mane šnekės ar manys. Kiekvienas dirbame savo darbą ir elgiamės taip, kaip atrodo tinkama. Kalbant apie komisijos kritiką, tikiuosi, kad ji bus objektyvi, konstruktyvi, reali."

Kaip į Ramūno apsisprendimą dalyvauti šokių projekte reagavo patys artimiausi žmonės: šeima, draugai, kolegos? "Vadovybė mano avantiūrą įvertino palankiai. Jai svarbiausia, kad tai nepradėtų trukdyti tiesioginiam darbui. Bendradarbiai ir kiti sistemos pareigūnai taip pat palaiko, - dėstė R.Matonis. - Iš namiškių ir draugų priekaištų ar nuostabos kol kas irgi negirdėjau. Tikiu, kad jie visi entuziastingai žiūrės laidas, palaikys ir balsuos." Atrodo, ant parketo pasirodęs žavus jaunas vyriškis netruks sulaukti ir nemenko projekto "Šok su manimi" silpnosios lyties gerbėjų palaikymo, juk jis dar nevedęs. Pasidomėjus, ar turi širdies draugę, pašnekovas subtiliai nutylėjo.

Iššūkiu tapusi frazė

Kodėl Ramūnas pasirinko tautos kartais pašiepiamą policininko profesiją? "Nuo mažų dienų daug sportavau. Norėjau studijuoti tokią specialybę, kurioje netrūktų sporto elementų, pavyzdžiui, karininko arba policininko, - atvirai pasakojo pareigūnas. - Pasirinkti pastarąją motyvavo per 12 klasės išleistuves mokyklos direktorės ištarti žodžiai. Ji man ir bendraklasiui pasakė štai ką: "Jūs taip gerai mokėtės. Būkit geri, tik nestokit į Policijos akademiją. Esate verti daugiau." Būtent šie žodžiai man tapo iššūkiu. Panorau direktorei ir kitiems įrodyti, kad policininko profesija nėra jau tokia bloga, kaip kalbama. Priešingai, ji - ypatinga, verta pagarbos." Paklaustas, kodėl visuomenė taip kritiškai atsiliepia apie teisėsaugos pareigūnus, Ramūnas buvo atviras. "Meškos paslaugą šioje situacijoje padarė žiniasklaida. Nesakau, kad ji rašo netiesą, bet, sutikite, dažniausiai akcentuojami tik tie pareigūnai, kurie nusižengė įstatymams. Sistemoje dirba apie 13 tūkst. darbuotojų. Tarp jų pasitaiko korumpuotų, klystančių žmonių ir į savo klaidas įveliančių aplinkinius. Tačiau ne visi policininkai tokie, - tikino vyras. - Padėkų iš gyventojų sulaukiame gerokai daugiau negu nusiskundimų. Deja, kol kas geros naujienos kažin kodėl lieka nepastebėtos." Baigiantis pokalbiui būsimasis šokėjas pridūrė, jog labiausiai policininko darbe jį žavi tai, kad šioje veikloje nėra monotonijos. "Dirbti be galo įdomu. Kasdien susiduriame su naujais įvykiais. Tai skatina tobulėti", - nedaugžodžiavo pareigūnas.

Įtampos netrūko

Praėjusiais metais LNK televizijos muzikiniame šou "Žvaigždžių duetai" iššūkį patyrusiems scenos vilkams metė Interpolo pareigūnė Giedrė Tamulionienė. Jauna ir žavi, du mažus vaikus auginanti moteris dainavo kartu su žinomu atlikėju Egidijumi Sipavičiumi. Duetas

žiūrovus ir komisiją džiugino mini spektakliukais. Paklausta, kodėl kišo nosį į televiziją, Giedrė buvo atvira - tuo metu ji turėjo motinystės atostogas, tad nusprendė išbandyti likimo pateiktą akibrokštą. "Viskas paprasta. Jei tada būčiau dirbusi, manau, nebūčiau sutikusi dainuoti, - teigė ji. - Kadangi turėjau daugiau laisvo laiko, nutariau pabandyti." Gavusi pasiūlymą dainuoti "Žvaigždžių duetuose", Giedrė pirmiausia atsiklausė darbo vadovų, ar galima, viską suderino, tad kolegos iš Interpolo nenustebo išvydę ją televizoriaus ekrane. "Nusprendžiau, kad verta pamėginti. Juk nežinia, kada bus kita tokia proga, - tvirtino pašnekovė. - "Žvaigždžių duetuose" norėjau kuo geriau atlikti dainas, patirti kuo daugiau malonumo. Stengiausi nuteikti save, jog tai tėra žaidimas, ir nesinervinti. Tačiau įtampos netrūko, nes nebuvau pratusi prie filmavimo kamerų. Nors dainuoju seniai, man televizijos scena ir jos užkulisiai buvo nauja patirtis, todėl jaudinausi."

