TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Roko lakštingala ir kiti paukščiai

2009 01 24 0:00
Aras šeimininką vadina tėte.
Asmeninio archyvo nuotraukos

Kaip reaguotumėte, jei užsukę į namus pas pažįstamą muzikantą išgirstumėte balsą, sklindantį iš kambaryje stovinčios vazos: "Labas, kaip sekasi?"

Rokeris Vitalis Kairiūkštis su grupe SBS vakar apšildė Vilniuje koncertavusį pasaulinio garso gitaros virtuozą Richie Kotzeną. Muzikantas scenoje - daugiau kaip 20 metų, o grupės SBS narys - nuo 1990-ųjų. V.Kairiūkštį kalbinau ne scenos užkulisiuose, o apsilankiusi rokerio namuose, kur stovi ta paslaptinga vaza.

- Muzikuojate, nes negalite to nedaryti?

- Taip. Lakštingala negali nečiulbėti (šypsosi).

- Kaip jums pavyksta išlikti savitiems, kai dauguma populiarumo siekia bet kokia kaina?

- Sakykime taip - populiarumo mums niekada netrūko, o jei taip atsitikdavo, sukeldavome skandalą (šypsosi). Kitas dalykas - jei uodegoje turi variklį, judėsi pirmyn, jei ne - stovėsi vietoje.

O apie komerciją... Nemanau, kad Lietuva yra tokia šalis, kurioje pardavus savo įsitikinimus būtų galima užsidirbti tiek, kad būtų verta juos parduoti. Galbūt dėl milijonų ir pradėtum ką nors svarstyti...

Apie narkotikus

- Esate roko grupės vokalistas. Sakykite, koks tikrasis rokerio įvaizdis? Daugumai žmonių jis gali asocijuotis su muzikantu, nuo kurio sklinda aitrus kvapelis.

- Įsivaizduoju, kad statistiniam lietuviui rokeris taip ir atrodo. Tačiau muzika besidomintys žmonės žino, jog šis stilius pagreitį įgavo septintajame dešimtmetyje. Buvo hipių judėjimas, neatskiriamas nuo "žolytės", sunkusis rokas, turintis šūkį "Sex, drugs and rock'n'roll" ("Seksas, narkotikai ir rokenrolas" - liet.). Jei vertintume pagal tą patį antspaudą, rokeris taip ir atrodytų - amžinai prisigėręs, "apsinarkašinęs" ir panašiai. Kiek man teko bendrauti su užsienio žvaigždėmis, tokių nemačiau (turiu mintyje tikras žvaigždes), visos paliko teigiamą įspūdį.

Manau, kad kiekvienam reikia pereiti šį gyvenimo etapą. Tada paaiškėja, kad viskas galima, jei jaučiamos ribos. Ir pats nesu žmogus, kuris geria šventintą vandenį. Bet viską darau saikingai.

- Turbūt dabar sakote, kad reikia saiko, nes esate subrendęs. Ar jaunystėje jūsų kompanijoje būdavo tokių dalykų?

- Apie kitus šnekėti negaliu. Apie save - buvo visko. Tačiau manęs narkotikai "neužkabino". Esu išbandęs beveik viską, bet tai - ne man. Man nereikėjo kvaišalų, tad lengvai išsisukau. O alkoholis... Kodėl ne? Išgerti geroje kompanijoje - šventas reikalas (juokiasi). Tą propaguojame iki šiol.

- Nuo ko prasidėjo jūsų rokeriškas gyvenimo būdas ir muzikinė veikla?

- Dar mokykloje, gūdžiais sovietmečio laikais, domėjausi muzika.

Tada buvo neįmanoma gauti įrašų. Dabar su baltu pavydu žiūriu į jaunimą, nes šiais laikais galima turėti viską, ko nori, tereikia turėti proto pasirinkti. Tiek internetas, tiek muzikos parduotuvės, tiek festivaliai - viskas pasiekiama.

Didelė tuometinės valdžios klaida buvo ta, kad ji stengėsi riboti veiklą, kuri pjovėsi su ideologija. Tačiau, manau, čia atskira tema.

Dukart buvęs komjaunuolis

- Būtent šia tema ir norėčiau pasikalbėti daugiau. Įdomu, ar jums yra tekę susidurti su sovietinėmis saugumo struktūromis?

- Taip. Prieš vieną koncertą, kai scenoje jau buvo sudėta aparatūra, atėjo du kostiumuoti vyrukai ir pasakė: "Mes esame iš saugumo. Turite du variantus: arba susirenkate daiktus ir negrojate, arba rytoj prisistatote į tam tikrą kabinetą." Tik tiek.

