TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Rita Šerpytytė: apsiriboti vien morale - rizikinga, reikia tikėjimo.

2009 04 11 0:00
R.Šerpytytė sako, kad katalikų religijos praktikavimas sovietmečiu buvo intensyvesnis nei dabar - tai, kas draudžiama, labiau traukia.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Jei viskas katalikų tikėjime būtų paprasta, mums gal nė nereikėtų švęsti Velykų: jaustumės gavę krikštą, kaip kokį diplomą, teigia Vilniaus universiteto Religijos studijų ir tyrimų centro vadovė profesorė Rita Šerpytytė. Vladimiras Laučius

Kuo tikintiesiems yra ypatingos Velykų šventės? Ar šventinę nuotaiką daugiau lemia pats paprotys, ar jo religinis turinys?

Kas yra tikintysis šių laikų pasaulyje? Šventė visada yra laukiama - visais laikais, visose visuomenėse. Velykos - Prisikėlimo šventė. Kur nors atokiame kaime jums drąsiai paaiškins, ką mes turime manyti, kai sakoma - "Kristus prisikėlė". Bet šiandien daugeliui žmonių iškyla klausimas ne tik apie Prisikėlimo, bet ir apie tikėjimo reikšmę.

Ar esama sąsajos tarp šventės ir jos turinio? Ar sėsdamas prie Velykų stalo, susidauždamas kiaušiniu su savo artimaisiais žmogus išgyvena Prisikėlimo nuotaiką ir svarsto tikėjimo turinius? Matyt, viskas yra kur kas paprasčiau. Normaliam žmogui buvimas su artimais žmonėmis švenčių, tarp jų ir religinių, šventimas yra bendrumo išgyvenimas. Tai turi daug bendra su Prisikėlimu: sugebame prisikelti vienas kitam, pajusti vienas kitą. Tai Velykų prasmės dalis.

Bet be ritualinio pavasarinio džiaugsmo - tiek, kiek tai susiję su tikėjimo turiniu - verta klausti radikaliau: ar mums apskritai dar ką nors reiškia Velykos, Prisikėlimas? Juk mes, lietuviai, mėgstame vadintis religinga tauta. Aiškėja, kad minėtas klausimas - labai miglotas. Sekuliarėjančiame pasaulyje nebežinome, ar mes tikime ir... kaip mes tikime. Nors gal ir norime tikėti.

Kiekvienam, kuris susimąsto: "Ką reiškia tikėti?" - turėtų būti daugmaž aišku, kad betarpiško tikėjimo mes nebeturime. Bandome protu įsiveržti į tikėjimo turinius. Nuo mūsų patirties, intelekto, auklėjimo priklauso, kaip atsakome į minėtą klausimą. Mumyse yra daug beatodairiško pasitikėjimo savo tikėjimu, nors, pažvelgę giliau, matytume, jog ten yra tuštuma. Nebežinome, ar mes tikime - jau nekalbant apie dangstymąsi tikėjimu.

Anot apklausų, katalikais Lietuvoje save laiko veik 80 proc. gyventojų. Iš jų praktikuojantys sakosi esą tarp 50 ir 60 procentų. Ką liudija šie skaičiai ir kaip Jūs paaiškintumėte tokį reiškinį kaip "nepraktikuojantis katalikas"? Ką jis veikia, jei nepraktikuoja? Gal teorizuoja?

Nepraktikuojantys katalikai būna įvairūs. Jie gali išmanyti katalikiškas tikėjimo dogmas, bet nesilaikyti religinių ritualų, kurie kartais galbūt prasilenkia su mūsų intensyvia kasdienybe. Šių dienų megapoliai nepalieka žmogui galimybės triskart per dieną nubėgti į kur nors netoliese esančią bažnyčią. Praktikuoti taip, kaip buvo praktikuojama viduramžiais, net nebėra galimybės. Žinoma, yra koplyčių; bet daug kas liudija, kad prie besikeičiančių sąlygų prisitaikome ir tikėjimo praktikavimas tampa kitoks.

Be to, kai kurie žmonės yra aptingę ir, laikydami save katalikais, samprotauja kaip protestantai ir geriausiu atveju eina Martino Liuterio pėdomis, sakydami, kad suvesti sąžinės sąskaitas su savimi jie gali ir vidujai. Jie mano nebūtinai turį eiti išpažinties. Jie laiko save katalikais, bet iš tikro yra ne visai katalikai. Žinoma, per apklausas jie gali sakyti, kad laiko save katalikais, bet nelabai praktikuojančiais - jeigu jie yra pakankamai išprusę ir išmano, ką apskritai reiškia tas "praktikavimas".