Prasitarusi, kad dainuoja ne vienus metus, Giedrė neslėpė, jog kadaise baigė muzikos mokyklą - mokėsi chorinio dainavimo ir dirigavimo bei fortepijono. Kodėl nepasirinko muzikės profesijos? Paklausė tėvų, kurie vis kartodavo, kad reikia siekti rimtų dalykų, kad iš muzikos duonos nevalgysi, o menininko gyvenimas sudėtingas. Su pastaruoju teiginiu moteris sutinka. "Kai sėdi priešais televizorių ir krapštai nosį, tada galvoji priešingai, kad atlikėjų gyvenimas - tarsi nesibaigianti šventė. Tereikia šokti, dainuoti, šypsotis publikai ir fotografams. Bet iš tikrųjų tokie dalykai nepaprastai išsunkia, - tikino pareigūnė. - Atrodo, kas čia tokio užlipti ant scenos. Tačiau kai pabandai... Tai yra darbas, kuriam turi atsiduoti visas. Tarkime, aš negaliu dainuoti šiaip sau. Jeigu jau einu į sceną, atiduodu širdį, padarau viską, kas geriausia." Pašnekovė pridūrė, kad anuomet, kai svarstė, ką veikti ateityje, tėvai ragino dukrą pasilikti muziką kaip pomėgį. Apsisprendusi mergina įstojo į Policijos akademiją. Dar baigė psichologiją Vilniaus universitete. "Kodėl nutariau imtis būtent tokių mokslų, o vėliau dirbti sudėtingą darbą Interpole? Rinkausi pagal savo charakterį ir gyvenimo būdą, - paaiškino ji. - Man patinka griežta dienotvarkė, nes tai subalansuoja. Negalėčiau gyventi kaip menininkė, nors širdyje tam prijaučiu. Man patinka anksti keltis ir gyventi su gamta, galima sakyti, pagal rytiečių filosofiją. Vargina naktinėti ir prabusti vidurdienį." Giedrė teigė, jog visada norėjo gyventi tvarkingai, domėjosi teisės mokslais. Dar ir tėtis buvo teisėsaugos darbuotojas. Tad profesiją ji rinkosi sąmoningai.

Avantiūra baigėsi?

Pradėjus smalsauti, koks yra tarptautinės kriminalinės policijos organizacijos pareigūnės, kurios specializacija - turtiniai nusikaltimai, darbas, Giedrė šypsodamasi patikino: jis nė iš tolo neprimena to, ką galima pamatyti filmuose. "Kai pasakai kam nors, kad dirbi Interpole, tuoj ima klausinėti, ar nusikaltėlius gaudome lakstydami su ginklais rankose. Iš tikrųjų nėra nieko panašaus, - porino ji. - Dirbame analitinį darbą su duomenų bazėmis. Nusikaltėlius gaudome, bet ne taip, kaip detektyviniuose serialuose." Pasak Giedrės, tas analitinis darbas visai nenuobodus, nes reikia ne tik informacines bylas tvarkyti, bet ir bendrauti su žmonėmis, palaikyti ryšį su užsienio kolegomis. "Esame tarsi tiltas tarp Lietuvos ir užsienio šalių policijos", - tvirtino ji.

Pasiteiravus, ar nesunku darbuotis vyriškoje srityje, Giedrė atkirto mananti, kad nėra moteriškų ar vyriškų darbų. "Nesvarbu, kuo užsiimi, svarbu, kaip jautiesi, - pabrėžė ji. - Mūsų kolektyve daug moterų. Ar dirbdama Interpole esu laiminga? Manau, jog taip."