- Grojote?

- Ne. Kita istorija - man patiko kolekcionuoti plokšteles. Tai daryti pradėjau dar mokykloje. Vienas tėvo draugas, palikęs šią ašarų pakalnę, išvažiavo į Kanadą. Tad pradėjau tėvo prašyti, kad per draugą padėtų man gauti tam tikrų įrašų. Kai ketvirtą kartą negavau "Jesus Christ Superstar", nusprendžiau pasidomėti kodėl. Gavau adresą, kur kreiptis. Deja, tąkart nesuvedžiau galų: pasirodo, nuėjau ten, kur pirmą kartą nurodė saugumas prieš mūsų koncertą. Įėjau į kabinetą ir pasiteiravau, kodėl ketvirtą kartą negaunu siuntinio. O manęs klausia: "Jūs - komjaunuolis?" Patvirtinau. Jie pasiteiravo, ar dar turiu klausimų. Sakau: "Ne." Kitą dieną buvo komjaunimo susirinkimas...

- Ir...

- Buvo pasiūlyta mane pašalinti. Antrą kartą stoti į komjaunimą buvau priverstas universitete, nes kitaip nebūčiau galėjęs studijuoti. Kai išmetė antrą kartą, pasakiau: "Ačiū, užteks man šitos praktikos." Galbūt patekome į jų akiratį dėl savo muzikinės veiklos, dėl išvaizdos - tais laikais turėti ilgus plaukus ar rengtis kitokiais drabužiais negu bendra masė buvo drąsu.

Vis dėlto laikai buvo įdomūs: iš visos muzikinės programos 96 proc. koncerte atliekamų kūrinių turėjo būti sukurti vadinamųjų tarybinių kompozitorių, po 2 proc. - socialistinių šalių ir kapitalistinio pasaulio. Šokiuose, kurie vykdavo Profsąjungų rūmuose, prie įėjimo turėjome raudoną lempą. Vos tik ateidavo komisija, lempa būdavo įjungiama, mes persiorientuodavome groti kad ir Alą Pugačiovą.

- Ar teko pakeliauti po Sovietų Sąjungą?

- Žinoma. Dar 1986 metais į Maskvą atvažiavo žvaigždės "Uriah Heep" iš Anglijos. Viską metę važiavome ten. Už lango temperatūra siekė 28 laipsnius šalčio.

Koncertas vyko Lužnikų arenoje. Ji buvo tuščia, stovėjo trys eilės milicininkų, o visi žmonės klausėsi sėdimose vietose. Įsivaizduok: eilė, o iš abiejų jos pusių stovi po milicininką. Vos tik kas atsistoja, jis prieina, pasodina ir įspėja. Antrą kartą - lauk iš koncerto. O mums pavyko prieiti prie muzikantų ir su jais pasikalbėti. Milicininkams prisistatėme, kad esame Suomijos žurnalistai. Užkulisiuose šnekėjome lietuviškai, tad mūsų niekas nesuprato. Dabar, kai daugiau kaip po 20 metų "Uriah Heep" lankėsi Lietuvoje, kalbėjausi su jų gitaristu Micku Boxu, prisiminėme, pasijuokėme. Anuomet jie net nežinojo, kad egzistuoja tokia šalis kaip Lietuva.

- Kas dar buvo blogai sovietmečiu?

- Nežinau, ką tiems "svoločiams" reikia padaryti už tai, kad jie atėmė kultūrą. Manau, jie padarė nusikaltimą. Kad ir ką sakytų, muzika - tiek bliuzas, tiek rokas - yra senas tradicijas turinti kultūra. Iš mūsų buvo atimta galimybė išgirsti "Led Zeppelin", "Uriah Heep", "Deep Purple", Jimi Hendrixą, bitlus. Tai, ką matome dabar, yra anų laikų didžiųjų žvaigždžių šešėliai. Kultūros draudimas - tai raganų medžioklė.

- Jūsų muzika nuo sovietinių laikų pasikeitė?

- Be menkiausios abejonės. Nors stilius nepakito. Naujausias SBS albumas "The Gambler", žinoma, brandesnis ir turtingesnis - visais atžvilgiais. Esu atsakingas už tekstus. Įsivaizduok, kiek per tą laiką visko perskaičiau ir kokį žinių bagažą galiu dabar naudoti! Albume taip pat yra daug klasikinių motyvų, harmonijų. Yra ir tarsi "Odė Mocartui". Mat šis genijus labai patinka klavišininkui Viliui Kraujaliui.

Trys šešetukai

- Albumą "The Gambler" išleidote neseniai. Ką toliau veiksite?