Manau, šiandien daugeliui žmonių riba, skirianti "tikrą" kataliką nuo "nepraktikuojančio" kataliko, net nėra aiški. Religinis švietimas yra gana lėkštas. Švietimo politika nesiskaito su ta aplinkybe, kad būta religinio vakuumo, dezinformacijos dešimtmečių. Dabar viskas krypsta religijos ideologizavimo link, užuot mėginus geriau supažindinti su religine tradicija. Norima tarsi užkrėsti tikėjimu, o ne leisti geriau pažinti savo ištakas, šaknis. Ir žmonės nebesiorientuoja. O paklausti sako: "Taip, esu katalikas."

O jei šitaip sakančių žmonių būtų klausiama, ar jie tiki, kad Dievas sutvėrė dangų ir žemę, arba kad Jėzus Kristus sėdi Dievo Tėvo dešinėje, ir jie sakytų, kad šiais konkrečiais teiginiais netiki, tai ar jie galėtų būti laikomi katalikais?

Paprastam žmogui gali atrodyti, kad jis absoliučiai tiksliai žino, ką reiškia tos dogmos. Jis jas suvokia vadinamuoju sveiku protu. Ir jei jis žino, kad neigiamas atsakymas į tuos klausimus jį daro nekataliku, tai jis greičiau sumeluos, bet atsakys teigiamai.

Jei žmogaus protas "išneša" tiek, kad, norint būti kataliku, reikia atsakyti "taip", tai jis ir sakys: "taip". O jei jam šis suvokimas per sudėtingas, tai jis gali ir susipainioti - manyti, kad vis tiek yra katalikas, net jei ir atsakė į minėtus klausimus neigiamai. Na, o trečia kategorija - mąstantys žmonės, kuriems rūpės, ką apskritai tie credo teiginiai reiškia ir ar mes galime besąlygiškai priimti dogmas.

Neįmanoma skubotai, "trumpai drūtai" išsiaiškinti santykių su fundamentine teologija. Tam tikrų filosofinių ir teologinių tradicijų atmainos mėgina "skaityti laiko ženklus" ir aiškinti dogmų turinį iš šiuolaikinio žmogaus perspektyvos. "Nepritempinėti" dogmų prie savęs, bet atvirai žvelgti į religinį paveldą, kurį patys turime įskaityti.

Kai protas įsikiša į religijos klausimus, įvyksta kažkas tokio, kas yra svetima pačiam tikėjimui. Visais laikais būta įtampos tarp proto ir tikėjimo. Deja, pasitaiko tam tikro tamsumo, kuris neleidžia mums permąstyti mūsų tikėjimo.

Jei viskas katalikų tikėjime būtų taip paprasta, galbūt mums net nereikėtų kiekvienais metais švęsti Velykų. Nereikėtų prisikelti: būtume pakrikštyti visiems laikams, gautume krikštą, kaip kokį diplomą... Bet pačiame religinės šventės turinyje yra gyvo tikėjimo palaikymas.

Ar esama tiesioginio priklausomybės ryšio tarp visuomenės religingumo ir moralumo?

Ko gera, tai vienas sunkiausių katalikiškam tikėjimui klausimų. Manau, norint giliai tikėti, moralės nepakanka, bet gilaus tikėjimo be moralės nėra. Žinoma, kyla įvairių klausimų, kai norima krikščionybę suvesti į grynąjį moralumą - į Dešimt Dievo įsakymų, į akcentavimą, kad katalikas esąs tik tas, kuris laikosi moralės normų.

Galima gražiai ir moraliai gyventi vien šiame pasaulyje, ir daugelis teoretikų į tai orientavo. Bet jei bandysime savęs klausti, ką mums reiškia tas moralės įgyvendinimas, tai be aukštesnių kriterijų, be tam tikros vertikalės nepavyks atsakyti į patį moralės klausimą.