Praėjusį rudenį į darbą po motinystės atostogų grįžusi Giedrė, atsakydama į klausimą, ar pasibaigus "Žvaigždžių duetams" jai dar teko dainuoti viešai, buvo atvira. "Taip. Su Egidijumi Angelų sargų dienos proga koncertavome Policijos departamente, atlikome visus savo numerius. Kolegoms labai patiko, - šyptelėjo moteris. - Ar norėčiau koncertuoti ir toliau? Sunku pasakyti. Nors dainavimas mane lydi nuo mažumės, dalyvavimas projekte tebuvo nuotykis, smagi avantiūra. Ji baigėsi, sūnus ir dukra paaugo, tad grįžau prie ankstesnės veiklos. Be abejo, nežinau, ar kada nors ateityje vėl susigundysiu užkopti į didžiąją sceną. Niekada nesakau "niekada". Muzika - svarbi mano gyvenimo dalis, tad nemanau, kad pavyks ją nustumti toli į šoną. O gal nė nereikia to daryti?"

Būdas paįvairinti kasdienybę

Lietuvos policijos kinologijos centro Kinologijos skyriaus viršininkas arba tiesiog komisaras inspektorius Džeraldas Striaupis buvo vienas pirmųjų pareigūnų, surizikavusių leistis į avantiūrą - dalyvauti televizijos dainų šou. 2008-aisiais "Žvaigždžių duetuose" jis sėkmingai pasirodė su garsia operos soliste Judita Leitaite. Jaunas vyras noriai papasakojo, kaip pateko į televiziją. "Per vieną policijos sąskrydį dainavau už savo komandą. Matyt, kas nors iš Policijos departamento prisiminė šį įvykį, nes sulaukiau skambučio, - kalbėjo jis. - Skambinęs žmogus pasakė, kad J.Leitaitė pageidautų dainuoti su uniformuotu pareigūnu. Paklausė, ar nenorėčiau atstovauti policijai. Pamaniau, jog tai neblogas būdas paįvairinti savo kasdienybę, ir sutikau. Be to, Judita - žinoma dainininkė." Tai, pasak Džeraldo, buvo dar viena svari priežastis neatmesti pasiūlymo. Į klausimą, ar jo partnerė buvusi griežta, pašnekovas atsakė taip: "Ji labai gera. Tačiau ir aš galiu atrodyti geranoriškas, kol nekalbama apie darbą. Tada privalau reikalauti visko, kas įmanoma. Juditai galbūt buvo sunku su manimi, nes ji pratusi dirbti su jaunais ir profesionaliais žmonėmis. Tačiau aš išties stengiausi." Duetas repeticijoms skirdavo savaitgalius ir vakarus po darbo dienų.

Apie projekto dalyvius Džeraldas taip pat yra pačios geriausios nuomonės. "Visi buvo nepaprastai draugiški. Nejaučiau jokios konkurencijos, - tikino vyras. - Tik atėjęs, iš karto gavau patarimą į viską žiūrėti kaip į žaidimą. Taip ir dariau. Žinoma, buvo kilęs azartas išlikti kuo ilgiau, bet tai natūralu. Visi to nori." Paklaustas, ar prisimena, kaip jautėsi per pirmą pasirodymą, kinologas šyptelėjo. "Gal nuskambės nevyriškai, tačiau man buvo labai baisu. Antrą kartą jaučiausi tvirčiau, - prisipažino jis. - Po pasirodymo kažkas šmaikščiai pakomentavo, kad pareigūnui neturėtų būti baugu, o aš pamaniau: "Pažiūrėčiau, kaip jūs jaustumėtės, jei matytumėte šalia iššieptus šuns dantis." Manau, televizijoje jaudinasi visi, net tie, kurie joje jau daug metų."