- Su grupės klavišininku V.Kraujaliu ir režisiere Venesa Urbiene esame parašę misteriją "Diagnozė: SBS". Tai vientisas kūrinys apie žmogaus gyvenimą, jo viltis ir lūkesčius, laimę ir kančią, skausmą ir džiaugsmą. Manau, bandysime tai įgyvendinti. Jei pavyks - išleisime DVD plokštelę. Toks yra vienas artimiausių planų, o ateityje - kitas SBS albumas. "The Gambler" jau buvo žingsnis į jį ("The Gambler" vertinčiau kaip savotišką kelionę laiku), galbūt tai jau bus vientisas, didelis kūrinys. Su Viliumi turime minčių, pavyzdžiui, mane labai domina raganų tema.

- Jūsų grupės naujojo albumo viršelį puošia trys kortų šešetukai - tarsi demono skaičius. Turite su tuo ką nors bendra?

- Tai trys kortos. Ką galime padaryti, kad jos iškrito būtent tokios? (Nekaltas žvilgsnis.) Kiekvienas gali interpretuoti kaip nori.

- Sunku patikėti, kad netyčia gali iškristi trys šešetukai.

- Iš tikrųjų mūsų tekstuose viskas paaiškinta. O tai, kad jie galėjo iškristi, tikimybių teorija neneigia. Beje, per albumo pristatymą loterijoje vienas žiūrovas ištraukė vynų šešetuką.

Papūga ir apuokas

- Mums kalbantis telefonu užsiminėte, jog turite du paukščius.

- Taip. Vienas jų - pilkoji papūga žako. Draugams jis yra Aras, visiems kitiems - Arūnas. Moka per 300 žodžių. Kalba sakinukais, kurie yra "į temą", sveikinasi. Mane kviečia tėte.

Pasidomėjau: amerikiečių mokslininkai po tyrimų papūgų žako intelektą prilygino šešerių metų vaiko intelektui. Šios papūgos tikrai yra gudresnės už statistinį lietuvį. Ir protingesnės.

Antrasis paukštis - apuokas. Auginu Fobą nuo pat mažumės. Kai parnešiau namo, dukra klausė: "Tėti, o čia - ežiukas?" Išauginau jį it vaiką.

Kaip jis pateko į mano rankas? Į vieną kaimą vežiau pašarus medžioklei. Sustojau. Vietinis pakalbino. Paklausė, kur važiuoju. Atsakiau, kad pelėdų paklausyti. Tada jis man pasakė: "Kam tau į mišką važiuoti, jei aš namie turiu." Pasirodo, po audros iš medžio iškrito lizdas su trimis mažyliais. Vienas užsimušė, kitą katė suėdė, o štai paskutinis liko gyvas. Tad pasiėmiau jį namo ir užsiauginau. Birželio mėnesį Fobui bus treji.

- Kur jį laikote?

- Bibliotekoje. Kai sėdžiu savo darbo kambaryje prie kompiuterio, Fobas nutūpia ant peties, pabarbena į kompiuterio klavišus, "dalyvauja" - tikrina, ką darau. Dažnai sėdi židinyje. Kai "tampausi" po gamtą, paprastai tupi man ant peties arba ant galvos.

Kai plaukiu valtimi, Fobas sėdi kitame gale. Jei dar kepurę uždėčiau, atrodytų kaip kapitonas.

Paaugęs nebeūkauja, tad vis dar nesuprantu, tai Fobas ar Fobija. Apuoko lytį galima nustatyti tik iš jo tuoktuvių giesmių, bet maniškis dar tyli. Gal šiais metais prabils - tebelaukiu. Įdomu, ką auginame - mergaitę ar berniuką?

- Kokie apuoko ir papūgos santykiai?

- Aras į Fobą žiūri įtariai, bet, ačiū Dievui, nesipjauna. Apskritai papūga bijo visų skraidančių objektų, taip pat šunų, mano koncertinių kelnių ir lapės iškamšos. Fobas kelis kartus buvo pabėgęs iš bibliotekos, tai didelio džiaugsmo Arui nesukėlė. Nors pastaruoju metu jis jau nebe toks baikštus.

- Manoma, kad apie žmogų galima spręsti pagal jo gyvūną. O apie jus?

- Oi, nežinau. Man sunku lyginti. Pavyzdžiui, pastaruoju metu papūga gyvena vazoje. Įlenda ten ir sėdi. Kai kartą vienas pažįstamas atėjo į svečius, balsas iš vazos paklausė: "Labas, kaip sekasi?" Svečias perbalo ir sutriko (juokiasi).

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"