Jei žmogus nuo savęs pradės ir savimi baigs, nieko iš to nebus. Turi būti santykis su aukštesne instancija - su Dievu, kad žmogaus elgesys su kitais žmonėmis nesiremtų vien egoizmu. Jei į kitą žmogų žvelgsiu ne tik kaip į žmogų, bet ir kaip į Dievo kūrinį, tai mano egoizmas bus iškart apribotas. Bet jei manysime, kad pirma vieni kitiems sukursime rojų žemėje, ir tik po to tas rojus persikels kitur, tai šitokia morale galiausiai bus galima pateisinti net galvų kapojimą. Tai sėkmingai ir daroma. Moralė ir apsiribojimas vien ja - rizikingas dalykas.

Kada Lietuvos visuomenė buvo religingesnė - prieš porą dešimtmečių, baigiantis sovietmečiui, ar dabar?

Jei kalbėsime vien apie išorinius dalykus, tai, žinoma, sovietmečiu praktikuoti daugeliu atžvilgiu buvo draudžiama. Kita vertus, tas praktikavimas galbūt persikėlė į žmonių namus, į buitinę aplinką. Ir tas praktikavimas tada buvo, ko gera, intensyvesnis nei dabar. Tai, kas draudžiama, kaip žinoma, labiau traukia ir suteikia daugiau tam tikro rezistencinio prasmingumo. Bet pasakyti, kad tada buvo daugiau religingumo - sunku. Nekelia abejonių tik tai, kad žmogui religijos patrauklumas tuo metu buvo didesnis.

Sovietmečiu religijos atžvilgiu niekas nesikėsino, kaip šiandien, į žmogaus vidų. Dabar atsiranda daug "reguliuotojų", kurie gali "sumodeliuoti" ir pasakyti, kaip žmogus privalo tikėti vidujai. Tai labai atgraso. Tie, kurie visąlaik manė esą "stabilūs" tikėjimo atžvilgiu, ima abejoti, ar iš tikro nori tikėti - ar tai prasminga, kai įvairūs tikėjimo pranašai jiems siūlo viską aprėpiančius tikėjimo standartus. Atsiranda naujųjų ideologų, pritampančių prie kunigų ir savo "misiją" atliekančių, deja, net svariau nei kunigai.

O dvasininkų luomas kenčia nuo tų pačių negandų, kaip ir visa šiuolaikinė visuomenė. Kokį turime jaunimą, tokia bus ir dvasininkų karta. Jie juk ateina iš tų pačių vidurinių mokyklų, iš aplinkos, nebeturinčios jokių moralinių standartų, skendinčios alkoholizme ir narkomanijoje. Jie ateina į kunigų seminarijas, net vienuolynus.

Nereikia turėti iliuzijų, kad į seminarijas ir vienuolynus ateina geriausieji. Kunigai ima imituoti dvasininkus, neturėdami su dvasingumu nieko bendra. Kai ginama munduro pseudogarbė, tai atgraso žmones nuo tikėjimo.

Tikinčiųjų bažnyčiose visoje Europoje mažėja. Ar Bažnyčia pamažu griūva?

Griūva, tiesą sakant, gal tai, kas ir turėjo sugriūti. Griūva, metaforiškai kalbant, Bažnyčios "pastatas", kuris buvo dirbtinai suręstas. Daug kam tai sukelia daug nepatogumų, kai laikomasi "pastato" - institucijos. Bet kaip tik galbūt dabar atsistato Bažnyčia kaip dvasinė bendruomenė.

Laikas atsisakyti arogancijos ir pripažinti, kad pačioje Bažnyčioje esama nepaprastai blogų dalykų. Būdama dvasios sergėtoja, Bažnyčia dažnai tampa dvasios išsigimimo sergėtoja. To neturėtų būti. Bažnyčioje neturi būti "stručio komplekso".

Jei žodis "sąžiningumas" dar ką nors reiškia, ir jei Bažnyčia pradėtų nuo savęs sąžiningumo siekimo atžvilgiu, tai galbūt nieko kita ir nereikėtų. Jei jau laikomasi celibato, tai tegul jo ir būna laikomasi. Jei keliamas klausimas, ar reikia naikinti celibatą, o tuo metu Bažnyčioje - vieša paslaptis - jo vienaip ar kitaip nebėra, tai apie ką mes kalbame? Kaip gali dvasininkas meluoti?

Žmonės nepasitikės Bažnyčia, kol matys dviprasmybę: jiems sakoma, kad galima gyventi neturto sąlygomis, o dalis dvasininkų tuo metu toleruoja visai kitokį gyvenimą.

Ačiū už pokalbį. Linksmų Jums ir visiems "Lietuvos žinių" skaitytojams Velykų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"