TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Rojaus Žemėje reikia kuo daugiau

2016 05 07 6:00
„Naujasis teatras“ yra išskirtinis: čia jungiasi socialinė ir kultūrinė aplinka, kuria sveiki ir negalią turintieji, mėgėjai ir profesionalūs menininkai. „Atvira, smalsi publika ir mus pakylėja ant sparnų“, - sakė Laima Svetlana Zemleckienė. Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Ateinančią savaitę neįgaliųjų „Naujajame teatre“ – spektaklio „Neprilygstamosios“ premjera. Teatrą, kuriame dirba ir kuria neįgalieji, profesionalūs scenos menininkai bei mėgėjai, 2008 metais įkūrė Laima Svetlana Zemleckienė. Pati netekusi regėjimo, dvejus metus mokiusis vaidybos pagrindų ir aktorinio meistriškumo su kitais bendraminčiais, Laima tapo vienintelio tokio teatro Lietuvoje meno vadove.

„Naujojo teatro“ trupei ir personalui priklauso kiek daugiau nei trisdešimt darbuotojų. Iš jų dauguma turi įvairią negalią: regėjimo, klausos, psichikos, serga sunkiomis ligomis arba juda su neįgaliojo vežimėliu. Jiems teatras tampa galimybe pasireikšti kūrybiškai, bendrauti, atkurti socialinius ryšius. Teatras veikia kaip terapija, siūlo savitarpio pagalbą ir ugdo žmogiškąsias visuomenės vertybes.

Aktoriai su dubleriais

Šokio spektaklis „Neprilygstamosios“ dabar atnaujintas pasikeitus trupei. Teatro specifika lemia, kad kiekvienam aktoriui ruošiamas dubleris, kuris visąlaik yra pasirengęs pavaduoti susirgusį kolegą. „Gyvas ratas – nuolat naujiname spektaklius, įtraukiame kitus aktorius, būna, vienas vaidmuo keičia visą pastatymą. Nėra nė vieno tokio paties spektaklio, kaskart į sceną einame kaip į nežinią“, – pasakojo vadovė.

Per metus teatre pristatoma pora premjerų, kaskart prisideda ir naujų žmonių. Šiuo metu repetuojama pantomima „Meilės laiškai“, Fiodoro Dostojevskio „Idiotas“ su rusiškais romansais. Pirmasis „Naujojo teatro“ spektaklis buvo 2009 metais Artūro Šablausko pastatytas „Stiklinis žvėrynas“. Vėliau buvo įvairaus žanro kūriniai: muzikinis padavimas „Lietuvos vilkė – didžioji kunigaikštienė“, komedija „8 mylinčios moterys“, klounada „Dury“s“, stalo lėlių vaidinimai, pagal Maironio kūrybą pastatyta „Beauštanti“.

„Stiklinis žvėrynas“ – pirmasis teatro spektaklis. Čia pirmus žingsnius scenoje žengė aktorius Mantas Zemleckas. /Asmeninio albumo nuotraukos

Mamos ir sūnaus duetas

L. Zemleckienės regėjimas ėmė silpti, kai jai buvo 26 metai, po sunkios ligos apako – liko periferinis matymas. Laima Klaipėdoje baigė liaudies teatro režisūrą, prieš teatro įkūrimą mokėsi Mažojoje teatro akademijoje, studijavo meno pedagogiką, greta „Naujojo teatro“ įkūrė mokyklą „Be įtampos“, scenoje suvaidino su sūnumi Mantu, kuris vėliau pats tapo aktoriumi.

Mantas Zemleckas ir jo žmona režisierė Kamilė Gudmonaitė savo kūrybinį kelią ir pradėjo „Naujajame teatre“. „Stikliniame žvėryne“ Laima su Mantu vaidino motiną ir sūnų. „O Kamilė tyliai stebėdavo visas repeticijas, paskui pasakydavo savo, kaip žiūrovės, pastabas. Spektaklyje „Lietuvos vilkė – didžioji kunigaikštienė“ Mantas vėl vaidino mano sūnų Kęstutį, o Kamilė – Birutę. Scenoje įvyko jų pirmosios vestuvės, simboliškai juos sutuokiau“, – šypsojosi pašnekovė.