Dresuoti šunį - pašaukimas

Prakalbus apie muziką, Džeraldas patikino, kad ši jį lydi nuo mažų dienų. "Vaikystėje lankiau M.K.Čiurlionio menų mokyklą. Kai tėvai išsiskyrė, su mama persikėlėme gyventi į Elektrėnus. Ten muzikos mokykloje mokiausi groti pučiamaisiais instrumentais, - pasakojo pareigūnas. - Norėjau mesti, nes buvau judrus vaikas, tūnoti prie instrumentų man nebuvo pats smagiausias užsiėmimas. Vis dėlto mama vertė baigti tai, ką pradėjau. Kad ir kaip būtų, man pavyko išsisukti nuo grojimo - likus metams iki muzikos mokyklos baigimo įstojau į tuometį Kauno politechnikumą. Taip pabėgau iš Elektrėnų, o kartu - ir iš muzikos mokyklos. Vėliau, kai buvo įkurta Policijos akademiją, nuvežiau dokumentus ten."

Kodėl vyras pasirinko kinologo profesiją? "Kiek save prisimenu, laikiau šunis, visada juos mylėjau, - tvirtino pašnekovas. - Atėjęs į policiją, iš pradžių dirbau ne kinologu. Kai atsirado laisva vieta, perėjau į Kinologijos centrą." Jo teigimu, dresuoti šunį nelengva. "Pas mus atvažiuoja kinologų iš įvairių kraštų. Matome visokių žmonių. Akivaizdu, jog vien noro neužtenka, turi būti duota dovana bendrauti su gyvūnu. Manau, čia puikiai tiktų žodžiai: "Jei neturi klausos, muzikantu netapsi." Perfrazuočiau juos taip: jei neturi gyslelės dresuoti šunį, geru kinologu netapsi", - kalbėjo Džeraldas.

Paprašytas apibūdinti savo darbo pobūdį jis atvirai išdėstė: "Esu skyriaus viršininkas. Per mano rankas pereina visos kinologijos strategijos programų rengimas. Kita vertus, esu figūrantas - toks žmogus, kuris moko šunį gerai kąsti. Atrodo, natūralu, kad šuo kanda, viskas gerai, bet iš tikrųjų yra šiek tiek kitaip. Būna labai daug sunkių treniruočių, tad žmogus, kuris dirba figūranto darbą, turi ypač gerai pažinoti gyvūną. Nėra standartų, kaip prieiti prie tam tikros veislės šunų. Kiekvienas jų - individualus. Reikia ieškoti atskiro būdo, kaip įgyti gyvūno pasitikėjimą ir priversti jį pasitikėti savimi. Iš prigimties žmogus yra stipresnis už šunį, ir šis tai jaučia, tad peržengti tą ribą, kad jie gali būti lygiaverčiai varžovai, šuniui labai sudėtinga. Todėl ir dirbu tokį darbą."

Džeraldas taip pat yra vienas instruktorių. Ką tai reiškia? Atrodytų, kinologai visą laiką bėgioja paskui šunis ir juos dresuoja. Tačiau tai - paprasto kinologo darbas. Instruktorius, pasak pareigūno, daugiausia laiko praleidžia bendraudamas su žmonėmis - dresuoja ne šunį, o jo šeimininką moko, kaip auklėti augintinį. "Jei dresuosiu šunį, šis klausys manęs, ne šeimininko, - sakė kinologas. - Tad turiu pažinti ir gyvūną, ir asmenį, kuriam jis priklauso."

Atsakydamas į klausimą, ar pačiam kada nors teko nukentėti nuo šuns, instruktorius prisipažino, kad su vienu reikėjo aiškintis santykių hierarchiją. "Vienam gyvūnui užtenka kartą parodyti, kas yra lyderis, o kitam prisieina nuolat tai priminti, - tvirtino vyras. - Kai atėjau dirbti, turėjau rotveilerį. Kartą vežiau jį mašinoje. Šuo buvo įpratintas sėdėti vairuotojo pusėje ant žemės. Kai atsigulė, jo koja įstrigo už pedalo. Norėjau padėti, bet rotveileris man grybštelėjo į ranką. Taip nutiko dėl to, kad jam skaudėjo įstrigusią koją. Pamatęs mano ranką pamanė, jog ši ir yra skausmo priežastis. Vis dėlto paskui, kai išlipau iš mašinos, man pavyko augintinį pakalbinti. Šuo atsisuko į mane ir ištraukė koją." Taigi iš pareigūno pasakojimo galima suprasti, kad aistra kinologo profesijai stipresnė už norą dainuoti. Tačiau televizijos žiūrovams jo ir J.Leitaitės pasirodymai scenoje patiko.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"