Laimos jaunesnysis sūnus Egidijus susidomėjo kompiuteriais. „Jis turi gerą klausą. Pamenu, Mantas pasigamindavo instrumentų ir paprašydavo mūsų su Egidijumi būti jo pritariamaisiais vokalais. Vėliau Mantas pats išmoko dainuoti, groti, su Kamile dalyvavo mokyklos dainuojamosios poezijos konkurse. Daina „305“ – „Įsidėsiu akis ir praregėsiu“ – laimėjo jo pirmąją gitarą“, – pacitavo Laima.

„Neprilygstamosios“ – šokio spektaklis apie žmogaus galimybių ribą. Šiuolaikinę Caryl Churchill pjesę Laimai pasiūlė sūnus.

Vieninteliai šalyje

„Naujasis teatras“ yra vienintelis neįgaliųjų teatras Lietuvoje ir vienas iš nedaugelio pasaulyje. Čia įsteigti etatai darbuotojams, kurie (priklausomai nuo savo negalios) dirba pagal lankstų grafiką. „Pati žinau, ką reiškia nuvertėti, tapti tarsi nebe žmogumi – vieną dieną dirbai, išlaikei šeimą, kitą nebereikalingas lieki sėdėti namie. Dėl to neįgaliesiems labai svarbi socialinė integracija – užsidirbti kapeiką, parnešti duonos namo“, – kalbėjo vadovė.

Pirmieji profesionalūs neįgaliųjų teatrai buvo įkurti Didžiojoje Britanijoje ir Švedijoje. Pavyzdžiui, Švedijos teatras visiškai išlaikomas valstybės. Į kitus teatrus užsienyje lietuviai žvalgosi stebėdami jų darbo ir mokymosi principus, ieško partnerių tarptautiniam bendradarbiavimui. Jų idėja – sukurti bendrą projektą, kai dalyviai keistųsi žiniomis, vyktų meistriškumo mokymai ir kultūriniai mainai.

Taip „Naująjį teatrą“ atrado olandai – vienos specialiųjų poreikių vaikų mokyklos direktorius sumanė kurti teatrą. „Olandai labai gražiai įvardija neįgaliuosius – vadina juos žmonėmis su mažesnėmis galimybėmis. Atvyko, parodėme jiems „Meilės laiškus“, spektaklis kaip tik prasideda nuo gyvojo paveikslo – vaidiname pagal olandų dailininko Pieterio Bruegelio drobę „Aklieji“. Ir davėme, ir pasisėmėme įkvėpimo“, – apie susitikimą pasakojo Laima. Ji sakė sulaukusi ir skambučio iš vieno operos teatro Ukrainoje, jis savo pastatymus taip pat nori pritaikyti neįgaliesiems.

„Beauštanti“: Olegas Dlugovskis, Žydrūnė Dragūnaitytė, Irma Jokštytė ir Laima, fone – Algirdas Vladislovas Šalkauskas.

Mėgėjai profesionalai

Į „Naująjį teatrą“ kviečiami ir profesionalūs scenografai, kostiumų dailininkai, kompozitoriai. Laima norėtų, kad neįgaliesiems būtų sudarytos sąlygos studijuoti teatrą, įgyti išsilavinimą. Iki šiol tokių galimybių nebuvo, nes jauniems aktoriams tenka didelis fizinis krūvis, dėstytojai savo mokymo metodų nėra adaptavę neįgaliems studentams. Todėl pats teatras rengia mokymus mokykloje „Be įtampos“ – čia dėstomi vaidybos, scenos judesio, psichodramos, teatro istorijos, režisūros, vokalo kursai.

Kurdami spektaklius aktoriai dalijasi savo patirtimi ir išgyvenimais, kurie neretai tampa jautriu teatriniu procesu. „Mano tikslas – auginti žmogų, mokyti jį nebijoti klysti, neleisti pasauliui sugriauti pasitikėjimo savimi, – svarstė teatralė. – Stengiuosi, kad vaidmenys būtų panašūs į aktorius. Kartais pedagogai jaunuosius aktorius moko scenoje save panaikinti, „laužo“ asmenybę. Man norisi, kad žmogus būtų ir savimi, pirmiausia taptų personažo advokatu, o paskui palengva atidėtų save į šalį.“

Trupė nuolat gastroliuoja Lietuvos miesteliuose, spektakliai vaikams visada laukiami įvairiose mokyklose ir darželiuose. Baigęs klajones po įvairias scenas, teatras savo namus įkūrė sostinės A. Jakšto gatvėje, prie „Vaidilos“ teatro. Simboliška, nes skrajojantis „Vaidilos“ teatras (nuo 1939 metų) buvo pirmasis mėgėjų teatras Lietuvoje.

„Pasiuntinio“ aktoriai (iš kairės): Jurgis Damaševičius, Laima, Viktoras Topolis.

Mokosi kalbėti akimis

Pasak L. Zemleckienės, regėjimo negalią turinčioms aktorėms sunkiausia įvaldyti kūno kalbą. Pavyzdžiui, niekada nemačiusiam žmogui sunku įsivaizduoti, kaip juda kiti. „Mūsų visas dėmesys – galvoje: kaip neužkliūti, pamatuoti atstumus scenoje, surasti patnerį. Visgi mokomės kalbėti ir akimis: judinti žvilgsnį, išmokti žiūrėti, truputį apgauti žiūrovą“, – šypsodamasi aiškino Laima.

Dažniausia teatro problema yra transportas: aktorius prireikia atsivežti į repeticijas, kostiumus ar rekvizitus jie paskolina teatrui atsinešę iš namų, finansavimo ieškoma techninei įrangai įsigyti.

Nuo 2008 metų veikiantis „Naujasis teatras“ rado ir savo žiūrovą. Publika marga: vaikai ir pedagogai, senjorai ir menininkai. Po spektaklių jų prašoma užpildyti anketas, važiuodami atgal aktoriai skaito atsiliepimus ir refleksijas. „Man svarbu, kad žiūrovas matytų ne negalią, o spektaklio mintį, idėją. Jei į neįgalųjį žvelgi kaip į neįgalų – jis toks ir yra. Ir priešingai, jei į jį žvelgi kaip į menininką – augini, ugdai jo kūrybiškumą, – įsitikinusi aktorė ir režisierė. – Kai tampi neįgalus, atsiduri ties riba, kai nebeturi ko prarasti. Imi gyventi čia ir dabar, džiaugtis paprastomis akimirkomis. Man svetimas žodis „negalėti“ – mūsų galimybės priklauso nuo to, kiek patys manome galintys. Būtent tokią mintį norime perduoti žiūrovams.“

Teatro pasirinktas simbolis – feniksas. Spektaklis „8 mylinčios moterys“.

Antri namai

L. S. Zemleckienė vaikšto į teatrą ir sako spektaklius jaučianti: girdi, mato šviesos blyksnius, pajaučia aktoriaus vidinę energiją. Rusų dramos teatre Jono Vaitkaus „Karalius Lyras“ ir Eimunto Nekrošiaus „Dieviškoji komedija“ Nacionalinėje scenoje buvo pritaikyti akliesiems. Per spektaklius žiūrovams buvo dalijamos ausinės: pasakojamas režisieriaus sumanymas, įvardijamos aktorių mimikos, kaip keičiasi scenografija, paaiškinamos subtilios mizanscenos. „Ir matantys pridėdavo ausį pasiklausyti, – sakė Laima ir paaiškino: – Spektaklius jaučiu – jei aktoriaus kalbėjimas ir energija mane pasiekia, jis dirba ne tik savyje, bet iš scenos išeina ir į auditoriją – toks kūrinys man patinka.“

Vaidinimai „Vaidiloje“ rodomi kiekvieno mėnesio antrą antradienį. Naujoji premjera bus jau keturiolikta šiam teatrui. Kaskart, anot Laimos, lydi džiaugsmas ir nerimas. „Prieš premjerą turiu daug sužiūrėti, todėl man nėra kada jaudintis. O merginoms užkulisiuose – baisu. Iš tos baimės viena kitą labai palaikome. Daug priklauso ir nuo žiūrovo nuostatų. Atvira, smalsi publika ir mus pakylėja ant sparnų“, – tvirtino ji.

Teatras tapo antraisiais namais jo aktoriams. „Mes – kaip šeima. Keista laiko tėkmė šiame teatre – ateini ir jau reikia išeiti. Čia galima būti savimi, be kaukės, pakvailioti su artimaisiais ir pažįstamais. Rojaus Žemėje reikia kuo daugiau, ir reikia jį aplink save kurti“, – apie „Naująjį teatrą“ pasakojo Laima.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"